Tęsinys, skaitykite pradžią ir apie autorių;  o taip pat antrąją dalį bei ketvirtąją dalį ...

Czeslaw Milosz. Ulro žemė

7

Tik apie vieną iš rašiusiųjų bendraamžių galvoju su pavydu. Tai poetas Julianas Przybošius1). Ne poezijos jam pavydžiu, o vietos žemėje, kurią patsai sau pažymėjo niekad nesusvyruodamas, nepasiduodamas abejonėms. Dar būdamas jaunas polonistikos studentas Krokuvoje įtikėjo mokslą ir techniką, visuomenės pažangą, „miestą, masę, mašiną“. Į šį, tarkime, polonistinį materializmą atrėmė iš esmės avangardinės poezijos teoriją ir ligi galo liko nuoseklus savo eilėse. Ir viskas jam pasiteisino. Iš tikrųjų XX amžius nuplėšė gamtos garbę, išties vis daugėjo automobilių ir lėktuvų, medicina pailgino žmogaus amžių ir sumažino kūdikių mirtingumą, visur pakilo minios, paliekančios kaimus ir užtvindančios miestus, išmokstančios rašyti ir skaityti, iš šimtmečių žemėje besikapstančių badmiriautojų virstančios kino, technikos naujovių, skudurų bei pramogų ištroškusiomis „masėmis“. O kadangi, kaip skelbė pažangos šalininkai, socializmas turėjo įgyvendinti žmonijos lūkesčius, mums palanki Istorija būtent Lenkijoje suteikė progą šioms svajoms išsipildyti. Gimtajame Przybošiaus sodžiuje prasidėjo permainos, kokių jis troškęs, arba, kaip tvirtino, kokių troškusi visa poezija, esanti „veržimasis į laimę“. Ir dar jam, Przybošiui, kuriam vaikystėje piemenauti teko, gyvam esant prometėjiškoji Sruby of Julian Przyboš žmonių giminė pradėjo savo skrydį į žvaigždes. O ir poezijoje, nepaisant poros Varšuvos kavinių kikenimo ir priešingai prielaidoms, jog masinė kultūra reikalaus palengvintos, nelabai išrankios, melodingos poezijos, nugalėjo Przybošiaus vadovaujama kryptis, tai yra dėmesio centre atsidūrė kalbos galvosūkiai, gramatika ir sintaksė. Kadangi visada rimtai žiūrėjo į savąjį pirmtako vaidmenį, senatvėje sulaukė pelnyto atlygio už tikėjimą, buvo apdovanotas už atkaklumą. Apie jį buvo rašomos disertacijos, straipsniai, studijos, pasirodydavo vis nauji jo kūrinių leidimai, jis, autoritetas, televizijos įžymybė, pirmininkaudavo suvažiavimuose. Mirė, kaip ir gyveno, tarnaudamas poezijai: posėdžiaudamas poetinės premijos žiuri staiga susmuko kėdėje.

Gombrowicziui Przybošius buvo vienas iš aibės amžinai avangardinių poetų, kurių eilių niekas nenori skaityti, na, nebent pensininkė Mlodziakowna. Pranašavo jiems baisų pralaimėjimą: „... jau artinas jūsų prievartos pabaiga, paslaptingas naujųjų laikų pirštas jau rašo MANE TEKEL FARES2) ant nykių jūsų šventyklų! Niekybė atveria jums šaltą glėbį. Niekas, tuščias, visiškai kiauras Niekas nelyg katinas sėlina prie metaforų fabriko ir sugrauš jį sykiu su jūsų minčių diližanu“.

Laimingasis Przybošius! Tikriausiai nė nežinojo (jeigu apskritai skaitė Gombrowicziaus „Prieš poetus“), ką jis turi galvoje, minėdamas sėlinantį Nieką. Skausmas yra nelaimė, bet lygiai ir skausmo įsisąmoninimas, o kadangi Gobrowiczius suprato, kokia kaina užmokoma už sklandžiai subalansuotą sąskaitą, nebuvo ko jam pavydėti. Nelaimė yra ir pažinimas tų filosofinių bedugnių, virš kurių – ir tik kai kurių dėka – trapius savo rūmus surentė mokslas ir technika. Ir čia nebuvo ko pavydėti Gombrowicziui. Be to, jis buvo įtarus ir savo paties kūrybos atžvilgiu...

