Salantų parapijai - 395 metai

Pastaba: Ruošiant šį tekstą publikacijai "Vartiklyje" buvo naudotasi šia programine įranga:
Tekstų atpažinimo programa "Recognita";
Rašybos tikrinimo sistema "Raštas 97".

"Vartiklio" redaktorius ieško nuotraukų iš Salantų krašto ir papildomos informacijos. Prašau atsiųsti bet kokią medžiagą, kokią tik turite…

Salantų Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Salantai - gilią praeitį menantis miestas, įsikūręs vaizdingose Salanto upės pakrančių aukštumose, virš kurių kyla grakšti dvibokštė bažnyčia. Miesto apylinkėse esantys archeologijos paminklai bei išlikę apie juos padavimai, legendos byloja, kad senovėje ši vietovė buvusi svarbus pagoniško kulto centras.

Padavimai bei legendos pasakoja; kad Erlos upės slėnyje esančioje ir Alkos kalnu vadinamoje kalvoje yra buvusi pagoniška dievo žalčio Pilvyčio šventykla, kurioje stovėjo aukuro akmuo ir degė šventa amžinoji ugnis. Ugnį prižiūrėjo apie 40 vaidilučių, kurios gyveno ir žalčius maitino už Salų pelkės, Salanto slėnyje esančioje kalvelėje, dabartiniu metu vadinama Gaidžio kalva. Daugiausia buvo aukojami žalčio dievo mėgstami skilandžiai, todėl vietovę pradėta vadinti Skilandžiais. Kiek vėliau šiose žemėse susiformavo Skilandžių kaimas, kuris rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas 1556 metais. Šalta kaimo atsirado karališkasis dvaras, pavadintas pro šalį tekančio upelio Salanto vardu.

XVI amžiuje prasidėjusi reformacija sukėlė sumaištį tarp Skilandžių ir kitų kaimų valstiečių. Pasimetę tarp įvairių konfesijų atstovų aiškinamų tiesų, pagaliau nutarė grįžti prie protėvių tikėjimo: pagonybės.

Gindamas krikščionybę, Salantų dvaro valdytojas karalius Zigmanto III arklininkas Mikalojus Pasamovskis 1603 metais Skilandžiuose pastatė pirmąją bažnyčią pašventintą Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų vardu. Tuometinis fundatorius užrašė už 6 mylių nuo Salantų. buvusius Ablingos, Laigių ir Ližių kaimus su 34 valakais žemės ir 21 sodyba; kuriose gyveno 91 prievoles atliekantis baudžiauninkas.

Pastačius bažnyčią, Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis įkūrė parapiją; kuri nusidriekė abipus Salanto ir Mmijos upių.

Nuo 1638 metą ši gyvenvietė jau pradėta vadinti Salantais. Miestelio vaikams prie bažnyčios buvo atidaryta parapinė mokykla.

Skaudūs parapijai buvo XVII-XVIll a. pradžios karai su švedais ir 1710 metais siautusi maro epidemija. Salantų bažnyčiai įregistruotuose kaimuose 1715 metais buvo likusios tik 3 sodybos.

Salantų Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Salantų Švč. Mergelės Marijos
Ėmimo į dangų bažnyčia

Faktai:

  • Gaidžio kalvoje vaidilutės maitino žalčius
  • 1603 m. Skilandžiuose pastatyta
    pirmoji bažnyčia
  • Salantų vardas atsirado 1638 m.
  • 1724 m. Gargždelės kaime pastatyta
    mūrinė bažnytėlė
  • Dabartinė neogotikinė Salantų bažnyčia
    pradėta statyti 1906 m., pašventinta 1911 m.

1724 metais senosios bažnyčios vietoje iškilo nauja bažnyčia. Ji buvo madinė, vienos navos, su renesansiniu bok?teliu bei gotiškų proporcijų daugiasiene apside. Po jos grindimis buvo du rūsiai. Viename iš jų buvo laidojami kunigai, o kitame bažnyčios fundatoriai ir kolitoriai. Virš šio rūsio ties pagrindiniu altoriumi bažnyčios grindyse buvo įmūryta marmurinė, bronziniais ornamentais ir įvairiais herbais papuošta, bažnyčios fundatoriaus kolitoriaus Stanislovo Vainos antkapinė plokštė, panaši į duris. Apie šią plokštę yra sukurtas įdomus padavimas, kurio herojumi yra Salantų bažnyčios altarista kun. K.Alksnevičius.

