Grikiai: ir į lėkštę, ir medus arbatai. Vartiklis

Eini maudytis, o prie kelio žydi žirniai margai. Grikiuose dūzgioja bitės, gal net iš mūsų avilių. Rudos gelsvos lyg gvazdikėliai drebina kaitrą ...
J. Kralikauskas¹⁾. „Ąžuolai piliakalnyje“

„Ach, pakepta grikių košė su svogūnais, užgerta gira. Ach, skalsūs pyragėliais su gruzdais; ach, grikių blynai su svogūnais, šeštadieniais“,
I.S. Šmeliovas. Viešpaties vasara

Grikis (Fagopyrum) – rūgtinių (Polygonaceae) augalų gentis, kuriai priklauso vienmetės žolės. Aukštis – 10-80 cm; stiebas status, išsišakojęs, sultingas; lapai širdiški, blizgantys, 2,5-9 cm ilgio. Žiedai sukrauti kekėse, išaugusiose viršutinių lapų pažastyse; jie yra baltos arba rausvos spalvos ir susideda iš vainiko ir taurelę su 5 žiedlapiais ir dar 5 taurėlapiais. Vaisiai - tribriauniai riešutėliai. Grikiai - vidutinio klimato augalas, kurį apdulkina vabzdžiai. Laukiniai grikiai auga Kazachstane, Kinijoje. Manoma, kad pirmąkart sukultūrinti pietvakarių Žydi grikiai

Kinijoje maždaug prieš 3 tūkst. m., o vėliau išplito į šiaurę, prisitaikydami prie aridinių dirvų. Himalajuose ir Šiaurės Indijoje ši kultūra buvo vadinama juodaisiais ryžiais.

N. Vavilovas, tyręs augalų kilmės vietas, laikė, kad grikiai kilę iš Rytų Azijos (Kinija, Japonija, Korėja, galbūt, Pietų Sibiras), iš kur paplito Artimuosiuose Rytuose. Iš Bizantijos su stačiatikiais graikais maždaug 7 a. pateko į Kijevo Rusią, ir taip (gal ir todėl, jog graikų vienuoliai augino grikius savo vienuolynuose) gavę „graikišką“ pavadinimą („grečicha“, „grečka“). Iš slavų kalbų žodį perėmė ir lietuviai (panašiai atėjo ir agurkas, kopūstas).

Nuo 15 a. grikiai pradėjo plisti Europos šalyse. Ten tai buvo laikoma rytietiška kultūra. Pačioje Graikijoje, kaip ir Italijoje, grikiai buvo vadinami turkiškais grūdais. 18 a. antroje pusėje K. Linėjus grikiams suteikė lotynišką pavadinimą fagopirum - „buko riešutas“, nes grikių sėklų forma priminė buko riešutus. Nuo to laiko Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje grikiai pradėti vadinti buko kviečiais. Tačiau pažymėtina, kad Vakarų Europoje grikių košė nebuvo plačiai naudojama kaip patiekalas.

Viso yra 26 grikių rūšys, o Lietuvoje auga tik dvi jų rūšys:
Sėjamasis grikis (Fagopyrum esculentum). Auginamas kaip medingas, maistinis ir vaistinis augalas;
Totorinis grikis (Fagopyrum tataricum), kuris laikomas piktžole (tačiau nederliaus metais vartoti maistui); auginami Himalajuose, nes atsparūs šalčiui, ir Indijos kalniečiai iš jų kepa duoną.

Lietuvoje grikiai auginami nuo 18 a. ir daugiausia jų sėjama Lietuvos rytinės ir pietrytinės dalies kalvose ir smėlynuose. Didžiausi jų plotai buvo 1954 m. (41 tūkst. ha), o vėliau jų pasėliai mažėjo, nes derlingumu atsiliko nuo vasarinių javų. Nuo 1991 m. jie vėl buvo imta auginti ūkiuose ir 2021 m. jų jau turėta 50,4 tūkst. ha (derlingumas 0,66 t/ha) ir bendras derlius sudarė 32,2 tūkst. t. Nacionaliniame augalų veislių sąraše 2022 m. įrašytos 5 sėjamųjų grikių veislės: ‘Kora’, ‘Panda’, ‘VB Nojai’ (1999), ‘MHR Korona’, ‘MHR Smuga’.

