Norvudas Hansonas. Atradimo modelis, 1965

Pradžia  |  Antra dalis  |  Trečia dalis  |  Ketvirta dalis

B

Hansonas. Atradimo modelis
Pieš. 1
1 piešinys vienodai paveikia normalios akies tinklainę ir fotokamerą14). Mūsų vizualaus jutimo duomenys taip pat bus tokie pat. O jei paprašytumėm nupiešti tai, ką mato, dauguma mūsų pateiktų kažką panašaus į 1 pieš.

Tai ar matome tą patį dalyką? Kai kurie matys skaidrų kubą, matomą iš apačios. Kiti matys iš viršaus. O dar kiti jį matys kubu išpjautą skaidrų brangakmenį. Kai kurie žmonės matys tik plokštumoje įstrižai susikertančias linijas. Jis gali būti matomas kaip ledo blokas, akvariumas, vielinis aitvaro karkasas – ir daugybe kitų dalykų.

Ar tada mes visi matome tą patį dalyką? Jei taip, tai kaip kyla visi tie matymo skirtumai?

Čia vėl apsireiškia „formulė“: „Tai skirtingos interpretacijos to, ką bendrai mato visi stebėtojai. Tinklainės reakcijos į 1 pieš. yra visiškai tapačios; tad tokie yra mūzų vizualaus jutimo duomenys, nes mūsų brėžinys to, ką matome, bus tokio pat turinio. Čia nėra vietos skirtingam matymui, tad skirtumai privalo glūdėti aiškinimuose apie tai, ką matom“.

Tai skamba tarsi kad aš darau du dalykus, o ne vieną, kai matau dėžes ir dviračius. Ar mano aiškinimai skiriasi, kai 1 piešinyje matau dėžę iš apačios ir kubą iš viršaus? Aš nežinau to. Aš nekalbu apie tai, kai pranešu, kad dėžės perspektyva yra patalpinta puslapyje. Jei taip nemanau, tada matymo koncepcija, kuri natūrali šiame sąryšyje, neįveda dviejų nematomų komponenčių, vienos optinės, kitos interpretacinės. 1 piešinys tiesiog matomas kaip dėžė iš apačios ir kaip kubas iš viršaus; niekas pradžioje nepriima optinio vaizdo, kurį paskui aiškinasi. Kepleris ir Brahė paprasčiausiai mato Saulę. Tai viskas. Tai būdas, kaip veikia matymo koncepcija šiame sąryšyje.

„Tačiau“, pasakysite, „1 piešinio matymas kaip dėžės iš apačios ir kaip kubo iš viršaus, yra skirtingas linijų interpretavimas“. Tada jums ir man turėtu skirtingą 1 pieš. Aiškinimą tiesiog yra tai, kad kažką matome skirtingai. Tai nereiškia, kad matome tą patį dalyką, kurį tada jį skirtingai aiškinamės. Kai staiga sušunku „Eureka – dėžė iš apačios“, aš nesiremiu paprasčiausiai kita interpretacija (vėl, yra logiška išankstinė prasmė tame, kad 1 pieš. matymas iš viršaus ir apačios yra to paties dalyko matymas skirtingai, t.y. tos pačios diagramos suvokimas skirtingais būdais. Galime remtis tuo, tačiau tai nebūtina. Šiuo atveju mes to nedarome).

Vis tik žodis „interpretacija“ kartais yra naudingas. Žinome, kur jis taikytinas, o kur ne. Tukididas pateikė faktus objektyviai; Herodotas juos interpretavo. Žodis taikomas ne viskam – jis turi savo reikšmę. Ar galima interpretuoti viską, kas matoma? Kartais, tikriausiai, kai neaiškūs žemės apdirbimo technikos kontūrai dunkso ryto rūke ir galiausiai, įdėję pastangų, ją atpažįstame. Ar tai ta „interpretacija“, kuri naudojama, kai aiškiai matomi dviračiai ir dėžės? Ar ji tebėra, kai perspektyva 1 piešinyje pakeičiama į atvirkščią? Buvo laikas, kai Herodotas buvo pusiau interpretavęs graikų-persų karus. Ar bus laikas, kai kas nors pusiau interpretuos 1 piešinį kaip dėžę iš viršaus ar kaip kažką kita?

„Tačiau interpretacija užima labai mažai laiko – ji yra akimirksniu“. Momentinės interpretacijos ateina iš Neužtikrintumo, kuris sukuria nepajaustą jaustiną, pasąmoninga išvada, neaiškius teiginius, neigiamus faktus ir Objektive. Tai idėjos, kurias filosofai uždėjo pasauliui, kad išsaugotų kai kurias jų mėgiamas epistemologines ar metafizines teorijas.