Laikui bėgant, naujieji Salantų dvaro valdų savininkai Gorskiai 1824 metais, parapijiečiams padedant, parapijos kapinėse Gargždelės kaime pastatė mūrinę bažnytėlę, kuri tuo pačiu metu konsekruota Šv. Barboros titulu. Ji didelė, mūrinė, renesansinio stiliaus. Virš pagrindinių durų sienoje įmūryta akmens plokštė, kurioje užrašas lotynų kalba: "Šios bažnyčios fundatorius Jo šviesybė Leopoldas Naleč-Gorskis, Telšių pavieto maršalka, Teutonų Ordino, padedant Salantų parapijiečiams. 1824 Viešpaties metai". Bažnyčios gale presbiterijoje yra aukšta pertvara, kuri tapyta meniškais ornamentais. Prieš pertvarą stovi Šv. Barboros ir šoniniai altoriai, kuriuose kabo šventųjų Šv. Roko ir kiti paveikslai. Dar ir dabar artimųjų kaimų žmonės prisimena netolimoje praeityje buvusius Šv. Roko atlaidus šioje bažnyčioje. Bažnyčios priekyje, įėjus pro pagrindines duris, yra pakyla-balkonas, ten rinkdavosi giedoriai, stovėjo nedideli vargonėliai. Šioje bažnyčioje buvo labai meniškos stalės (vadinamos klaupkomis) su 16 šventųjų paveikslais. Viršutinėje stalių dalyje buvo paauksuota data "R 1683", liudijanti jų atsiradimo laiką. Spėjama, kad stales XVII a. darė vietiniai meistrai. Greta bažnyčios į pietvakarius nuo jos, prie kapinių tvoros stovi medinė varpinė, pastatyta XIX a., po to atnaujinta.

1906 metais, nugriovus senąją Salantų bažnyčią, į Gargždelės bažnyčią buvo perkelta dalis jos įrangos. Čia vyko visos pamaldos, kol Salantuose buvo pastatyta naujoji.

1948-1949 m. komunistams nacionalizuojant bažnyčių turtą, Gargždelės kapinių bažnyčia su varpine buvo suvalstybinta ir atiduota Salantų valsčiaus, o vėliau - Koplytstulpis Salantuose Salantų rajono nuosavybėn. 1989 m. Šv. Barboros bažnyčia grąžinta parapijos tikintiesiems. Daug darbo restauruojant bažnyčią įdėjo a.a. OFM brolis Gabrielius - Vilius Orvydas.

1824 metais Gorskio sūnus Alfredas į Salantus buvo pakvietęs kanauninką Stanislovą Čerskį, kuris savo rašytiniuose veikaluose Salantų vardą išgarsino visame krašte. Vėliau, tapęs parapijos klebonu, jis įkūrė raižyklą, kur buvo gaminami jo paties sukurti vario raižiniai. Jais buvo puošiamos religinės tematikos knygos. Kunigas S.Čerskis aktyviai dalyvavo 1831 metų sukilime. Žandarai apkaltino jį, kad moko sukilėlius gaminti paraką, suėmė ir įkalino Vilniuje. Išėjęs iš kalėjimo, jis į SaIantus nebegrįžo. Už dalyvavimą sukilime buvo persekiojamas ir kunigas T.Lukoševičius, po persekiojimo jis išvyko į užsienį. 1830 metais Salantų parapijoje gyveno 7020, 0 1849 m. 7939 katalikai. Tuo laiku parapijoje buvo 7 kunigai ir vienas kunigas altarista. Prie bažnyčios tuo metu veikė dvi altarijos, kurios turėjo po ketvirtį margo žemės ir buvo išlaikomos Žemaičių vyskupijos lėšomis.

