Ferdinandas de Sosiūras

Ferdinand de Saussure (1857-1913) – šveicarų lingvistas ir semiotikas, laikomas struktūralistinės lingvistikos pradininku. Jo teorijos įtakoje susikūrė tokios klasikinio struktūralizmo srovės kaip Prahos funkcionalinė lingvistika (N. Trubeckojus ir R. Jakobsonas) ir Kopenhagos glosemantika (L. Hjelmslev). Jis nemažai nusipelnė ir tyrinėdamas lietuvių kalbą, o jo atradimai lituanistikoje vadinami jo vardu. Jis tyrinėjo lietuvių kalbos priegaides ir kirčiavimą. Ferdinand de Saussure. outline

F. de Sosiūras gimė 1857 m. lapkričio 26 d. Ženevoje. Jo tėvas buvo minerologas, entomologas ir taksonomistas. Gimtoji kalba buvo prancūzų. Gabuma pasireiškė jau 14-os. Metus studijavo lotynų, graikų, sanskrito kalbas. Studijavo Ženevoje, Leipcige ir Berlyne. Berlyne parašė daktarinę disertaciją apie kilmininką sanskrite, kurią 1880-ais apsigynė Leipcige. Paryžiaus Ecole Pratique des Hautes Etudes dėstytojavo 11 m. ir gavo Garbės legiono titulą. Tada 1891 m. jam pasiūlė profesoriaus vietą Ženevoje, kur visą likusį laiką skaitė paskaitas apie sanskritą ir indoeuropiečių kalbas.

Mirė 1913 m. vasario 22 d. Vufflens-le-Chareu Šveicarijoje.

Buvo indoeuropiečių kalbų tyrinėtoju. Jo svarbiausias veikalas – „Tyrinėjimas apie senąją indoeuropiečių kalbų balsų sistemą“ (1878). Autoriui tebuvo 21-i, tačiau darbe jau pastebimas struktūralistinis požiūris į kalbą. Sosiuras iškėlė hipotezę apie prokalbėje buvusias balses, kurios buvo prarastos dukterinėse kalbose ir kurių pėdsakus galima nustatyti tiriant žodžių šaknis bei balsių kaitą. Čia iškeltos idėjos aktyviai imtos vystyti tik po 50-ies metų – 1927 m. Kurilovičius iššifruotoje hetitų kalboje rado fonemą, kuri, anot Sosiūro, privalėjo būti indoeuropiečių prokalbėje.

F. de Sosiūras paliko labai mažai raštų. Visas jo palikimas yra dvi knygos, kurių jis pats nematė. 1922 m. išleistas jo rinktinių darbų tomas. O jo mokiniai Ch. Bally ir A. Sechehaye parengė ir išleido Ženevos un-te skaitytas bendrosios kalbotyros paskaitas (1916, Cours de linguistique generale). F. de Sosiūras kartu su Č.S. Pirsu, G. Frėge ir E. Hiuserliu amžių sandūroje padėjo mokslo apie ženklus ir ženklų sistemas, semiologijos, pagrindus.

F. De Sosiūras semiologiją apibrėžia kaip „mokslą, tiriantį ženklų gyvenimą visuomenės gyvenimo rėmuose“: „ji turi mums atskleisti, kas yra ženklai, kokie dėsniai juos valdo“. Lbą Jis teigia, kad semiologija turi būti socialinės psichologijos dalis ir jos vietos apibrėžimas – psichologo uždavinys. O lingvisto užduotis – išsiaiškinti, kas išskiria kalbą kaip ypatingą sistemą semiologinių reiškinių visumoje.

Vienas pagrindinių „Kurso“ teiginių yra apie kalbos (langue) ir kalbėjimo (parole) atskyrimą, taip atskiriant: 1) socialųjį nuo individualiojo; 2) esminį nuo šalutinio bei daugiau ar mažiau atsitiktinio. Kalba – „kalbančiojo subjekto funkcija“, pasyviai individo registruojamas produktas, be išankstinės refleksijos, o jos analizė vyksta tik klasifikuojančios veiklos srityje. Kalbėjimas – „individualus valios ir supratimo aktas“, apimantis kombinacijas, kurių pagalba kalbantysis naudojasi kalbos kodeksu, o kartu ir psichofizinis mechanizmas, leidžiantis subjektui objektyvinti tas kombinacijas; „kalbėjime nėra nieko kolektyvinio“. Kalbėjimas turi įvairialypį pobūdį, o kalba vienalytiškas reiškinys; „tai ženklų sistema, kurioje vieninteliu esminiu dalyku yra prasmės ir akustinio vaizdinio sujungimas“.

Kalbėjimą sudaro trys dedamosios: fizikinė (garso bangų sklidimas); fiziologinė (nuo ausies iki akustinio vaizdinio arba nuo akustinio vaizdinio iki kalbėjimo organų judesių), psichinė (pirmiausia, akustiniai vaizdiniai – psichinė realybė, nesutampanti su pačiu skambėjimu, psichinis įsivaizdavimas apie fizinį skambesį; antra - sąvokos).

Nors nėra kalbos be šnekėjimo („tai ne organizmas, tai ne augalas, egzistuojantis nepriklausomai nuo žmogaus, jis neturi savo gyvenimo, gimimo ir mirties“), vis tik šnekėjimo analizę reikia pradėti nuo kalbos kaip visų šnekėjimo reiškinių pagrindo tyrinėjimo.

