Norvudas Hansonas. Atradimo modelis, 1965

Pradžia  |  Antra dalis  |  Trečia dalis  |  Ketvirta dalis

C

Yra nusistatymas, pagal kurį matymas yra „teoriškai prisotintas“ dalykas. x stebėjimas yra paveikiamas ankstesniu žinojimu apie x. Kitas įtakos stebėjimams šaltinis yra kalboje arba žymenyse, naudojamuose išreiškimai to, ką mes žinome, ir be ko būtų mažai to, ką suprantame kaip žinojimą. Tai ir bus nagrinėjama toliau.

Aš nevartoju matymo identifikacijos kaip matymo kaip. Rentgeno vamzdžio matymas nėra objekto iš stiklo ir metalo matymas. Vis tik antilopės matymas ir objekto kaip antilopės matymas turi daug ką bendra. Kažką matymo koncepcijoje galima atsekti kaip „matymo tai“ pėdsakus. Vitgenšteinas priešinasi tai priimti, tačiau jo samprotavimai man nėra aiškūs. Atvirkščiai, „matymo kaip“ logika tarytum praskraidrina bendrą suvokimo atvejį. Vėl paimkime pėdos įspaudą smėlyje. Čia aiškiai yra visi matymo kaip požymiai nesant paties objekto. Kai kas gali net įsivaizduoti atvejus, kuriems „Jis mato tai kaip pėdos pėdsaką“ būtų būdu nurodyti kito nuogąstavimą, kad tai iš tikro yra pėdos pėdsakas. Tad, kol neidentifikavau, pavyzdžiui, Hamleto kupranugario matymą debesyse(p1) su jo Joriko kaukolės(p2) matymu, tol yra kažkas, ką reikia sužinoti apie antrąjį pažymint, kas veikia pirmajame.

Tačiau čia yra kitas elementas matymo ir stebėjimo veiksme. Jei įvardijimas „matymas kaip“ nušvietė tam tikrus tų koncepcijų aspektus, tada „matymas, kad“ gali duoti dar daugiau. Lokio matymas 3 piešinyje buvo pamatyti, kad „medį“ iš kitos pusės apglėbia žvėris. Tycho ir SimplicijausKepleriui ir Galilėjui tai buvo pamatyti, kad žemė juos atsuka į mūsų saulės šviesą. Panagrinėkime šių pavyzdžių „matymą, kad“. Gali būti loginis elementas, kuris jungia stebimąjį su mūsų žinojimu bei mūsų kalba.

Žinoma, yra atvejų, kai duomenys yra sujaukti ir kur neturime užuominos, pagelbėsiančios mums. Mikroskopijoje ne vienas dažnai paskelbia sensacingu, aistringu būdu: „tai žalia šioje šviesoje; tamsesnės sritys žymi platesnį galą...“ Taip pat ir fizikas gali pasakyti: „adata osciliuoja ir greta neoninės parabolės yra blanki jusotelė. Osciliacijos pasirodo prie katodo...“. Neigti tai, kad tai yra tikri matymo, netgi stebėjimo, atvejai gali būti nepagrįsta, lygiai kaip spėjimas, kad jie tėra vien tikro matymo atvejai.

Tačiau šie pavyzdžiai yra perdėti. Formų, spalvų derinių, osciliacijų ir rodyklės duomenų kalba yra būdinga neaiškiai eksperimentinei situacijai, kurioje gali dominuoti neaiškumas ir netgi konceptuali painiava. Stebėtojas gali nežinoti ką jis mato; jis tik siekia, kad stebėjimai derintųsi su nusistovėjusiu žinojimu. Tai yra stebėjimo tikslas. Jis yra šiais, o ne „fenomenaliojo“ matymo, kuris vyksta tyrimo metu, terminais. Kiekvienas fizikas priverstas stebėti savo duomenis, o okulisto kabinete jis atsiduria ypatingoje, neįprastoje situacijoje. Jis priverstas užmiršti viską, ką žino ir stebėti, kas vyksta, tarsi vaikas. Tai netipiniai atvejai, tačiau kokie įspūdingi jie gali kartais būti.