Vis dėlto Gombrowiczius su Przybošium priklauso tam pačiam lenkų literatūros skirsniui, ir nepersistenkime daugindami skirtumus. Katalikiškoje šaly nepriklausomas protas, atrodė, žengė koja kojon su ateizmu, ir štai jums puiki tema: bajoriškasis Gombrowicziaus ateizmas ir, palyginimui, valstietiškasis Przybošiaus. Arba lenkų ateistų seka. Labai dievobaimingo krikščionio Apollo Korzeniowskio3) sūnus Josephas Conradas4) būtų galėjęs tarti: „Virš manęs žvaigždėtas dangus ir moralės dėsniai many“, nors jo areliginei etikai nė nereikėjo Kanto, pakako Senekos. O jau vėliau gimę St. Ign. Witkiewiczius, Przybošius, Gombrowiczius galėtų tvirtinti: „Virš manęs žvaigždėtas dangus ir many jokių moralės dėsnių“, nes moralės dėsniai jiems nugrimzdo į vis kintančių visuomeninių santykių reliatyvumą, liko tiktai Menas, - nors ir didžiąja raide rašomas. Tai, žinoma, buvo dėsninga ir jau XIX šimtmetyje Vakarų Europoje paruošta, pradedant 1821 metų Shelley’o Adonais, kuriame šis, apverkdamas Keatso5) mirtį, tapo naujųjų laikų estetizmo pirmtaku, nes teigė, kad žmogus visiškai išnyksta ir nieko po jo nelieka išskyrus grožio kibirkštėlę, jeigu pasiseka ją sučiupti. St. Ign. Witkiewiczius, Gombrowiczius ir Przybošius kiekvienas savaip suprato Meną, - Przybošius kaip „metaforų fabriką“, kad Gombrowicziui atrodė juokinga ir senamadiška. O vis dėlto šie trys protai, pasišaliną iš krikščionybės tarsi Lenkijoje niekada nebūtų kritęs švęsto vandens lašelis, kartu šoka kontrdansą6), poromis priartėdami ir nutoldami viens nuo kito. Gombrowiczius ne silpniau nei Witkiewiczius jautė buvimo siaubą, ne mažiau juto demoniškąsias istorijos jėgas ir 1939 metų vasarą kaip ir anas nutuokė, į kokias pragarmes teks nužengti, - jį išgelbėjo tik lemtingas atsitiktinumas. Ir vis dėlto, iš tolimesnės perspektyvos žvelgiant, Gombrowicziui buvo svetimos apokaliptinės Witkiewicziaus vizijos. Jį ne tik žavėjo jaunystė, visa, kas žema ir pigu, kas iškyla į paviršių visuomenės ratui smarkiau įsisukus ir masėms įsibėgėjus, jis tiesiog vylėsi laiku pataikysiąs į naujų žmogaus pojūčių ir poreikių rinką („Te nauji skamba tonai!“). Tiems, kurie apstulbinti dar neregėto mūsų šimtmečio žiaurumo ir niekšybės pranašavo greitą žemiško cirko pabaigą, jisai priminė: „užmiršote, kuomi buvote“ ir vardijo epidemijas, gamtos katastrofas, gyvenimo trumpumą, nešvarą, prietarus, obskurantizmą, ligi tol lydėjusius žmonių giminę. Bet nė žodžio netarė apie tos giminės ateitį. Suprantama, pralaimėjimai ir katastrofos, tačiau kad ir kaip būtų, žmonės rasią išeitį. Daug kur konservatyvus, nes blaivus, tai yra galįs gūžtelėti pečiais avių bandai pasileidžiant nauja kryptimi, Gombrowiczius, kaip sprendžiu iš jo raštų ir iš mūsų pokalbių, nemanė, kad žmonija ritasi pakalnėn, tikėjosi, kad kyla į kalną, tai yra anaiptol ne į laimę, bet į sąmonės plėtrą. Ir tikriausiai kai kuriais Dombrowicziaus7) bruožais pažangietis Przybošius būtų buvęs labiau patenkintas nei katastrofistas Witkiewiczius.

