Tęsinys, skaitykite pradžią ir apie autorių; o taip pat antrąją dalį bei trečiąją dalį...
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
9
Daugel iš to, ką rašau, susiklosto galvoje apie aštuntą ryto, besivaikščiojant mūsų gatve, Grizzly Peak Boulevard1), ką galima versti Lokio Viršūnės bulvaras. Tai medinių, vienai šeimai skirtų namų kiekvienas
kitokios mados ir stiliaus rajonas. Vienoje pusėje skardis leidžias taip staigiai, kad kai kurie namai pastatyti ant polių ir iš viršaus matai jų sodelius: daugiausia rododendrų atvašynai, kamelijos, vadinamasis angliškasis lauras ir čionai medeliais išaugančios fuksijos. Ne per labiausiai perdedant galima tvirtinti, kad gatvė veda pačiu vakariniu Šiaurės Amerikos žemyno pakraščiu, nes žvelgiant tiesiai, už apačioje išsidėsčiusio Berklio miesto, anapus virš įėjimo įlankon pakabinto Golden Gate tilto2) tėra tik Ramusis vandenynas. Vaizdas kiekvieną rytą kitoks. Kartais migla užkloja viską, tik kai kur palikdama vandens lopinėlius, kartais sugula sluoksniais, virš kurių kitoje pusėje, pusiasalyje, iškyla San Francisko dangoraižiai, tai persiverčia, užguldama kitą pusiasalį ir Tamalpais kalno3) papėdę, ir tada man atsiveria didžiulė panorama, žydras vanduo iki pat okeano, trys tiltai, ir San Franciską, rodos, bemat ranka galėtum pasiekti.
Po įžanginio aprašymo, - tarsi, pamėgdžiodamas Flaubertą, pradėčiau romaną skirsiu dėmesio savajam luošumui, kad kas nors per klaidą nepradėtų man pavydėti kas tiesa erdvingiausių pasaulyje kraštovaizdžių. Prisimenu šioje gatvėje pergyventas neviltis ir maištus. Bėgti, laukti, veikti, būti su žmonėmis, byloti jiems, - nieko iš to nelieka apsigyvenus tobulo susvetimėjimo zonoje. Siaubą kėlė tapytojo Norblino4) ir jo žmonos, aktorės Lenos Želichowskos5), nusižudžiusių San Franciske, likimas, nors, tiesą sakant, tokia pat siaubinga buvo ir už poros gatvių nuo čia šunelį išvesdavusio Waclawo Lednickio6) lemtis. Ilgėjausi artimųjų, brolių, geresnių ar blogesnių, tačiau brolių, arba, kaip sako Wikta7) (Prof. Dr. med.), kitų vaikų kad kartu su jais galėčiau purve pasiterlioti. Visada, kai pabandydavau čia rašyt prozą, išeidavo baisi kafkiška istorija apie įkalintąjį saloje: yra ten miestelių, bet nė vieno praeivio, pažvelgęs pro langus vidun pamatysi iškimštus žvėrelius su švytinčiomis sagutėmis akių vietoje. Niūrūs, tad ir nemoralūs tokie rašymai, todėl gerai, kad lioviausi. Kartą pas pažįstamus San Diege sutikau Herbertą Marcusę8) (paaiškinu: 7-me dešimtmety garsėjęs vokiečių marksistas, studentų judėjimo teoretikas). Taigi Marcuse stovėjo lange ir tarė: Visame šiame mieste gyvena vien gyvuliai. Puikiai supratau jo panieką tolimoms nuo filosofijos ir tik stumiančioms savo dienas būtybėms tačiau ta panieka žmonėms ir intelektualo arogancija padėjo man įsisąmoninti, kiek ir many panašaus šlykštumo.
Tad tik rusų bardą parodijuojant primyniau gerklę savo rūstybei. Ir dabar žinau, kad tai, kas nutiko man, ir turėjo nutikti. Žemė tau nepatinka? Nei su vienais, nei su kitais negali tverti? Gerai, surasime tau ką kita: kalną vieš debesų ir jūros, kad galėtum iki soties sau medituoti. Ir, atmink, šįkart jau paskutinįsyk, - arba padarysi ką nors su šita dovana, arba ne, daugiau jokių paikiojimų. Ir išties, net sausuma šičia baigiasi.
Teliko darbas. Svarbiausia nugalėti pagundą susidvejinti į paprastą duonos valgytoją, uždarbiaujantį dėstymu, ir Mūzų išrinktąjį, laisvomis akimirkomis spoksantį į debesis ir kažin ką ten kuriantį (kaip Gombrowiczius tame Banco Polaco9) Argentinoje). Mano, neneigiu, gražią universitetinę karjerą paaiškina minėtų dalių integracija, nes jos padėdavo ir apvaisindavo viena kitą. Be to, nevalia pamiršti kai kurių išankstinių pranašumų, nes buvau lankęs gerą vidurinę mokyklą, geresnę nei dauguma amerikiečių humanitarų, o ir aukštąjį mokslą ėjęs gana neblogame universitete. Du jauniausi mano profesoriai gyvi ligi šiol: Wiktoras Sukiennickis10) (teisės filosofija) ir Stanislawas Swianiewiczius11) (ekonomika). Sukiennickis priminė man, jo nuomone, puikiai išlaikytą egzaminą, kai aš nustebinau jį XVIII šimtmečio anglų filosofų pažinimu. O aš visai neprisiminiau to egzamino ir net jo minimas pavardes buvau užmiršęs; šie, kaip ir kiti tokie gausūs per lanką šokinėjančio dresiruoto šunelio fokusai seniai išblėso mano atminty. Ne žinių svarba svarbu, o jų noro sužadinimas. To būta ne tik per studijas, - istoriniams perversmams vykstant ir pats istorijos pojūtis buvo sužadintas. Būtent šio pojūčio labiausiai stinga amerikiečiams dėstytojams; kiekvienas jį turįs yra daug pranašesnis. Ir aš tuo naudodamasis galėjau atsverti svarbų trūkumą: neturėjau mokslinio laipsnio, nes koks gi čia laipsnis, - varganas magisterium, ir dar teisės.