Pirma užregistruojant stebėjimus, o tada nustatant žinias apie juos, duoda paprastą modelį apie tai, kaip sąveikauja mąstymas ir akis. Tačiau ryšis tarp matymo ir mūsų žinių visumos nėra paprastas dalykas.

Ką reiškia matyti dėžes, laiptus, paukščius, antilopes, lokius, taures, rentgeno vamzdžius? Tai (bent jau) reiškia turėti tam tikros rūšies žinias (robotai ir elektroninės akys yra aklos, tačiau efektyviai reaguoja į šviesą. Kameros negali regėti). Tai matyti, kad kai akys mato vienus dalykus, reikia suvokti kitus. Kaip turim priimti žmogaus teigimą, kad jis mato x, kai mes žinom, kad jis nežino apie x dalykus? Tai tiksliai tai, kaip turime priimti keturmečio pasakymą, kad jis mato mezonų lietų(p3). „Smitas mato x“ numato, kad Smitas gali identifikuoti kai kuriuos su x susijusius dalykus. Pamatyti rentgeno vamzdį yra bent jau matyti, kad jį numetus ant akmens, jis suduš. Įžvelgti taurę reiškia pamatyti kažką su išgaubtu vidumi. Galime klysti, bet ne visada – net ne dažniausiai. Be to, apsigavimas būna susijęs su tuo, kas laikoma normalu, įprasta. Nes pasaulis nėra mago triukų rinkinys, tačiau magai gali egzistuoti. Nes „matymo kad“ logika yra vidinė matymo koncepcijos dalis; mes kartais patriname akis pamatę iliuzijas.

„Matymas tai“ ir „matymas kad“ nėra matymo komponentės, kaip kad ašys ir guoliai ir yra variklio dalys: matymas nėra kompozicinis. Vis tik, kai kas gali užduoti logiškus klausimus. Pavyzdžiui, kaip galėtume aprašyti žmogų, radusį apykaklės sagą arba pamačiusį bacilą? Nebent jis yra turėjęs vizualinį pojūtį ir žino, kas yra bacila (ir kaip ji atrodo), nes kitaip negalime pasakyti, kad jis matė bacilą, nebent ta prasme, kaip kad vaikas gali pamatyti bacilą. Tada „matymas kaip“ ir „matymas tai“ nėra psichologinės matymo komponentės. Mūsų matymo koncepcijoje jie yra logiškai skirtingi matymo-kalbėjimo elementai.

1 piešinyje matyti skaidrią dėžę, ledo kubą arba stiklo bloką reiškia pamatyti, kad tai yra sudaryta iš 6 šonų, 12 briaunų, 8 kampų. Kampai yra statūs; objektas turėtų būti iš tvirtos arba pakankamai tvirtos medžiagos, o ne iš skystos ar dujinės, tokios kaip aliejus, garai ar liepsna. Jis turėtų būti standus. Jis turėtų erdvėje užimti vietą, būti ten ar kitur, bet tikrai kažkur. Ir nenustoti egzistuoti, kai mes mirktelim. Pamatyti jį kubu reiškia pamatyti, ką visi tie daiktai gali turėti bendra.

Tai žinojimas: tai žinoti, ką reiškia „dėžė“ ar „kubas“, o kažkiek ir apie medžiagas, galinčias sudaryti tokius objektus. „Skaidri dėžė“ arba „stiklo kubas“ negali būti pasakytas, jei atmetama kuri nors iš tų prielaidų. Pamatyti paukštį danguje apima pamatymą, kad jis staiga netikėtai nedarys vertikalių posūkių. Galime suklysti. Tačiau pamatyti paukštį, nors akimirksniui, yra pamatyti jį visuose tuose sąryšiuose. Kaip pasakytų Išmintis, bet kuris suvokimas apima aetiologiją(p4) ir prognozę.