8

„Pasišvęsti literatūrai“, deja, reiškia įvairiausias elgetavimo atmainas, ir tikriausiai Gombrowiczius patyrė nemažai pažeminimų, ypač per daugiau nei dvi dešimtis Argentinoje praleistų metų. Visomis savo pastangomis ir didesniąja korespondencijos dalimi siekė vieno – užsitikrinti pragyvenimui reikalingą minimumą (nes jo poreikiai buvo kuklūs) ir populiarinti savo kūrybą. Šiandien, žiūrint iš perspektyvos, toji gynybinė veikla susiklosto į planingų veiksmų seką, kurią, nors ir pavėluotai, vainikavo sėkmė, t.y. pinigai ir tarptautinė šlovė.

Gombrowicz and Milosz Ar Gombrowiczius rimtai traktavo savąją šlovę ir genialumą? Ar iš tikrųjų tą šlovę pasiekė? Jo iškilimas nudžiugino mane ir kartu nustebino – vis dėlto jam pavyko. Nes, nepaisydamas gan programinių teiginių apie antraeilių formų vaidmenį ir skaitytojo suvedžiojimą, jo kūrybą laikiau perdėm rafinuota ir aristokratiška. Autorius tokia pavarde? Ir su kuo išeina į rinką? Visiškai kaip durklu ginkluotas grafas tarp patiltės valkatų, mokančių švaistytis laužtuvu ir automatu, arba žmogžudystėmis ir pornografija. Juk ir Nabokovas nieko nebūtų pasiekęs jei ne Lolita; tiktai po jos sėkmės leidėjai puolėsi prie anksčiau parašytų romanų. Gombrowicziaus nedomino „užkandžiai“ planuojamai sėkmei skirti darbai, bet jis niekada ir neįgijo nė ketvirčio Nabokovui tekusio garso, liko žinomas tiktai snobų grupelėms. Nors ir tos kvailystės, kokias apie jo knygas tekdavo perskaityti literatūrinėje prancūzų, anglų ar amerikiečių spaudoje, neliudijo, kad jo subtilieji kritikai būtų supratę, kas jose rašoma. Be to, romanus pirko, o pjesės buvo tik trys, tarp jų Šlub - itin sudėtinga, Operetka - jai reikėjo labai daug aktorių, o Transatlantyk ir daugybė Dienoraščio puslapių – pernelyg lenkiška. Finansinė sėkmė, pasiekta daugiausia teatruose, užgriuvo staiga, tačiau paskutiniaisiais gyvenimo metais Gombrowiczius vėl susidūrė su sunkumais ir anaiptol ne dėl savojo išlaidumo.

Pagal išgales prisidėjau prie Gombrowicziaus kulto ir ne vieną valandą paskyriau paskaitoms apie jį, kurios apskritai nepraėjo be pėdsako, nes tarp jaunųjų amerikiečių, kai jiems gerai išaiškini, kokios idėjos čia veikia, visada atsirasdavo entuziastų. Tačiau pasvėręs komentavimo, svetimšaliams atveriančio sunkiai įžvelgiamus sluoksnius, sunkumus, pradėjau gan skeptiškai vertinti Gombrowiczių kaip pasaulinį autorių, ir ne dėl to, kad būtų buvęs per daug lenkiškas ir per mažai „bendražmogiškas“. Istoriškai determinuotas galinėjimuisi su lenkiška tradicija ir savo paties lenkiškais įpročiais, subtilus bufonadoje, išrankios ir santūrios kalbos, jis nebuvo žemiau tarptautinių reikalavimų, netgi, bent pagal priėmimo, kokio galėjo tikėtis, slenkstį, - per aukštai, ir jo programa – kad su Vakarais reikia elgtis valdingai, semiant jėgų iš lenkiško jaunumo-žemumo, net su kaupu pildėsi. Gombrowiczaus knygoms atsidūrus knygynuose Amerikoj, tame pačiame krašte, kur leidžiami lenkų emigrantų laikraščiai, visai lenkų kultūrai būdingas atotrūkis tarp rafinuotumo ir lėkštumo įgaudavo tiesiog fantastiškų dydžių.