Byloti žmonėms, bendrauti su žmonėmis, veikti juos ir pasiduoti jų poveikiui. Tik taip galėjau išvengti prisiminimuose skendinčio emigranto melancholijos. Šiuos ketinimus bent iš dalies pavyko įgyvendinti, beje, tą rodo ir ši knyga, jungianti praeitį už dabartim, o dar labiau nukreipta į ateitį, jeigu ir ne manąją, tai kitų ateitį. Tiesa, pasirinkdamas partneriais dvidešimtmečius, nuolatos abejodavau, nes bala žino, kiek mūsų žodžių atsitrenkia į prigimtinį bukumą arba nepakankamą pasiruošimą, ir iš anksto tenka susitaikyti su tuo, kad jeigu bent vienas iš dešimties ką nors suvoks, bus neblogai. Beveik kas kartą pradėdamas kursą jutau, kad netesėsiu, niekaip jų neišjudinsiu, neprasiskverbsiu į televizijos formuotus smegenis, ir metų metus būdavau panašus į cirko iliuzionistą, scenoje traukiantį triušius iš cilindro, tačiau neįsitikinusį, kad ir šį kartą pavyks. Kai kurie mano profesoriai Vilniuje nė kiek nesirūpindavo kontaktu su studentais. Įbedę akis į užrašus murmėdavo sau į barzdą, o salėje, kur sėdėdavo du ar trys šimtai studentų, juos girdėdavo tiktai pirmosios dvi eilės, mikrofonų tada juk nebuvo. Beje, ir Lednickis, kuris man apsireiškus Berklyje buvo jau išėjęs į pensiją, niekinamai atsiliepdavo apie klausytojus, vadindavo juos a captive audience, tai yra nors ir cypdami ar dantim grieždami privalo sėdėt auditorijoje. Galbūt jo poniškumas ir iš to kylanti izoliacija žadino mano užuojautą ar net atgrasą. Nors pagalvojęs pasitaisiau tai ne poniškumas. Pernelyg didelę reikšmę skirdami vadinamajam atgarsiui, apgaudinėjame patys save, nes tikrasis mūsų tikslas yra savo atsargų vėtymas, kultivavimas, o jeigu ir reikia kitų, kad ir visai negausių, akių bei ausų, tai tik tam, kad pagal jų dėmesį ar abejingumą pasitikrintume, kas mums gyva ir kas jau mirę. Lednickis pateikdavo jau baigtą žiniją, neatsinaujindamas ir nepaleisdamas šaudyklės abiem kryptimis tarp savo išnešiotų minčių ir auditorijoje praleistų valandų, - tad ir prislėgė tikimybe, kad ir aš panašiai elgsiuosi.
Ora et labora. Dirbk ir melskis. Nulla dies sine linea, arba nė dienos be brūkšnio, kaip, atrodo, įsakinėjo sau piešėjas (tik ne lotyniškai, nes buvo graikas). Šios senovinės rekomendacijos dar puošė sienas man lankant žemesniąsias Žygimanto Augusto gimnazijos12) klases. Viena valia netoli nuvažiuosi, geriau pasikliauti pasidavimu negu spaudimu. Pasidavimu pirmiausia tiems polinkiams, kurie pirmąkart išryškėja šešiolikmečiui, ir tai bus jau sąmoningas anuomet tik neaiškiai nujaustų proto galių realizavimas, didelio rato, jungiančio ankstyvąją jaunystę ir brandos arba net senatvės metus, užbaigimas. Matyt, ir mūsų proto istorija panaši į galvosūkį, kuris išsprendžiamas pamažu sudėstant kaladėles. Tik tokiu būdu susitaikysime su savo aistra, pasiduosime jai ir mūsų neslėgs ilgos darbo valandos. Metus Berklyje praleidau lavindamasis srityse, kurios tarsi nuo vaikystės manęs laukė, ir universiteto auditorija teikė naujų impulsų, suvartodama tiktai procentą man pačiam reikalingo vadinamojo dalyko pažinimo.
Iš nerimo, nevilties, abejonių ir naujų bandymų susiklosto kur kas logiškesnė nei tikėjomės visuma. Paminėsiu tris ašis, pagal kurias grupavosi mano užsiėmimai. Unde malum, iš kur blogis; sena many ir abejonė, ar pasaulis nėra sukurtas piktojo demiurgo, nuvedė mane nuo mokykloje skaityto Bažnyčios istorijos vadovėlio iki daug išsamesnės religijos istorijos ir teologinės literatūros, o galų gale po daugel metų iki paskaitų apie manicheizmą. Atsižvelgiant į dievamylius, Rusijos sektas ir manicheizmo elementus kai kurių rusų autorių kūriniuose, toksai kursas iš bėdos telpa slavų literatūrų programoje, nors iš esmės siekia kur kas toliau į praeitį, iki pačių ištakų, iki Romos ir Aleksandrijos gnostikų II šimtmetyje po Kristaus. Ieškodamas sąsajų su tokia esmine problematika daug laiko skyriau
Dostojevskio ir literatūros apie jį skaitymui. Kadangi čia įsipina naujas motyvas, t.y. XIX amžiaus intelektualinė istorija, kitaip sakant, kyla klausimas, kaip ir iš kur atsirado Dostojevskis bei Nietzsche ir kodėl jie pasirodė esą tokie pranašiški, - nesunku spėti, jog atsakymo ieškojo Švietimo amžiuje ir ankstyvajame romantizme. Taip atsirado kursas apie Dostojevskį. O dar ir lenkų literatūra. Šalia privalomos visuotinės apžvalgos arba greičiau kultūros nei literatūros istorijos, buvo neužmiršta ir šiandiena. Lenkų poetai negalėtų skųstis, kad juos nutyliu, negalėtų skųstis ir Gombrowiczius. Tokie tad būtų, trumpai apžvelgus, manieji darbo vaisiai.