Jutimų duomenų(p5) (sense-datum) teoretikai pabrėžia, kaip galime klysti savo stebėjimuose, pvz., orlaivius pavadindami „paukščiais“. Tad jie teigia, kad esam teisūs net tais atvejais. Užsiėmimas tuo klausimu užstoja kitą, t.y., kad aprašymas to, kas sudaro tą, kai mes esame teisūs dėl to, ką matome; ir tai nutinka gana dažnai. Užsiėmimas klaidomis fenomenalistą veda prie pasaulio, kuriame dažniausiai klystame, aprašymo; tačiau fizikinis pasaulis nėra toks. Jei fizikas paprastoje laboratorijos situacijoje reaguos į vizualią aplinką grynai pagal jutimų duomenis – kaip daro vaikas ar idiotas – apie jį laikysim netekusiu proto. Mes manytume, kad jis nemato to, kas aplink jį.

„Matymas tai“ įveda žinojimą į mūsų matymą; jis apsaugo mus nuo visa, ką mato mūsų akys, pakartotino identifikavimo; jis leidžia fizikams stebėti naujus duomenis kaip fizikams, o ne kaip fotokameroms. Mes neklausiame „Kas tai?“ dėl kiekvieno pravažiuojančio dviračio. Matyme yra žinojimas, o ne greta jo (sukirpimas yra drabužyje, o ne prisiūtas ant jo papildomomis operacijomis). Mes retai pajuntame, kad dygsniuojame žinojimą tame, ką sutinka akis. Šis [spausdintas] puslapis kaip turintis kitą pusę nereikalauja jokių jo vartymų ar glamžymų; o taip pat niekas, kas yra iš optinės srities, negarantuoja, kad jis nesiliaus egzistavęs, kai apversime lapą. Tai tik kitas būdas pasakyti, kad įprastas matymas yra pakoreguojamas, ką kiekvienas gali laimingai pripažinti. Nepakoreguojamo matymo paieška kartais nuvedė kai kuriuos filosofus prie neigimo, kad tai, kas nepakoreguojama, išvis nematoma.

Objekto x matymas yra matyti, kad jis gali elgtis taip, kaip žinome x besielgiant: jei objekto elgesys nedera su tuo, ko tikimės iš x, mes galim būti užblokuoti nuo x pamatymo. Šiandien retai pamatom delfiną kaip žuvį, plokščią žemę, dangų kaip apverstą taurę ar saulę kaip mūsų palydovą... „... ką aš suvokiu kaip aušrą nėra objekto savybė, o vidinis ryšys tarp jo ir kitų objektų“. 8 piešinyje pamatyti rentgeno vamzdį yra pamayti, kad po juo padėta fotojautri plokštelė bus pažeista. Tai pamatyti, kad siūlelis taps ypač karštas ir kadangi jis neturi vandens gaubto, tad privalo būti pagamintas iš metalo su aukšta lydymosi temperatūra – molibdeno ar volframo. Tai pamatyti, kad esant aukštai įtampai prie anodo pasirodys žalsva fluorescencija. Ar gali fizikas pamatyti rentgeno vamzdį nepamatęs visų tų dalykų? Ar gali kas nors pamatyti kai ką kaip kaitinamąją lemputę ir nepamatyti, kad tai yra vielinis siūlas, kuris „įsižiebia“, kai įkaitintas iki baltumo? Atsakymas kartais gali būti „taip“, bet tai tik žymi, kad „rentgeno vamzdis“ ir „kaitinamoji lemputė“ gali reikšti skirtingus dalykus. Du su x susidūrę žmonės gali priimti x kaip skirtingus dalykus. Ar jų pasakymas „matau x“ reiškia, kad jie mato tą patį? Vaikas gali mėgdžioti pasakymus „rentgeno vamzdis“ arba „Kentukis“, arba „Vinstonas“, susidūręs su tuo piešiniu, tačiau jis negalės pamatyti, kokie kiti dalykai seka iš tai. Ir tai yra tai, ką mato fizikas.

