Aronas Gurvičius. Vartiklis

Aronas Gurvičius (Aron Gurwitsch) gimė Vilniuje 1901 m. sausio 17 d., tada priklaususiam carinei Rusijai. Lietuvos žydai yra žinomi savo racionalizmu. Jo abu tėvai buvo kilę iš rabinų. Mejeris Gurvičius vežė medieną iš Rusijos į Vokietiją ir buvo vakarietiškų pažiūrų, skaitęs literatūrą anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Kai jo verslą nutraukė karas, jis su šeima išvyko į Ameriką.

Aronui Gurvičiui sulaukus 6-ių, šeima persikėlė į Dancigą, vokišką pusiasalį prie Lenkijos. Čia Aronas 12 metų klasikinėje gimnazijoje mokėsi graikų, lotynų, prancūzų, anglų kalbų, matematikos ir istorijos. 1919 m. įstojo į Berlyno universitetą. Jis domėjosi viskuo ir dalyvavo visose įmanomose paskaitose, iki 8 per dieną. Per Karlo Štumpfo¹⁾ asistento klaidą buvo leista lankyti Hiumui skirtą seminarą. Aronas tylėjo 6 savaites, tada paklausė, kaip Hiumas galėjo žinoti, kad idėja buvo blankesnė nei atitinkamas įspūdis, nebent įspūdis buvo išsaugotas ar atnaujintas palyginimui. Štumpfas pastebėjo, kad tai tikrai problema ir susidomėjo Gurvičiumi.

Štumpfo patartas Gurvičius dėmesį sutelkė matematikai ir teorinei fizikai, dėstytą Makso Planko ir kt. Filosofiją dėstė A. Richlas⁶⁾, Erdmanas, Desuaras, Hofmanas ir, be abejo, Štumpfas, iš kurio gavo ir psichologijos žinias. Po 2 m. Štumpfas pasiuntė Gurvičių į Freiburgą, kur dėstė Hiuserlis. Jis dalyvavo jo paskaitose, tačiau asmeniniai ryšiai neužsimezgė iki pat 1928-ųjų, nors šio įtaką jautė nuo pat 1922 m., kaip patvirtino „Fenomenologijos ir psichologijos studijų“ įvade.

Praleidus metus Freiburge, Štumpfas atkreipė dėmesį susidomėjimu Frankfurte abstrakcijos problemai. Ten, specialiame Prūsijos įkurtame institute, tiriančiame psichologines problemas po smegenų traumų, dirbo Kurtas Goldsteinas ir Adhemaras Gelbas. Gurvičius nuvyko ten ir tapo artimas abiem. Tyrimuose su Gelbu kilo susidomėjimas Gestalttheorie.

1913 m. straipsnyje Koehleris parodė, kad psichologija remiasi prielaida, kad jusliniai duomenys, kaip sąmoningo gyvenimo pagrindiniai elementai, išimtinai ir stipriai priklauso nuo lokalios stimuliacijos. Kai jutimo organas stimuliuojamas tokiu pat būdu, tikimasi tokio pat pajautimo. Koehleris tai pavadino „pastovumo hipoteze“. Joje aiškus loginis- istorinis fizikos ir psichologijos tęstinumas: vėlesnis priklauso nuo ankstesnio ir pasinaudoja šio rezultatas. Aron Gurwitsch

Tokią pat, jei ne didesnę, teorinę svarbą turi dualistinė suvokimo teorija. Kai fenomenali reiškinio būsena skiriasi nuo to, ko buvo tikėtasi pagal pastovumo hipotezę, kaip dažnai nutinka už laboratorijos sienų, toks nuokrypis aiškinamas "aukštesniojo" veiksnio terminais, - tą veiksnį įvairiai apibūdinant priklausomai nuo psichologijos mokyklos. Tad „tikroji“ fenomenali reiškinio būsena, tiksliai atitinkanti stimulą, yra kažkaip iškreipta. Pastovumo hipotezė niekada negali būti sufalsifikuojama eksperimentiškai, nes bet kuris stebimas skirtumas tarp to, kas stebima ir kas turi būti stebima, paaiškinama „aukštesniaisiais“ veiksniais.

