Adomas Mickevičius. Piligrimas  

 Po mano kojų kraštas prabangos ir turtų.
 Viršuj gilus dangus, greta mieli veideliai,
 Bet veržiasi širdis į tolimąją šalį,
 Kad praeities dienas svajonėse atkurtų.

 O Lietuva! Mieliau miškai man tavo gieda
 Už lakštutes Baidaruos, mergeles Salhyre.
 Linksmiau klampodavau po tavo drėgną girią,
 Nei čia minu marvas ir ananasų žiedą.

 Taip tolimas! Tokios įvairios čia vilionės!
 Dėl ko gi nuolat skrenda ilgesio svajonės
 Į tą, kur pamilau aš savo amžiaus rytą?

 Ji tėviškėj mieloj, kuri man uždaryta,
 Kur primena jai viskas ištikimą draugą.
 Ar savo atminimą ji dar šiandien saugo?

Vertė Vincas Mykolaitis-Putinas


Adomas Mickevičius (Adam Bernard Mickiewicz, 1798-1855) - lenkų ir lietuvių poetas, publicistas.
Gimė Zaosėje netoli Naugarduko; 1815 m. ėmė studijuoti Vilniaus un-tą; Lietuvą paliko 1824 m. Nuo 1840 m. Paryžiuje skaitė slavų literatūros kursą, supažindino klausytojus su rusų, lenkų literatūra, taip pat su lietuvių mitologija, kalba bei istorija. Skelbėsi esąs „gente lithuanus, natione polonus“.
Istorinėse poemose „Gražina” (1823), „Konradas Valenrodas” (1828) išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais, jų valingumą, patriotizmą. Stambiausias jo kūrinys – „Ponas Tadas“ (1834), kur nostalgiškai, tačiau su gera jumoro doze, aprašomas spalvingas, tačiau istoriškai pasmerktas šlėktų gyvenimas. Būdamas Peterburge, kitur ir Paryžiuje rašė (neužbaigtą) futuristinį kūrinį „L'histoire d'avenir” (Ateities istorija, rašyta po 1829 m.), kurioje nuspėjami ateiities išradimai, pvz., radijas ir televizija. Jam impulsą davė J.T. Bulharino („Scena iš asmeninio gyvenimo 2028-ais“, 1828) ir V. Odojevskio („Kosmorama”, 1840) kūriniai.


Adomo Mickevičiaus sonetai

1823 m. Lietuvoje prasidėjo Rusijos valdžios vykdomi jaunimo slaptųjų organizacijų išaiškinimo ir teismo procesai. Rudenį buvo suimti filomatai, tarp jų ir Adomas Mickevičius, persekioti moksleiviai iš Kėdainių, Kražių mokyklų. Šių įvykių patirtimi Mickevičius vėliau pasirėmė kurdamas „Vėlinių“ III dalies siužetą. Nuosprendis poetui, palyginti su kitais, buvo gana švelnus – tremtis į Rusiją. Per šį procesą buvo išblaškyta aktyvi, kūrybinga istorinės Lietuvos jaunuomenės karta. Mickevičius iš Lietuvos išvyko 1824 m. spalio 25 d. – kaip pasirodys, visam laikui. Iš pradžių nukeliavo į imperijos sostinę, kur kartu su Malevskiu ir Ježovskiu gavo paskyrimą į Odesos licėjų. Neradęs tarnybos Odesoje, ten pragyveno keletą mėnesių, aplankė Krymą. Su šia kelione, egzotiško krašto, jo kultūros patirtimi, keliautojo, piligrimo nuotaikomis susijęs Mickevičiaus ciklas „Krymo sonetai“, paskelbtas 1826 m. Maskvoje publikuotame rinkinyje „Sonetai“.

Ciklas pradedamas sonetu „Akermano stepės“, įvedančiu į naują gamtos vaizdavimą. Tai Romantizmo epochoje susiformavusi peizažo kaip subjekto vidinių būsenų atitikmens poetika (būdinga, pvz., anglų romantikams, ypač Viljamui Vordsvortui (William Wordsworth). Jutimiškai konkretūs, tikroviški vaizdiniai kuriami taupiomis, bet taikliomis detalėmis. Kartu jie atveria tiesiogiai neišsakomą potekstę, egzistencinius eilėraščio motyvus: gyvenimas kaip kelionė ar klaidžiojimas, tikrų orientyrų, suvaldančių kelionės atsitiktinumą, ieškojimas, dvasinio centro (namų, tėvynės) ilgesys ir atmintis, gyvenimo ribos ir už jos plytinčios nežinomybės pojūtis, tos ribos peržengimo būtinybė, atsigręžimas atgal prieš lemtingą žingsnį. Griežta klasikine soneto forma atskleidžiamas išorinio ir vidinio, žmogaus sąmonės peizažo susipynimas – nauja Mickevičiaus poetinės meistrystės išraiška.

