Tęsinys, skaitykite pradžią ir apie autorių,  o taip pat ir trečiąją dalį bei ketvirtąją dalį ...

Czeslaw Milosz. Ulro žemė

5

Aš ir Gombrowiczius. Nelabai panašūs ir tikrai svetimi vienas kitam, tapome sujungti išorinių aplinkybių. Tautų istorijose esama savų misterijų, tokioms priklauso ir įvairiausiuose užsieniuose rašyto lenkiško žodžio pašaukimas. Du emigrantai, kuriuos išeivija tulžim girdė, kol iš svetimšalių bei atvykstančių iš Lenkijos sužinojo, kad esame šio to verti, vienas kitam rodėme prielankumą. Iki karo jo nepažinojau ir neprisėsdavau prie Gombrowicziaus stalelio kavinėje, bet jam gyvenant Argentinoje, o man Prancūzijoje nė nesusirašinėjant užsimezgė tarp mūsų kolegiški santykiai ir net polemizuodami pagarbiai atsiliepdavome vienas apie kitą. Vėliau, 1969-ųjų pavasarį, buvo du mėnesiai, kai kas antrą dieną matydavomės Vence1), dažniausiai keturiese: Gombro, Janka2), Rita3) ir aš. Nė nežinau, ar Gombrowiczius St.Paul du Vence vertino mano protą, ar poeziją, tikriausiai pirmąjį, nes nesikalbėdavome apie poeziją, net neprisiekčiau, kad buvo skaitęs mano eilėraščių. Kalbino mane rašyt romanus, nes, kaip sakė, įrodžiau, kad sugebu; atsakydavau, kad nei apie romaną kaip žanrą, nei apie savo kaip romanisto sugebėjimus nesu pačios geriausios nuomonės. Iš tiesų mėgo tiktai pokalbius apie filosofiją, o atsainumą, su kuriuo atsiliepdavo apie mūsų kolegas gimtinėje, motyvuodavo jų ribotais protiniais sugebėjimais, jo žodžiais tariant, filosofinio išsilavinimo stygiumi. Mūsų pokalbiai? Dažniausiai, atsižvelgdami į Ritą, šnekėdavom prancūziškai, o kartą jis pasakė: „Keista, kai tik pereiname į lenkų kalbą, pasidarai kažkoks drumstas“.

Užsipuolė mane (taip niekada ir neįstengė susilaikyti nuo atakų) už jaunimo tvirkinimą, t.y. už tai, kad dėstau universitete literatūrą. Kokią literatūrą? Ar apskritai yra toks dalykas – literatūra? O dar lenkų literatūra, kur jinai? Nes santykiniai, nors ir labai dideli, nuopelnai jo beveik nedomino, ir kai kartą pasirėmiau Brzozowskiu4), tai išgirdau: „Ką čia paistai! Juk jo apskritau nėra“, - taigi buvimo privalumus ne kiekvienam pripažindavo, niekindavo lenkų romantinių poetų filosofavimus, ir jo pašaipos, kaip paprastai, buvo anaiptol ne lengvabūdiškos. Pasiūlė man būdą savo pražangoms atpirkti: dėstyti tiktai apie jį, Gombrowiczių; taip ir lenkų literatūra būtų geriausiai pagerbta, nes juk jis – pats lenkiškiausias autorius. Ir buvo visiškai teisus: apie ką gi iš lenkų rašytojų galima dėstyti Amerikoje, jei nėra jų knygų vertimų? Tiktai apie du: Gombrowiczių ir St. Ign. Witkiewiczių5) .

Kai juokdamasis pasakiau, kad išleidau anglišką šiuolaikinių lenkų poetų antologiją6) ir dar rengiu spaudai lenkų literatūros istorijos vadovėlį, jisai pasišlykštėjo: „Bet kad tu ir švaistai laiką kvailystėms! Ar galėtum įsivaizduoti Nietszchę antologijas leidžiant!“ Dėl vadovėlio nutarė, kad galima tokią knygą rengti, bet tik dėl pinigų. Ar dėl pinigų tai dariau? Tebus dėl pinigų (deja, tiesa kiek kitokia). O juk, kiek žinau, ta stora, gražiai atspausta, iliustruota knyga, kurią gavo pora dienų prieš mirtį, suteikė jam nemažai džiaugsmo, laikė ją prie lovos, vartė (angliškai nemokėjo), o didžiulė, per visą puslapį fotografija patvirtino, kad štai jisai, tas juokingas nesubrendėlis Gombrowiczius, atsidūrė greta labiausiai gerbiamų ir būsimasis mokytojas Pimko6) linksniuos juos, nes kiekvienas „pranašas buvo“.