Grikiai geria lietų

Virš geltono grikių lauko 
Baltas debesėlis plauko... 
Vėjas eina per grikius: 
Klius lietučio, ar neklius?

Debesėlis auga, juosta, 
Lauką rateliu apjuosia: 
Linksmas, šiltas ir platus 
Šniokštė nušniokštė lietus!

Keliasi pailsę grikiai: 
– Lyk, lietuti! Lyk iš tyko! 
O laukinė obelis: 
– Neprigerkit! Vėl palis!

Jurgis Kunčinas²⁾. Labas, sraige, kur eini?
Eilėraščiai vaikams, 1989

Sėjamieji grikiai yra vieni vertingiausių grūdinių javų. Jų baltymai vertingesni už javų ir savo verte beveik prilygsta pupinių augalų bei gyvulinės kilmės (kiaušinių, pieno) baltymams. Grikiai yra vieninteliai grūdiniai augalai, kurie turi rutino (vitamino P). Grikių riebalai labai atsparūs oksidacijai, todėl kruopos gali būti laikomos ilgą laiką, nes jų maistinės savybės neprastėja.
Grikius galima auginti ir kaip tarpinius arba posėlinius augalus, žalia mase šerti galvijus, gaminti silosą ar šienainį. Grikiai labai nektaringi, ilgai žydi, todėl palankiais metais iš hektaro bitės gali prinešti iki 100 kg medaus.

Grikiams nereikia jokių trąšų, ypač cheminių. Priešingai – jos sugadina grikių skonį. Tai sukuria galimybę tiesiogiai sutaupyti išlaidas trąšoms. Šis javas – bene vienintelis žemės ūkio augalas, kuris ne tik nebijo piktžolių, bet ir sėkmingai su jomis kovoja.

Rusų patarlės ir posakiai atspindi ypatingą žmonių požiūrį į mėgstamą maistą: „Grikių košė – mūsų mama, o ruginė duona – tėvas“, „Grikių košė giria save“, „Mūsų sielvartas – grikių košė: nevalgysi, nenori atsilikti“.

Pasak vienos legendos, sena moteris, eidama per Aukso ordą, pasiėmė grikio grūdą, atvežė į Rusiją ir palaidojo žemėje plačiame lauke. Iš vieno grūdo išaugo 77 grūdai. Vėjai pūtė iš visų pusių ir išbarstė tuos grūdus į 77 laukus. Nuo to laiko grikiai veisiasi Rusijoje. Ir vis dar Volgos regione grikiai vadinami totoriais.

Tad gali būti, kad grikiai į šiuolaikinės Rusijos (ir Ukrainos) teritoriją pateko įvairiais keliais – tiek graikiškais, tiek totoriškais. Šią mintį jie bando pagrįsti tuo, kad kai kurios tautos, pavyzdžiui, lenkai, grikius vadina „totoriais“. Tačiau archeologiniai radiniai rodo, kad ši kultūra slavų tautoms buvo žinoma jau praeities pabaigoje, mūsų eros pradžioje. Grikių grūdai buvo rasti Nemirovskio gyvenvietėje atliekant kasinėjimus šiuolaikinio Vinicos regiono teritorijoje. Rostovo prie Dono pakraštyje, kasinėjant pirmojo ar antrojo mūsų eros amžiaus sarmatų genties laidojimo vietą, viename iš indų buvo rasta grikių grūdų. Sudegusių šios kultūros grūdų buvo aptikta ir kasinėjant Donecko gyvenvietę, gyvavusią iki 12 a. šalia šiuolaikinio Charkovo miesto.

