Norvudas Hansonas. Atradimo modelis, 1965

Pradžia  |  Antra dalis  |  Trečia dalis  |  Ketvirta dalis

D

Laimei, mes nematome saulės ir mėnulio taip, kaip matome spalvotus ir šviesus taškus okulisto kabinete, kaip ir fizikas nemato savo laboratorijos įrangos, stalo ar rankų taip, kaip jis mato fotografiją ar oscilografo kreivę. Daugeliu atveju mes galime suteikti papildomą informaciją apie matomus daiktus. Tai gali būti išreikšta sąrašu: pavyzdžiui, kad x gali sudužti, jei bus numestas, kad x yra tuščiaviduris ir pan.

Tam, kad 3 piešinyje pamatytume lokį ant medžio kamieno, yra pamatyti, kad įmanomi tolimesni stebėjimai; mes galime įsivaizduoti lokį žiūrint iš šono ir už medžio. Vis tik matyti lokį 3 piešinyje reiškia, kad visi tie matymo taškai yra vienu metu. Tai yra ir matymas, kad tam tikri stebėjimai nėra galimi: pvz., lokys negali mojuoti viena letena ore, o taip pat tabaluoti viena koja. Tai irgi yra matymas „ten“.

„Ar tai klausimas tiek apie matymą, tiek apie mąstymą? Ar apie jų abiejų mišinį, apie tai, kaip labiausiai norėčiau matyti?“ Kas benorėta būtų pasakyti, čia yra daugiau apie lokio matymą 3 piešinyje nei gali paaiškinti optika, fotochemija ar fenomenalizmas.

Pastebėkime loginę ypatybę: „matymą tai“ ir „matymą to“ visada seka „sakinio“ sąlyginė dalis. Didžiosios raidės panaudojimas ir visiškas sustabdymas juos paverčia nepriklausomais sakiniais. Vienas gali matyti ledo kubą arba matyti aitvarą kaip paukštį. Kitas negali matyti nei ledo kubo, nei paukščio. Ir tai nėra dėl regėjimo ribotumo. Dar daugiau, vienas gali matyti, kad ledo kubai gali tirpti, kad paukščių tuščiaviduriai kaulai. Tycho ir Simplicijus mato, kad visata yra geocentrinė; Kepleris ir Galilėjus mato, kad ji yra heliocentrinė. Fizikas mato, kad anodo fluorescencija atsiras rentgeno vamzdyje esant aukštai įtampai. Tos frazės kursyvu yra išbaigti sakiniai.

Piešiniai ir teiginiai skiriasi logiškai ir žingsnių tarp vizualių piešinių ir teiginių apie tai, kas matoma, yra daug ir painių. Mūsų vizuali sąmonė dominuojama piešiniais; tačiau mokslinis pažinimas pirmiausia yra lingvistinis. Matymas yra, kaip labiausiai norėčiau pasakyti, abiejų, piešinio ir kalbos, mišinys. Bent jau matymo koncepcija apima vizualaus suvokimo ir pažinimo koncepcijas.

Spraga tarp piešinių ir kalbos nurodo loginę „matymo tai“ funkciją. Regėjimas yra iš esmės vaizdinis, pažinimas iš esmės lingvistinis. Ir abu jie yra neatskiriami matymo elementai, tačiau skirtumas tarp atvaizdavimo piešiniais ir sakiniais gali žymėti skirtumą tarp optinių ir konceptualių matymo ypatybių. Tai gali parodyti iš ko sudaryta „matymas tai“.

Ne visi teiginio elementai atitinka piešinio elementus: tik kai kurie, kurie klaidingai supranta kalbos naudojimą, gali tikėtis esant kitaip. Matyme yra „lingvistinis“ veiksnys, nors nėra nieko lingvistiško tame, kas susidaro akyje ar mąstymo akyje. Be šio lingvistinio elemento niekas, ką matome, negali turėti ryšio su mūsų žinojimu. Mes negalime kalbėti apie reikšmingus stebėjimus: niekas, kas nematoma, negali turėti prasmę; ir mikroskopija būtų tik kaleidoskopo atmaina. Nes ką reiškia daiktams turėti prasmę kitokią nei jų aprašymai būtų sudaryti iš reikšmingų sakinių?

Turime ištirti spragą tarp piešinių ir kalbos, tarp eskizų ir aprašų, brėžinių ir ataskaitų. Tik parodant, kaip skiriasi piešimas ir kalbėjimas galima spėti, kaip „matymas tai“ gali juos apimti; ir jie gali būti tik pateikti kartu, kad stebėjimai būtų reikšmingi ar verti dėmesio.