Baigiantis XIX a., parapijiečiai susirūpino naujos bažnyčios statyba. Garsus architektas Karlas Edvardas Štrandmanas 1902 m. sukūrė bažnyčios projektą. 1903 m. tuometinis klebonas A.Neverdauskas bažnyčios statybai pradėjo rinkti aukas, suvežė akmenis pamatams, o dvaro žemėje pastatė daržines plytoms džiovinti. Statyba prasidėjo 1906 metais parapijoje jau klebonaujant kunigui Pranciškui Urbonavičiui. Buvo sudarytas oficialus komitetas bažnyčios statybai. Komitete dalyvavo: Tadas Grigaitis iš Imbarės, Teodoras Dreinius iš Reketės, Telosforas Mončys iš Laivių. Komitetui vadovavo klebonas Pranciškus Urbonavičius. 1906 metų pavasarį buvo nugriauta senoji bažnyčia. Juozapas Repšas iš Kalniškių kaimo pastatė šopą, laikinai bažnyčiai panaudodamas senąsias medžiagas. Tų pačių metų pavasarį Velykų trečiąją dieną Švenčiausias buvo perneštas 1 kapinių Šv. Barboros bažnyčią. Stebuklingą Švč. Mergelės Marijos su Jėzumi ant rankų paveikslą, buvusį senosios bažnyčios altoriuje, perkėlė į kleboniją. S.Vainos antkapinė, plokštė, kuri buvo įmūryta bažnyčios viduryje, rasta sudaužyta, o bronziniai papuošalai nulupinėti.

Paupys Salantuose

Plytos bažnyčiai buvo gaminamos Kadagyno kaime pas ūkininką Pranciškų Špogj. Jo žemėje buvo pastatyta didelė daržinė-plytinė. Plytas degė du meistrai iš Prūsijos. Tai Emilis ir jo sūnus Haris Baumanas. Iš viso sunaudota 1900000 plytų. Kalkes plytoms kasė Salanto ir Blendžiavos upių pakrantėse, o taip pat pirko iš Kuršo barono Kleisto Kalėdų dvaro. Jos buvo degamos Salantuose. Apdailos darbams buvo vežamos geresnės kokybės kalkės iš Nigrendo. Bažnyčios plano ir sąmatos autorius - švedas inžinierius Štrandmanas buvo apskaičiavęs, kad bažnyčios statyba kainuos 124000 rublių, bet, dirbant "gaspadoriškai", kartu su altoriais kainavo 95814 rublių. Oficiali statyba prasidėjo, kai Žemaičių vyskupas Cirtautas 1906 m. liepos 22 d. pašventino pamatų kertinį akmenį. Statybai vadovavo Fricas Tramdachas iš Mintaujos ir jo pagalbininkas Kugeniekas. Autorinę priežiūrą atliko architektas Nikolajus Andrejevas. Bažnyčią statė geriausi, didelę statybos darbų patirtį turintys latvių ir gudų meistrai. Pagalbinius darbus atliko vietiniai parapijiečiai.

1911 m. spalio 19 d. tuometinis Skuodo dekanas kunigas K.Šaulevičius pašventino naująją bažnyčią. Bažnyčią koncekravo 1918 m. liepos 22 d. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų vardu.

1911 m. prie Salantų Gaidžio kalne tie patys meistrai pastatė gražią neogotikinę koplyčią. Pasak padavimų ir legendų, čia stovėjusi senoji Skilandžių bažnyčia, kurią XVII a. pabaigoje sudeginę priešai.

Didelį vaidmenį parapijoje atliko parapijiečių gerbiamas prelatas P.UrbonavičiuS. Jo rupesčiu Salantuose buvo įkurla vartotojų bendrovė, jis parapijiečius atstovavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1906 metais atidarė "Saulės" mokyklą parapijos mergaitėms. 1909 m. įkūrė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrių. 1917 metais parapijiečiai P.Urbonavičių išrinko atstovu į Lietuvių konferenciją. Konferencijos išrinktai Tarybai paskelbus apie Lietuvos valstybingumo atkūrimą, P.Urbonavičius 1918 metais prie bažnyčios subūrė pirmuosius parapijoje savanorius, dalyvavo kuriant valsčiaus savivaldą.

1926 m. įsikūrus bažnytinei Lietuvos provincijai, prelatas P.Urbonavičius buvo paskirtas Telšių vyskupijos generalvikaru.

Į Salantus prelatas grjžo 1940 metais, prasidėjus bolševikų okupacijai. Jis neilgai begyveno naujai įrengtoje klebonijoje. Po keleto savaičių okupacinė valdžia visus kunigus išmetė į gatvę. Prelatas įsikūrė žemėn susmegusioje špitolėje.

1941 m. pavasaris jo gyvenime buvo paskutinis. Gegužės 27 dienos vakarą jis atidavė Dievui savo sielą. Poilsio vietą išsirinko Salantų bažnyčios šventoriuje šalia seselės Valerijos, garbingoje vietoje ties centriniu atvykę abu Jų Ekscelencijos Vyskupai: Staugaitis ir Borisevičius, didelis būrys dvasininkijos ir minios parapijiečių.