Gombro antenos buvo jautrios ir gebėjo skirti draugystės niuansus. Tad jautė mano neapsimestą ir nesavanaudišką pagarbą, nors galėjo pajust ir dar kai ką, reiškiantį mūsų individualybių skirtumą, slaptą jam priešiškumą, kažin ar nesusijusį su kažkuo aštriu ir brutaliu manyje, ko ir aš pats nemėgau. Nelaikiau Gombrowicziaus galinčiu atsiduoti jausmo lemiamai draugystei ir visuose jo ryšiuose su žmonėmis pastebėjau rūpestį savaisiais interesais. Tačiau toksai atviras ir su prigimtimi nekonfliktuojantis egoizmas nė kiek netrukdė, o gal net padėdavo pripažinti energiją žmogaus, turinčio drąsos viešai susidvejinti ir kūniškajai savo esybės daliai paskirti eit šventiko pareigas prieš Gombrowicziaus kūrėjo altorių. Tai buvo neįprasta literatūros pasaulyje figūra, visa, ką rašė, buvo tikra aukštoji mokykla, ir to man pakako. Savąjį pasaulį laikiau atokiau, nes nemaniau galįs ką nors suteikti jam, jau visiškai susiformavusiam. Ko gero, jisai nujautė šį mano santūrumą.

Gombrowiczius buvo labai protingas žmogus, turėjo daug sveikos nuovokos ir, priešingai apgaulingai išorei, jo požiūriai būdavo labai blaivūs. Man jis atrodė esąs tobulai organizuotas, tai yra nepastebėdavai prieštaravimų tarp to, ką kalbėjo, kaip elgėsi ir kaip rašė, atvirkščiai nei laukiniai ir primityvūs asmenys, nustebinantys angeliškais tonais, arba švelnūs ir subtilūs šunyčiai, mene atsiduodantys kraugeriškoms vizijoms. Suvokiau, kad tokį vientisumą pasiekė ilgai dirbdamas, ir šią jo dorybę. virtu, laikiau didžiu pranašumu. Tačiau visi vargai, pralaimėjimai ir pažeminimai, virš kurių iškėlė save, man atrodė buvę mažesni nei iš tikrųjų, nes geriausiu atveju galėjau juos tik įsivaizduoti, todėl mano akyse jis ir atrodė daug vientisesnis.

Kituose mus labiausiai žavi tai, ko patiems stinga. Savyje nerasčiau nė dalelės tos sveikos nuovokos, kuri lėmė „kvaišos Gombrowicziaus“ stiprybę, skirtingi mano prigimties lygmenys taip nesutarė, kad pats sau visada buvau panašus į pasakėčios vežimą, traukiamą gulbės, lydekos ir vėžio.