Jei pastovumo hipotezės atsisakoma, negalima atskirti "tikrų" pojūčių ir to, kas kyla dėl išvestinių veiksnių. Kitais žodžiais, nėra pagrindo dualistinei suvokimo teorijai. Be to, pastovumo hipotezės nenaudojimas leidžia ir net verčia griežtai deskriptyvią orientaciją. Taigi tada psichologija dera su Hiuserlio fenomenologija, kurios pagrindinė metodologinė priemonė yra redukcija. Todėl tampa įmanoma naudoti deskriptyvius Gestalttheorie rezultatus fenologiniame kontekste.

Taigi Gurvičius fenomenalią reiškinio būseną sutapatina su suvokimo noema. Kai suvokiamas objektas suvokiamas vien taip ir tiksliai taip, kaip suvokimas, arba perceptum qua perceptum, kaip jis mėgsta sakyti.

Frankfurte Gurvičius parengė disertaciją fenomenologijos ir Gestalt teorijos tema. Ją apsigynė 1928 m., 1929 m. ji išspausdinta „Psychologische Forschung“ numeryje. Perskaitęs esė, Hiuserlis skatino Gurvičių dar labiau gilintis į fenomenologiją.

Vieną semestrą buvo Geigerio asistentu Giotingene, o tada tapo Prūsijos Mokslo, Meno ir Viešojo mokymo ministerijos tyrinėtoju. Jis vedė ir su žmona Alice persikėlė į Berlyną. Po 3,5 m. „Die mitmenschlichen Begegnungen in der Milieuwelt“ buvo pateikta habilitacijai Berlyno universitete.

Tačiau 1933 m. sausio 30 d. į valdžią atėjo nacionalsocialistai. Tad balandžio 1 d. su žmona paliko Berlyną ir be vizų atvyko į Paryžių. Tačiau čia mažai kas domėjosi fenomenologija ir Maksu Vėberiu. Tačiau dirva buvo tam palanki. Gurvičius ėmė skaityti paskaitas L'Institut d'Histoire des Sciences (Sorbonoje) – pradžioje apie Gestalt teoriją, vėliau Gelbo ir Goldsteino darbus ir galiausiai fenomenologiją. Jis tapo Prancūzijos intelektualiosios bendruomenės nariu ir savo laiką Prancūzijoje iki 1940 m. laiko laimingiausiu ir produktyviausiu savo gyvenime.

Gabrielio Marselio namuose susipažino ir vėliau suartėjo su Maurice Merleu-Ponty. Per šį Hiuserlio frazės ""das Wahnrgenommene als solches vertimas "le pereu comme tel" perėjo pas Sartrą. Ir pirmasis anglų kalba straipsnį apie Sartrą paskelbė Gurvičius "Filosofijos ir fenomenologijos tyrimų" pirmame tome. 1937 m. Paryžiuje sutiko A. Šucą (Alfred Schutz), su kuriuo artimai draugavo per 20 m. Išliko nemažai jų susirašinėjimo. A. Šucas išvyko į JAV 1939 m., 1940 ten persikėlė Gurvičius.

Gurvičiui tuo metu buvo 39 m. Nelaimei, tuo metu buvo sunku rasti vietą filosofijoje. Bet to Golsteinas ir kt. Gestalt teoretikai jau buvo atvykę ir apie save pareiškę. Fenomenologija buvo pristatyta ir stengėsi „išgyventi“. Tad Gurvičius kelis metus mokė matematikos ir fizikos, kelis kartus keitė mokyklas per du dešimtmečius palaipsniui „kopdamas į vatos kalną“, kol nuo 1951 m. vėl ėmė dėstyti filosofiją (iki 1959 m. docentas Brandeise, iki 1971 m. profesorius Socialinių tyrimų naujojoje mokykloje).

JAV tęsė tyrinėjimus ankstesnėse srityse, aktyviai dalyvavo naujame žurnale „Philosophy and Phenomenological Research“. Harvarde (1943-46) tęsė ankstyvojo V. Džeimso studijas, parašydamas apie jį du straipsnius. Ten pradėjo rašyti savo sisteminį veikalą „Sąmonės sritis“ – anglų kalba, tačiau pirmiausia išleistą prancūziškai „Theorie du champ de la conscience“ (1957, vertėjas M. Butoras; angliški išleistas 1964 m.). 1966 m. „Fenomenologijos ir psichologijos“ studijų pirmame tome išspausdintos 18 esė. 1972 m. išleisti „Leibnico panlogizmai“. 1969 m. įkūrė ir vadovavo Hiuserlio archyvą Niujorke.