Ne, visai nesitikėjau, kad profesiniai darbai prisidės prie mano vidinės kaitos, jog taps tiltu, jungiančiu mano ankstyvąsias proto aistras su vėlyvosiomis. Lygiai kaip nesitikėjau, kad Gombrowicziaus man kada nors prireiks savęs apibūdinimui. O kiek turėčiau vargti ieškodamas tinkančių embleminių pavardžių, jeigu rašyčiau angliškai!
10
Kai buvau šešerių metukų, mamytė turguje nupirko man medinę voverytę. Tai buvo Tartu mieste, kuris anuomet vadintas Dorpatu. Žvėrelis, arba tiksliau plokščias jo simbolis, buvo išpjautas iš faneros, nudažytos pabronzuota raudona spalva. Pigus žaisliukas. Ir jo dėka man buvo leista taip pažinti Eroto galybę, kad jeigu vėliau ir niekada nebūčiau žvelgęs į gražios moters veidą ir jutęs draskantį, sprogdinantį troškimą, o gal ir ne troškimą, vis tiek šiandien galėčiau sudėti himną galingojo dievo garbei. Žodžiu, įsimylėjau, ir mano jausmas buvo toksai karštas, kad šiandien prisimenu jį su visu rimtumu, nė negalvodamas juokauti dėl potraukio prie juokingo niekučio.
Paslaptinga. Nors, antra vertus, ne taip jau labai, nes netikiu tariamai mokslinėmis tiesomis, kuriomis mane maitina civilizacija. Lytinis potraukis, sublimuotos jo atmainos ir taip toliau, o tuo tarpu viskas yra kitaip, kur ten primityviam potraukiui lygintis su galingu, valdingu, iš mūsų proto besityčiojančiu dievu! Tai nelyg daugybe upės vagų veržtųsi nesuvaldomas gaivalas, pragrauždamas sau vis naujas vagas, ir viena jo srovių būtų laikoma visų kitų priežastimi. Įsimylėti medinę voverytę! O ar neįsimylėdavau vėliau iliustracijos, paukščio, poeto, vienos ritmo sujungtos eilutės? Net rizikuočiau tvirtinti, kad manasis Erotas buvo pavydus, jam nepatikdavo, kai savo afektus nukreipdavau į žmones, nes norėjo išsiauginti paslaugų tarną, mylintį visus egzistuojančius daiktus, kiekvieną atskirai ir visus kartu, taip, kaip buvo įsimylėjęs Baudelaireo13) apdainuotas naujoviškumo tapytojas Constantinas Guys14).
Vėliau, jau prie gimtojo Nevėžio, lietuviškoje ekonomės Barboros, o gal virėjos Onutės maldaknygėje radau įdėtus šventuosius paveikslėlius ir vienas jų pervėrė mane meilės žavesio strėle. Buvo pavaizduota Dievo Motina su gausybe aukso (auksinės žvaigždės) ir šiltų rausvų tonų. Nežinau, kur šie paveikslėliai buvo gaminami, manau, jog tai galėjo būti kurio nors Sienos mokyklos15) dailininko reprodukcija, nes paprasčiau yra panaudoti jau nutapytą paveikslą, o galbūt kas nors kopijavo Sienos madonas.
Tęsinio teko laukt ilgai, iki laikų vidurio. Tada karo metų Varšuvoje išmokau angliškai, dar silpnai, bet jau pradėjau skaityti poetus. Kažkokioje antologijoje radau keletą Williamo Blakeo eilėraščių ir atpažinau: bylojo tą patį, ką ir anas šventasis paveikslėlis, spalvų harmonija buvo bemaž ta pati. Nė vieno Blakeo paveikslo dar nebuvau matęs ir negalėjau matyti, nes reprodukuoti jie pradėti gerokai vėliau. Šiandien, žiūrėdamas į reprodukcijas, turiu pripažinti tuometinių savo intuicijų tikslumą. Taip, tarp šios žemės scenų, anaiptol nepuoselėjamų vaikiško stebuklų poreikio, Blakeas perkėlė mane į ankstesniuosius mano praregėjimus, prie galbūt tikrojo mano meilės pašaukimo.
