Atgyja vėjas

Štai vėl laikas lėtas, nė nežinau ar ilgam. Kai tamsius skersgatvius lanko ilgi šešėliai ligi jų akligatvio, kai tave purto lyg silpna elektros srove, drumsta čiurkšle trykšta vanduo - tokiam suspaustam pasauly nėra kitų ilgumų, platumų irgi. Toliuose mirga švieselės - neramina - baltus didelius paukščius ilgakaklius veji, bet jie aplink, gula dulkės, bet neviltis nustumta šalin, kitokio rytojaus tikiesi. Žvelgi priekin pro miglą, jausmu pasitiki, abejoji, kankinies ar džiaugies ir taip dabar tau, gal kiek prieš. Dabar neatsigręžk, kai neša svajonė - kiaurai pro laiką, pro tavo gyvenimą ligi drąsiausių galimybių; nuostabi savo veržlumu, tąja laime, netgi sidabriniu naujametės eglutės lietučiu, ar dar toli? ...

Pro lietų jie juda, kai šlapi miestelėnai greit skuba namolio, ir dar tas landus vėjas juos neša - apsuka apie antenas ant stogų, krenta jie su lašais žemyn, įsisuka greičiausiais viražais, virpančiais medžių lapais šlapiais čiuožinėja, įlekia tau vidun, šaltu šiurpuliu nukrato. Išveji - tekšt į pursluojančias balutes - šitaip. Su džiugiu nekantrumu išneria, nusikrato, nuskrieja. Kas jie? Paklausk jo, genelis jau drevėje, bet vis tiek.

Jau vėlu - iš nenusakomos aukštybės krentu nugara žemyn - pasisukt negaliu. Pro pat prašvilpia medžio smulkios šakos, su toliau lapija - plumpt. Kažko šypsausi, matau - tu. Šviesmėliam dangaus ir žalsvo fone - tu. Jau neatsakys margas genys likęs aukštai kamiene, o ir visus klausimus užmiršau - jie praeityje liko, paslaptyje. Daug jame, atodūsių pilname.

Turėčiau aš vaduotis nuo to dvasinio skaudulio, bet pakerta veiksmus jis, užlenkia didesnė jėga - kur dėtis? Ar atsitiesiu, ar patikėsiu melsva neliečiamybe, kai į laiką veržias beprasmiai judesiai, mane gaudo, trūkčiojimai ir yra skausmas, tokiam mažam žmogui toks didelis ir sunkus pasaulis. Pasūpuok vėjyje, aš tau nenusakysiu tų dienų, tik kerinti spalva akių - kai klysiu, teisinsiuos lydės... . Taip, taip, ... na tai kas, kad apsiblausęs, kad kloju taką link širdies - audros pranašai ore sukasi, kas beliks iš praviros tuksutės, žiūriu į patį žaižaruojantį dugną, lyg vandeniu lieju. Plaukia, plaukia per akis numėlynijusiom juostom, susiriša su dangum, nematau ilgesio, purvo plovimo grįžus - apsivalysiu kitąryt. Pabusk - pabundu, eik - tęsiasi kelias, vietovaizdis keičiasi ir tik klausimas arti arti - kaip save kankinu? Atbildu su rieduliu į pačią glitumą nesusitaikymo masės, savyje įžiebęs žiburį linguoju ligi toli, klausau klausau, man vis vien nebelieka kur slėptis. Taip, kai suvaržo sparnuoti šalavijų lapai - pilnąja valia lenkiuosi į vyturio boluojantį tašką prasivėrusioj pavasario žydrynėj, į visas savo troškimų ribas išleisdamas pasiuntinius - mintis. Kokia šviesa mirga marga, o aš esu savo paties sugrįžęs atšvaitas - kokia šviesa! Troškimų neribota galia klupdo, iriuosi tolyn pro kvietkrūmių atvašynus - kokie tolimi laikai, kokie zirziantys uodų pulkeliai nustelbia? Pasakyk - esu už tūkstančių mylių - visai neprarastas, ženklas sustoti ar pasisukt. Čia pat - jau tyliu didelių guobų šešėlyje ir mano prisiminimai yra bandomi laiko - toks pats bevalis ir graužiamas tikros ar išsigalvotos priedermės tyliu ar kalbu - man ne vis tiek. Koks tai skaudulys, koks tai pabudimas, pasakyk man ilgą liepsną ligi gruodo aikštingų rykščių ir dabar jau laikyk-nesulaikyk mirgantį skliautą virš savęs ir kitų, nes tau ne vis vien. Skambėk nuo skaudulio - visas visas; dabar rytas šoktels jau greit, sutupdys ant šalikelių varnas, nubarstys sniegą šviesa... . Tave niukins jis - skambėk tartum kitiems šitaip nebuvę ir kadais ir vakar.