6

Dabar digresija. Prieš daugybę metų Lenkų literatų ratelio Vilniaus sekcija buvo įsikūrusi Bazilijonų vienuolyno7) mūruose, jei tik neklysta dokumentai, koridorių, šalia kurio anksčiau buvusios čia kalinių filomatų celės, tarp jų ir Mickevičiaus vadinamoji Konrado celė. Tenai, Bazilijonuose, vykdavo Land of Ulro, Milosz literatūros trečiadieniai – literatūriniai Vilniaus autorių, iš kitų miestų ir iš užsienio atvykusių rašytojų vakarai, paskaitos ir diskusijos. Apie 1933 metus vyko ir mūsų „Žagarų“8) grupės vakaras. Pirmojoje eilėje sėdėjo du žurnalistai iš konservatyvaus laikraščio Slowo9) (redaktoriaus Stanislawo Mackiewicziaus10) dėka tai buvo vienas geriausių lenkiškų laikraščių, su juo susijusi ir „Žagarų“ istorija): Ksaweras Pruszynskis11) ir Jerzis Wyszomirskis12). Pirmasis jų buvo ne vilnietis ir negreit jį artimiau pažinau. Kazokas, žaliaakis haidamakas įkypais antakiais ir beveik mongoliškos skruostų formos Pruszynskis nugyveno audringą gyvenimą, tiesa, neilgą ir pasibaigusį taip neaiškiai, kaip ligi šiol neaiškūs daugelis anuometinių įvykių. 1951 m., būdamas Lenkijos Liaudies Respublikos pasiuntiniu Hagoje, vienas pats automobiliu važiavo per Vokietiją į Lenkiją ir susidūrė su sunkvežimiu. Prieš išvykdamas buvo perspėtas iš Varšuvos, jog jam gresia kaltinimas bendradarbiavimas su lenkų žvalgyba žurnalistinės kelionės po respublikonų Ispaniją metu. Atrodo, kad jį perspėjo aukštas valdininkas, norėjęs tiesiog patarti negrįžti Varšuvon, nes ištiks „nelaimingas atsitikimas“. O mažutis akiniuotas neurastenikas Wyszomirskis, per daug savikritiškas, kad išleidęs vieną rinkinį (Calopalenie) laikytų save poetu, pagrindinis laikraščio Slowo literatūros kritikas, kone kas vakarą sėdėdavo Vilniaus knaipėse, nusigerdamas iki žemės graibymo. Atrodo, buvo gimęs viename iš garnizoninių miestų caro karininko šeimoje ir visas toks tiesiog iš XIX amžiaus. Po karo gyveno Lodzėje ir puikiai vertė rusų prozą. 1955 metais neišlaikė ir nusižudė. Tai jiedu tada sėdėjo pirmojoje eilėje priešais mane, kai skaičiau savuosius eilėraščius. Pruszynskiui pasilenkus prie Wyszomirskio, įtempiau klausą ir išgirdau pusbalsiu tariant: „Baloven‘sud‘hy“. Tai man giliai įstrigo į atmintį ir jau tuomet stipriai prislėgė. Nežinojau, jog tiesiogine prasme tai reiškia „likimo lepūnėlis“, mane labiau paveikė antrinė, neigiamoji prasmė: lėlytė, kuria žaidžia likimas, suvedžiodamas ir apgaudinėdamas. Labai nemalonus įspūdis, daug kartų po to prisimintas. Du „pažįstantys gyvenimą“ suaugusieji susidomėję žiūri į gabų šuniūkštį, be to dar – dailų berniuką, tačiau suklysta apgauti išorės, kaip vėliau klydo daugel kitų, linkusių stebėtis, kad viskas man sekasi, ir pavydėti garbės arba pinigų. O tiesą sakant, likimas lėmė man daug kančių ir tas apgailestavimu paspalvintas dviejų vyresniųjų kolegų susižavėjimas tapo nelyg jaustų būsimų nesusipratimų etalonu. Širdies gilumoje teisingu laikiau tik jų apgailestavimą, tai yra jaučiausi bejėgis prieš lemties klastas.

Skaitykite ir pradžią,  o taip pat trečiąją dalį bei ketvirtąją dalį ...    

Iš lenkų kalbos vertė Almis Grybauskas    


Paaiškinimai ir komentarai

1) Vencas (Vansas) - miestelis pietrytinėje Prancūzijoje, įsikūręs Pajūrio Alpių kalvose, Provanso-Žydrojo kranto regione. Gyvena apie 20 tūkst. gyventojų (t.y., beveik tokio pat dydžio, kaip Šilutė), kuriame yra nemažai architektūros ir meno šedevrų.

Įsikūrė maždaug 1 a. Konstantino laikais (5 a.) tapo vyskupija ir iki 18 a. buvo vietinės reikšmės religiniu centru, kuriame “išugdyta” keletas šventųjų bei popiežius Paulius III (1468-1549). Nuo 19 a. pab., dėl artumo Nicai ir Kanams, tampa populiaria poilsio vieta įvairioms įžymybėms. Miesto sobore yra M. Šagalo mozaika (1911 m.), o dominikonų Rožančiaus koplyčią pastatė ir išpuošė A. Matisas (apie 1950-uosius), pasakęs, kad čia „jaučiasi tarsi Taiti“. Čia gyveno balerina Ida Rubinštein, M. Karolyi, rašytojai D. Laurensas, Dž. Boldvinas, V. Gombrovičius, O. Milošas ir kt.

2) Janka - Janina Dluska (1910-1986), pirmoji Č. Milošo žmona, kurią jis vedė 1944 m., mirė 1986 m. sirgdama Alzheimerio liga. Su ja susilaukė dviejų sūnų – Anthony (1949 m.) ir John Peter (1951 m.). Ją sutiko 4-ojo dešimtm. pabaigoje, kai abu dirbo Varšuvos radijuje. Ankstesnis Janinos vyras nuo 1930 m. - lenkų režisierius ir scenaristas Eugeniusz Cekalsky. Su Č. Milošu jiedu įrišo pirmąją Č. Milošo poemą „Wiersze“ (Eilės, 1940, pasirašytą J. Syruc pseudonimu), padaugintą kopijavimo aparatu. 1994 m. paskelbtame dienoraštyje “Medžiotojo metai”, kurį rašė nuo 1987 m. Č. Milošas prisipažino, kad jo, kaip poeto, gyvenimas nebuvo lengvas jo šeimai ir Nobelio premijos gavimas Jankai buvo tragedija. W. Gombrowicz with Rita Labrosse

3) Rita - kanadietė Marie-Rita Labrosse (g. 1935 Monrealyje), Vitoldo Gambrovičiaus sekretorė, kurią jisai vedė vos 6 mėn. prieš savo mirtį 1969 m. Prieš savo mirtį, V. Gambrovičius linksmai perbėgo per Europos filosofijos istoriją trumpomis „pamokomis“ Ritai – nuo Kanto, Šopenhauerio, Hėgelio, Huserlio pro Nyčę, Heidegerį ir Sartrą, užbaigdamas mostu į Marksą.

