A.F. Kochas. Tarp Rojaus ir Pragaro

Apie autorių ir straipsnį

Antonas Fridichas Kochas (Anton Friedrich Koch, g. 1952 m.) - vokiečių filosofas ir pedagogas. 1996-2009 dėstė Tiubingene, o 2009-2020 m – Heidelberge. Jo tyrinėjimai nukreipti į fundamentalias problemas, jungiančias klasikines graikų ir vokiečių filosofijas, o atskiru atveju loginė-ontologinę mastymo it būties supainiojimo problemą ir taip atstovaujantis „hermetinį realizmą“.

Šiame straipsnyje nagrinėjama pasaulio pažinimo pilnumo problema. Autorius gausiai pasinaudoja metaforomis. Bet juk ir žinomi mokslininkai neretai panaudodavo religines užuominas, pvz., į kvietimą atsisakyti aibių teorijos, dėl joje aptiktų paradoksų, D. Hilbertas pasakė: „Niekas negali mūsų išvaryti iš Rojaus, kurį mums sukūrė Kantoras!“. Ir net A. Einšteinui priskiria frazę: „Dievas nežaidžia kauliukais“.
Tačiau kartu autoriaus teiginys „Rojus ir Pragaras tėra tik pažinimo klausimas“ kelia priešpriešinius klausimus: „kieno pažinimo? ar žmogaus? Ir ar pajėgus žmogus Tai pažinti?“

Pamaldumas minimas nuo seno. Senajame testamente skaitome, kad Viešpats niekino burtininkus (Įst. 18:10-12), o naujaisiais laikais pas Maksą Vėberį sutinkame, kad techniniai-matematiniai mokslai „atbūrė pasaulį“. Tuo metu Viešpats suteikia skeptrą savo naujagimei dukrai, tiksliesiems mokslams, kuri šiuo metu vykdo Tėvo valią. Nors bekraščiuose Šiaurės Amerikos kreacionistai („naivieji mokslatikiai“) ir scientistai („aklieji mokslatikiai“) vis dar kartais kelia kolizijas, tačiau jie, kaip ir 8-ojo dešimtm. „K-grupės^*)“ Europoje, puola vieni kitus, bent būdami vienos grandinės grandimis. [ ... ]

Tokia kūrybos ir mokslinio tikėjimo dvasia teorijoje ir praktikoje apibūdina universalizmą (arba totalitarizmą), kuris žada Rojų, o ruošia Pragarą. Teorijoje diagnozė skamba ne taip dramatiškai, nes Rojus ir Pragaras yra tik pažinimo klausimu. Tai yra antinomija: beviltišku prieštaravimu, kuriame mūsų teorizavimas gali netikėtai baigtis ir kuriame griežtai apibrėžtas mąstymas miršta. Panaši išvada įvyko su Jienos matematiku Gotlobu Frėge, kai britų filosofas ir būsimasis Nobelio premijos laureatas Bertranas Raselas parodė jam, kad egzistuos aibė tų aibių, kurios elementu neturi savęs pačių. Jei toji Raselo aibė R = {m |m  m} save turės elementu (R  R), ji netenkins reikalavimo nepriklausymui (m  m) ir todėl ji negali savęs turėti savo pačios elementu; jei vis tik ji tokia nėra (R  R), tai tenkina nepriklausymo reikalavimą ir yra aibės elementu. [Po šito], G. Frėgei teko atsisakyti savo sistemos dėl šio prieštaravimo.

Imant iš kitos pusės, žinių dangūs būtų Visažinyste, kuriai visi dalykai atskleisti – iki subatomistinio dugno arba iki galaktinių aukštumų; ne mūsų, žmonių, čia ir dabar, tačiau, iš principo, Dievo, kuris, kaip tiki kreacionistai, sutvėrė viską ir, kaip sakoma „lopšinėje“, suskaičiavo visas žvaigždes ir suteikė vardus visoms žuvytėms bei mašaliukams. Šis pateikimas scientizme tampa pilno pasaulio aprašymo mokslo pagalba idealu arba, kas negriežtai liečia detales, pasaulio fizikinės formulės, kurioje visi pagrindiniai gamtos dėsniai sudėti keliose matematinėse lygtyse.

Mano pastangos nukreiptos į tai, kad parodyčiau, kad tobulo pasaulio aprašymo idealas ne tik kad nepasiekiamas, ką pripažįsta skvarbaus proto „scientistai“ (nes tam neužteks spaustuvinių dažų), bet ir beprasmis. Tai seka iš dviejų nepriklausomų teoremų, kurias vadinsiu antinomijos teze ir subjektyvumo teze.