Grikių kultūra didžiausią paplitimą Ukrainoje pasiekė 16-17 a. Šiuo laikotarpiu Ukraina tampa pagrindine grikių gamintoja ir jų pagaminama daug daugiau nei visos kitos šalys kartu paėmus. O ir 1979 m. grikiais pasėtas plotas Ukrainoje siekė 1383 tūkst. hektarų, todėl valstybė buvo pirmoji pagal pasėtus plotus, palyginti su kitomis šalimis.

Be pačios Rusijos, grikiai buvo auginami tik Lenkijoje, o ir tai tik po prijungimo prie Rusijos 18 amžiaus pabaigoje. Taip jau susiklostė, kad visa Lenkijos karalystė, taip pat neįtrauktos, o prie jos prigludusios Vilniaus, Gardino ir Voluinės gubernijos tapo vienu pagrindinių grikių auginimo centrų Rusijos imperijoje. Ir todėl visiškai suprantama, kad po Pirmojo pasaulinio karo šioms sritims atsiskyrus nuo Rusijos, grikių gamyba TSRS ir jos dalis pasaulio grikių eksporte sumažėjo. Dar viena klaida – grikiams nereikia derlingų žemių – o, praradus pagrindinius jų auginimo plotus, pietiniuose Rusijos juodžemių regionuose, labiau tinkančiuose „komercinėms“ kultūroms.

Po Spalio revoliucijos grikiai Rusijoje paslaptingai dingo. Taip dingo, kad net grikių patiekalų pavadinimai iš atminties išsitrynė (pvz., grikiukai – duoniukai iš grikių miltų, niania – avino skrandis kimštas grikiais patiekiamas prie kopūstienės, grikių blynai ir kt.).

Grikiai

Prie trijų pušelių lauko vidury
Mus atvijo vasaros lietus.
Čia dirva smėlėta ir puri,
Geria grikiai gan sodrias sroves.
Trinkteli perkūnas nepiktai...
Ir – toli grumėjimas kurtus,
Kur lašus, sušvitusi aukštai,
Pamiškėm vaivorykštė nuves.

O prieš lietų miško tvankuma,
Bučiniai ir žemuogės. Žeme
Sklinda nerimas, sklando svaigume
Padūmavus grikių toluma.

Vėliau plotai atsistatinėjo, tačiau grikių paklausa neaugo. Prie to „pridėjo ranką“ ir „vietinė“ medicina, kuri nenuilstamai skleidė „informaciją“ apie „mažą kalorijų kiekį“, „sunkų virškinamumą“, „didelį celiuliozės procentą“ grikiuose. Taigi, biochemikai paskelbė „atradimus“, kad grikiuose yra 20% celiuliozės, todėl jie yra „nesveiki“. Tuo pačiu metu į grikių grūdų analizę begėdiškai buvo įtraukti lukštai. Vienu žodžiu, iki pat karo pradžios, grikiai nebuvo aukštai kotiruojami.

Situacija kardinaliai pasikeitė per karą ir ypač po jo. Pirma, visos grikiais apsodintos sritys Baltarusijoje, Ukrainoje ir RSFSR (Briansko, Orelio, Voronežo sritys, Šiaurės Kaukazo papėdės) buvo visiškai prarastos, nes pateko į karo veiksmų zoną arba į okupuotas teritorijas. Liko tik vietovės prie Uralo, kur derlius buvo labai mažas. Tačiau kariuomenė reguliariai gaudavo grikių iš didelių valstybės atsargų, sukurtų iš anksto.

Po karo padėtis komplikavosi: buvo sunaudotos atsargos, lėtas grikių pasėlių plotų atkūrimas, svarbiau buvo atkurti produktyvesnių rūšių grūdų gamybą. Nepaisant to, buvo daroma viskas, kad Rusijos žmonės neliktų be mėgstamos košės. 1945 m. grikių pasėliai tebuvo 2,2 mln. ha, o 1956 m. vėl nepagrįstai sumažėjo iki 2,1 mln. ha, nes kai kur vietoje jų imta auginti kukurūzus kaip pelningesnį pašarą galvijams.