Ritą, kuri studijavo šiuolaikinę literatūrą, V. Gombrovičius sutiko 1964 m. gegužės pabaigoje Royaumont abatijos kultūros centre (Prancūzijoje), kai dalyvavo diskusijose apie psichosociologiją ir Nyčę - ir nuo tada ji su juo iki pat mirties. Rita taip aprašė tą susitikimą: „Vieną rytą per pusryčius, Gombrovičius pasisuko į mane ir paklausė, kitų 4 ar 5 žmonių akivaizdoje, ar noriu eiti su juo“. Jau rugsėjį jiedu išvyko į Žydrąją pakrantę, kur ir išgyveno iki Vitoldo mirties.

Rita laisvai kalbėjo anglų ir prancūzų kalbomis ir Sorbonoje apsigynė daktaro laipsnį iš prancūzų literatūros (apie Colette). Parašė dvi Gombrovičiaus autobiografines knygas: “Gombrovičius Argentinoje” ir “Gombrovičius Europoje”. Yra tarptautinių Gombrovičiaus festivalių Lenkijoje, vykstančių nuo 1993 m., garbės globėja. Yra Filadelfijos „Pig Iron“ teatro patarėjų valdybos narė.

3) Stanislaw Brzozowski (1878-1911) – lenkų filosofas, publicistas, rašytojas ir kritikas. Išvystė marksizmu paremtą „darbo filosofiją“. Kiti jo įkvėpėjai buvo Labriola, Soleris, Nyčė, Bergsonas ir Njumanas. Jo pagrindinė idėja rėmėsi socialiai angažuotu intelektualu (menininku). Nors ir priklausė istoriniam materializmui, tačiau griežtai pasisakė prieš jo deterministinį aiškinimą. Atmetė visas koncepcijas, kuriose žmogus buvo laikomas preke.

Gimė 1878 m. birželio 28 d. netoli Chelmo esančiame Maziarnia kaime. Studijavo Varšuvos universitete, iš kurio buvo pašalintas dėl dalyvavo maištuose prieš rusų profesorius. 1898 m. įkalintas, o kalėjimas paskatino tuberkuliozės vystymąsi. 1900 m. vedė Antonina Kolberg su kuria 1903 m. susilaukė dukters Anna Irena.

Paskutinieji keli metai, kai nuo 1906 m. dėl sveikatos būklės persikėlė į Florenciją Italijoje, buvo patys produktyviausi. Jis čia parašė „Liepsnas“ kaip atsakymą į Dostojevskio „Apsėstuosius“, o taip pat svarbiausias jo filosofinius požiūrius atskleidžiančias knygas: „Idėjas“ bei „Jaunosios Lenkijos legendą“ (lenkų modernizmo bei neoromantizmo kritiką). Mirė 1911 m. balandžio 30 d.

4) Stanislaw Ignacy Witkiewicz (1885-1939, pseudon. Witkacy) – lenkų dramaturgas, rašytojas, filosofas, fotografas ir dailininkas.

Gimė 1885 m. vasario 24 d. dailininko, architekto ir kritiko šeimoje Zakopanėje. Jo krikštamote buvo garsi aktorė Helena Modrzejewska. Dėl tėvo nusiteikimo prieš mokyklas, buvo mokomas namuose.

Nusižudžius jo mylimajai, draugas Bronislawas Malinowskis pakvietė, kaip fotografą, 1914 m. į ekspediciją po Okeaniją. Grįžęs iš jos, kaip Rusijos pilietis, nuvyko į St. Peterburgą ir buvo paskirtas karininku į imperatoriškąją armiją. Jo tėvas, aršus lenkų nacionalistas, buvo labai supykęs dėl sūnaus apsisprendimo ir mirė 1915 m. taip ir nesulaukęs sugrįžtančio sūnaus, kuris St. Peterburge išgyveno ir Spalio revoliuciją. Jis teigė, kad jo filosofinės nuostatos susiformavo šaudant artilerijai. Jo vėlesnieji kūriniai, dažnai absurdo kalba, išreiškia jo socialinių revoliucijų ir invazijos iš užsienio baimę.