Anuomet Blakeą priėmiau vien jausmais, protą palikdamas toms akimirkoms, kai susimąstydavau, ką būtent reiškia eilėraščiai arba atskiros jų eilutės, tačiau šis visiškai kitoks nei jo amžininkų poezijos slaptingumas buvo sudėtinė žavesio dalis. Po to keletą kartų mėginau jį perprasti, tačiau nuodugniau juo duomiuosi tiktai keletą metų, ir kai dabar, Amerikoje, tenka kalbėtis su bleikistais, o tai kone hermetiniam mokslui pasišventęs klanas, įsitikinu pasiekęs vidurinį įšventinimo laipsnį (aukštojo turbūt nė nėra). Ir tai perskaičius gausybę prieštaringų jo poezijos ir tapybos interpretacijų, palaipsniui pramokus teisingąsias skirti nuo klaidingų. Tai vaikiškasis Erotas mane pas jį atvedė, tačiau mano intelektualinio susidomėjimo priežastys tokios gilios, kad nenorėčiau kol kas apie jas kalbėti, nes kituose skyriuose dar ne kartą prie jų grįšiu. Tuo tarpu pasitenkinsiu teiginiu, kad klaida būtų Blakeą dėti į tą pačią lentyną su kitais anglų romantizmo poetais, nes tai viena iš nedaugelio figūrų, iškylančių pastarųjų dviejų tūkstančių metų istorijos horizonte, kurios nevalia apriboti vien literatūra. Tad visai teisėtai savo tyrimų objektu jį pasirinko meno istorikai ir religijotyrininkai, teologai, psichologai ir kultūros istorikai, tiesa, nevienodai sėkmingai. Žinoma, galima iškelti argumentą: koks iš Blakeo poetas, jeigu net penkių šimtų puslapių jo simbolių žodynas (autorius S.F. Damonas16)) negali iki galo susisteminti ir išaiškinti visų jo Pranašysčių knygose, graviūrose ir piešiniuose esančių tikintiesiems skirtų pranešimų. Bet tai jau priklauso nuo to, kaip suprantama rašytojo ir menininko paskirtis.
Ulras - tai iš Blakeo pasiskolintas žodis. Jis reiškia kraštą dvasios kančių, kurias kenčia ir privalo kentėti kiekvienas suluošintasis. Pats Blakeas negyveno Ulro žemėje, nors ten jau gyveno Newtono fizikos šalininkai ir filosofai, tai yra beveik visi tapytojai ir poetai. Lygiai kaip ir jų įpėdiniai XIX ir XX amžiuje. Ligi šiandienos.
Skaitykite ir pradžią, o taip pat antrąją dalį bei trečiąją dalį...
[ Visą tekstą galite perskaityti knygoje Czeslaw Milosz. Ulro žemė, 1996 ]Iš lenkų kalbos vertė Almis Grybauskas
Paaiškinimai ir komentarai
1) Grizzly Peak Boulevard - gatvė Berklyje, einanti Berklio kalvų briauna, nutiesta 1932 m. Pavadinimas priskirtas ir ankstesniam Euclido aveniu tęsiniui. Ši dalis yra apgyvendinta, o tuo tarpu ankstesnio pratęsimo rajonas liko neišvystytu.
Grizzly Peak (Lokio viršūnė) yra kalvos viršūnė Berklio kalvose, esanti Tildeno regionaliniame parke, ant Alameda ir Contra Costa apygardų ribos, tiesiai už Berklio un-to komplekso. Viršūnė pavadinta Kalifornijos lokio-grizlio vardu (paskutinis sumedžiotas 1860-aisiais).
2) Golden Gate tiltas - kabantis tiltas per Aukso vartų įlanką, jungiantis San-Franciską su pietine Marino apygardos dalimi, greta Sausalito priemiesčio. Jo projektą parengė J. Straussas. Statytas 1933-37 m. ir iki 1964 m. buvo didžiausiu kabančiu tiltu pasaulyje. Jo ilgis 1970 m., atramų aukštis 230 m. virš vandens, masė beveik 895 tūkst. t. Stilizuotą Aukso vartų tilto atvaizdą savo emblema pasirinko Cisco Systems. Tiltas liūdnai pagarsėjęs kaip mėgstama savižudžių vieta.
3) Tamalpais kalnas - viršūnė Marino apygardoje, dažnai laikoma apygardos simboliu. Jo aukštis 784 m. virš jūros lygio; ji yra aukščiausia Marino kalvų viršūnė. Gerai matoma iš San Francisko ir Rytų įlankos rajono. Didelė dalis kalno saugoma parkų ir draustinių. Tiksli vardo kilmė nėra nustatyta. Viena versija laiko, kad mivokių kalba reiškia pakrantės kalnas, o pagal kitą, kilo iš ispanų Tamal pais, kas reiškia Tamalų kraštas, nes Tamalais ispanai vadino pakrantės mivokius. Mažai tikėtina (tačiau graži) versija, kad tai reiškia mieganti mergina iš mivokių Legendos apie miegančią merginą. Patys mivokiai tikėjo, kad kalvos viršūnėje gyvena pikta ragana, todėl niekada nelipo į viršūnę. Kalno apylinkėse 8-me dešimtm. gimė kalnų dviračių pomėgis.
4) Juliusz Stefan Norblin de la Gourdaine (1892-1952) - lenkų dailininkas, tapytojas, iliustratorius ir dizaineris, žinomas dėl savo modernistinių ir Art Noveaux plakatų.
Gimė Varšuvoje, menininkų šeimoje. Jo senelis garsus dailininkas Piotras Norblinas. Studijavo tapybą Antverpene ir Drezdene. 1920-ais dalyvavo lenkų-rusų kare. Po karo jis grįžo į Varšuvą, kur jis vedė Leną Żelichowską, tada gerai žinomą aktorę ir šokėją.
1939 m. rugsėjį išvyko iš šalies ir karą praleido Indijoje, kur maharadža Džodpuras pavedė atlikti Umaid Bhawan rūmų dekoravimą ir interjero įrengimą. Tapė vietos aristokratų portretus ir dekoravo jų namus. Po karo apsigyveno JAV, kur vertėsi portretų tapymu. Nusižudė San Franciske 1952 m.
2007 m. Lenkijos televizija sukūrė dokumentinį filmą Stefanas Norblinas.
5) Lena Zelichowska (1910-1958) garsi lenkų aktorė; vienas svarbesnių jos vaidmenų filme Madagaskaro karalienės kareivis (1958).