Kalbos ženklas susideda iš žymimojo (akustinio vaizdinio) ir žyminčiojo (sąvokos). Jis turi dvi pagrindines savybes: 1) nepriklausomas ryšis tarp žymimojo ir žyminčiojo, t.y. natūralaus ryšio tarp jų nebuvimas; 2) žymintysis turi tįsumą viena kryptimi (laike).

Kalba – prasmių (valeur) sistema. Reikšmė – tai, kas yra žymimasis žyminčiajam. Ženklo prasmė kyla iš jo santykio su kitais kalbos ženklais. Palyginus ženklą su popieriaus lapu, tai reikšme reiktų laikyti santykiu tarp abiejų lapo pusių, o prasme - santykį tarp kelių lapų. Sign? Semiology. cartoon

Tiek sąvokos, tiek akustiniai vaizdiniai, sudarantys kalbą, yra prasmės – vien diferencialūs, t.y. apibrėžiami ne savo turiniu, o santykiu su kitais sistemos nariais. Kalboje nėra elementų, kurie egzistuotų nepriklausomai nuo jos; tėra tik prasminiai ir garsiniai skirtumai (differences); ‚Tai, kas vieną ženklą skiria nuo kito, ir yra visa, kas jį sudaro‘. Kalbos sistema yra skirtumų garsuose seka, susijusi su sąvokų skirtumų seka. Svarbūs tik duotų žymimųjų deriniai su duotaisiais žyminčiaisiais.
Communication

Su jo vardu siejamos trys lingvistikos mokyklos. Pirmoji daugiausia susijusi su Ženeva – nuo 1941 m. Ženevos kalbininkų draugija leidžia „Ferdinando de Sosiūro sąsiuvinius“. Antroji mokykla (Paryžiuje ir garsiausias atstovas A. Mejė) perėmė ir išvystė jo socialines pažiūras į kalbą. Trečioji Kopenhagoje išvysčiusi kai kurias pažiūras į kalbą kaip savotišką abstrakčių atitikmenų sistemą ir pradėjusi kalbai taikyti matematinius metodus. Amerikoje F. Sosiūro idėjos paveikė L. Bloomfield‘o distribucionizmą ir vėliau E. Nida, B. Bloch‘ą, G.L. Trager‘į, R.S. Wells III‘ią, Ch. Hockett‘ą, Z. Harris‘a ir N. Chomskį*). Greta N. Chomskio transformistinės gramatikos, vystėsi K. Pike tagmemikų teorija, S. Lamb‘o stratifikacijos gramatika ir M. Silverstein‘o darbai.

Vis tik 20 a. pabaigoje buvo kritikuojama daugelis F. Sosiūro idėjų. Jos laikytos jau pasenusiomis. N. Chomskis 1972 m. Sosiūro lingvistiką pavadino „skurdinančia ir todėl neadekvačia kalbos koncepcija“, o 1984 m. M. Mitchell‘as paskelbė, kad ji „iš pagrindų neadekvati“ šiuolaikiniams tyrinėjimams. Lingvistika nuo vieno žodžio analizės dėmesį perkėlė prie sakinių analizės. Holland tvirtino, kad po 1957-ais prasidėjusios pažinimo revoliucijos Chomskis neabejotinai paneigė Sosiūrą.


*) Noamas Chomskis (Avram Noam Chomsky, g. 1928 m.) - amerikiečių lingvistas, politikos publicistas, filosofas ir istorikas. Suklasifikavo formaliąsias kalbas (Chomskio hierarchija). Žinomiausias darbas – „Sintaksinės struktūros“ (1957).
Sukūrė generatyvinės gramatikos teoriją (prisidėjusią prie biheviorizmo nuosmukio ir paskatinusią kognityvių mokslų vystymąsi) ir eksperimentiškai pademonstravęs tam tikrus įgimtus žmonių kalbinius sugebėjimus. Vėlėsnės teorijos versijos (kaip „Minimalistinė programa“) turi stiprių argumentų apie universalias kalbas.
Chomskis yra radikaliai kairiųjų politinių pažiūrų - pagarsėjęs dėl savo griežtos JAV politikos kritikos. Save vadina anarcho-sindikalistu.

Rašmenys
Maksas Vėberis
Pozityvizmo švytuoklė
Čarlzas Pirsas: jo atgimimas
Postmodernistas Žakas Derida
Filosofijos istorijos konspektai
Ankstyvieji L. Vitgenšteino ieškojimai
Deleuze ir Whitehead sąryšis
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Būtis neišverčiamumo veidrodyje
A. Whitehead. Skaičiavimų prigimtis
N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
Barthes‘o teksto teorijos teorinis kontekstas
Durkheimo, Parsonso ir Giddenso modeliai: reprezentacijos sunykimas
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
Vitgenšteino stilius - kliūtis jo supratimui
Post-modernistinis tylėjimo diskursas
Kalbos matas ir netiesinė struktūra
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
J. Habermasas: Nuosaiki proto kritika
P. Fejerabendas prieš mokslą
R. Descartes. Cogito ergo sum
Kalba: Kieta ar minkšta?
Apmatai: Moralumas
Aronas Gurvičius
Apie ontologiją
Kinų kambarys
Filosofijos puslapis
Vartiklis