Regi vėjo šiaušiamus plaukus, sulydęs žemę ir orą esi blaškomas su visomis begalybėmis, karšto kvėpavimo mielo lauki - ar ne? Jis ten - plytinčiose vasaros pievose, artumas tas... . Šitoje akimirkoje jau nėra vietos pasiteisinimams, girdžiu kaip susiūbuoja žmonėmis užsikimšusios gatvės, rėkiu vis kitas priežastis būčiai, lyg būčiau kažkam atsakingas už tokį gyvenimą.

Vėlei grimstu į tą nežinią, atsipalaiduodamas nuo vietos - kitu laiku tikrindamas paslaptis iš vidaus, viduje, nenuspėjamą kiekį kartų kartodamas - būna ilgas laikas, būna svajonių toliai, įsismelkiantys už mūsų regos galimybių į šviesiąsias erdves, būna sodas. Kartais žibintų šviesoje sklaidaus kaip tamsa apie juos, vis artyn ligi švytinčio prado. Ligi savęs praradimo, bet vis tiek! Vejuos tą nesugaunamą idėją, viltį... kniubdamas, rydamas karčias ašaras, nutildamas. Taip labai tęstinai, nesuprantamai vis ... vejuos.

Šalimais pasilieka anoji diena, tartum dar jausčiau ją tykiam vandeny, balandžio vėjyje - gyvai ilgesingai grojant pavasario fleitoms, nekeliant šilto sparno giedoriams ir viską viską prisimenant. Esi žvelgiantis į rytojų - skubrų ankstyvą metą, kai rūke mūkia karvės - jas prisimeni? Gal dar juodus karoliukus, ratu judančius prosenelės rankose, kartu su "Tėve mūsų", anuos neįmenamus laikus, kai užtikdavai mįslių pilnus užkaborius, už lango neregėto dydžio pusnį, kitur pabudęs netikėtai sukrusdavai.

Lietus tai ilgas lašų kritimas, panašiai yra kai sninga. Pasakyki kitą rytą, blankiai vasnodama sparneliu, pro girią sukantis vėjui ar ne? Burbuliuojantis vandens paviršius nevienodas, tyška-teška lašai, sakyk taip-taip ir ankstyvą rytmetį, ir dieną, prakvipusią žiedadulkėm. Kantrią tylumą, tamsius medžius, šlapius irklus tyliai neriančius vandenin ir iškylančius vėl išvyski.

Šilkinis tavo balsas tylus - žinai, susigalvojau jį dienos gale, iš lėto luotui slystant ežero paviršiumi, tuo miškais apsuptu ežeru, su properšomis ir nuolydžiais krantais. O gal ir ne, tik menu jį skambėjus pakiliai, paslaptingai nutylantį prieš juoką ar naują mintį, ar dingstantį, kai prieš mane veriasi paslaptingi toliai - kiaurai žengiu.

Ar jau sakai kad lekiantis laikas tai turtas, ar jau girdi - šis lietus ištaškys dvejones. Pasistiebsi truputį ir žvilgsnis geidžiamą tolį pasieks. Tavo mintys bus džiaugsmo paukščiai, nuo pilnatvės leliuojantys, ryškiaspalviai karališkai kylantys, tavo žingsniai bus aidas, tavo laimė bus kintamas veiksmas - jau lekiu pro galaktikų sūkurį jei džiaugiuos, jei juokiuosi - sprogimas: pritaškyta tamsybėj žvaigždžių, jeigu tavo - sukuosi aplink, nenusakomo jausmo vėl apimtas, jeigu...