Pradėjo tapyti portretus ir tai tęsė ir grįžęs į Zakopanę. 3 dešimtm. pradžioje prisijungė prie „formistų“ menininkų ir tuo metu parašė daugumą savo pjesių (1918-25 m. parašyta apie 40 pjesių, kurių išliko 21). Po 1925 m. ėmė tapyti „Witkacy“ pseudonimu. Daugelis paveikslų buvo palydimi aprašymu, kokie narkotikai naudoti jį tapant – net jei tai tebuvo kavos puodelis.

3 dešimtm. pabaigoje grįžo prie romanų parašydamas „Atsisveikinimas su rudeniu“ ir „Nepasotinumas“, kuris apima geopolitiką, psichoaktyvius narkotikus ir filosofiją. 4-me dešimtm. paskelbė tekstą apie patirtį su narkotikais, tame tarpe ir pejotu, ir tęsė domėjimąsi filosofija.

Užpuolus Vokietijai, pasitraukė į mažą Jeziory miestelį rytų Lenkijoje. Išgirdęs apie sovietų invaziją, 1939 m. rugsėjo 18 d. nusižudė perdozavęs narkotikų ir bandydamas persipjauti kraujagysles ties riešais.

1994 m. Lenkijos kultūros ministras nurodė ekshumuoti spėjamą Witkiewiczio kapą Zakopanėje. Genetiniai testai parodė, kad palaikai priklauso nežinomai moteriai – naujas absurdiškas pokštas, 50 m. po paskutinio romano parašymo.

5) Postwar Polish Poetry: An Anthology, 1965

6) Profesorius Pimko - Gombrovičiaus romano „Ferdydurkė“ veikėjas. Jo prototipu buvo lenkų filologo, Lvovo ir Jogailos universitetų profesorius Tadeusz Simko (1877-1966).

Gimė valstiečių šeimoje. Nuo 1907 m. Lvovo un-te dėste helenistiką, patristiką ir lyginamąją literatūrą. 1913 m. perėjo į Krokuvos Jogailos universitetą, gavęs klasikinės literatūros katedrą. Buvo aktyvus Lenkijos Mokslų akademijos narys. Parengė “Graikų literatūrą“ (3 t.). Buvo vienas žymiausių pasaulio filologų.

Bazilijonų vienuolynas, Vilnius 7) Bazilijonų vienuolynas įsikūręs ant Šv. Trejybės kalno. Vartai į jį yra Aušros vartų gatvėje. Legenda pasakoja, jog čia cerkvę pastatė Algirdo žmona Julijona trijų nukankintų krikščionių atminimui.

Po 1596 m. Bresto unijos, 1607 m. į čia atsikėlė unito V. Rutskio reformuoti bazilijonai, o 1610 m. čia prisiglaudė ir bazilijonės. Vienuolynas tapo unitų bažnyčios centru. 1596 m. perėmė Mamoničių spaustuvę ir iki vienuolyno uždarymo 1821 m. leido knygas.

Išvarius unitus, čia įsikūrė stačiatikių Apreiškimo cerkvė ir seminarija, sparne įrengtas vyrų kalėjimas, kur 1823-24 m. kalinti Filaretų draugijos studentai, tarp kurių buvo ir A. Mickevičius, aprašęs savo „Konrado“ celę „Vėlinėse“. 1919 m. cerkvė perduota katalikiškai Šv. Vincento Pauliečio draugijai. Tarybiniais metais 1940-91 m. neveikė. 1994 m. atiteko Šv. Juozapato bazilijonų ordinui. Dabar čia įsikūrusi Šv. Trejybės rytų apeigų bendruomenė, nedidelėje dalyje gyvena vienuoliai bazilijonai, įkūrę Ukrainos bazilijonų provincijos rezidenciją.

8) Žagary - kairiųjų lenkų poetų avangardistų grupė 1931-34 susibūrusi Vilniuje ir susijusi su S. Batoro un-tu. Nuo 1931 m. balandžio mėn. leido žurnalą „Žagary“, kurį rėmė „Slowo“ redaktorius S. Mackiewiczius. Garsiausi jos nariai buvo T. Bujnicki, Cz. Miłosz, A. Rymkiewicz, J. Zagórski, J. Putrament, A. Golubiew, T. Byrski. Su grupės nariais draugavo poetas Juozas Kėkštas. „Žagaristų“ poezija buvo nukreipta prieš kylantį fašizmą, joje skambėjo katastrofos, artėjančio karo nuojautos motyvai. Nepripažino Krokuvos Avangardo nuostatų, laikėsi neoklasicizmo, simbolizmo ir romantizmo idėjų. 1934 m. grupė iširo, tačiau jos nariai (1939 m.) tebekėlė literatūrines iniciatyvas. Įdomu, kad 1979-1983 m. Gdanske susibūrė literatūrinė grupė „Nowe Žagary“ (Naujieji Žagarai).