Tik skirtingai nuo „Eureka“ aplinkybių (tarsi atvirkščia perspektyva, kur niekas negali interpretuoti duomenų) yra aišku, ką reiškia pasakymas, kad Tukididas galėjo interpretuoti istoriją, tačiau to nepadarė. Be to, tai empirinis klausimas, ar interpretuojant istorikas yra pažengęs ar ne: mes žinome, kas gali būti akivaizdu vienu ir kitu atveju. Tačiau tai, ar, kai matom 1 piešinį, pasinaudojam interpretacija, tam tikru būdu nėra empiriška. Kas gali būti įrodymu? Ne įprasta prasme „interpretuoju“ 1 piešinį kitaip, kai jo perspektyva yra man atvirkštinė. Jei yra tam tikra neįprastinė žodžio reikšmė, ji nėra aiški, - nei įprastinėje kalboje, nei neįprastinėje (filosofinėje) kalboje. Spaudžiant, kad skirtingos reakcijos į 1 piešinį privalo glūdėti įprastinių vizualinių patirčių interpretacijose, tėra tik vėl pakartoti (be priežasties), kad x matymas privalo būti toks pat visiems į x žiūrintiems stebėtojams.

„Tačiau ‚Aš matau piešinį kaip dėžę“ reiškia: Aš turiu tam tikrą vizualią patirtį, kurią visada panaudoju, kai interpretuoju piešinį kaip dėžę, ar kai žiūriu į dėžę...“ „... Jei aš taip manau, turėčiau tai žinoti. Turėčiau sugebėti tiesiogiai ar netiesiogiai panaudoti patirtį...“ 15)

Įprastiniai patirties atvejai 1 piešinio atžvilgiu nereikalauja vizualaus proto malūno malimo: teorijos ir interpretacijos iš pat pradžių yra matyme. Kaip įmanoma matyti objektą pagal interpretaciją? „Klausimas iškelia keistą faktą, tarsi kažkas būtų bandomas įprasti formą, tačiau netelpa. Tačiau nėra suspaudimo, jėgos taikymo“ 15).

Dabar paimkime reversines perspektyvines figūras iš Gestalt psichologijos vadovėlio: arbatos padėklas, pasislenkantis (Schroder) laiptai, tunelis. Kiekviena jų gali būti laikoma kaip įgaubtas, išgaubtas ar plokščias piešinys16). Ar aš kaskart matau kažką kita, ar tik tai, ką matau, interpretuoju kitaip? Interpretuoti reiškia mąstyti, kažką daryti; matymas yra eksperimentinė būsena15). Skirtingi būdai to, kaip matomos tos figūros, yra ne dėl skirtingų minčių į vizualias reakcijas. Ką gali reikšti „spontaniškai“, jei tos reakcijos nėra spontaniškos. Kai laiptai „tampa atvirkšti“, tai nutinka spontaniškai. Nė vienas nieko specialiai nemąsto; jis nė negalvoja. Ir neinterpretuoja. Jis tik mato, - tai laiptus iš apačios, tai laiptus iš apačios.

Tačiau saulė nėra esybė su tokia kintančia perspektyva. Ką visa tai turi su ta prielaida, kad auštant Brahė ir Kepleris gali matyti skirtingus dalykus? Be abejo, atvejai skiriasi. Tačiau tos reversinės perspektyvinės figūros yra skirtingų daiktų matomų toje pačioje konfigūracijoje, kur tas skirtumas nėra nei dėl vizualių piešinių skirtumo, nei jutimų sukeltos „interpretacijos“, pavyzdžiai.

Hansonas. Atradimo modelis Kai kurie 2 piešinyje mato seną paryžietę, o kiti – jauną moterį (a la Tulūz-Lotrekas). Visos normalios tinklainės „gauna“ tą patį vaizdą; o ir mūsų jutimų duomenys privalo būti tokie patys; ir nepriklausomai nuo to, matote senę ar jauną moterį, nupiešus tai, ką matote, piešiniai gali būti vienas nuo kito neatskiriami (kai kurie įstengia tame piešinyje matyti tik vieną, o ne abi moteris. Tai panašu į sunkumus ieškant veido medžio raizgalynėje; o po to jau negalime matyti medžio be veido).

Kai tai, kas matyta, yra apibūdinta taip skirtingai kaip „jauna moteris“ ir „senė“, argi nėra natūralu sakyti, kad stebėtojai mato skirtingus dalykus? Ar „matyti skirtingus dalykus“ privalo reikšti tik „matyti skirtingus dalykus“? Tikrai, tai pirminė išsireiškimo prasmė. Bet ar čia taip pat nėra prasmės tame, kad tasai, kuris 2 pieš. negali matyti jaunos moters, mato kažką skirtinga nei aš, matančio jauną moterį? Aišku, kad yra.