19 m. amžiaus metė baletą ir perėjo į muzikinį teatrą. 4-me dešimtm. buvo lenkų kino sekso simbolis. Prasidėjus karui su dailininku vyru Janu Piotru Norblinu išvyko į Indiją, o vėliau JAV, kur pasitraukė iš teatro ir kino, ėmusi dirbti kaip manikiūrininke. Jos vyras nusižudė 1952-ais, o jo pavyzdžiu ji pasekė 1958 m.
6) Waclaw Lednicki (1891-1967) lenkų literatūrologas ir kritikas.
Gimė 1891 m. balandžio 29 d. Maskvoje garsaus lenkų teisininko ir politiko šeimoje. Maskvoje baigė gimnaziją. Studijavo Krokuvos Jogailos un-te Filologijos fakultete, o vėliau Maskvos un-te, kur specializavosi prancūzų kalboje. Po Spalio revoliucijos persikėlė į Lenkiją, kur 1922 m. gavo daktaro laipsnį, 1226 m. tapo S. Batoro un-to habilituotu profesoriumi, o 1928 m. Jogailos universitete - rusų literatūros katedros profesoriumi. Dėstė slavų literatūros istoriją Briuselyje, 1933-39 m. buvo Rytų ir Vidurio Europos Lenkų draugijos prezidentu.
Įsiveržus vokiečiams, gyveno Briuselyje, o vėliau pasiekė JAV, kur nuo 4-ojo dešimtm. gyveno jo sesuo Maryla, užsiimanti skulptūra. 1940-44 m. buvo literatūros profesoriumi Harvardo un-te, o vėliau iki 1962-ųjų Berklio Kalifornijos un-te. Įsteigė Niujorko Lenkijos mokslų institutą. Tyrinėjo Puškino kūrybą, o taip pat literatūrinius ir kultūrinius Lenkijos ir Rusijos santykius.
Mirė 1967 m. spalio 29 d. Niujorke, kur palaidotas kartu su seserimi Maryla.
7) Wikta (Winnicka Wiktoria) - Józef Wittlino (1896-1976 lenkų rašytojas ir ekspresionistas; Č. Milošas su juos susitiko atvykęs į JAV, 1946 m.) netikra sesuo. Ji pokario metais dirbo Sveikatos ministerijoje Varšuvoje. Turėjo ryšių tarp aristokratijos, kas padėjo šviesiaplaukei ir mėlynakei merginai išgyventi vokiečių okupuotoje Lenkijoje. Sovietų okupacijos metais dirbo gydytoja Lvove ir daug važinėjo po TSRS. Č. Milošas su ja susitiko ir kalbėjosi Berklyje (ji užtarė J.Tuwimą, 1894-1953, lenkų poetą jai mirus, dingo patikimas šaltinis apie jį).
8) Herbertas Markuzė - (18981979) - žydų kilmės Vokietijos ir JAV marksistinės pakraipos filosofas ir sociologas, neomarksistinės Frankfurto mokyklos narys. H. Markuzė gimė 1898 m. liepos 19 d. žydų šeimoje Berlyne. Pirmojo pas. karo metu tarnavo arklių prižiūrėtoju. 1922 m. Freiburgo universitete apsigynė disertaciją. Grįžęs į Berlyną dirbo knygų pardavėju. 1929 m. Freiburge pas M. Heidegerį pradėjo rašyti habilitaciją, kurią užbaigė 1932 m. Tačiau jį nepatiko palankus Heidegerio požiūris į nacionalsocializmą, todėl įstojo Frankfurto Socialinių tyrimų institutą. Valdžią paėmus naciams, emigravo į Šveicariją, o vėliau JAV.
Tapo vienu pagrindinių Frankfurto mokyklos atstovų. 1940 m. parašė Protą ir revoliuciją, kuriame dialektiškai aptarė Hėgelio ir K. Markso mokymus. Iki 1951 m. dirbo JAV valstybinėse organizacijose. Nuo 1952 m. pradėjo pedagoginę veiklą JAV universitetuose, buvo filosofijos ir politikos profesoriumi. Bendradarbiavo su istorinės sociologijos atstovu Baringtonu Muru Jaunesniuoju ir politinės filosofijos atstovu Robertu Pauliu Volfu.
Pokario laikotarpiu pasižymėjo kairuoliškomis pažiūromis. Jas perteikė knygose Erotas ir civilizacija (1955) ir Vienmatis žmogus (1964), kuriose simpatizavo to meto kairuoliškiems studentų judėjimams. Jam davė naujųjų kairiųjų tėvo vardą, kuris, vis dėlto, jam nepatiko. Įsiliejęs į Frankfurto mokyklą, kritikavo monopolistinį kapitalizmą, vokiškąjį fašizmą. Veikale Protas ir revoliucija bandė atsekti Hėgelio, Markso ir šiuolaikinės socialinės teorijos ištakas. Jis iki šiol lieka vienas geresniųjų įvadų į Hėgelio ir Markso mokymus, dialektinio mąstymo kategorijas ir metodus.
Z. Froidas tvirtino, kad civilizacija neišvengiamai susijusi su slopinimais ir kentėjimais. H. Markuzė Erote ir civilizacijoje stengėsi parodyti, kad pasąmonė visada turėjo instinktus, nukreiptus į laimę ir laisvę. Tai, atseit, įrodo žmonių svajonės, meno kūriniai, filosofija ir kiti kultūros elementai. H. Markuzė pateikė nerepresyvios visuomenės apmatus, kurioje nebūtų susvetimėjimo darbe, būtų vietos žaidimams, laisvam ir nevaržomam seksualumui, laisvei ir laimei. Atseit, dabartinėje visuomenėje perteklinė represija atsiranda dėl nebūtinos darbinės veiklos, seksualumo suvaržymų, padidinto dėmesio pelnui ir eksploatacijai. Ši kritika buvo tokia aštri, kad E. Fromas jį apkaltino nihilizmu ir baisiu hedonizmu.