Žinojimas čia yra tai, kas iš tikro išreikšta knygose, ataskaitose ir esė. Kaip kažką padaryti nėra mūsų rūpesčiu. Aš žinau, kaip švilpauti, tačiau ar sugebu tą žinojimą išreikšti žodžiais? Ar galiu aprašyti druskos skonį net tiksliai žinodamas koks druskos skonis? Aš žinau, kaip valdyti parašiutą – dauguma to žinojimo buvo gauta paskaitose ir treniruotėse, tačiau didžiausia dalis nebuvo niekaip gauta; jis „duotas vietoje“. Fizikai remiasi „patirtimi“ (know- how), „pajauta“ ar „įžvalga“ į situaciją, nukreipiančiomis tyrimus. Tokie neapibrėžtumai vis tik retai paveikia fizikinių tiesų sąvadą. Jei ne Galilėjaus įžvalga, Niutono genialumas ir Einšteino vaizduotė, kurie per se pakeitė mūsų žinojimą: tai tiesa, ką jie sakė. Tad „fizikos žinios“ gali reikšti „kas skelbiama tekstuose, ataskaitose ir fizikų diskusijose“. Mes rūpinamės suvokimu, o nuovoka. Fizikos kalbos „pamatas“, jutimams artimiausia dalis, yra teiginių seka. Teiginiai yra teisingi arba klaidingi. Piešiniai visai kitokie nei teiginiai: jie nei teisingi, nei klaidingi; priešiniai tinklainėje, smegenų žievėje ar suvokimo centruose nėra nei teisingi, nei klaidingi. Ir ką mes matome gali nusakyti ar tokie teiginiai kaip „Saulė yra virš horizonto“ ir „Kubas yra skaidrus“ yra teisingi ar klaidingi. Mūsų vizualūs jutimai gali būti „išreikšti“ kalbos formomis; kaip gi kitaip jie gali būti suprasti terminais, kuriuos žinome? Kol jie nėra taip išreikšti, jie nėra stebėjimais: jie yra labiau įkyriu alpuliu ar nesančia perspektyva be tikslo žvelgiant pro traukinio langą. Pasaulio pažinimas nėra virbų, akmenų, spalvų ir garsų derinių montažas, o yra teiginių sistema.

8 piešinys nieko neteigia. Jis gali nebūti tvarkingas, tačiau jis negali būti melu. Tai plyšys tarp piešinių ir kalbos.

Reikšmingumas, svarbumas - šios sąvokos priklauso nuo to, ką jau žinome. Objektai, įvykiai, piešiniai patys savaime nėra nei reikšmingi, nei svarbūs. Jei žiūrėjimas tėra vien optinis-cheminis procesas, tada niekas, ką matome, gali būti nesvarbu tam, ką žinome, ir niekas, ką žinome, gali būti reikšminga tam, ką matome. Vizualus gyvenimas gali būti nesuprantamas; intelektualus gyvenimas gali būti be vizualaus aspekto. Žmogus gali būti aklu kompiuteriu įkinkytu į nemąstančią fotoplokštę.

Piešiniai dažnai kopijuoja originalus. Tačiau visi kopijos elementai turi tą pačią funkcijos rūšį. Linijos vaizduoja originalo elementus. Kopijos elementų išdėstymas parodo originalo elementų išsidėstymą. Kopija ir originalas yra to paties loginio tipo; jūs ir jūsų refleksija yra to paties tipo. Panašiai ir kalba gali būti kopija to, ką ji aprašo.