Reikia pasakyti, kad grikiai visada buvo nederlinga kultūra. Tačiau atsakingi už žemės ūkio gamybą TSRS visiškai nesidomėjo nei grūdinių kultūrų istorija, nei grikių auginimo istorija. Jiems terūpėjo grūdų plano įvykdymas. O grikiai, kurie iki 1963 m. buvo įtraukti į grūdinių kultūrų skaičių, šioje statistinių ataskaitų eilutėje žymiai mažino bendro derliaus procentą žemės plotui. Ir būtent tai labiausiai rūpėjo Žemės ūkio ministerijai, o ne grikių prieinamumas prekyboje gyventojams. Tad ir kilo „sąjūdis“ dėl grikių pašalinimo iš grūdinio pasėlių apskaitos, o dar geriau – pačių grikių, kaip savotiško „geros statistinės atskaitomybės trikdytojo“, panaikinimą.

Rusų virtuvės populiarintojas V.V. Pochliobkinas⁴⁾ rašė, kad senais laikais „labiausiai mėgo kruopas iš grikių“. Mėgti gal ir mėgo, tačiau, tikriausiai, valgė gana retai, nes jų sėjo nedaug. Štai pagal statistinį žinyną „Rusija: 1913 m.“ grikių nuėmę 25 kartus mažiau nei rugių, 30 kartų mažiau nei kviečių, 137 kartus mažiau nei miežių... Viena priežasčių – grikiai gana daug darbo reikalaujanti kultūra, o be to jos šiaudai mažai vertingas pašaras galvijams, o ir stogo jais neuždengsi. Tad ir grikių košė dažniau pasirodydavo ant labiau prasigyvenusių miestiečių ir dvarininkų stalo.

Ja mėgavosi ir sostinės aukštuomenė, kas paliudijama imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos⁵⁾ freilinos A.O. Roset⁶⁾ (vedusios, Smirnovos) memuaruose: „... kai Gogolis skaitė, namų šeimininkas atsargiai nubėgo prie ruletės, nes buvo jau po pietų, kuriuos daugiausia sudarė bulvės, o Izabelos Gagarinos⁷⁾ virėjas išvirė kopūstų sriubą ir Pūkų košę“. „Pūkų košės“ pagaminimui išvirtas grikių kruopas pratrindavo pro tinklelį, ir ji įgaudavo „orinę“ arba „pūkų“ konsistenciją.

^Vis tik palaipsniui grikiai įsitvirtino rusų gyvenime, ką liudija žinomų žmonių dažni jų paminėjimai. Pvz., po Italiją keliavęs A. Čekovas rašė iš Romos vaikų rašytojai M.V. Kiseliovai⁸⁾: „Mačiau viską ir landžiojau po visur, kur liepdavo. Liepė uostyti – uosčiau. Tačiau kol kas tejaučiu tik nuovargį ir norą pavalgyti kopūstienės su grikių koše“.

Grikių košė prie kopūstienės nebuvo paprasčiausiu patiekalu. N.P. Osipovas⁹⁾ „Senovės rusų šeimininkė, raktininkė ir skalbėja...“ (1790) pastebi: „... prie kopūstienės daugelis medžiotojų vartoja smulkintą česnaką, o taip pat su ja valgo papilvę, pakeptus žarnokus, košę, įdarytą ir keptą avino pusikėje“. Kitaip tariant, prie kopūstienės buvo patiekama avino pusikė su grikių koše, kuri buvo pateikta ir J.M. Nagibino¹⁰⁾ apsakyme „Rimto žmogaus diena“ rašytojui Terpigorevui savo virtuve garsiame Palkino traktiere: „Patogiai ant minkštos pliušinės sofutės gerai pakūrentoje mažojoje traktieriaus salikėje, jis užsakė grafinėlį degtinės, ikrų, balyko [vytintos žuvies], žuvienės su pyragėliais su įdaru ir avienos šoną su grikių koše“. Ir tai avino šonas, davęs pretekstą Sobakevičiui nepagarbiai atsiliepti apie daktarus N. Gogolio „Mirusiose sielose“: „Paimkite aviną, - tęsė jis, kreipdamasis į Čičikovą, - tai avino šonas su koše! Tai ne tie frikasė, kurie ruošiami bajorų virtuvėse š avienos, kuri iki keturių parų voliojasi turguje! Visa tai sumąstė vokiečių bei prancūzų daktarai, - aš juos visus iškarčiau! Sumąstė dietą – gydyti badu!“