Pasiremdamas Hiuserlio idėjomis, išvystė savitą „neegologistinį“ sąmonės fenomenologijos variantą, laikydamas, kad nėra jokio „transcendentinio (grynojo) ego“, o galima kalbėti tik apie „transcendentinę sąmonės funkciją“. Sąmonė iš esmės vientisa, tačiau jos skiriamąja charakteristika yra „dviprasmiškumas“, leidžiantis kartu egzistuoti ir natūraliai, ir transcendentinei nuostatai. Fenomenologija tiria transcendentinį „sąmonės lauką“, apibūdinantį daiktiškumą – tačiau neneigiant natūralistinio tradiciškai psichologinio sąmonės traktavimo.
Sociologijos srityje rėmėsi iš M. Šelerio perimta aplinkos kaip visko, ką „betarpiškai išgyvena žmogus kaip priešybę tam, kas veikia jį iš išorės“, sąvoka. Individualia reikšmingų „aplinkų“ visuma sudaro socialinį pasaulį (Milieuwelt) – pastovių žmogiškų sąveikų funkcionalinę vienybę.

Iš ciklo: Jie to nesakė

Šie žodžiai priskiriami A. Einšteinui:
„Du dalykai pasaulyje neturi ribų – Visata ir žmogaus kvailumas“.

Bet iš kur jie kilo iš tikro?
Ankstyviausia jų versija pasirodė vokiečių psichiatro Federiko Perlzo²⁾, vadinamosios „geštalt-terapijos³⁾ “ pradininko, knygoje „Ego, badas ir agresija“, kurios pirmas leidimas išleistas Durbane (PAR) 1942 m., o antras – Londone 1947 m. Joje rašoma:
„Vienas didis astronomas pasakė: ‚Kiek žinom, begaliniai du dalykai – Visata ir žmogaus kvailumas‘. Šiandien šis tvirtinimas ne visai teisingas. Einšteinas įrodė, kad Visata baigtinė“.

Čia atkreipsim dėmesį, kad Naujųjų laikų dviem dalykais, neturinčiais galo, paprastai laikyti erdvė ir laikas; tad tie žodžiai, pateikti su nuoroda į „didį astronomą“, galima laikyti tos minties perfrazavimu.

1969 m., 14 m. po Einšteino mirties, išleista F. Perlzo knyga „Geštalt-terapija tiesiogiai“, kurioje ta frazė įdėta į paties Einšteino lūpas:
„Kaip kartą man sakė Einšteinas: ‚Du dalykai neturi ribų: Visata ir žmogaus kvailumas‘“.

1969 m. išėjo dar viena F. Perlzo knyga „Pamazgų kibire ir šalia jo“, kurioje aplinkybės išplėtotos:
„Praleidau vieną vakarą su Albertu Einšteinu... Iki šiol mėgstu cituoti jo pasakymą: ‚Du dalykai neturi ribų - Visata ir žmogaus kvailumas‘, nors dėl Visatos nesu tikras“.

Matyt F. Perlzas 5-o dešimtm. Pradžioje iš kažkur išgirdo ar pats sukūrė tą frazę, o po ketvirčio amžiaus sustiprino Einšteino autoritetu.

20 a. pabaigoje su Einšteinu imtas sieti dar vienas posakis: „Pagrindinis skirtumas tarp kvailumo ir genialumo tas, genialumas turi ribas“. Tačiau jis jau turėjo dviejų amžių istoriją, nes atsirado Prancūzijoje, kur 1867 m. Liaruso „Didžiojo visuotinio žodyno“ 2 t. straipsnyje „Kvailystė“ pacituota
„Kas mane labiausiai liūdina, tai, kad žmogiškasis genijus turi ribas, o žmogaus kvailystė - jokių“. Prie citatos nurodytas A. Diuma (tėvo ar sūnaus) vardas. 1895 m. viename žurnalų ji truputį kita forma pateikiama a. Diuma- sūnaus minčių rinkinyje. Tačiau abiejų Diuma kūriniuose nieko panašaus nėra. Naują gyvenimą tas posakis gavo 19 a. pabaigoje JAV spaudoje, pradžioje priskiriant Diuma-sūnui. 1906 m. E. Habartas⁴⁾ jį, kiek pakeistą, paskelbė savo žurnale „The Philistine“:
„Genijus gali turėti ribas; kvailumas laisvas nuo tokių apribojimų“.