Panašiai, Kohlerio garsiuosiuose taurės-ir-veidų piešiniuose mes „gauname“ ta patį tinklainės/ smegenų žievės/ jutimų duomenų vaizdą; ir mūsų atlikti piešiniai gali būti neatskiriami. Aš matau taurę, tačiau jūs matote du, vienas į kitą žvelgiančius, žmones. Ar mes matome tą patį? Žinoma, kad taip. Tačiau taip pat vėl, - ne (atvejis, kai matome tą patį dalyką, neturi filosofinio susidomėjimo).

Aš nupiešiu savo taurę. Jūs sakote: „Tai tikrai tai, ką aš matau – du žmonės žiūrintys vienas į kitą“. Kokius reikia padaryti žingsnius, kad jūs pamatytumėte tai, ką aš matau? Kai dėmesys persikelia nuo taurės prie veidų, ar mums pasikeičia vizualus vaizdas? Kaip? Kas pasikeitė? Kas galėjo keistis? Nepakito niekas iš optinės ar jutiminės srities. Bet vis tik matomi skirtingi dalykai. Pasikeičia to, ką matome, sutvarkymas.

Kaip 2 piešinyje apibrėžiamas skirtumas jeune fillevieille femme? Galbūt skirtumas neapibūdinamas: jis tiesiog pasireiškia. Tai, kad du žiūrėtojai nemato to paties 2 piešinyje, turi pasireikšti jų elgsenoje. Koks skirtumas tarp mūsų, matančių zebrą kaip juodą su baltais dryžiais, ir manęs, matančio baltą su juodais dryžiais. Jokio, iš optikos pusės. Bet dar gali būti ir kontekstas (pvz., gyvūnų pigmentacija genetikoje), kuriame toks skirtumas yra svarbus.

Trečia piešinių grupė toliau pabrėš tą organizacinį matymo ir stebėjimo aspektą. Jie leis suprasti, kiek giliau nei siūlo „formulė“ yra tai, kad auštant Tycho ir Kepleris mato skirtingus dalykus. Hansonas. Atradimo modelis

Kas pavaizduota 3 pieš.? Jūsų tinklainės ir ir vizualinė smegenų žievės dalis yra paveiktos iš esmės kaip ir mano; mūsų jutimų duomenys neturėtų skirtis. Ir tikrai, mes galėtume atgaminti tvarkingą 3 pieš. kopiją. Bet ar mes matome tą patį dalyką?

Aš matau lokį, lipantį kitoje medžio pusėje. Ar piešinio elementai „sueina“/ susijungia/ susitvarko, kai tai sužinote? 17) Jūs netgi galite pasakyti Vitgenšteino dvasia „tai nepasikeitė, tačiau dabar aš matau skirtingai“. Taigi, ar tai neturi „... visiškai specifinio ‚sutvarkymo‘“?

Organizacija nėra vien piešinio linijos ir spalvos. Ji nėra linija, forma ar spalva. Ji nėra vizualaus lauko elementas, o būdas, kaip suvokiami elementai. Ir vėl, siužetas nėra dar viena detalė pasakojime. Ir sąskambis nėra tiesiog dar viena nata. Tačiau be siužeto ir natų bei pastabų visa tai nesusikabina. Panašiai, 3 piešinio organizacija nėra niekas, kas registruojama tinklainėje kartu su kitomis detalėmis. Tačiau ji pateikia linijas ir formuoja struktūrą. Ar tai trūkumas, kurį galime praleisti be nieko daugiau nei paprasta linijų konfigūracija.

Kaip atsiranda organizuota vizualinė patirtis? Kaip yra įmanomas matymas?

Apsvarstykime 4 piešinį 5 piešinio kontekste.
Hansonas. Atradimo modelis Kontekstas mums duoda raktą. Jame žmonės neturėtų matyti figūros kaip antilopės. Ar gali žmonės, niekada nematę antilopės, o matę tik paukščius, pamatyti antilopę 4 piešinyje?

Tačiau 6 piešinio kontekste figūra labiau suvokiama kaip antilopė. Netgi gali būti aiškinama, kad figūra, matoma 5 piešinyje, neturi panašumo į figūrą 6 piešinyje, nors jos tapačios. Ar gali kas labiau prieštarauti matymo jutimų duomenims?