Savo kaip tarptautinio ateitį Gombrowiczius siejo su tuo, kur nusiris ruletės rutuliukas, t.y. kurlink pasuks žmonija, ką laikė neapskaičiuojamu veiksniu, neatmesdamas tobulo „sumokslėjimo“, humanitarinių mokslų žlugimo ir visiško savo, o gal ir visos literatūros nereikalingumo galimybių. Kartu vylėsi, kad taip neatsitiks. Pastangos paaiškinti save svetimšaliams skaitytojams (Pokalbiai su Dominiku de Roux) leidžia spėti, kad nesitikėjo didelio svetimšalių kritikų supratimo. Ir kas žino, ar patylomis nenutarė, kad aplinkiniu ar paradoksaliu būdu gali triumfuoti pelnęs tvirtas pozicijas lenkų literatūroje. Tiktai Lenkijoje visa jo kūryba turi būti skaitoma ištisai, kartu su Dienoraščiu, nes tik ten gali būti teisingai įvertinta.

Mano propogandistines pastangas iš dalies diktavo tam tikra gėda, kokią jaučia, tarkime, buvęs neabejingas menui gydytojas ar advokatas, kai jo pusbrolis menininkas viską stato ant vienos kojos. Gombrowiczius su visa savo literatūra man atrodė varguolis. Man ir skurdu, ir gražu rodės neužsiminėti niekuo kitu, tiktai „vaikščiot ratu apie savo šlovę“. Pats nesirūpinau savo kūrybos garsinimu, ir ne dėl ambicijų stygiaus, tiesiog nebuvo ką garsinti. Romanas tiktai vienas, (nes vis dėlto tai romanas, ne „vaikystės prisiminimai“), jokių pjesių, tad tik poezija ir eseistika, o kad poetas iš kažkokių slavų kraštų siektų ko nors daugiau nei kamerinis atgarsis tarp daugiausia dviejų universitetų publikos? Puoselėkime savo iliuzijas, bet ir proto ribų nederėtų taip toli peržengti.

O kaip aš pats vertinu rašytoją Gombrowiczių? Drįstu tvirtinti, kad jo kūryba labai reikšminga, tačiau tik Ulro žemėje, kur ji sukurta. Apie tai, kas toji Ulro žemė, bus kalbama kituose skyriuose.

Skaitykite ir pradžią,    o taip pat antrąją dalį bei ketvirtąją dalį ...

Iš lenkų kalbos vertė Almis Grybauskas    

Paaiškinimai ir komentarai

Julian Przyboš by Zygmunt Zabłyszcz 1) Julian Przyboš (1901-1970) – lenkų poetas, eseistas ir vertėjas, vienas žymiausių Krokuvos Avangardo (prasidėjusio nuo 1922 m.) atstovų.

Gimė 1901 m. kovo 5 d. Gwoznicoje (tada Austrija) valstiečio šeimoje. 1920 m. kovėsi prieš Tarybų Sąjungą. 1920-23 m studijavo Krokuvos Jogailos un-te. Dirbo mokytoju įvairiose vietose ir spausdinosi „Zwrotnica“ (Jungiklis). Ankstyvuosiuose kūriniuose „Sruby“ (Varžtai, 1925) ir „Oburacz“ (Glėbys, 1926) perteikė poezijos, kaip naujos glaustos kalbos, sistemą. Dirbdamas Cieszyne spausdinosi „Zaranie Slaskie“ (1929-38) ir kt. leidiniuose.

1939 m. persikėlė į Lvovą ir 1941 m. buvo vokiečių suimtas. Po karo tapo Lenkijos darbo partijos nariu, 1947-51 m. dirbo diplomatu Šveicarijoje, o vėliau tapo Krokuvos Jogailos un-to bibliotekos direktoriumi. Po Vengrijos revoliucijos 1956 m. paliko Darbo partiją. Mirė 1970 m. spalio 6 d. Varšuvoje.