Dešimtys siekių, dešimtys pūgų - ar jau mėgina nusviest tolyn. Gražus ledas - nekantrus aikštybėje, tu nepajudinamas, sudūžtantis ir vis tiek nepasilikęs. Kvatotumei užmiršties kertelėj, slaptumo labirinte, kančių priešistorėj - tik taip nutilęs oras juda per ugnį, trūkčioja blakstiena - atsigręžk. Nesuprantamai kitas, nesugaunamai žvilgsnis kitoks, per ilgą per ilgą lašo kabėjimą kol nukris laukiu jo nušvintančio - net ir minios apsupty - kaip gi šitaip? Ar tai jis? Tu tyli, kol iškylantis sapnas ar ženklas nepūsteli liepsną, kol nušvinta truputis aiškumo. teka saulė.

Tolumoje - šunų lojimas. Pratisai veržias šviesa, budi aukštesnis pradas, išslysta - nesugaunu. Ar žinai kur esu, ar svajos tai šviesa, kai pasiklydęs žvėriukas-nerimas vis atsėlina: skauda, bet manyje tu.

Ir mačiau debesį - ore dūzgė įelektrinti pušų spygliai, mačiau besiliejantį vandenį. Tik akimirką, mirguliuojant tvankumai, užsimerkus. Balsu rėkiu kad perneščiau skausmą pro sėkmės kvadratą. Kai dabar dūžta klegesys, o tyla yra gniaužtai - plieskiančios šviesos vilioja ir žaibas ne iškrova, ne ji dar. Sūpuojuos vijokliais - įsikibusiais liaunais stiebeliais slysta lietaus lašas - nubrauk jį, o ir nuo veido sūrų. Kada šitaip sukuosi į švilpesį, kada nakties lyg išeities įsitveriu, kada variniai trimitai skanduoja. Gluosni tu gluosni išaugęs - vėl lengvai žvelgiu į rytdieną, linkiu sau turėti bet neatminti, tu siūbuojantis pasakok, bet manyje nepaaiškink manęs.

Yra kelias: jeigu ... Aš nuslinkčiau plonyčiu šešėliu, ... atsitraukčiau mėlynu švininiu debesiu, kartą pabudęs rasčiau pilną laiškų dėžutę, barstyčiau pelenais sniegą, netgi tada tolybė būtų toliau. Ir tada ... argi neliktų skausmo, nerimo, baltos pagiežos, marmuro žvilgsnio, aukojimo ugny, betgi šilumą saugau vis... . Pasitik parsiaučiantį, sulaikydama savyje, kol nurims nors šaltumas ir kūkčiojanti kalba nusakys netikrumą - šitaip traukiuos atgal iš tenai, šitaip iliuzija laisvės, vienatvės išnyks. Nors rytoj ... kas dar žino kur mano namai, Šlamesys tas liepsnojantis deglas - kelyje jis ugnelė tik... . Taip sugrįžtu išdalintas kančios, veik išlaukęs visą praeitį ir tas dabar truputėlis ramybės, kol pakviesi taip pažįstamai palietusi ranka.

97 05 08  

Skaitiniai
Poetinės Vizijos
Siūlai, siūlai susivykite...
Lukas Vangelis. 13 17 40
_ M. Holidėjus. John Street, 108
Algirdas Markevičius. Smėliadėžė
Paslaptingas reiškinys: hyper-pasakojimas
Pranciška Regina Liubertaitė. Dūžtantys miražai
Christian Libens. Sekso poetika
Lukas Vangelis. Iki ir po sapno
Eduardas Mieželaitis. Tapsmas
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Romanas 'Palikti'
Asfodelijų pievos
Alegorija "Kutai"
Fantastikos skyrius
Filosofijos skiltis
NSO puslapis
Vartiklis