9) Slowo - konservatyvusis Stanislawo Mackiewicziaus redaguojamas laikraštis lenkų kalba, leistas Vilniuje 1922-39 m. Daugiausia finansavo Janas Tyszkiewiczius. S. Mackiewiczius buvo vienas iškilesnių ir kontraversiškų Antrosios respublikos publicistų, vadintas Vilniaus „stumbru“. Laikraščio konservatyvumas buvo aiškiai išdėstytas 1927 m. rudenį: katalikybė, patriotizmas, tradicionalizmas ir regionalizmas. Be redaktoriaus buvo ir puiki komanda (Cz. Jankowski, W. Studnycki, jaunieji V. ir A. Zbyszewski, K. Pruszynski, prof. M. Zdziechowski, vėliau ir redaktoriaus broils Jozefas), leidusi tapti svarbiu šalies leidiniu.

10) Stanisław "Cat" Mackiewicz (1896-1966) – konservatyvusis lenkų rašytojas, publicistas ir monarchistas. Pseudonimą „Cat“ (Katinas) pasirinko įkvėptas R. Kiplingo pasakojimo apie katiną, kuris mėgo vaikščioti vienas.

Gimė 1896 m. gruodžio 18 d. St. Peterburge. 1907 m. šeima persikėlė į Vilnių, kur Stanislawas lankė Aleksandro I vardo, o vėliau N.A. Vinogradovo vardo gimnazijas. 1913 m. išvažiavo į Krokuvą ir buvo laisvasis Jogailos un-to klausytoju. 1914 m. gegužę grįžo į Vilnių.

1917 m. Lenkų karinę organizaciją (peoviakų) ir buvo savanoriu Lenkų-Sovietų karo metu. 1920 m. vedė Wandą Krahelską, su kuria susilaukė dviejų dukrų. Rėmė Jozefo Pilsudskio politiką. 1928-35 buvo Seimo narys atstovaudamas Pilsudskio BBWR frakciją. Po Pilsudskio mirties kritikavo valdžios elitą ir buvo įkalintas 17-ai dienų. 1939 m. rugsėjo 18 d. paliko Lenkiją. Buvo aršus Władysławo Sikorskiego politikos priešininkas. 1946-50 m. Londone leido savaitraštį „Lwow i Wilno“. 1954-55 m. buvo Lenkijos vyriausybės tremtyje premjeru. Į Lenkiją grįžo 1956 m. Mirė 1966 m. vasario 18 d. Varšuvoje.

11) Ksawery Pruszynski (1907-1950) – lenkų žurnalistas, rašytojas, rašytojas, diplomatas

Gimė 1907 m. Volynėje. 1927 m. baigė Chyrowie jėzuitų gimnaziją. Studijavo teisę Krokuvos Jogailos un-te. Dirbo „Czasu“ redakcijoje, pradžioje korektoriumi, o vėliau užsienio apžvalgų autoriumi; nuo 1930 m. – reporteriu. Buvo jaunųjų konservatorių organizacijoje „Jaunųjų maištas“. 1932 m. debiutinėje knygoje spėjo, kad naujas karas Europoje gali kilti Gdanske. 1936 m. buvo karo korespondentas Ispanijoje. 1939 m. dalyvavo formuojant lenkų armiją Vakaruose.

Po karo grįžo į Lenkiją. Nors jam tebuvo 35 m., tačiau jau laikytas moraliniu autoritetu: prieškarinės išeivijos žurnalistas ir feljetonistas, žinomas dėl savo aštriais rašiniais ir bekompromisinėmis nuomonėmis, aršus Nacionalinės demokratų partijos kritikas, toli gražu nereiškęs simpatijų komunizmui.

1945-50 m. buvo Lenkijos pasiuntiniu Olandijoje. Tuo metu draugavo su lenkų poete Julia Hartwig. Rašė reportažus, užsiėmė žurnalistika. Lenkijoje padėtis linko į stalinizmo pusę, tad kilo problemų dėl cenzūros. Mirė paslaptingomis aplinkybėmis žuvo avarijoje prie Diuseldorfo 1950 m. birželio 13 d., palaidotas Krokuvoje. Įtariama, kad taip nepatogaus menininko atsikratė saugumas, nors tai mažai įtikėtina, nes Pruszynski buvo žinomas kaip neatsargus vairuotojas.

12) Jerzy Wyszomirski (1900-1955) –poetas, vienas Slowo žurnalistų (1923- 39). Žinomas, kaip mėgęs palėbauti Vilniaus restoranuose. 1925 m. baigęs studijuoti polonistiką, jau turėjo išleidęs rinkinių.


Priedai

Papildomai pateikiame pora Evaldo Dirgėlos apmąstymų apie šią knygą. Jų šaltinis - svetainė www.skrynia.lt.