Apie figūrą, panašią Necker‘io kubą (1 pieš.) Vitgenšteinas rašo: „Jūs galite įsivaizduoti [tai] tekste pasirodant keliose vietose. Susijusiame tekste kiekvieną kartą yra kažkas kita: ten stiklinis kubas, ten invertuota atidengta dėžė, ten trys lentos, sudarančios erdvinį kampą. Kiekvieną kartą tekstas pateikia iliustracijos paaiškinimą. Bet mes taip pat galime vienu metu matyti kaip vieną daiktą, o kitu - kaip kitą daiktą. Tad mes jį aiškinamės ir matome jį taip, kaip aiškinamės“. 15)

Dabar aptarkime galvą ir pečius 7-me piešinyje18):
Hansonas. Atradimo modelis

„Piešinio viršus nukerta antakius, tad galvos viršus nėra parodytas. Žandikaulio, švariai nuskusto ir stipriai apšviesto, sritis yra vos virš geometrinio piešinio centro. Balta mantija ... dengia dešinį petį. Dešinė viršutinė rankovės dalis pavaizduota kaip juoda dėmė apatinėje kairėje dalyje. Plaukai ir barzda pateikti Kristaus vėlyvųjų Viduramžių vaizdavimo maniera“.

Tinkamas iliustracijos apibūdinimas yra pateiktas žodiniu kontekstu. Tai nėra ko nors iliustracija tol, kol atsiranda štai toks kontekstas. Tokiu pat būdu aš privalau kalbėti ir gestikuliuoti 4 piešinio atveju, kad pamatytumėte antilopę, kai tik yra pamatytas paukštis. Privalau pateikti kontekstą. Kontekstas yra pačios iliustracijos dalis.

Tačiau toks kontekstas neprivalo būti aiškiai pateiktas. Dažnai jis „įmontuotas“ į mąstymą, įsivaizdavimą ir piešimą. Mums reikia suprasti19) vizualius daiktų aspektus tinkamais būdais. Mūsų patirties elementai grupuojasi neatsitiktinai.

Hansonas. Atradimo modelis Išsimokslinęs fizikas 8-e piešinyje gali matyti vieną dalyką: rentgeno vamzdį žiūrint iš katodo pusės. Ar sero Lawrence Bragg‘o ir eskimo kūdikis mato tą patį, kai žiūri į rentgeno vamzdį? Taip ir ne. Taip – jie vizualiai mato tą patį daiktą. Ne - būdai, kuriais jie vizualiai jį priima yra labai skirtingi. Matymas nėra vien vizualios patirties turėjimas; tai ir būdas, kokiu ta vizuali patirtis gauta.

Mokykloje fizikas apžiūrinėjo šį instrumentą iš stiklo ir metalo. Grįžus, po universitete ir tyrimuose praleistų metų, jo akys vėl išvysta tą patį daiktą. Ar jis dabar mato tą patį daiktą, kurį matė anksčiau? Dabar jis prietaisą mato elektros grandinės teorijos, stiklo ir metalų teorijos, terminės emisijos, optinės transmisijos, refrakcijos, difrakcijos, branduolinės fizikos, kvantinės teorijos ir specialiosios reliatyvumo teorijos terminais.

Palyginkite naujoko koledže požiūrį su patyrusio mokytojo požiūriu. Palyginkite žmogaus pirmą žvilgsnį į automobilio variklį su tokiu pat žvilgsniu po 10-ies įsipykusių metų.

„Aišku, jisai mokėsi visų tų dalykų“, gali būti pasakyta, „Tad, kai profanas mato tiksliai tuos pačius dalykus kaip fizikas, jis negali jų tokiu pat būtų suvokti, nes jis to tiek nesimokė“.

Ar fizikas daro kažką daugiau nei žiūri? Ne, jis nedaro nieko daugiau nei profanas, kai mato rentgeno vamzdį. Ką jūs darote papildomai, kai skaitote šiuos žodžius? Ar aiškinatės ženklus puslapyje? Ar vaikas mato tą patį, kai jūs matote žodžius ir sakinius, o jis mato tik ženklus ir eilutes? Nė vienas nedaro nieko daugiau nei žiūrėjimas ir matymas, kai išsisuka nuo dviračio, žvilgčioja į draugą ar pastebi katiną darže.

„Fizikas ir profanas mato tą patį dalyką“, prieštaraujama, „tačiau jie to paties nepadaro“. Profanas negali nieko su tuo padaryti. Kaip ir su kalbos dalimi. Man nieko neduoda arabiškas žodis reiškiantis katiną, nors mano grynai vizualinis įspūdis gali būti neatskiriamas nuo arabo patirto įspūdžio. Profanas turi išmokti fiziką, kad galėtų matyti, ką fizikas mato.