Vėlesnieji H. Markuzės veikalai rodo jo radikalųjį požiūrį, artimumą naujųjų kairiųjų ir visiems kitiems išsivadavimo judėjimams. Tačiau jis buvo ir aštrus sovietinio marksizmo kritikas. Šiuo laikotarpiu jis rašė daug keliavo, rašė straipsnius. Jo veikla buvo plačiai aptariama žiniasklaidoje.
Paskutinėje savo knygoje Estetinė dimensija (1979) jis trumpai apibūdina estetinės formos emancipacijos potencialą taip vadinamojoje aukštojoje kultūroje. Jis bandė apginti didžiojo meno svarbą ir teigė, kad kultūrinė revoliucija yra neatskiriama revoliucinės politikos dalis.
Mirė 1979 m. liepos 29 d. nuo širdies infarkto, ištikusio lankant Vokietiją.
9) Banco Polaco - Lenkijos banko Pekao S.A. (Bank Polska Kasa Opieki Spółka Akcyjna arba PKO), įsteigto 1929 m. orientuojantis į lenkų užsienyje aptarnavimą, filialas Buenos Aires (Tucum?n gt.), Argentinoje. Šiame filiale nuo 1947 m. gruodžio iki 1955 m. gegužės antruoju sekretoriumi dirbo V. Gombrovičius (pirmo aukšto kambaryje kartu su Helena Zawadzka). Jo pareigos buvo parašyti finansines ataskaitas mėnesines ir metines. Taip pat jis redagavo Biuletyn Banco Polaco. Banke jam buvo nuobodu (pvz., kaip prisimena jo bendradarbė K. Ryttla), jis vegetavo (K. Sukhanov). Jį domino ne ekonomika, o žmonių psichologiniai aspektai: Argentinos dvasia, erotika, lenkų įvaizdis Argentinoje. Ekonomika tebuvo žmogaus portreto dalis,
10) Wiktor Sukiennicky (1901-1983) lenkų teisininkas, istorikas, sovietologas.
Gimė 1901 m. liepos 25 d. Aleksote (dabar Kaunas). Vidurinę mokyklą baigė Rybinske (Rusija). Buvo Lenkijos karinės organizacijos (POW) narys Kaune. 1919-24 m. studijavo Vilniaus S. Batoro un-te (su pertraukomis, kurių metu dalyvavo Lenkijos-Rusijos kare). Vilniuje apsigynė daktaro laipsnį apie Prūsijos kolonizaciją po 1886 m. 1925 m. Sorbonoje gavo tarptautinės teisės daktaro laipsnį. Žinias gilino Vienoje, Kelne, Hagoje ir Romoje. 1929-39 m. dėstė teisę S. Batoro un-te. Atšlus lenkų-rusų santykiams, 1934 m. amokslinius tyrimus atliko TSRS.
Sovietams įsiveržus į Lenkiją, liko Vilniuje. Aneksavus Lietuvą, buvo NKVD suimtas ir 1941 m. birželio 14 d. išvežtas į Krasnojarsko sritį. Paleistas 1941 m. gruodį, Kuibyševe dirbo Lenkijos ambasados sekretoriumi. 1942 m. rugsėjį evakuotas į Teheraną, kur įkūrė Persojos studijų draugiją ir prancūzų kalba leido žurnalą Etudes Iranirnnes. Po karo liko tremtyje, 1945-47 m. dirbo Oksfordo un-to Lenkijos fakultete. 1950-
59 m. bendradarbiavo su Laisvosios Europos radiju. Gyvenimo pabaigoje užbaiginėjo nebaigtus rašyti darbus apie Pirmojo pas. karo metus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Vidurio Europos žemėse.
Mirė 1983 m. balandžio 10 d. Stanforde (JAV).
11) Stanislaw Swianiewicz (1899-1997) lenkų ekonomistas, teisininkas, rašytojas ir sovietologas.
Gimė 1899 m. lapkričio 7 d. Dvinske (dab. Daugavpils, Latvija) patriotinėje iš lenkų dvarininkų kilusioje šeimoje. Tėvas geležinkelio inžinierius, motina buvo baigusi Vilniaus kilmingų mergaičių mokyklą. Vidurinę mokyklą baigė Oriole (Rusija), o tada studijavo Maskvos un-to teisės fakultete, kuriame buvo dėstoma ir ekonomika. Po 1917 m. įvykių paliko Maskvą, 1919 m. tapo Lenkų karinės organizacijos (POW) komendantu Livonijoje, 1920 m. dalyvavo L. Želigovskio organizuotame maište Vilniuje.
Dar kariaudamas užsirašė į Vilniaus S. Batoro un-to teisės fakultetą, kurį baigė 1924 m., o tada plėtė žinias Paryžiuje, Vroclave ir Kilyje. Visą karo laikotarpį susijęs su S. Batoro un-tu, studijavo tarybinę ekonomiką. Laikė save W. Zawadskio, 1932-35 m. buvusio finansų ministru, mokiniu. Lygino Tarybų Sąjungos ir Trečiojo reicho ekonomikas. Jautė pavojų Lenkijai, kuri pasmerkta pralaimėjimui. Į Kurier Wilenski rašė straipsnius nacionaliniu klausimu, dalyvavo daugelio draugijų veikloje.