„Nepriskirkime visatai beširdiškumo ir beprotystės ar jų priešybių. Tai nėra nei gražu, nei garbinga. Ji nenori jų ir nenori imituoti žmogaus. Jai netinka nė viena iš mūsų etinių ar moralinių normų“, - tokiais žodžiais kadaise F. Nietzshe persergėjo savo meto mąstytojus bei mokslininkus, kaldamas pleištą tarp žmogiškosios vaizduotės ir objektyvios mokslo tiesos.

Jo laikais mokslinis pasaulėvaizdis dar nebuvo taip visuotinai įsigalėjęs žmonių protuose, kaip dabar. Su mokslo tiesos triumfu to meto pažangos šaukliai siejo didžiausias savo viltis dėl žmonijos ateities.

Vaizduotės ar tiesos istorijos požiūriu (jei galimas toks diskursas) dviejų visiškai skirtingų vertybių sistemų išsiskyrimas ir susvetimėjimas prasidėjo XVIII a. ir tapo lemtingas visą Žemę užvaldžiusios civilizacijos raidoje.

Šį iš pradžių tik nedidelį Vakarų Europos pusiasalį apėmusi civilizacija ištobulino savo filosofiją ir mokslą perdirbinėdama krikščioniškosios teologijos sąvokas. Nuo XVIII amžiaus ji atvirai stojo prieš krikščioniškąsias savo ištakas.

Savo knygoje „Ulro žemė“ Czeslawas Miloszas cituoja genetiką Jacquesą Monod, už dezoksiribonukleino rugšties atradimą gavusį Nobelio premiją. Pasirenka jį kaip tipišką mūsų laikų mokslininką, radikaliai atmetantį viską, kas nėra moksliškai pagrįsta: „Nė vienos visuomenės anksčiau nedraskė tokie skausmingi prieštaravimai. Ir primityviosiose, ir klasikinėse kultūrose žinija ir vertybės kildintos iš to paties šaltinio – animistinės tradicijos. Pirmą kartą istorijoje civilizacija mėgina suformuoti save įnirtingai kibdama į animistinę tradiciją, kad pateisnitų savo vertybes ir tuo pačiu atsisakydamos jos kaip žinijos, kaip tiesos ištakų“.

„Animistinė tradicijaā€, pasak J. Monod, įrašyta mūsų rūšies genetiniame kode. Jai būdingas mūsų žmogiškųjų, nervų sistemos formuojamų, darnos bei tikslo poreikių perkėlimas į Gamtą, kurioje valdo būtinybė ir atsitiktinumai.

Taip tampame „atropocentrinės iliuzijosā€ aukomis. Nuosekliai mąstydamas, šiam „animizmuiā€ J. Monod priskiria visas religijas ir „apvaizdine“ evoliucija grįstas sistemas, taip pat ir hegelizmą bei dialektinį materializmą.

Gamta lyginama su mašina - biologiniai organizmai, gyvosios mašinos, genetiniu kodu gali dauginti savo replikas. Remdamasis biologijos duomenimis, mokslininkas nepalieka jokių iliuzijų dėl tariamai puikios žmonijos ateities.

Žmogaus pasaulio skilimas į mokslo tiesų pasaulį (šaltą ir visiškai abejingą bet kokioms vertybėms) ir vidinį pasaulį aiškiai pastebimas jau XVIII a. pabaigoje.

Čia Goethe stoja į savo „Trisdešimties metų karą prieš Newtoną“. Jis numatė, kad mokslo pasirinktas kelias veda ten, kur šiandien ir esame – pasaulis tampa poetiškai nereikalinga vieta.

Evaldas Dirgėla, 2004-11-15      


Tęsiu Czeslaw Miloszo knygos „Ulro žemė“ apmąstymus, į kuriuos natūraliai įvėliau ir kitų autorių citatų. Juk skaityti galima įvairiai.

Objektyvios mokslinės tiesos sfera yra ribota. Šį faktą pripažįstame, tačiau užmirštame, jog tai - tam tikros grupės susitarimu įteisintas specifinės rūšies melas. Nesuskaičiuojamų žmogaus kančių priežastimi tapusi proto puikybė trukdo išvysti tikrąją daiktų prigimtį.

Po Bacono, Lockeā€™o ir Newtono vėliava susibūrę mokslininkai pasidavė iliuzijai, kad pažinimas yra beasmenis ir nepriklauso nuo to, koks yra tai pažįstantis subjektas. Tarsi pakaktų vienintelės proto galios, atsietos nuo kitų žmogaus jausmų, vaizduotės, kūno poreikių ar tikėjimo.