A. Mickevičiaus „Krymo sonetai“ savo originalumu ir meniškumu įeina į pasaulinės kultūros aukso fondą. Šis ciklas nuolat verčiamas ir į lietuvių kalbą.

Pirmasis tai pradėjo A. Vištelis-Višteliauskas*) 1880 m. Beveik po 30 m. versti ėmėsi Mykolas Gustaitis**), ilgus metus studijavęs ir vertęs A. Mickevičiaus kūrybą. 1909 m. M. Gustaičio vertimai išleisti atskira knyga.

Iki 1948 m. „Krymo sonetai“ nebuvo verčiami, tačiau minint A. Mickevičiaus 150-ąsias pasirūpinta jo raštų, tuo pačiu ir „Krymo sonetų“, parengimu. M. Gustaičio vertimai jau netenkino išaugusių lietuvių skaitytojų poreikių, tad juos išvertė V. Mykolaitis-Putinas. Jis pratarmėje rašė: „... aš būčiau laimingas, jei šia mano atkurtas ‚Krymo sonetų‘ vertimas būtų vienas žingsnis priekin, siekiant tobulesnio didžiojo Lietuvos poeto kūrybos patiekimo lietuvių skaitytojams jų gimtąja kalba“.

Iš kitų A. Mickevičiaus poezijos kūrinių „Krymo sonetai“ visų pirma išsiskiria savita tematika: juose ryški gamtos tema, jos grožis ir visame tame tarytum dalyvauja ir pats poetas. Ne mažiau svarbus ir tėvynės ilgesio motyvas.

Sonetuose Krymo vaizdai nuspalvinti paties poeto emocijomis, kurios tarsi sujungia atskirus vaizdus į vieną vienetą – sonetą, o atskirus sonetus – į ciklą. Be to, emocijos gamtos vaizdams suteikia gyvybės, dinamikos.

Štai sonete „Plaukimas“ poeto išgyvenimai, sukelti jūros stichijos, eina lygiagrečiai pačios jūros vaizdui. Poeto siela jame atsiveria tarsi vulkanas, pakyla tarsi galinga jūros banga. Gamta ir žmogus tarytum susilieja.

  Plaukimas

 Smarkėja gausmas, knibžda jūrų baisenybės.
 Stieban jūreivis kopia: pasiruoški, vaike!
 Štai jis tinkle ištįso, stebi gelmę klaikią –
 Kaip voras laukia grobio, pinklėse pakibęs.

 Koks vėjas! Širsta vėjas ir piestu jau stoja,
 Pasvyra ir į sūkurius putotus neria,
 Vėl sprandą iškelia, purslus padange žeria,
 Sparnais pagauna vėją, debesy skrajoja.

 Ir mano siela šėlsta, ta galia apsvaigus,
 Vaizduotė plečiasi, kaip garbanos tų burių,
 Linksmus draugus sutinka mano šūksniai staigūs.

 Krentu į laivo glėbį, gaudau rankom aukštį,
 Lyg pats lėkdinčiau laivą savo sielos tūriu.
 Guvu man! lengvai miela… Skriski, laisvas paukšti!

                    V. Mykolaičio-Putino vertimas

*) Andrius Jonas Vištelis-Višteliauskas (1837-1912) - rašytojas, poetas, publicistas, vertėjas, vienas iš žurnalo „Aušra“ (1883–1886) steigėjų. 1886 m. su šeima išvyko į Braziliją, o vėliau persikėlė į Buenos Aires (Argentina). Parašė eilėraščių, pasakėčių; domėjosi kalbos tyrinėjimais. Vertė Adomo Mickevičiaus kūrinius.

**) Motiejus Gustaitis (1870-1927) - kunigas, poetas, vertėjas, literatūros ir kultūros tyrinėtojas, pedagogas; vienas iš pirmųjų poetų simbolistų. Vienas iš „Žiburio“ draugijos (1905-1940) steigėjų. 1903 m. Freiburge apgynė daktaro disertaciją A, Mickevičiaus „Krymo sonetų“ tema. Parašė pirmąjį lietuvišką literatūros teorijos vadovėlį „Stilistika“ (1923).

Skaitiniai ir poezija
Poetinės Vizijos
Atgyja vėjas
Asfodelijų pievos
Lukas Vangelis. 13 17 40
Bitė Vilimaitė. Juoda Dėmelė
Jonas Kuzmickis. Mano žodžiai --
B. Brazdžionis. Aleliuja ir Hosanna
Paslaptingas reiškinys: hyper-pasakojimas
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Lukas Vangelis. Iki ir po sapno
Marcelijus Martinaitis. Agonija
Siūlai, siūlai susivykite...
Alegorija "Kutai"
Romanas 'Palikti'
Fantastikos puslapis
Filosofijos skiltis
Vartiklis