Paimkime 3 piešinį kaip „lokys ant medžio“. Piešinyje yra lokio elementas ir medžio elementas. Jei tai atitinka tikrovę, tada originale yra lokys ir medis. Jei sakinys teisingas pagal tikrovę, aprašoma situacija apima lokį ir medį. Piešinys dėsto tuos elementus, jis atspindi tikrovės ryšį tarp lokio ir medžio. Sakinys tarsi sujungia „lokį“ ir „medį“ schema „x yra ant z“. Žodinis sąryšis žymi realų sąryšį realaus lokio su realiu medžiu. Abu, piešinys ir sakinys, yra kopijos; jie neturi nieko, ko trūksta originalui. Piešinio elementai atitinka (reprezentuoja) originalo elementus: taip ir [žodžiai] „lokys“ ir „medis“. Tai geriau matoma, kai išreiškiama simboliškai kaip l R m, kur l=lokys, m=medis ir R=jų sąryšis. Elementų išdėstymu tos kopijos parodo realios situacijos išsidėstymą. Tad 3 piešinyje „lokys ant medžio“ ir „lRm“ parodo, kas yra su realiu lokiu ir realiu medžiu; o tuo tarpu „medis yra ant lokio“ ir „mRl“ ir tam tikras akivaizdus linijų derinys nerodo to, kas yra tikrovėje. Kopija yra to paties tipo kaip originalas. Mes galime nupiešti lokio dantis, bet ne jo urzgimą, net jei galime matyti riaumojant lokį. Leonardas galėjo nutapyti Mona Lizos šypseną, tačiau ne jos juoką. Tačiau kalba yra lankstesnė. Yra skirtumas tarp tapymo ir teigimo, kuris išsivystys į nuostatos, kadaise pasiūlytos Vitgenšteino, Raselo ir Visdomo(p1), sugriovimą. Kalba gali apimti veiksmus ir garsus, dantis ir riaumojimą, šypseną ir juoką; paveikslas ar gramofonas gali apimti vieną ar kitą, bet ne abu. Paveikslai ir įrašai atstovauja daiktus perimdami tam tikras originalo savybes. Piešiniai, atvaizdai, paveikslai ir žemėlapiai dubliuoja piešiamo, vaizduojamo, tapomo ar braižomo objekto erdvines savybes; gramofono įrašai dubliuoja audio savybes. Sakiniai ne tokie. Jie neįgauna originalo savybių; jie nieko neįgauna. Jie gali skelbti, kas yra ar kas gali būti. Jie gali būti naudojami teiginiams, perduoti aprašymus, pristatyti naratyvus, perteikti nuomonę ir t.t., kurių niekas nepriklauso nuo kokių nors savybių perėjimo su tuo, apie ką skelbia sakinys. Mums nereikia parašyti „Lokys yra didesnis už jo jauniklį“, kad perduotume savo supratimą.

Piešiniai, atvaizdai, paveikslai ir žemėlapiai faktiškai kopijuoja originalus skirtingu griežtumo laipsniu. „King Parade(p2)“ atvaizdas kopijuoja ne taip pat kaip [kopijuoja] piešinys anglimi; ir abu jie skiriasi nuo „K.P.“ pavaizdavimo Kembridžo plane ir nuo miesto planuotojo brėžinių. Kuo labiau žemėlapis priartėja prie atvaizdo, tuo mažiau naudingas kaip žemėlapis. Piešiniai mažiau panašūs į originalą nei nuotraukos. Apie grubiai nupieštą meškos formą kai kas gali pasakyti „Tai lokys“ arba „Spėju, kad tai lokys“. Panašiai ir su žemėlapiais. Apie tam tikrą vietą žemėlapyje kai kas gali pasakyti „Tai Kembridžas“ ar „Tai turėtų būti Kembridžas“.

Kalba iš visų kopijuoja mažiausiai. Yra išskirtinių žodžių, tokių kaip „bzzzz“, „dzin“ ar „dū-dū“, tačiau jie teparodo, kokios sutartinės yra mūsų kalba bei notacija. Niekas žodyje „lokys“ neprimena lokio; niekas žodžio „lokys“ tarime neprimena riaumojimo. Tad l-o-k-y-s gali reikšti lokį dėl susitarimo, susiejančio žodį su objektu. Nieko pavojingo nėra raudonoje vėliavoje, pranešančioje apie pavojų. Kino filme sakome „Tai lokys“ ar „Ten K.P.“ – o ne „Spėju, kad tai lokys“ ar „Tai žymi K.P.“. Žodžiai žymi, tačiau jie retai panašūs į tai, ką žymi.

Sakiniai nerodo, pvz., į medį lipančių lokių, tačiau jie gali teigti, kad lokiai lipa į medžius. Saulės, kylančios į dangų, parodymas susideda iš Saulės ir dangaus pavaizdavimo ir jų išdėstymo pateikimo. Teiginys, kad Saulė kyla į dangų, susideda iš nuorodos į Saulę ir tada jos apibūdinimo kaip kylančios į dangų. Skirtumai tarp atvaizdavimo ir nuorodos, tarp išdėstymo ir apibūdinimo – tai skirtumas tarp piešimo ir kalbos naudojimo.