Ulras – iš anglų XVIII – XIX a. sandūros poeto ir tapytojo Willjamo Blake žodyno pasiskolintas žodis. Jis reiškia dvasios kančių kraštą, jas kenčia kiekvienas suluošintasis.

Pats Blake'as negyveno Ulro žemėje, nors ten jau buvo (pa)gyvenę visi Newtono fizikos šalininkai, o ir jų įpėdiniai XIX ir XX amžiuje (iki šiandien). Blake'as visatą, kokią ją isivaizdavo žmonės remdamiesi mokslu, vadino Nuopuolio rezultatu ir iliuzija, kylančia iš individo egoizmo.

Dievo įsikūnijimą žmogaus pavidalu įmanoma išreikšti tik simbolių ir mitų kalba. Įpratus vartoti į akivaizdybę apeliuojančią kalbą, įsikūnijimas tapo visiškai nesuprantamas.

Deistai abstrakcija pavertė Dievą Tėvą, „protingaiā€ interpretavo krikščionybę, tad čia Jėzus tapo taurių pamokslų sakytoju ir etiniu idealu. Todėl krikščionių tikėjimas ieškojo naujos vizijos, galinčios atsilaikyti prieš ateistinę žmogaus-dievo, tapusio savęs paties atpirkėju, idėją.

XVIII a. vizionieriaus Swedenborgo manymu, Dievas Danguje yra žmogaus pavidalo, tad Kristaus žmogiškumas yra tobula Dievybės išraiška.

Swedenborgas sutelkė dėmesį į vieną žmogaus atributą – Raštą. Į apreikštąjį raštą – Bibliją (ir kalbą apskritai). Stengėsi atskleisti Senojo ir Naujojo Testamento žodžių prasmes, skirdamas tris sluoksnius, tris reikšmes: pažodinę, dvasinę ir dangiškąją.

Tas reikšmių ieškojimas apėmė visą žmonių kalbą, kuria realizuojama žmogaus vaizduotė. Swedenborgas seka viduramžiais, Platono įtaka, kur visa kūrinija yra suprantama kaip Dievo kalba į žmogų, o kita kalba vadinama apreikštuoju Raštu.

Žemei praradus vietą centre ir be galo plečiantis tarpžvaigždinei tuštumai, buvo suardyta senoji erdvės samprata. Swedenborgas atkuria erdvių struktūrą.

Visa gamta susideda iš ženklų, jie gali susiklostyti džiaugsmo arba sielvarto raidynu. Swedenborgo erdvė - vidinė. Jis orentuojasi ne į objektą, o į subjektą. Dangus ir Pragaras realūs todėl, kad buvo realiai įsivaizduojami.

Tai, kas vyksta subjekto viduje, jo prote ir širdyje ne tik lygiagretu objektyviajam pasauliui, būtent tai ir yra vienintelė žmogaus tikrovė. Žmogus, žvelgdamas į jūrą, gali išgyventi poetinį įkvėpimą arba galvoti apie milijardus vienas kitą ryjančių šaltakraujų ir chordinių.

Išsivadavęs iš Ulro pasulėvaizdžio priespaudos, žmogus atmeta suklastotą, į niekybę krentančių akimirkų amžinybę ir erdvę, kuri tėra neapribota trukmė. Jis pažįsta tikrąją amžinybę ir begalybę, kurios Dabar yra amžinas. Tai paaiškina Willjamo Blakeā€™o maksima: „Kadangi Žmogaus troškimai begaliniai, turėjimas yra Begalinis, ir jis pats Begalinis“.

Tas, kuris regi Begalybę visuose daiktuose, regi Dievą. Tas, kuris regi tiktai Ratio, regi tik save. Todėl Dievas tampa tuo, kuo esame, kad galėtume tapti tuo, kuo yra Jis.

Evaldas Dirgėla, 2004-11-24    

R.W. Emersonas. Poetas
Oskaras Milašius. Kelios eilės
Umberto Eco. Fuko švytuoklė
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
V.S.Naipaul. Mūsų universalioji civilizacija
Franzas Kafka ir prancūzų postklasikinė filosofija
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Tarp aristokratiško gyvenimo ir socialinės kritikos
Thomas Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
Viljamas Bleikas – pamirštas ir prisimintas
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Ana Jampolskaja. Futuristinis maištas
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
H. Toro. Gyvenimas be principų
K.Kavafis. Barbarų belaukiant
Pranašiškas Aldous Huxley
Sakmė apie Baltąjį banginį
Peteris Karvašas. Archimedas
W. Szymborska. Eilėraščiai...
G. Beresnevičius. Autsaideriai
A. Mickevičius. Piligrimas
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Simpatizavęs laisvamanybei
Vartiklio naujienos
Skaitiniai