Antinomijos tezėje teigiama, nuostabai, kad mąstymas yra prieštaringas. Ar, tokiu būdu, yra minėtas pažinimo „Pragaras“ mūsų pradiniu tašku ir pagrindiniu pagrindimu (nutylimu pagrindimu)? Ar geriau išsireikšim taip: antinomija iš tikro yra mūsų pagrindine situacija, tačiau Pragaru virsta ik tada, kai nes ją nepakankamai įvertiname ir išstumiame. Tada ji atsirevanšuoja netikėtomis apraiškomis, kuriose ji atskleidžia savo griaunamąją jėgą; kaip teorijų vystyme, kai subrendę mokslai (tokie, kaip matematika ir fizika) užsibaigia fundamentalia krize dėl ambicingų projektų; arba religijoje, kai norime apginti Dievą nuo Jo priešų, net laikydami Jį visagaliu; arba politikoje, kai revoliucinis proto universalizmas virsta jakobinų teroru. Tempiam virvę

Tačiau jei antinomiją imsime kaip mūsų logiška pradine pozicija, gali nutikti, kad mums pavyks išstovėti ant žemės ir (mintyse bei veiksmuose) vaikščioti stačiomis, išeinant tokiu būdu, bent jau tam tikru laipsniu, iš antinomijos esminės sferos.

Bendras požiūrio taškas skiriasi. Jis laiko, kad mąstymas savo pagrindinėje pozicijoje neturi prieštaravimų. Klasikinės logikos neprieštaringumo principas būtų, atitinkamai, orientyru: „Ne p ir ne-p“, sakant: „Tai ne tas atvejis, kai teiginys p (arba teiginio p turinys) yra ir nėra atveju“. Prieštaravimas nekils nebent tik mūsų subjektyviame mąstyme, kai darome nereikalingas klaidas. Skirtingai nuo to, antinomijos tezė moko, klasikinės logikos neprieštaringumo principas – tai ne nuosprendis pagal rodiklius, o mąstymo standartas ir imperatyvas, kuris reikalauja vos ne neįmanomo: „Neturi būti jokio prieštaravimo!“ - nors jis ir yra. Mūsų protas drąsiai atlaiko beviltišką kovą ir kiek galima labiau ir ilgiau šalinasi nuo prieštaravimo.

Yra du antinomijos tezės argumentai, kurie abipusiškai papildo vienas kitą: teorinis išnagrinėjimas ir pavyzdys. Išnagrinėjimas remiasi tokiomis mąstymo operacijomis kaip aibių sujungimas, aibių sudarymas, neigimas ir t.t. Atkreipsime dėmesį į neigimą, tačiau pirma pažiūrėsime į aibių sudarymą. Jos pateikiamos riestiniuose skliaustuose „{…}“. Šioje operacijoje įvesime elementą, pvz., 0, o išėjimo duomenyse gausime aibę: {0}. Arba pateikiam „Vilnius“ ir „Kaunas“, o išėjimo duomenyse gauname {Vilnius, Kaunas}. Kol kas tai dar ne raganų darbas. Tad dabar pereinam prie neigimo operacijos, kurią išreikšim neigimo ženklu ir skliaustais „!(…)”. Pateikime konkrečią situaciją, pvz., (neegzistuojančią) situaciją, kurioje nurodysime, kad Nemunas neteka per Vilnių, ir išėjimo duomenyse gausim tokią situaciją (arba faktą), kad neigiama, kad Nemunas teka per Vilnių: ~(Nemunas teka per Vilnių), kas reiškia: „Ne šiuo atveju yra tai, kad Nemunas teka per Vilnių“. Tai irgi ne raganų darbas, o paprasta teiginių logika. Tačiau ima kilti rimti apsisukimai. Mes operaciją pradedame, taip sakant, be kokio nors kapitalo, ir tikimės šimtaprocentinio finansavimo. Kitaip sakant, pradedam tuščia eiga, t.y. be duomenų įvedimo, ir pateikiam klausimą, mums suteiktą kreditu jau po faktinės pradžios. Pavyzdžiu bus vienetinė aibė W, elementu turinti pati save W = {W}. Mes neturime potencialaus elemento, vis tik ją kuriame kaip vienetinę aibę ir tada skaitome išėjimo duomenis kaip vienetinės aibės elementą (aibių teorijoje įrodyta, kad tai veikia esant sąlygai, kad pagrindo aksioma atitinkamai pakeista). Jei pilnai išskleisime lygtį „W = {W}“, tai neapibrėžtą laiką, po begalinio žingsnių kiekio, liksime tik su figūrines skliaustais, t.y. lavininiu dydžiu, susidarančiu su tuščiu branduoliu:
W = {W} = {{W}} = ... = {{{...}}}