Tačiau Einšteinas turėjo ir tikrų minčių apie kvailybę – knygoje „Pasaulis, kokiu jį matau“ (1931) kvailumas pavadintas šiuolaikinės civilizacijos viena iš „trijų didžiųjų jėgų“ – greta baimės ir godumo. Taip pat žinoma, kad didysis fizikas, artimai draugavęs su K. Giodeliu, citavo šį: „Viskas, kas vyksta pasaulyje, sąlygota arba atsitiktinumo, arba kvailystės“ – kaip tvirtino jo asistentas E. Štrausas⁵⁾.

¹⁾ Karlas Štumpfas (Friedrich Carl Stumpf, 1848-1936) - vokiečių psichologas, filosofas idealistas, muzikologas, funkcinės psichologijos pradininkas. Pagrindinė mokslinių tyrimų sritis –garsų tonų suvokimo psichologinės problemos ir su tuo susiję muzikos teorijos klausimai. Štumpfas į muziką žiūrėjo kaip unikalų kultūros reiškinį. Viena pagrindine sąvokų yra garsų „sulydymas“: garso gausa, kuri klausytojo sąmonėje sukuria vientisą sąskambį. Disonansas priimamas kaip garsų „individualizacija“ iš šio vientisumo. Pakankamai daug dėmesio Štumpfas skyrė etikai ir filosofijos istorijai. Vystė aktyvią mokslo ir visuomeninę veiklą.

²⁾ Fricas Perlzas (Friedrich (Frederick) Salomon Perls, 1893-1970) - žydų kilmės vokiečių psichiatras, geštalt-terapijos pradininkas. Parašė „Geštalt-terapija: asmenybės sužadinimas ir ugdymas“ (1951, su P. Goodman ir R. Hefferline). Jo teoriją griežtai kritikavo J. Masson‘as.

³⁾ Geštalt-terapija (Gestaltpsychologie) – humanistinė kryptis psichoterapijoje, besitremianti eksperimentiškai femomeloginiais ir egzistencialistiniais metodais. Skirtingai nuo psichoanalizės, nebandoma paaiškinti pasąmonės veiksnius, o aktyviai padedama pacientui pasiekti savęs supratimą. Su laiko patyrė du pokyčius: a) rečiau naudojama grupinė terapija; b) imta būti pakantesniu pacientui. 1969 m. F. Perlzas knygoje „Geštalt-terapija tiesiogiai“ įvedė „Geštalt maldą“, 56 žodžių anglišką tekstą.

⁴⁾ Elbertas Hubertas (Elbert Green Hubbard, 1856-1915) – amerikiečių rašytojas, menininkas ir filosofas. Save apibūdino kaip anarchistą ir socialistą. 1895 m. įkūrė „Roycroft“. Tarp jo daugelio darbų yra 14 t. „Mažųjų kelionė į Didžiųjų namus“ (1895–1910) ir trumpa publikacija „Žinutė Garsijai“ (1899) apie asmeninės iniciatyvos svarbą.

⁵⁾ Ernstas Štrausas (Ernst Gabor Straus, 1922-1983) – vokiečių kilmės amerikiečių matematikas. 1933 m. jo šeima pasitraukė į Palestiną, vėliau studijavo Niujorke. 1950 m. tapo A. Einšteino asistentu, vėliau iki gyvenimo pabaigos dirbo Kalifornijos un-te. Dirbo analitinių funkcijų skaičių teorijoje, ekstremaliosios grafų teorijos ir kombinatorikos srityse. Žinomiausias pasiekimas yra Erdošo-Štrauso teiginys, kad 4/n sveikas skaičius turi tris narius Egipto trupmenose.

⁶⁾ Aloizas Richlas (Alois Adolf Riehl, 1844-1924) – austrų filosofas, neokantizmo realistinės krypties atstovas, kritinio realizmo pradininkas. Pagrindinis jo veikalas – dvitomis „Filosofinis kriticizmas ir jo reikšmė pozityviajam mokslui“ (1876). Freiburge profesoriavo 1882-95 m., tada kitur ir galiausiai Berlyne. Jam filosofija buvo ne pasaulėžiūros dėstymas, o iš principo suvokimo kritika.