O štai A. Čekovo „Žmonoje“ prie kopūstienės buvo košė be jokių įmantrybių: „Šaltų padavė paršiuką su krienais ir grietine, o tada riebią, labai karštą kopūstienę su kiauliena ir grikių košę nuo kurios stulpu kilo garai“.

Grikiai – skanus ir vertingas produktas. 100 g grikių turi 68 g angliavandenių (taigi mažiau, nei kitose paplitusiose kruopose), 3 g riebalų, 13 g baltymų, 2 g mineralinių medžiagų. Baltymai gerai subalansuoti nepakeičiamų aminorūgščių požiūriu ir išimtimi tėra sieros turinčios aminorūgštys ir izoleicinas. Grikių riebaluose yra nuo 16% iki 20% sočiųjų riebalų rūgščių, nuo 30% iki 45% oleino rūgšties ir nuo 31% iki 41% linolo rūgšties. Palmitino rūgštis nuo 19,3% iki 22,9%, oleino rūgštis nuo 29,1% iki 31,6%, linolo rūgštis nuo 19,1% iki 34,8% ir linoleno rūgštis nuo 4,7% iki 6,8% yra apie 95% riebalų rūgščių. Grikių flavonoidai yra antibakteriniai, priešgrybeliniai, priešuždegiminiai, dalyvauja daugelyje fiziologinių organizmo reakcijų ir gali padėti neutralizuoti bei deaktyvuoti laisvuosius radikalus, kol jie nepažeidžia mūsų ląstelių. Grikiams būdingas prolamininių baltymų glitimo nebuvimas ir gana nemažas vandenyje tirpių baltymų kiekis. Dėl glitimo nebuvimo grikių miltų gaminių labai tankus, greit kietėjimas minkštimas – ir todėl paprastai vien grikių miltų nenaudoja, o tik mišiniuose su kitais (pvz., miltai blynams yra iš 40% grikių ir 60% kviečių).

Taip pat grikiuose yra riebaluose tirpių vitaminų A ir E, vandenyje tirpių B1, B2, B6, B9, PP; makroelementų kalio, natrio, kalcio, magnio, sieros, fosforo, geležies, chloro; mikroelementų mangano, vario, cinko, kobalto, molibdeno, chromo, nikelio, jodo, floro...

O pabaigai perspėjimas – kad ir kokia naudinga būtų grikių košė, ja nereikia piktnaudžiauti, nes, kaip ir bet kuri monodieta, gali pakenkti sveikatai. Maistas turi būti įvairus!

Kaip ir bet kuris kitas javas, jis lengvai dygsta. Be to, jo daigai yra skanesni už daugelio šiandien žinomų javų ar pupelių daigus. Pabandyti tereikia vieną kartą, kad įsitikintumėte, grikių daigai nepaprastai skanūs, minkšti ir švelnūs. Jums tereikia patogaus dubenėlio, indo ar stiklainio su specialiu dangteliu su skylutėmis arba audiniu ir elastine juostele, o ne dangteliu. Daiginimui tinka ir kiaurasamtis. Paimame reikiamą kiekį grikių ir nuplauname nuo perteklinių šiukšlių ir dulkių. Į indą su grikių grūdeliais įpilame vandens, atsižvelgdami į tai, kad išbrinkus jų tūris padvigubės, ir paliekame mirkti 30-50 min. Tada nupilame vandenį, grikius dar kartą nuplauname, taip pat nuplauname iš grūdų dygimui trukdančias medžiagas ir gleives. Čia galite naudoti sietelį. Jei daiginimui naudojamas indas, uždenkite jį dangteliu. Jei naudojamas stiklainis, uždarykite jį dangteliu su skylutėmis arba audeklo skiaute ją pritvirtindami lipnia juostele. Stiklainį galite apversti aukštyn kojomis ir įdėti įstrižai į kokį indą, kad nubėgtų vanduo. Paprastai grikių daigų sulaukiama nuo 8 val. iki paros, - viskas priklauso nuo mirkymui skirto laiko, oro temperatūros ir pan. Grikių daigus nuplauname ir juos jau galima valgyti arba pasidėti į šaldytuvą, kad sulėtintume dygimo greitį.