Kas tinka aibių teorijai, tinka ir logikai. Logines operacijas, atskiru atveju tas, kurios susijusios su neigimu, irgi galime pradėti tuščia eiga ir su kreditu, o po to savęs paties neigimą: teiginys v, savo neigimu logiškai ekvivalentiškas, t.y.:
v  ~(v)  ~(~(v))  ...  ~(~(~(…)))
- čia rodyklytės reiškia, „tada ir tik tada, kai“. Savo paties neigimas, kaip galimybė, iš esmės priskiriama mąstymo procesui. Jo prieštaravimas neišgydomas. Priešingu atveju, jei susidursime su prieštaravimu: „p ir ~p“, mes jį neigsim: „~ (p ir ~p)“ - ir tokiu būdu liksime saugioje pusėje. Taip G. Frėgei teko neigti savo matematinės logikos sistemą, o tada aiškintis, ką iš jos galima išsaugoti. Tačiau čia tokia situacija nepavyksta, nes v, savo paties neigimas, jau neigia save, o būtent čia ir slypi prieštaravimas. Jei mes jį neigsime, tai tik dar labiau įtvirtinsime jį ir labiau susipainiosime antinomijoje.

Kol kas tai teorinis nagrinėjimas. O dabar pavyzdys – realus savo paties neigimas vadinamuoju neteisingo teiginio pavidalu: Sakinys, kurį skaitote dabar – neteisingas“. Tokiu būdu, kadangi tame teiginyje teigiamas jo paties neteisingumas, tai jis neigia pats save. Jeigu mes jį skaitome ir suprantame, tai mes patekome į beviltišką antinomiją.

Tokiu būdu, priėjome išvados, kad mąstymas prieštaringas savo „nutylimąja“ arba pagrindine pozicija. Jei norime „sėkmingai mąstyti“ ir „pažinti tikrovę“, bei norim pakeisti ją, privalome kruopščiai eiti nuo pradinės padėties mažiausio prieštaravimo srityje. Subjektyvumo tezė mums čia duoda kryptį, nes nurodo svarbų antinomijos šaltinį: jei norime pernelyg daug „protingo skaidrumo“ mintyse ir veiksmuose. Mes susipainiosime prieštaravimuose be išeities.

Taigi, pereikime prie subjektyvumo teorijos. Joje teigiama, kad mes, žmonės, nesame atsitiktinumas. Būtinybės dėka (arba, panaudojant mokslinį žargoną, kiekviename įmanomame pasaulyje) egzistuoja bent vienas kūniškas objektas, kuris suvokimo ir mąstymo dėka turi santykį su savimi ir aplinka. Jei imtum nuodugniau ir tiksliau, tai reiktų pasakyti, kad pasaulis – nepažinus, uždaras savyje tarsi juodojoje skylėje, iš kurios neišsiveržia net šviesa, tačiau jis apsireiškia. Vis tik, jis nepasirodo nesusietam su pasauliu subjektui, norinčiam save patalpinti už pasaulio, jokiam anapusiniam Dievui ar bendrajai mokslinei teorijai, kuri būtų suformuluota neutralaus, dieviško požiūrio pagrindu; tačiau jis (pasaulis) apsireiškia tik dalinai ir tik baigtinėms būtybėms, kurios su savo ribotu pažinimu randasi jame ir nėra pajėgios apie jį suformuluoti bendro vaizdinio. Kalbant trumpiau, tikrovė yra sudaryta taip, kad ji negali pateikti neutralaus, neperspektyvinio ar net pilno žinojimo apie save. O jei tiksliau, visažinystės ir scientizmo tikrovė prarado savo teises. Arba išsireikšime Heraklito žodžiais: Gamta mėgsta slėptis. Ji parodo save savo slėpinyje ir slepiasi atskleidime, - ir kitaip neįmanoma.

Šis mokymas – ne reliatyvumo teorija, kuri, savo ruožtu, būtų suformuluota absoliučioje pozicijoje (kas vėl būtų dievišku ar antmoksliniu požiūriu iš niekur), ir net pasiūlytų transformacijos lygtį, kurios pagalba galima būtų transformuoti visas kartu paimtas įvairių subjektų nuomones. Greičiau jau subjektyvumo tezė susijusi su požiūrio tašku, kaip ir galiausiai, viskas, ką galima pasakyti ir pagalvoti. Vietoje tikslių transformacijų lygčių turime tik „didžiojo piršto taisyklę“, vietoje matematikos turime „tik“ hermeneutiką – skirtingų dalykų horizontų sujungimui.