Jei reiktų rasti matymo paradigmą, būtų geriau tokiomis imtu ne spalvų derinių vizualų suvokimą, o tokius dalykus, kaip matymą, kas yra laikas, kokia muzika įrašyta ir ar žaizda yra užkrėsta20).

Pierre Duhem‘as rašo21):

Įeikite į laboratoriją; prieikite prie stalo, apversto įvairia aparatūra, elektros šaltiniais, šilku padengta vario viela, mažais gyvsidabrio indeliais, ritėmis, veidrodžiu ant metalinio strypo; eksperimentuotojas yra mažas angeles įkiša metalinius ebonito antgaliais besibaigiančius smeigtukus; geležis osciliuoja ir prie jos prijungtas veidrodis meta šviesos juostą ant celiulioidinės skalės; šios dėmės judėjimas pirmyn-atgal leidžia fizikui minutę stebėti geležies osciliaciją. Tačiau paklauskite, ką jis daro. Ar jis atsakys: „Tiriu metalinio strypo, laikančio veidrodį, osciliacijas“. Ne, jis pasakys, kad jis matuoja ritės elektros varžą. Jei jūs nustebote, jei jo paklausite, ką reiškia tie jo žodžiai, kokį ryšį turi su jo stebėtais reiškiniais ir į kuriuos jūs taip atkreipėte dėmesį, jis atsakys, kad į jūsų klausimą reikia ilgai aiškinti ir kad jums reikia išklausyti elektros kursą.

Lankytojas privalo išmokti kažkiek fizikos prieš išvysdamas ką mato fizikas.Tik tada kontekstas atskleis tuos objektų, kuriuos fizikas mato kaip rodančius varžą, bruožus.

Tai galioja visuose matymuose. Dėmesys yra retai nukreipiamas į tarpus tarp medžių lapus, neskaitant to, kai į tai dėmesį atkreipia Keats (taip pat pagalvokite, ką apėmė Kruzo tuščios vietos smėlyje kaip pėdos įspaudo matymas)22). Mūsų dėmesys dažniausiai natūraliai sustoja ties objektais ir įvykiais, kurie dominuoja vizualiniame lauke. Kokioje velniškoje, zyziančioje, neišskiriamoje kontuzijoje vizualinis gyvenimas galėtų būti, jei mes rytoj atsikeltume galėdami sutelkti dėmesį į tai, ko anksčiau nepastebėjome23).

Vaikas ir profanas gali matyti; jie nėra akli. Tačiau jie negali matyti to, ką mato fizikas; jie yra akli tam, ką jis mato24). Mes galime neišgirsti, kad obojus nesuderintas, nors tai skausmingai akivaizdu patyrusiam muzikantui (kuris, beje, ne girdės tonus ir juos aiškins kaip nesuderintus, o tiesiog girdės, kad obojus yra nesuderintas. Mes paprasčiausiai matome, koks dabar laikas; chirurgas paprasčiausiai mato, kad žaizda užsikrėtus, fizikas mato, kad rentgeno vamzdžio anodas perkaitęs). Lankytojo vizualaus lauko elementai, nors ir identiški su fiziko, nėra sutvarkyti taip, kaip fiziko; abu suvokia tas pačias linijas, spalvas, figūras, tačiau nevienodai. Yra be galo daug būdų, kuriais linijų, figūrų, fragmentų deriniai gali būti pamatyti. Kodėl vizualinė struktūra matoma skirtingai - tai klausimas psichologijai, bet tai, kad ji gali būti pamatyta skirtingai, yra svarbu bet kuriam matymo ir stebėjimo koncepcijų nagrinėjimui. Čia, kaip galėtų pasakyti Vitgenšteinas, psichologiškumas yra logiškumo simbolis.

Jūs matote paukštį, aš matau antilopę; fizikas mato rentgeno vamzdį, vaikas sudėtingą lempą; mikrobiologas mato apvalainą mezoglėją, naujokas studentas temato lipnų, beformį gniužulėlį. Tycho ir Simplicijus mato judančią saulę, Kepleris ir Galilėjus mato nejudančią saulę25).