Reikia (4-ioms porcijoms): 400 ml daržovių sultinio, 200 g grikių, 150 g poro, 1 vidutinė morka, 50 g saulėje džiovintų pomidorų 20 gramų, sviesto, pagal poreikį Persilado prieskonių (pvz., „Santa Maria“), druskos, pipirų

Keptuvėje išlydykite sviestą ir nesmarkiai pakepinkite smulkintus porus, morkas ir saulėje džiovintus pomidorus. Tada sudėkite grikių kruopas ir pakepkite kelias minutes iki traškėjimo. Viską sumaišykite ir pakepkite dar kelias minutes. Pagardinkite Persilado prieskoniais, druska ir pipirais; užpilkite apie 400 ml sultinio arba vandens. Keptuvę uždenkite dangčiu ar folija ir kepkite apie 20 min. orkaitėje 190^o temperatūroje, kol nugaruos skystis.

Reikia (6-ioms porcijoms): 2 vištienos ketvirčiai, 3 vidutinio dydžio bulvės, 2 nedidelės morkos, 100 g grikių, 1 svogūnas, 2 valgomieji šaukštai aliejaus, 2 lauro lapeliai, 1 šaukštelis druskos, 0,5 šaukštelio maltų juodųjų pipirų, 1 žiupsnelis pipirų (žirneliais), 1 saujelė petražolių

Vištieną nuplauti, užpilti 2-3 l šalto vandens ir užvirti. Sumažinti kaitrą ir virti, nugraibant putas. Kai putų nebesusidarys, sudėti lauro lapus, pipirų žirnelius, uždengti ir virti apie 35-40 min., kol visiškai išvirs vištiena.
Per tą laiką smulkiai sukapoti svogūną, morkas sutarkuoti, bulves nuskusti ir supjaustyti kubeliais, grikius nuplauti. Keptuvėje įkaitinti aliejų, apkepinti svogūną, kol suminkštės. Sudėti morkas ir kepinti, kol susileis. Iš puodo išimti lauro lapus ir pipirus. Vištieną išimti ir supjaustyti kąsnio dydžio gabalėliais arba suplėšyti šakutėmis. Puode vėl užvirinti vištienos sultinį ir sudėti kepintas daržoves, bulves, grikius, viską pagardinti prieskoniais. Virti apie 20 min. Tada sudėti vištieną ir petražoles.

Reikia (18-ai porcijų): 2 kiaušiniai, 100 g grikių miltų, 90 g sviesto, 75 g cukraus, 1 šaukštelis vanilinio cukraus, 0,5 šaukštelio kepimo miltelių

Dubenyje sumaišyti sausus produktus, išskyrus cukrų. Kiaušinius išplakti su cukrumi iki vientisos, lengvos masės. Įmaišyti sausus produktus, tada supilti ištirpintą sviestą ir išmaišyti. Palikti masę pusvalandžiui.
Grikių blynai

Kepimo formas pabarstyti miltais ir dėti po šaukštą masės ir kepti 180^oC temperatūroje apie 10 min.. Iškepus galima apibarstyti cukraus pudra arba aplieti ištirpintu šokoladu.