Hermeneutikos primatą mes pateikiame savo kasdieninėje kalboje ir mąstyme panaudodami rodiklius, t. y. naudodamiesi išsireiškimais, kurie siejami su kalbančiu subjektu. Tokie, kaip „tai“ (tai, ką rodau), „Jūs“ (asmuo, į kurį kreipius), „čia“ (vieta, kur esu), „dabar“ (dabartinis laikas) ir, žinoma, asmenvardis „aš“. Jei kalba apvaloma nuo rodiklių, atskiru atveju kaip aseptinėje matematikos kalboje (kurią naudojame kaip savotišką apsidraudimą nuo antinomijos), tai tasai dalinis diskursas daugiau netinka pilnam konkrečios tikrovės supratimui. Matematiškai suformuluota fizika, pvz., neturi fenomenaliais kokybės suvokimo (ne spalvinės savybės, o tik paviršių atspindys; ne garso savybės, o tik garso bangos ir t.t.), taip pat nei dabarties, ateities, praeities ir (fundamentaliajame lygmenyje) nei laiko strėlės. Matematinis gamtos nagrinėjimas praranda pagrindinius tikrovės bruožus ir tada tegali tik vėl konverguoti teorijų-perėmėjų begalinėje progresijoje, kurių kiekviena į savo darbus įdeda savo pirmtakės mokymus niekada nepasiekdama galutinės ir užbaigiančios teorijos. Matematinė fizika, iš esmės, yra Physica militant ir niekad Physica triumphans.

Subjektyvumo teorijos pagrindimas toks. Logiškai kalbant, erdvėje ir laike gali egzistuoti kosminės simetrijos arba pakartojimai, tokie, kaip periodiškas vieno ir to paties pakartojimas bėgant amžiams ir per neribotą laikotarpį. Tokiu atveju kiekvienas žmogus žemėje turėtų begalinį skaičių dvynių praeityje, nuo kurių jį arba ją „objektyviai“, t.y. iš neutralaus, už pasaulietiško požiūrio taško, negalima būtų atskirti. Dieviškas žvilgsnis iš niekur ar pilnas pasaulio aprašymas iš išorės būtų nenaudingas ištraukiant „daiktą“ iš jo dublikatų kiekio. Vis tik, loginė tiesa – daiktas x ir daiktas y (t.y du daiktai) skiriasi tik tada, kai tai, kas iš tikro x, nėra teisinga y. O kitais žodžiais: neatskiriami daiktai yra identiškais.

Taigi, per amžino pakartojimo laiką privalo įvykti kažkas „tas pats“ kokiame nors iš mano begalinių dvynių, kas susiję tik su juo, o ne su manimi ar kokiu kitu dvyniu. Iškart galima suprasti, ką tai reiškia: Dabar aš išgyvenu tą ir tą, mano kitas dvynys išgyvens tą patį po x metų, mano paskutinis dvynys išgyveno tai prieš x metų, mano dvynos, kitas po kito, išgyvens tai po 2x metų, mano priešpaskutinis dvynys – prieš 2x metų ir t.t. Šios tiesos gali būti suformuluotos tik tais teiginiais, kurie turi rodiklius. Vis tik teiginiai su rodikliais turi prasmę, jei tik tusi ryšį su subjektais, kurie gali kalbėti ir galvoti kažkur ir kažkada „Aš čia“. Tokiu būdu, fizinės esybės privalo būti indeksinių teiginių prasmių inkariniais taškais. Kosminiam procesui dėl loginės būtinybės privalu, anksti ar vėlai, čia ir ten, tverti tokius subjektus kaip žmogiškosios būtybės. Mes ne atsitiktinumas.

Antinomijos tezė ir subjektyvumo tezė papildo viena kitą. Anot antinomijos tezės prieštaravimas negali būti likviduotas, o taigi – teiginiai su neišvengiamais prieštaravimais nebus taikomas kaip rodikliai, o bus panaudotas imperatyvas: „Neturėtų būti jokio prieštaravimo!“. Subjektyvumo tezė moko mus, kad prieštaravimui gresia grėsmė ypač tada, kai mes tirdami ar veikdami nešame „viską arba nieko“ ir bandom įgyvendinti išvadą, išryškindami viską racionaliai. Todėl svarbu būti kukliems ir pripažinti, kad gyvename Žemėje. Žemės mums pakanka. Tie, kurie nori daugiau, o būtent Rojaus Žemėje, ar tai būtų religijoje, moksle ar politikoje, ruošia Pragarą sau ir kitiems.

^*) K-grupės (Kommunistische Gruppen) - apibendrintas pavadinimas įvairioms marksistinėms (dažnai ir maoistinėms) organizacijos, susidariusios Vakarų Vokietijoje 20 a. 7-me dešimtm. pabaigoje po Socialistinės studentų sąjungos (SDS) iširimo. 8-o dešimtm. pradžioje jų buvo apie 20 grupių su apie 15 tūkst. narių ir turėjo tam tikrą vaidmenį „naujųjų kairiųjų“ judėjime. Kelios iš šių grupių 8-o dešimtm. pabaigoje susijungė į Žaliąją partiją (dabar Bundnis 90/Die Grunen). Jų pasirodė ir kitose šalyse.