2) Mene, tekel, fares - išsireiškimas aramėjų kalba sutinkamas bažnytiniuose tekstuose. Paraidžiui reiškia svarsčių ir piniginius matus - mina, šekelis (1/60 minos), parsas (1/2 minos), tačiau gali reikšti ir veiksmažodžius suskaičiuoti, pasverti, padalinti. Anot padavimo – tai paslaptingos rankos ant sienos išraižyti žodžiai Babilono karaliaus Belšezaro puotos, vykusios prieš pat Babilono pralaimėjimą Darijui Medui, metu. Tų žodžių negalėjo išaiškinti Babilono išminčiai, tačiau juos paaiškino pranašas Danielius (Dan 5:26-28):
„Ir štai ką jis reiškia: MENE – Dievas suskaičiavo tavo karalystės dienas ir privedė ją prie galo; TEKEL – tu buvai pasvertas svarstyklėmis ir buvai rastas lengvas; PERES – tavo karalystė padalyta ir atiduota medams ir persams“
Tąnakt Belšezaras buvo nužudytas, o Babilonas pateko persų valdžiai.

Pasaulietinėje literatūroje tais žodžiais (taip pat „užrašas ant sienos“) imta žymėti svarbių asmenų mirties pranašingi ženklai. Pvz., John Cheever'io (1912 – 1982) apsakyme "Mene, Mene, Tekel, Upharsin" grafiti randami įvairiuose viešosiose pirtyse. I. Naživanas romaną apie 1905-07 m. revoliuciją Rusijoje pavadino „Mene... tekel... fares“ (1907). A. Tarkovskio filme „Stalkeris“ tie žodžiai nuskamba Rašytojo žodžiuose apie Profesorių. Ir t.t.

3) Apollo Nalecz Korzeniovski (1820-1869) – lenkų poetas, dramaturgas, vertėjas. Jo sūnus – rašytojas Jozefas Konradas.

Gimė 1820 m. vasario 21 d. Honoratkoje netoli Jampolio (dab. Ukrainoje). St. Peterburgo un-te studijavo teisę ir orientalistiką. Baigęs studijas grįžo į Lenkiją. 1854 m. Krymo karo metu Ukrainoje organizavo lenkų sukilimą. 1856 m. balandį vedė Eveliną Bobrowska, su kuria 1857 m. susilaukė vienintelio savo sūnaus. Tie metai buvo jo didžiausio literatūrinio aktyvumo metais.

1861 m. ištremtas į Vologdą (vėliau pervestas į Černigovą) už aktyvų dalyvavimą lenkų išsivadavimo judėjime. Tremtyje atnaujino literatūrinę veiklą (vienas kūrinių – memuarai „Lenkija ir Maskva“, 1864). Paleistas 1868 m. dėl sveikatos būklės (tuberkuliozės) ir su sūnumi persikėlė į Lvovą, o po metų – į Krokuvą. Mirė 1869 m. gegužės 23 d. Dvi savaitės prieš mirtį peržiūrėjo ir sudegino visus savo rankraščius.

Be smulkių eilėraščių, atskirai išleido: “Komediją” (1854, išversta ir perdirbta Gribojedovo komedija; lenkų bajorijos Ukrainoje kritika), „Paklydę strofos“ (1856, Vilniuje), drama „Mielam grašiui“ (1859, kaip “Komedijos“ tęsinys), Hugo vertimus ir kt.

Józef Teodor Konrad Korzeniowski 4) Jozef Teodor Konrad Korzeniowski (1857-1924, angl. Joseph Conrad) – lenkų kilmės anglų romanistas, neoromantizmo atstovas.

Gimė 1857 m. gruodžio 3 d. Berdičeve (dab. Ukrainoje). Kai sukako 5-i, kartu su šeima už tėvo dalyvavimą organizuojant 1863 m. sausio sukilimą ištremtas į Sibirą. Motina mirė tremtyje nuo tuberkuliozės (1865), o netrukus buvo paleistas ir tėvas (1868), su kuriuo galiausiai persikėlė į Krokuvą. Čia J. Konradą priglaudė ir užaugino dėdė. Anksti pajuto potraukį jūrai, 17-os metų išvyko į Marselį, iš kur prekybiniu laivu išplaukė į Karibus, aplankė Indoneziją, Filipinus, Kiniją. Maršrutai dažnai tapdavo jo romanų veiksmo vietomis.