Reikia: 1 pakelio virtų grikių kruopų, 2 kiaušinių, 2 morkų, 1 valgomojo šaukšto pomidorų pastos, 2 šaukštų kvietinių miltų, žiupsnelio kalendros, druskos, aitriosios paprikos, aliejaus kepimui

Į virtas grikių kruopas suberkite per smulkią tarką tarkuotas morkas, įmuškite kiaušinius, įpilkite pomidorų pastos, įberkite druskos, pipirų ir kalendros. Viską gerai išmaišykite. Tada suberkite miltus ir vėl išmaišykite.
Iš gautos masės keptuvėje įkaitintame aliejuje kepkite nedidelius blynelius vartydami, kol abi pusės gražiai apskrus. Patiekite su grietine.

Reikia: vieno vidutinio ar didesnio karpio (pagal turimą kepimo indą), prieskonių karpiui pamarinuoti, grikių, šlakelio alyvuogių aliejaus.

Karpį nuvalyti, nupjauti galvą (ją galite panaudoti sriubai), įtrinti iš visų pusių mėgstamais prieskoniais ir bent pora valandų palaikyti vėsioje vietoje (šaldytuve).
Išvirti grikius. Nepjaustytą karpį įdėti į kepimo indą, į jo vidų sudėti išvirtus grikius, negausiai apšlakstytus aliejumi (likusius grikius galima sudėti šalia karpio). Kepimo indą uždengti folija ir kepti įkaitintoje orkaitėje 30-45 min. apie 200^o temperatūroje. Neišjungus orkaitės nuimti foliją, pašlakstyti vandeniu (arba natūralia duonos gira) ir dar truputį pakepti, kad gražiai apskrustų. Išimti ir supjaustyti gabaliukais patiekiant kartu su grikiais.

¹⁾ Juozas Kralikauskas (1910-2007) – lietuvių rašytojas, 1944 m. pasitraukęs į Kanadą, kur dirbo aukso kasyklose (į Lietuvą grįžo 1994 m.). Debiutavo apsakymų apie mokyklos gyvenimą rinkiniu „Septyni kalavijai“ (1937). Asmenine patirtimi grįstoje apysakoje „Urviniai žmonės“ (1954) vaizduojama atšiauri, individo dvasią alinanti kasyklų aplinka, vyrauja žmogaus vienišumo motyvai. Istorijos romanų cikle iš Mindaugo epochos bandė atkurti 13 a. Lietuvos buitį, papročius, atskleisti epochos pagrindinius konfliktus – kovą dėl centralizuotos valdžios, senovinių tikėjimų ir krikščionybės sankirtą, valstybės stiprinimą.

²⁾ Jurgis Kunčinas (1947-2002) – rašytojas, poetas, eseistas, vertėjas. Pirmoji jo publikacija pasirodė 1968 m. Yra parašęs literatūrinės kritikos, satyrų, esė, radijo pjesių, kino scenarijų. Žinomiausias jo romanas yra „Tūla“ (1993). Yra išvertęs per 20 knygų.

³⁾ Kostas Kubilinskas (1923-1962) – poetas, rašęs vaikams. Eiliuoti pradėjo dar pradžios mokykloje. Karo metais paskelbė ir antibolševikinių kūrinių – eilėraštį „Stalino ūsai“, poemėlę „Eltesera (L.T.S.R.)“ ir kt. 1946 m. užverbuotas sovietinio saugumo (slapyvardis „Varnas“); išvyko mokytojauti į atokų Lynežerio (Varėnos apskritis) kaimą. 1949 m. kovo 7 d. kartu su kitu KGB agentu Adolfu Skinkiu (slapyvardis „Rytas“) Kalesninkų miške nušovė miegantį Dainavos apygardos partizanų vadą Benediktą Labėną-Kariūną, išdavė žinomas partizanų slėptuves - iš viso dėl jo kaltės žuvo 15 partizanų. Po to dirbo įvairiose redakcijose. Dėl to dabar jo kūryba vertinama prieštaringai. Jo vaikams skirti eilėraščiai yra skambios ir darnios formos, o atsižvelgdamas į vaiko psichologiją eilėraščiams suteikdavo pažintinį turinį. Eiliuotos pasakos pasižymi tautosakiškumu, liaudišku humoru, gyvo žodžio ekspresija, ryškiu siužetu, komiškų ir dramatiškų situacijų kaita, individualizuota personažų kalba. Parašė pjesių vaikams. Suaugusiesiems skirtuose lyriniuose ir publicistiniuose eilėraščiuose greta socializmo statybos pašlovinimo, atsispindi nerimastingi mirties apmąstymai. Paskelbė žinomų menininkų kūrinių parodijų, išleido satyrinės poezijos rinkinį.