Jei spindinčiame diske Tycho mato tik saulę, tada jis tegalės pamatyti, kad tai kūnas, kuris elgsis „tychoniškais“ būdais. Tai tarnauja pagrindu Tycho geocentrinėms-geostatinėms teorijoms apie saulę. Jos nėra uždėtos jo vizualiais įspūdžiais kaip tandeminiais aiškinimais: jos yra „ten“, matyme (tai kaip muzikos kūrinio interpretacija glūdi muzikoje. Kur dar galėtų būti? Tai nėra kažkas virš gryno, nesuklastoto garso).

Panašiai 1 piešinyje mes matome, tiek iš apačios, tiek iš viršaus, kaip pelės labirinto arba kaip brangakmenio apdorojimo projektą. Tačiau jo statymas yra matyme. Vienas linkęs sakyti „konstravimas yra matymas“. Siūlai ir jų sutvarkymas yra audinys; garsai ir jų kompozicija yra muzika; spalvos ir jų išdėstymas yra tapyba. Nėra dviejų operacijų 1 piešinyje matant ledo kubą – aš tiesiog matau ledo kubą. Analogiškai, fizikas mato rentgeno vamzdį ne pirma priėmus atspindėtą šviesą ir tada klampojant per aiškinimusis, bet taip, kaip jūs matote prieš save šį puslapį.

Tycho mato saulę pradedančią savo kelionę nuo horizonto link horizonto. Jis mato, kad nuo tam tikro patogaus dangaus taško saulė (su savimi nešdama mėnulį ir planetas) gali būti stebima besisukanti mūsų fiksuotą žemę. Tad saulės auštant stebėjimas Tycho akimis būtų matyti kažką į tai panašaus.

Tuo tarpu Keplerio vizualusis laukas turi kitokią konceptualinę organizaciją. Vis tik vaizdas, kurį jis mato auštant, turėtų būti tiksliai toks kaip ir Tycho, ir būtent tokį Tycho būtų atpažinęs. Tačiau Kepleris matys nuo mūsų fiksuotos lokalios žvaigždės besileidžiantį (arba nusisukantį) horizontą. Pasikeitimas nuo saulės patekėjimo prie horizonto pasisukimo analogiškas jau aptartų reiškinių aspektų pasikeitimui; tai susiję su skirtumais apie tai, ką mano žiną ir Tycho, ir Kepleris.

Tos loginės matymo koncepcijos ypatybės yra painios ir privalomos fizikiniams tyrinėjimams. Kodėl būtinos? Todėl, kad žmonės mato taip, kad galima „matymo kaip“ ir „matymo tai“ analizė yra vienas dalykas; tačiau „būtinas“, nes leidžia spėti, kad pasaulis turi būti matomas būtent taip. Tai stipresnis tvirtinimas reikalaujantis stipresnio argumento. Imkime, kad yra priešingai: kad stebėjimas fizikoje nėra susijęs su neįprastais ir nesusijusiais blyksniais, garsais ir trenksmais, o su paskaičiuotais tam tikros rūšies blyksniais, garsais ir trenksmais – tai gali apibūdinti koks stebėjimas atliekamas. Tai nebūtų saugiu tašku, kad stebėjimas negali būti kažkur kitur. Reikia šio tipo argumento: turi būti nustatyta, kad alterantyvus variantas yra ne tiesiog klaidingas, o absurdas. To dabar imsiuos.

Pradžia  |  Antra dalis  |  Trečia dalis  |  Ketvirta dalis

Paaiškinimai

(p1) Šekspyras. Hamletas, 3 veiksmas, 2 scena:
Hamletas: Ar matai debesį, kuris atrodo kaip kupranugaris?
Polonijus: O Dieve, jis tikrai atrodo kaip kupranugaris.
Hamletas: Jis man atrodo kaip žebenkštis.
Polonijus: Jo nugara kaip žebenkšties. Kosminio spindulio lietus

(p2) Jorikas - veikėjas Šekspyro „Hamlete“. Jis yra miręs rūmų juokdarys, kurio kaukolė buvo iškasta 5 veiksmo 1-e scenoje. Ją išvydęs, Hamletas ištaria savo garsųjį monologą, prasidedantį „O, vargšas Jorikas!”. Ji simbolizuoja gyvenimo laikinumą – toji frazė tapo sparnuotu tai išreiškiančiu posakiu.