Gali būti paprieštarauta: „Kiekvienas, kokia bebūtų jo žinojimo būsena, 1 piešinį matys kaip dėžę ar kubą, į jį žiūrėdami iš viršaus ar apačios“. Teisingai; beveik kiekvienas, vaikas, profanas, fizikas matys piešinį kaip dėžę vienaip ar kitaip. Bet ar gali būti atlikti tokie stebėjimai žmonių, nežinančių apie į dėžes panašių objektų struktūrą? Ne. Šis prieštaravimas tik parodo mums, kad dauguma mūsų – atmetus akluosius, vaikus ir kvaišas – pakankamai žinantys, kad galėtų šią figūrą matyti kaip trimatę dėžę. Tai atskleidžia kažką apie prasmę, kai Simplicijus ir Galilėjus mato tą patį dalyką (ko aš niekad neneigiau): jie abu mato švytintį dangaus kūną. Ir mokinys, ir fizikas mato, kad rentgeno vamzdis suduš, jei jis nukris. Tyrimas, kaip abu stebėtojai mato x kaip skirtingus dalykus, žymi kažką svarbaus apie jų abiejų to paties dalyko žiūrint į x matymą. Jei skirtingų dalykų matymas apima skirtingas žinias ir teorijas apie x, tada tikriausiai prasmė, kuria jie mato tą patį daiktą jų žinių ir teorijų apie x apsikeitimą. Bragg‘as ir vaikas neapsikeitę žiniomis apie rentgeno vamzdžius. Jie matys tą patį dalyką tik tada, jei žiūrėdami į x turės tą pačia vizualinę patirtį apie jį. Kepleris ir Tycho atitinka labiau: jei tokį pat dalyko mato stipresne prasme. Jų vizualiniai laukai sutvarkyti panašiai. Nė vienas jų nemato, kad saulė ima šypsotis ar subyra į ledo gabalėlius (vaikas nėra „nustatytas“ net ir šiam atvejui). Dauguma žmonių šiandien auštant mato tą patį dalyką netgi stipresne prasme: mes esame apsikeitę daugeliu žinių apie saulę. Taigi Tycho ir Kepleris mato skirtingus dalykus, tačiau vis tik jie mato tą patį dalyką. Tad galima pasakyti, kad tie dalykai priklauso nuo jų žinių, patirties ir teorijų.

Kepleris ir Tycho saulės požiūriu yra taip pat kaip mums 4 piešinio atžvilgiu, kai aš matau paukštį, o jūs matote antilopę. Jų patirčių elementai yra identiški, tačiau labai skiriasi jų koncepcinė organizacija. Ar gali jų vizualiniai laukai turėti skirtingą organizaciją? Tada jie galėtų matyti skirtingus dalykus rytuose auštant.

Tai prasmė, kai Tycho ir Kepleris nestebi to paties dalyko, kuria galime suprasti, jei bus suprantami nesutarimus mikrofizikos srityje. Fundamentalioji fizika visų pirma yra suprantamumo paieška – ji yra esmės filosofija. Tik antrame plane ji ieško objektų ir faktų (nes tie du siekimai yra kaip plaštaka ir pirštinė). Mikrofizikai ieško naujų konceptualios organizacijos metodų. Jei tai bus padaryta, tai seks naujų esybių paieška. Auksą retai suranda tie, kurie nenukasa žemės sluoksnio.

Pasakyti, kad Tycho ir Kepleris, Simplicijus ir Galilėjus, Hooke ir Niutonas, Priestly ir Lavuazjė, Sodis ir Einšteinas, de Broglie ir Bornas, Heizenbergas ir Bohmas – visi atliko tuos pačius stebėjimus, tačiau juos panaudojo skirtingai, yra pernelyg lengva. Tai nepaaiškina prieštaravimo26). Ar čia nebuvo prasmės, pagal kurią, jei buvo skirtingi stebėjimai, jie neturėtų būti naudojami skirtingai. Tai gali kažkiek sugluminti: tai, kad tyrinėtojai kartais nesupranta duomenų vienodai, yra rimta problema. Tačiau svarbu suprasti, kad skirtumų apie duomenis, faktus, stebėjimus surūšiavimas gali reikalauti daugiau nei paprastu gestikuliavimo dėl stebimų objektų. Tai gali pareikalauti papildomo išsamaus to dalyko įvertinimo. Tai gali būti sudėtinga, tačiau tai neturėtų užtemdyti fakto, kad nieko mažiau nei tai negali būti padaryta.

Pradžia  |  Antra dalis  |  Trečia dalis  |  Ketvirta dalis

Išnašos

14) Ši garsi iliustracija ateina nuo 1832 m., kai šveicarų gamtininkas L.A. Necker‘is parašė laišką David Brewster‘iui, kuriame aprašė, kaip gali pasikeisti tam tikrų deimantų išvaizda pažvelgus iš tam tikro taško (žr. Phil. Mag. III, no. 1 (1832), pp. 329-337).
Mūsų atveju svarbu pažymėti, kad šis reiškinys kyla ne kaip psichologinė iliuzija, o yra stebėjimo mokslo pačiuose paribiuose.

15) Wittgenstein, Phil. Inv.