⁴⁾ Viljamas Pochliobkinas (1923-2000) – tarybinis istorikas, kulinaras, skandinavistas, tarptautinių santykių ir heraldikos specialistas. Labiausiai žinomas kaip kulinarijos tyrinėtojas ir populiarintojas, užsiiminėjo gastronomijos istorija, kulinarine antropologija; rekonstravo Senosios Rusios patiekalą kundiumus ir rusų klasikinėje 18 a. pabaigos – 20 a. pradžios dramaturgijoje minimų valgių ir gėrimų asortimentą. 1952 m. pradėjo dirbti MA Istorijos institute, tačiau nesutarė su jame egzistuojančia atmosfera, jam apribojo prieigas, uždraudė bendrauti su užsieniečiais, tad jis paliko institutą, ėmęs dirbti privačiai.

Nevalgusis Tamušėlis

Sėdi Tomas atsilošęs:
- Aš nenoriu grikių košės...
ašaros į sriubą byra:
- Aš lėkštėj radau pipirą!
Aš nevalgysiu sriubos...-
Ir - išdūmė iš trobos.
Dumia jis, kur akys neša,
O pilvelis valgyt prašo...
[ ... ]
       K. Kubilinskas³⁾

⁵⁾ Aleksandra Fiodorovna (gimusi kaip Prūsijos princesė Šarlotė, 1798-1860) – Nikolajaus I žmona (1825-1855).

⁶⁾ Aleksandra Smirnova (mergautinė pavardė Rosset, 1809-1882) – prancūzų kilmės imperatoriaus rūmų freilina, kilusi iš Odesos. Jai priskiriami atviri, neretai kandūs prisiminimai apie rusų visuomenės gyvenimą. Buvo pažįstama su daugeliu rašytojų.

⁷⁾ Izabela Valevskaja-Gagarina (1800-1886) – kunigaikščio S. Gagarino (1795-1852) žmona (nuo 1823 m.). Buvo labai graži, tačiau retai išeidavo į viešumą. Vėliau „pasidavė“ į misticizmą.

⁸⁾ Marija Kiseliova (1847-1921) – rusų prozininkė, vaikų literatūros kūrėja. Rašyti pradėjo anksti. 1885 m. susipažino su A. Čekovu, su kuriuo susirašinėjo iki 1900 m. Pagrindinė jos kūrinių tema – suaugusių pasaulis vaiko akimis ir konfliktų (tame tarpe ir socialinių) atradimas tame pasaulyje.

⁹⁾ Nikolajus Osipovas (1751-1799) - rusų rašytojas, vertėjas, tarnavęs Slaptojoje kanceliarijoje. Daugelio kompiliacinių knygų sudarytojas. Geriausiai žinomas – herojine-komiška poema „Virgilijaus Eneida išvirkščiai“ (1791). Tarp jo kūrinių yra ir viena pirmųjų rusų utopijų – „Neįvykę kelionės į nebūtus pasaulio kraštus“ (1799), bandanti aprašyti teisingesnę visuomenę.

¹⁰⁾ Jurijus Nagibinas (1920-1994) – tarybinis rašytojas, žurnalistas, scenaristas, memuarų autorius. Daugiausia kūrė „mažąją prozą“ (apsakymus) bei kino scenarijus, pagal kuriuos buvo pastatyti 46 filmai. Literatūrą skirstė į mena ir chaltūrą, kurią lygino su degtine. Chaltūra laikė rašytojų pataikavimą santravkai, pagyras „vadui“, o vėliau socialistinei santvarkai.