1868 m. gavo Didžiosios Britanijos pilietybę. 1886 m. gavo kapitono sertifikatą. 1890 kelionėje į Kongą sunkiai susirgo maliarija ir buvo išsiųstas atgal. Netrukus su jūreivyste atsisveikino. 1894 m. užbaigė savo pirmąjį romaną “Almajerio kvailystė”. 1896 m. vedė Jessie George. 1924 m. atsisakė siūlymo priimti riterio titulą. Mirė 1924 m. rugpjūčio 3 d. Bišopsberne, Anglijos Kento grafystėje.

Jo romanuose su psichologiniu įsijautimu aprašomi vyrai, kuriems įvairiose šalyse tenka patirti visokiausius išgyvenimus. Jis išgarsėjo tik 1913 m. su romanu „Atsitiktinumas“. Pagal jo romaną „Slaptasis agentas“ (1907 m, F. Dostojevskio įtakoje) A. Hičkokas susuko filmą „Sabotažas“ (1936), kuris pakėlė Konrado populiarumą (1996 m. pastatytas ir K. Hemptono filmas “Slaptasis agentas”). O pagal apysaką “Tamsos širdis” (1902; kelionės į Kongą įspūdžių poveikyje) pastatytas F. Kopolos filmas „Apokalipsė“ (1979). Pagal tą pačią apysaką pastatytas ir N. Rougo filmas „Tamsos širdis“ (1993). Yra ir kitų ekranizacijų bei jo siužetų panaudojimų.

Konradas panaudojo „požiūrio taško“ metodą, kai veiksmas perteikiamas iš kelių žmonių požiūrio taškų. Pvz., romane „Lordas Džimas“ (1900) pasakojama ne tik iš lordo pozicijų, bet ir kapitono Marlow (pasakojančio ir „Tamsos širdyje“), bei kitų veikėjų lūpomis.

5) John Keats (1795-1821, Džonas Kitsas) – anglų romantizmo poetas, kartu su lordu Baironu ir P.B. Shelley tapęs vienu pagrindinių antrosios romantizmo bangos atstovu. Po mirties jo poezija įtakojo daugelį kitų poetų. Dž. Kitso poezija į anglų romantizmą atnešė naują helenizmo elementą (ypač ryškų poemose „Endimionas“ ir „Hiperionas“), o taip pat grožio bei harmoningo mėgavimosi gyvenimu kultą. Kartu jo poezijoje sutinkamas ir misticizmas – gamtos grožyje poetas įžvelgia kitą, aukštesnį, amžinąjį grožį. Visos Kitso odės (kaip „Odė lakštingalai“, „Rudeniui“, „Melancholijai“) turi dvasinį užtaisą, tačiau mistinis pradas labiausiai pasireiškia jo baladėse („Izabelė“, „Šv. Agnesės išvakarės“ ir kt.).

6) Kontrdansas - šokis, kai šokėjai išsirikiuoja dviem linijomis, ypač populiarūs Šiaurės Amerikoje.

17 a. į Anglijos šokius įsiliejo prancūzų šokėjai ir nuo tada įsivyravo mišri choreografija, į anglų šokius įtraukusi prancūzų rūmų šokių žingsnelius. Prancūzai tuos šokius vadino contredanse. Su laiku tie šokiai paplito Vakaruose, ypač Naujojoje Anglijoje. Kontrdansas buvo labai madingas JAV iki 19 a. vidurio. 20 a. 4-5 dešimtm. kontrdansas šoktas tik mažuose šiaurės rytų JAV miesteliuose. Kontrdanso atsigavimas prasidėjo 6-7 dešimtm.

7) Konstanty Dombrowicz (g. 1947 m.) – lenkų žurnalistas ir politikas, 2002- 2010 m. Bydgoščių meras.

Gimė 1947 m. rugsėjo 4 d. Liudovicuose.1972 m. baigė Torunės N. Koperniko universitete polinistikos studijas. 1975 m. baigė Lenkijos žurnalistų sąjungos rengtas žurnalistikos studijas. Dirbo žurnalistu Koszalin‘o (1972) ir Bydgoščių (1972-83), radijuje, vėliau Gdansko TVP 3 (1984-90), publikavosi į Bydgoščių laikraščiuose.

Buvo regionalinės Bydgoščių TVP 3 iniciatorius ir vienas organizatorių, pirmasis jos vadovas (1990-93), 1994-99 dirbo Bydgoščių savivaldybėje atstovu spaudai. 1999-2002 m. dirbo vaivodijos Bydgoščių skyriuje. 2002 m. išrinktas Bydgoščių meru.