Tokie pat skirtumai egzistuoja tarp vizualiai priimamų duomenų ir esminių sakinių. Ankstyvieji logikai konstrukcionistai(p3) buvo nedėmesingi sunkumams derinant vizualiai priimamus duomenis su pagrindiniais sakiniais. Jei jie būtų atkreipę dėmesį į skirtumus tarp piešinių ir žemėlapių, jie būtų pastebėję didesnius skirtumus tarp piešinių ir kalbos. Kieno nors vizualus rudo meškos kontūro atpažinimas yra toks pat tolimas nuo ištarimo „(Matau) rudą meškos kontūrą“ kaip su bet kuriais mūsų aptartais piešiniais ir sakiniais. Piešinys yra x-o; sakinys yra to x poveikis. Piešinys vaizduoja x; sakinys nurodo į x ir aprašo x. Skirtumas tarp piešinio ir kalbos nesumažėja nė per milimetrą sutelkiant dėmesį į vizualiai priimamus duomenis ir esminius sakinius.

Kalbų priešistorė netrukdo mums. Aptariami skirtumai tarp mūsų kalbų ir mūsų piešinių, o ne tų skirtumų dydis (mažumas) tam tikrais istoriniais laikais. Vitgenšteinas dėl to klaidina: „... ir iš [hieroglifų rašto] kilo abėcėlė prarandant atvaizdavimo esmę“ [4.016]. Tai sustiprino reikšmių teoriją, tiesos-funkcinę kalbos rolę ir bazinių (atominių) sakinių(p4) teoriją. Tačiau be atvaizdavimo esmės praradimo, kalbos negalėtų būti naudojamos tiesos, melo išsakymas, nuorodoms bei charakterizavimui.

Ne visi sakinio elementai atlieka tą patį darbą. Tačiau visi piešinio elementai vien tik atvaizduoja. Aušros vaizdą galima suskaidyti į mažus vaizdo gabalus, tačiau sakiniai, tokie kaip „Saulė prie horizonto“ ir „Aš šiuo momentu suvokiu saulę tekant“ negali būti suskaidyti į smulkesnius sakinius. Visi piešinio elementai kažką vaizduoja; bet kuris sakinio elementas nieko neteigia. „Lokys!” gali būti kaip teiginys kaip gali ir medkirčio „Medis!” ar Saulės užtemimo stebėtojo „Saulė!“. Tačiau vargiai teiginiais gali būti „prie“, „ir“, „šiuo“.

Piešiniai yra vaizduojantys. Įrašai yra įrašomi. Negalite sugroti šypsenos ar mirksėti su gramofonu. Tačiau kalba yra lankstesnė: galime aprašyti kvapus, garsus, pojūčius, žvilgsnius, šypsenas ir mirkčiojimus. Ši laisvė leidžia įmanomas klaidas: pvz., „jie surado jo hipofizį, bet ne jo mąstymą“, „Mes ištyrėme jo tinklainę, bet neradome jo regos“. Tik kai esame laisvi nuo natūralių piešinio ir įrašų apribojimų, atsiranda tokios klaidos. Jos įmanomos žemėlapiuose; pvz., apie kūjį ir pjautuvą, kurie žymi Rusiją mokykliniame žemėlapyje, vaikas gali paklausti: „Kokio ilgio yra pjautuvas?“ Žemėlapiai su savo dalinai sutartiniais simboliais privalo būti perskaityti (o piešinių ir nuotraukų nereikia [skaityti]); tačiau jie privalo kopijuoti [tikrovę].

Yra atitinkama spraga tarp vizualių vaizdų ir ką mes žinome. Tiltų matymas, jei matymas yra bent jau „vizualus kopijavimas“, taip pat daugiau nei tai. Yra specialus objektų matymas: matymas, kad jei jiems taikomas x, tai turi sekti y. Šis aspektas praleistas visuose pokalbiuose apie pažinimą iš jutiminės patirties, atminties, asociacijų ir koreliacijų. Mentalinių vaizdų įsiminimas, susiejimas, koreliavimas ir palyginimas gali būti paimtas ad infinitum be jokio žingsnio link mokslinio pažinimo, t.y. žinant prielaidas esant teisingomis. Kaip ilgai kas nors turi sklaidyti antilopių nuotraukas, diagramas ir eskizus, kol kils teiginys „antilopės yra kanopiniai“?