1939 m. gavo šaukimą į armiją, skiriant į priekines linijas. Dalyvavo rugsėjo kampanijoje, o po mūšio prie Krasnobrodo ir bandymo prasiveržti į vengrų pusę, su savo būrio likučiais buvo internuotas sovietų valdžios ir pateko į Koziolską, iš kur vėliau traukiniu išvežtas į Gniezdovo stotį prie Katynės, kur netikėtai jo transportavimą nutraukė ir paliko traukinyje, kai kitus išvežė. Pateko į kalėjimą Smolenske, paskui Lubianką, o vėliau Butyrkų kalėjimą Maskvoje. Galiausiai nuteistas 8-iems metams darbo lageriui Komi. Tačiau dėl atkaklių pastangų dėka pavyko jį išlaisvinti ir jam 1942 m. liepą pavyko palikti TSRS.
Po karo gyveno Londone, kartu skait4 paskaitas Indonezijoje, JAV ir Kanadoje. Po 18 m. pertraukos pavyko susitikti su žmona Olimpija, kuriai 1956 m. pavyko palikti Lenkiją. Artimieji išgyveno per karą Lietuvoje, o vėliau apsistojo Tczewie. 8-me dešimtm. buvo aktyviu daugelio draugijų nariu kovodamas prieš žmogaus teisių pažeidimus tarybinio bloko šalyse. Mirė 1997 m. gegužės 22 d. Londone ir palaidotas Halifaxe greta žmonos.
12) Žygimanto Augusto gimnazija viena geriausių gimnazijų tarpukario Vilniuje. Dabar ji yra Joachimo Lelevelio vidurinė mokykla (nr.5).
Jos istorijos pradžia 1915 m. Vokiečiai okupuotoje Lietuvoje leido steigti visuotines mokyklas. Rugsėjo mėnesį mokslo metai prasidėjo keliose mokyklose, o tarp jų ir dviejose lenkiškose. Pirmoji buvo vaikinų vidurinė mokykla, o antroji merginų. Lenkų mokytojų sąjungos ir Švietimo komiteto dėka jos buvo reformuotos ir tapo gimnazijomis, o vėliau gavo ir savo pavadinimus. Vaikinų mokyklai suteiktas karaliaus Žygimanto Augusto vardas, o merginų Elizos Ožeškovos.
Žygimanto Augusto gimnazijoje mokėsi Česlovas Milošas ir dar vienas Nobelio premijos laureatas, garsus medicinos mokslininkas Andrew Schally. 1939 m., kai Vilnius atiteko Lietuvai, vaikinų mokykla buvo pavadinta Vilniaus V valstybinė berniukų gimnazija, būtent tada ir atsirado pavadinime skaičius penki. 1940 1941 m. berniukų gimnaziją papildė merginos iš Elizos Ožeškovos mokyklos ir mokiniai iš Joachimo Lelevelio gimnazijos - ir ji tapo Vilniaus 5ąja vidurine mokykla. Karo metais mokykla oficialiai neveikė, tačiau ugdymas buvo vykdomas slaptai. 1944 m. mokykla tapo pirmąja lenkų gimnazija; 1949 m. pavadinta Vilniaus 5-ąja mokykla ir taip vadinta iki 2001m. Nuo 1953 m. čia mokosi moksleiviai, kalbantys lenkiškai ir rusiškai. Tarp mokinių galime paminėti ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą Medardą Čobotą. 1998 m. rugpjūčio mėn. mokyklos Pedagogų taryba priėmė sprendimą suteikti mokyklai Žygimanto Augusto vardą, tačiau šį projektą valdžia atmetė (tas vardas suteiktas Radvilų gimnazijai). Nuo 2001 m. mokykla turi savo globėją Joachimą Lelevelį.
13) Šarlis Bodleras (Charles Pierre Baudelaire, 1821 1867 m.) vienas žymiausių XIX a. prancūzų poetų, kritikas, vertėjas. Gimė 1821 m. balandžio 9 d. Paryžiuje. Vaikystė nebuvo laiminga. Mokėsi Lione, Paryžiuje studijavo teisę; 1839 m., baigęs mokslus, nusprendė pradėti literatūrinę karjerą. Nuo tada prasidėjo jo audringas gyvenimas - ėmė vartoti opijų, gerti. Manoma, kad susirgo sifiliu.
1841 m. buvo išsiųstas į Indiją. Grįžęs į tėvynę, nebegalėjo pakęsti miesčioniško gyvenimo būdo. Kai 1844 m. šeima jį dėl liguisto išlaidumo paskelbė neveiksniu, Bodleras atmetė visa, kas tradiciška. Tuo metu jis sutiko Jeanne Duval, kuri buvo jo mūza, romantikos įkvėpėja.
1864 m. iš Paryžiaus pabėgo į Belgiją, tikėdamasis ten parduoti savo kūrinių teises, kad išvengtų visiško bankroto. Briuselyje pradėjo be saiko gerti, jį suparalyžavo. Dvejus paskutiniuosius gyvenimo metus praleido beprotnamyje, kur ir mirė.
Š. Bodleras laikomas vienu žymiausių europinės depersonalizuotos lyrikos kūrėjų. Ne tik dėl kūrybos, bet ir dėl gyvenimo būdo įgijo dekadanso genijaus pravardę. Jis sukūrė visiškai naują lyrikos stilių, jungiantį konkretumą ir simboliką, intymią šilumą ir kontempliaciją, rimtumą ir skeptišką kartėlį, gilią mintį ir nepaprastai intensyvų vidinį judesį, formos discipliną ir spontanišką vaizdo netikėtumą (menas, anot poeto, turi nustebinti).