Tarpukaryje prie Salantų bažnyčios veikė gausus katalikiškų organizacijų būrys. Labai gausi dar 1916 metais kunigo P.Urbonavičiaus sukurta katalikiškojo jaunimo sąjungos "Pavasaris" kuopa, turėjusi per 200 narių. 1931 metais ji iškilmingai šventė 15 metų jubiliejų, kurio garbei prie tilto per Salanto upę pastatė aukštą 6 metrų ąžuolinį kryžių, papuoštą ornamentais. Jiems narių gausumu mažai tenusileido vaikų Angelo Sargo sąjungos pulkas, turėjęs 7 kuopas ir keletą ratelių. Vyresnio amžiaus tikintieji buvo susibūrę į tretininkų OFS kongregaciją, kuriai priklausė daugiau kaip 150 narių, daugiausia pagyvenusio amžiaus moterys. Be šių organizacijų parapijoje dar veikė negausios Šv. Vincento Paulo, blaivininkų ir maldos apaštalavimo draugijos.

Naujoji Salantų bažnyčia tapo tikru pagrindiniu miestelio simboliu. Jos didžiuliai bokštai, iškylantys į 70 metrų aukštį, iš tolo pasitinka ir rodo kelią į Salantus. Bažnyčia neogotikinė, puošniai dekoruota, kryžiaus plano, trijų navų su transeptu ir apside. Virš bažnyčios priekyje į viršų stiebiasi du bokštai su špiliais, o virš transepto kyšo bokštelis. Jos skliautai kryžminiai, interjerą puošia neogotikinio stiliaus suolai, klausyklos ir mediniai altoriai, kuriuos darė vietinis meistras St. Balčiūnas. Didelę vertę turi Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi ant rankų paveikslas, kurį tikintieji XIX amžiuje papuošė iš tauriųjų metalų padarytais gausiais, ornamentais dekoruotais aptaisais. Paveikslas tapytas maždaug XVII amžiuje ir puošė jau pirmosios Salantų bažnyčios altorių. Vakarinėje transepto dalyje, esantis Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios paveikslas tapytas XIX amžiuje: Ab šie paveikslai yra paskelbti Lietuvos dailės paminklais.

Prie bažnyčios 1952 metais buvo palaidotas kanauninkas kunigas dr. Kazimieras Genys. 1959 metais amžino poilsio vietą rado prelatas Antanas Simaitis. 1986 m. šventoriuje amžinam poilsiui atgulė 1945-1954 metų Sibiro tremtinys kunigas altarista Pranciškus Šatkus, būdamas Salantų klebonu aštuntojo dešimtmečio viduryje išdažė bažnyčios interjerą.

1989 metais pranci?konas brolis Gabrielius-Vilius Orvydas iš Gargždelės kaimo pastatė priešais bažnyčią savo sukurtą paminklą, kuris primena ir Salantų parapijos žmonių kančias, ir netektis sunkių išbandymų metais. Prieš karą toje vietoje stovėjo medinis kryžius. Už bažnyčios, parko link, stovėjo paminklas Lietuvos Nepriklausomybei paminėti. Okupacijos metais paminklas buvo nugriautas. Jo dalis ilgą laiką saugojo paslėpę parapijiečiai.Atėjus atgimimui, geradario Viliaus dėka, 1989 m. nepriklausomybės šventės proga paminklas buvo atstatytas.

Vytautas Petrauskas
Pajūrio naujienos, 1998.08.21

Kelias Salantuose

Trakų pilys
Žemaičių epas
Stakliškių versmės
Ūlos kraštas senovėje
Heroika prie žilojo Nemuno
Alovės vietovardžio kilmė
Priekulė slenkant amžiams
Senoji Buivydžių bažnyčia
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Vilkaviškis iki XIX amžiaus vidurio
Lankytinos vietos: Kupiškio rajonas
šv. Trejybės (Plymouth) parapijos istorija
A.Burba - visada priekyje (Plymouth kunigo istorija)
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Tolminkiemis ir jo restauracija
> Knygų spausdinimas Lietuvoje
Ką pasakoja senas laiškas?
Dubakloniai prie Nemuno
Voruta - istorijos savaitraštis
Languedoko akmenys
Dzūkijos kopos
Vartiklis