(p3) Mezonų lietus:
Kosminiai spinduliai daugiausia sudaryti iš protonų ir alfa dalelių (helio-4 branduolių) ir jų energija plačiai išsibarsčiusi – nuo 0,1 GeV iki 1010 GeV. Kai šie spinduliai pasiekia viršutinius atmosferos sluoksnius, padidėja jų galimybė sąveikauti ir išbarstyti turimą energiją. Tokių sąveikų rezultatu paprastai būna naujos dalelės: miuonai, neutrinai, pionai, kaonai, protonai, neutronai ir t.t. Jų visua sudaro „kosminio spindulio lietų“, mat naujai susidarančių dalelių trajektorijos yra kūgio, kurio viršūnė yra pirmojo susidūrimo taške, pavidalo.

Anksčiausiai didžiąja dalimi susidaro pionai, protonai ir neutronai (antrinės kosminių spindulių dalelės), kurie skirstomi į tris kategorijas: branduolių kaskadą, mezonų lietų ir elektromagnetinę kaskadą. Branduolių (protonų ir neutronų) kaskada sugeriama viršutiniuose atmosferos sluoksniuose. Mezono lietų sudaro nestabilios dalelės, kurių gyvavimo trukmė tik apie 10-8 sek. Tad mezonai spontaniškai kyla į įelektrintus leptonus. Miuonai, nors yra nestabilūs ir įelektrinti, turi 200 elektronų masę (ramybės būsenos), tad nėra išblaškomi ir turi geresnę skvarbą, leidžiančią jiems pasiekti žemės paviršių, kur jų vidutinė energija yra apie 4 GeV, kas atitinka artimą šviesai greitį (>0.9c). O elektromagnetinę kaskadą sudaro elektronai ir pozitronai, kurių skvarba mažesnė lyginant su miuonais, tad jie rečiau pasiekia žemės paviršių.
Mezonų lietus

(p4) Etiologija - filosofinis priežasties arba pirmosios priežasties tyrimas. Sąvoka taikoma daugelyje pažinimo sričių. Pvz., medicinoje etiologiją sudaro ligą sukėlusių veiksnių visuma. Mitologijoje etiologiniu mitu vadinamas mitas, aiškinantis kieno nors kiltį. Pvz., Delfų pavadinimas kildinamas iš delfino, nes Homero himne Apolonoas delfino pavidalu pergabeno kretiečius per jūrą, kad jie taptų jo žyniais. Aiškinimas grindžiamas Delfų ir delfinų pavadinimų panašumu.

(p5) Jutimų duomenys (suvokimo filosofijoje) yra tariami mąstymo objektai, su kuriais tiesiogiai susijęs suvokimas ir kurie turi tiksliai tokias savybes, kokias atrodo turį. Pvz., normaliomis sąlygomis žiūrint į pomidorą sąmonėje susiformuoja pomidoro vaizdas – jame pomidoras yra raudonas ir apvalus. Mentalinis vaizdas yra jutimo duomenys ( sense datum).
Jutimo duomenš požiūris buvo populiarus 20 a. pradžioje tarp tokių filosofų kaip B. Raselas,  C.D. Broad‘as,  H. Praisas,  A. Ayeras,  G.E. Moore.

Papildomi skaitiniai:
Kinų kambarys
Svetimų minčių problema
Andrė Morua. Kuo aš tikiu?
Kuo būtent abejojo Dekartas?
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Pašalinės mintys ir jų traktavimai
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
T. Nagelis. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Barthes‘o teksto teorijos teorinis kontekstas
Laisvoje valstybėje kiekvienas gali galvoti ir sakyti, ką galvoja
Chaosmo estetika: James Joyce Viduramžiai
Faneroskopija prieš fenomenologiją
Postmodernistas Žakas Derida
Patarimai ieškančiam Dievo
Ferdinandas de Sosiūras
Aš nekuriu hipotezių...
Filosofų zigzagai
Rortis apie tiesą
Filosofijos skiltis
Vartiklis