16) Tai nesusiję nei su akių judėjimu, nei akių tinklainės nuovargiu. Žr. Donahue y Griffiths, Am. tr. Journ. Psychol (1931), Luckiesh. Visual Illusions and their Applications, 1922, Peirce. Collected Papers, 1931, pp. 5, 183.
Jų nereikia suprasti kaip nuorodų į psichologinius, tačiau jie pagilina suvokimo psichologijos supratimą. Žr. Wittgenstein, Phil. Inv.: „To priežastys yra psichologų dėmesio klausimas. Mus domina koncepcijos ir jų vieta tarp patirties koncepcijų“.

17) Šis atvejis skiriasi nuo 1 pieš., kuriame žiūrintis mato visą perspektyvą. Šiam piešiniui padėtų lokio (kitoje medžio pusėje) siluetas. Helmholcas mini „integruojančią“ funkciją, kuri figūrą paverčia pasirodančiu objektu, randamą žiūrėjimo spinduliu (Phys. Optik, vol. III). Tai primena Aristotelį, kuriam rega buvo mūsų akių emanacija plonų čiuptuvų ie sensorinių jutiklių pavidalu („Meteorologija“). Teofrastas kalbėjo apie „blyksnius, ... kurie sklinda nuo akių link objektų“. Heronas rašė: „Iš mūsų akių ateinantys spinduliai atspindimi veidrodžių, ... mūsų žvilgsnis nukreiptas tiesia linija iš regos organo“. Tokios pat nuomonės ir Galenas bei Leonardo da Vinči: „Mūsų akys siunčia vaizdus objektams... regos galia išplečiama per regėjimo spindulius“. Panašiai „Ekstazėje“ rašė ir Donne: „Mūsų akių spinduliai klajoja ir ... akyse gauti vaizdai yra jų atnešti“.
Tai idėja, kad visi pojūčiai susiję su lietimu, pvz. Dekarto įvaizdžiai su vašku. Palyg. „[Demokritas] aiškina [regą] oro suspaudimu tarp akies ir objekto, ... kuris įspaudžiamas, ... tarsi būtų lydytas vaškas“ (Teofrastas). Nors ji neturi nei fizikinio, nei fiziologinio pagrindo, kartais patraukli tais atvejais, kai verčiami priimti mums pažįstamą schemą.

18) P. B. Porter, Amer. Journ. Psychol. LXVir (1954), p. 550.

19) Čia yra daug Gestalt psichologų rašinių apie „nusiteikimą“ ir „Aufgabe“. Tačiau jų nepriima dauguma filosofų. Kai kurie svarbesnieji: Külpe, Ber, I Kongrefi Exp. Psychol., Giesen (1904); Bartlett, Brit. Journ.Psychol., VIII (1916), p. 222; George, Amer. Journ. Psychol, XXVIII (1917), p. 1; Fernberger, Psychol. Monogr., XXVI (1919), p. 6; Zigler, Amer. Journ. Psychol, XXXI (1920), p. 273; Boring, Amer. Journ. Psychol, XXXV (1924), p. 301; Wilcox, Amer. Journ. Psychol, XXXVI (1925), p. 324; Gilliland, Psychol Bull, XXIV (1927), p. 622; Gotschaldt, Psychol. Forsch., XII (1929), 1; Boring, Amer. Journ. Psychol, XLII (1930), p. 444; Street, Gestalt Completion Test, Universidad de Columbia, 1931; Ross y Schilder, J. Gen. Psychol, X (1934), p. 152; Hunt, Amer. Psychol, XLVII (1935), p. 1; Supola, Psychol. Monogr.; XLVI (1935), pp. 210, 27; Gibson, Psychol. Bull, XXXVIII (1941), p. 781; Henle, J. Exp. Psychol, XXX (1942), p. 1; Lu-chins, J. Soc. Psychol, XXI (1945), p. 257; Wertheimer, Productive Thinking (1945); Russell Davis y Sinha, Quart. J. Exp. Psychol. (1950); Hall, Quart. J. Exp. Psychol, II (1950), p. 153.
Filosofija nesidomi faktais, o tik koncepcijomis.(žr. Wittgenstein, Tractatus, 4.111); tačiau tų autorių perskaitymas gali tik pagerinti suvokimo analizę.

20) Dažnai klausimas „Ką matai?“ tik iškelia klausimą „Ar gali identifikuoti objektą?“ Jis labiau nukreiptas į mūsų žinių patikrinimą, kad pasitikrintume manymą.

21) P. Duhem. La théorie physique, Paris, 1914,

22) Kinų poetai „neigiamas savybes“ suvokia kaip tuščią molinį indą arba vidinę tuštumą rato viduje (žr. A. Waley, Three Ways of Thought in Ancient China, Londres, 1939).