Kai stebėjimuose ignoruojama kalba ir notacija, fizika pristatoma kaip jutimų ir nekokybiškas eksperimentas. Ji apibrėžiama kaip pasikartojanti, monotoniška stebimų jutimų konkatenacija bei bandymai mokyklos laboratorijose. Tačiau fizikos mokslas nėra vien sistemingas jutimų pateikimas pasauliui; tai ir mąstymo apie pasaulį būdas, koncepcijų formavimo būdas. Paradigminis stebėtojas nėra žmogus, kuris mato ir praneša tai, ką normalūs stebėtojai mato ir praneša, bet žmogus, kuris įprastuose dalykuose pamato tai, ko niekas kitas nematė(p5).

Pradžia  |  Antra dalis  |  Trečia dalis  |  Ketvirta dalis

Paaiškinimai

(p1) Džonas Visdomas (Arthur John Terence Dibben Wisdom, 1904-1993) – britų folosofas ir psichologas, Kembridžo analitinės filosofijos mokyklos atstovas. 1953 m. išleista knyga „Filosofija ir psichoanalizė“ pradėjo naują lingvistinės terapijos kryptį analitinėje filosofijoje. Analizuodamas kalbą analitikas atlieka ne tik kalbos terapiją, bet ir savo paties; išgyja filosofine prasme panašii kaip tai įvyksta psichoanalizėje. Filosofinė problema gali būti išspręsta permąstant savokas, o ne remiantis empiriniu faktu ar loginiu sąryšiu.

(p2) King's Parade - istorinė gatvė Kembridžo centre, vienas turistų traukos centrų.

(p3) Loginis konstruktyvizmas - Žano Piaže (Jean Piaget) įvestas terminas filosofinei programai, pagal kurią visą pažinimą galima suformuoti (sukonstruoti) logikos pagalba nesinaudojant patirtimi.

(p4) Atominis sakinys - deklaratyvaus sakinio tipas, kuris gali būti teisingas arba klaidingas (dar vadinamas teiginiu, tvirtinimu). Pvz., sakinys „šuo puolė“ yra atominis sakinys, o „šuo puolė, o katė spruko“ yra sudėtinis sakinys.

(p5) „Gamtos filosofija“ nėra apie faktų atradimą, o apie naujų mąstyno būdų apie juos atradimą. Šias idėjas galima patikrinti taip: „Sugretinkime tuos faktus vieną su kitu“, Bragg. The atom// The History of Science, 1948
„Harmoningas sutvarkymas yra mokslininko uždavinys. Mokslas sudarytas iš faktų kaip namas sudarytas iš plytų. Tačiau mokslo negalite pavadinti vien faktų rinkiniu, kaip namo negalite vadinti plytų krūva.“, Poincare. Foundations of Science, 1946
„Dažnai nemato objekto nes nežino kaip žiūrėti, o ne dėl regos organo defekto... [Heršelis sakė:] ‚Paruoškite aparatą ir užimkite padėtį, iš kurios [tamsios Fraunhoferio linijos(p6)] matomos, tačiau nepaisant to, ieškosite ir nerasite jų: kai išmokysiu jus jas pastebėti esant toje pat padėtyje, jūs jas matysite ir netgi stebėsitės, kaip galėjote nematyti prieš tai‘“, Babbage, The Decline of Science in England, 1830

(p6) Fraunhoferio linijos - (fizikoje ir optikoje) spektro linijų rinkinys, 1802 m. V. Volastono atrastos Saulės spektre ir 1814 m. ištirtos J. Fraunhoferio. Linijos žymimos raidėmis. Vėliau nustatyta, kad pagal jas galima spręsti apie žvaigždžių cheminę sudėtį, nes jos vienareikšmiškai identifikuoja cheminius elementus.

Papildomi skaitiniai:
Kinų kambarys
Svetimų minčių problema
Kuo būtent abejojo Dekartas?
P. Fejerabendas prieš mokslą
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Pašalinės mintys ir jų traktavimai
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
Sadomazochizmas „Užsispyrėlės sutramdyme“
T. Nagelis. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Barthes‘o teksto teorijos teorinis kontekstas
B. Paskalis: mokslinis mąstymas ir krikščioniškas tikėjimas
Laisvoje valstybėje kiekvienas gali galvoti ir sakyti, ką galvoja
Betarpiško pažinimo problema 17 a. filosofijoje
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Žodžio galios sąvoka 13 amžiuje
Faneroskopija prieš fenomenologiją
S. Lemas. Kinų kambario paslaptis
Postmodernistas Žakas Derida
Ferdinandas de Sosiūras
Aš nekuriu hipotezių...
Filosofų zigzagai
Rortis apie tiesą
Filosofijos skiltis
Vartiklis