Š. Bodlero poezija tai klajonės po didmiesčio dykynę it po žlungančios civilizacijos pragaro prieangį. Vis dėlto jo posmai nebuvo beprasmiai visa tai kartu paėmus, atrodė netgi gražu. Tapęs meno kritiku, jis
atrado keletą talentingų dailininkų anksčiau, nei šie išgarsėjo.
Š. Bodlerą žavėjo ydų bei bjaurumo bedugnė. Dėl griežtai architektonikai komponuotų eilėraščių rinkiniui Piktybės gėlės (1857 m.) iškelta byla. Nors jam buvo priekaištaujama dėl papročių niekinimo, jis savo amžininkams turėjo didelės įtakos. Ilgainiui imta vertinti jo kūrybą.
Taip pat žr. >>>>>
14) Konstantinas Gisas (Constantin Guys, 1802-1892) prancūzų dailininkas.
Gimė 1802 m. gruodžio 3 d. Flising Ne. Rengėsi karinei tarnybai, dalyvavo graikų revoliucijoje. Nuo 1830-ųjų pasišventė dailei. Keliavo po Ispaniją, Italiją, Rytų šalis. Krymo karo metu buvo karo korespondentu. Liejo akvarelę, o piešinius publikavo prancūzų ir anglų spaudoje. Jo kūrybą išanalizavo Š. Bodleras esė Šiuolaikinių laikų menininkas (1863), kurioje išvystė šiuolaikybės (moderno) sampratą.
15) Siena mokykla klestėjo Sienos mieste 13-16 a. ir išsiskyrė ypatingu bizantietiškų, gotikinių ir renesanso elementų sujungimu. Pradžioje menotyrininkų nepripažinta, vėliau imta laikyti pirmavusia prieš Florencijos mokyklą.
16) Samuel Foster Damon (1893-1971) Amerikos poetas, kritikas, menotyrininkas, Bleiko tyrinėtojas. Parašė knygas Viljamas Bleikas: jo filosofija ir simboliai (1924) bei Bleiko žodynas (1965). Paskelbė poemą Moultono tragedija, spaudino eilėraščius Samuelio Nomado pseudonimu.
Priedai
Apie rašytojo santykį su Vilniumi
Pareiškimuose apie tarpukario (bei vėlesnį) laikmetį trūksta entuziazmo ir linkstama neigiamai perteikti Vilnių, kuris pateikiamas kaip tradicionalistinis, provincinis miestas, sukeliantis aktyvią rašytojo pasipriešinimą. Jis ieškojo vertybių ir išraiškos formų, besiskiriančių nuo tų, kurios dominavo Vilniuje. Iš kitos pusės, kultūrinė tradicija ir miesto atmosfera veikė jaunąjį rašytoją, net jei jo reakcijos ir buvo kritiškos. Nuošalus Vilnius vėliau transformavosi į asmeninį ir ilgalaikį mitą.
Metai., kuriuos Č. Milošas praleido Vilniuje (1921-37), buvo jo poetinio augimo ir įšventinimo laikotarpis. Tuo metu Vilniaus literatūrinėje veikloje dominavo regionalistai ir romantizmo gyvėjai (Czeslaw Jankowski, Helena Romer-Ochenkowska, Wanda Dobaczewska, Eugenia Kobyliiska, Jerzy Wyszomirski ir kt.). Kultūrinę įtaką miestui sarė ir laikraščiai Slowo bei Kurier Wilenski; przybysze (imigrantai), tokie, kaip rašytojas ir Vilniaus radijo stoties vadovas Witold Hulewiczius bei prozininkas ir poetas Tadeusz Lopalewski irgi įnešė savo indėlį į kultūrinį miesto vaizdą. Ir vis tik Vilnius išliko Mažosios Lenkijos romantinės tradicijos įtakoje. Tam pasipriešino Milošas ir kt. jo amžiaus asmenys pradžioje dalyvaudamas PET organizacijoje, o vėliau jau kaip Stepono Batoro un-to studentas ir Bastūnų akademinio klubo narys Originaliųjų menų skyriuje, o galiausiai apie Žagary žurnalą susibūrusios grupės narys greta Teodor Bujnocki, Jerzy Zagorski, Aleksander Rymkiewicz ir Jozef Mašlinski. Kaip žurnalistas (straipsnis apie regionalizmą) bei poetas, su kolegomis išreiškė Vilniaus avangardo srovę bei kairuoliškas nuomones artimas Henryk Dembiiski grupės idėjoms. Nenorą priimti Vilniaus literatūros tradicionalizmą ir savo palankumą etninėms mažumoms jis išreiškė Vilniaus radijuje, kurį palikti buvo priverstas 1937-ais. Tačiau, prabėgus daugeliui metų, Milošas Vilniaus periodą pateikė iš kitos perspektyvos, platesnės, nei vien literatūrinė ar kultūrinė. Jis rašė, kad svarbiausią gyvenimo dalį praleido Vilniuje.
Minties virusai
R.W. Emersonas. Poetas
Oskaras Milašius. Kelios eilės
Umberto Eco. Fuko švytuoklė
Įvairiapusis Edgaras Po
20 a. lietuvių avangardo poezija
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Tarp aristokratiško gyvenimo ir socialinės kritikos
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Vienuolyno kapeliono pasakojimas apie gaidį ir vištą, Šantiklerą ir Pertelotę
S. Lemas. Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Ana Jampolskaja. Futuristinis maištas
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Kaip suprantu indų filosofiją?
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Tadeušas Ruževičius. Teletrendelės
Maksimalistinis vertėjo manifestas
B. Brazdžionio archyvuose (ir kt.)
Šekspyras. Romeo ir Džuljeta
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
W. Szymborska. Eilėraščiai...
A. Mickevičius. Piligrimas
Kazys Bradūnas. Eilės
Vartiklio naujienos
Skaitiniai