Vieną dieną Robinzonas Kruzas nepaprastai sunerimsta, pakrantėje radęs žmogaus pėdą:
Vieną dieną apie vidurdienį, eidamas pasižiūrėti luoto, nepaprastai nustebau pakrantėje pamatęs įmintą basos žmogaus kojos pėdą, labai aiškiai atsispaudusią smėlyje. Sustojau lyg perkūno trenktas ar kaip žmogus, kuriam būtų pasirodęs vaiduoklis. Klausiausi, dairiausi aplinkui, bet nieko nenugirdau ir nieko nepastebėjau. Palypėjau į pakilesnę vietą, Norėdamas plačiau apsižvalgyti. Nuėjau pakrante į vieną ir į kitą pusę, bet neradau jokių kitų pėdsakų. Vėl sugrįžau prie tos pėdos, norėdamas apžiūrėti, ar ten jų nėra daugiau, ir įsitikinti, ar tai nemano vaizduotės padarinys. Bet ne, aš neapsirikau, tai buvo tikras kojos pėdsakas: pirštai, kulnas, kiekviena pėdos dalis. Kaip jis čia atsirado, aš nežinojau ir net įsivaizduoti negalėjau. Visai sumišęs ir suglumęs nuėjau namo, į savo tvirtovę, nejausdamas, kaip sakoma, žemės po savo kojomis, baisiausiai išsigandęs, kas du trys žingsniai dairydamasis atgal, baidydamasis krūmo ar medžio ir iš tolo kiekvieną kelmą palaikydamas žmogumi.

23) Tą patį pritaikykime erdvei, santykiams, objektams ir nutikimams. Ir vis tik privalome išmokti valdyti savo vizualųjį atidumą. Vizualių reakcijų fotografinis tikslumas nėra savaime pakankamas, kad sujungtume vizualinio lauko elementus. Kaip priešingybę, W.H. Audenas pasakė, kad poetas „yra bombarduojamas mišrių jausmų srauto. Jis išeitų iš proto, jei jo nesuvaldytų. Negalima įsivaizduoti, kiek energijos turėtume skirti kiekvieną dieną, kad [nieko] nematytume, negirdėtume, neužuostume, [į nieką] nereaguotumėm“.

24) Palyg. „Jis buvo aklas veido išraiškai? Šiame pasakojime, argi galimas sutrikęs regėjimas?“, Wittgenstein, Phil. Inv.,

25) Prof. H. H. Price prieštarauja: „Tikrai, abu mato tekančią, aukštyn kylančią saulę, kertančią horizonto liniją... Abu mato, kad Saulė juda, abu mato tekantį apvalų spindintį kūną“. Philip Frank‘as atsako: „Mūsų jutiminis stebėjimas tik parodo ryte didėjantį atstumą tarp horizonto linijos ir saulės, tačiau mums nepasako, ar saulė teka, ar leidžiasi už horizonto...“, Modern Science and itsPhilosophy, Harvard, 1949
Galilėjui ir Kepleriui horizontas drimba, Simplicijui ir Tycho Saulė teka. Tai skirtumas, kurį užmiršo H. Price, kuris ir yra pagrindinis šio esė klausimas. 26) Tai primena pernelyg paprastą epistomologinę doktriną, kad visi stebėtojai x-e mato tą patį, tačiau aiškina skirtingai.

Papildomi paaiškinimai

Pierre Maurice Marie Duhem (1861-1916) - prancūzų fizikas, matematikas, istorikas ir mokslo filosofas, žinomas veikalais apie mokslo vystymąsi Viduramžiais.

John Keats (1795-1821) – anglų poetas, romantizmo atstovas. Daugiau žr.>>>>>

A little noiseless noise among the leaves, 
Born of the very sigh that silence heaves.

Papildomi skaitiniai:
Kinų kambarys
Svetimų minčių problema
Kuo būtent abejojo Dekartas?
S. Lemas. Kinų kambario paslaptis
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Pašalinės mintys ir jų traktavimai
Nyčė: Linksmojo mokslo pamokos
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
T. Nagelis. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Barthes‘o teksto teorijos teorinis kontekstas
Chaosmo estetika: James Joyce Viduramžiai
Faneroskopija prieš fenomenologiją
Eriugena. „Apie gamtos skirstymą“
Postmodernistas Žakas Derida
Patarimai ieškančiam Dievo
Ferdinandas de Sosiūras
Aš nekuriu hipotezių...
Rortis apie tiesą
Filosofijos skiltis
Vartiklis