Priedai

Česlavas Milošas. Lietuvio širdis lenkų poeto krūtinėje
„Mokslo Lietuva“, 2011 m. vasario 3 d., Nr. 3

Lietuvos ir Lenkijos teikimu Jungtinių tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) 2011-us metus paskelbė Tarptautiniais Česlavo Milošo metais. Poeto, rašytojo, literatūros mokslininko ir visuomenės veikėjo, Nobelio premijos laureato Česlavo MILOŠO (Czesław Miłosz, 1911 06 30 – 2004 08 14) šimtosios gimimo metinės bus minimos pasauliniu mastu, bet vargu ar kur sukels tokį skambų aidą, širdžių atgarsį kaip Lietuvoje ir Lenkijoje. Tai visiškai suprantama. Lenkams ir visam pasauliui – tai didis rašytojas, pavojų draskomame pasaulyje ieškojęs atsakymų į daugeliui žmonių aktualius klausimus. Mums tai dar ir kūrėjas, kurio krūtinėje plakė lietuvio širdis, nors lūpos poetinį ir tiesos žodį ištardavo lenkiškai. Be to, tai lig šiol vienintelis iš Lietuvos kilęs literatas, apdovanotas Nobelio premija.

Prieš šimtą metų gimė pačiame Lietuvos viduryje, Kėdainių krašte, Šeteniuose ant Nevėžio kranto, ir be šių geografinių vardų neįmanoma įsivaizduoti Česlavo Milošo biografijos. Kaip ir be daugiakalbio Vilniaus su siauromis jo senamiesčio gatvėmis, Aušros vartų ir senosios Alma mater. Įvairiakalbėje, skirtingų religijų ir kultūrų Lietuvoje jis matė ne vien žmones skiriančias sienas, bet sugebėjo įžvelgti kartais tegu ir sunkiau pastebimus, bet labai svarbius dalykus. Pirmiausia – žmones jungiančius saitus. Gyveno lūžio epochoje, į nebūtį nueinančios lenkakalbės lietuviškos bajoriškos kultūros aplinkoje, save vadino paskutiniuoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu. Lietuviškos tematikos kūryboje Č. Milošas perteikė nueinančios į praeitį bajoriškosios Lietuvos dramą, užčiuopė ir gimstančios etninės lietuvių tautos naujus bruožus. Dramatiški pokyčiai gyvenime ir tautos savimonėje kėlė dramatiškas įtampas santykiuose tarp lietuvių ir lenkų, taip pat ir toje pačioje tautoje tarp lenkakalbių ir lietuviškai kalbančiųjų. Pasaulis keitėsi greičiau nei dalies tautos savimonė.

Ką Česlavas Milošas reiškia lenkui

... [Kalba] Lenkijos instituto Vilniuje direktorė humanitarinių mokslų daktarė Małgorzata Kasner (Malgožata Kasnez), 2005 m. Kalbos („Felicijos“) premijos laureatė:

Kai Lenkijoje sakoma Czesław Miłosz, tai iškart tarsi nušvinta šviesos spindulys: Lenkijos visuomenėje gerai žinoma, kad tai labai svarbi figūra, Nobelio premijos laureatas, lenkas. Tai pirmas įspūdis, papildomos erdvės lyg ir nereikalaujanti asociacija, nes pavardė iškart atpažįstama. Mes nežinome, ar tie žmonės yra ką nors skaitę iš Česlavo Milošo kūrybos, ką suprato ir kaip giliai įsisąmonino kūrybą ir šios asmenybės labai savitą šios asmenybės patirtį. Panašiai yra su kompozitoriumi Frederiku Šopenu: užtenka ištarti Chopin ir kiekvienas Lenkijos gyventojas suvokia, kad tai labai žymus lenkas ir pasaulinio masto kūrėjas. Czeslaw Milosz

Lenkijos mokyklose edukacinė Č. Milošo vieta yra labai svarbi kaip vieno reikšmingiausių XX a. lenkų rašytojų. Šia prasme Č. Milošo vieta lenkų visuomenės mąstysenoje labai aiški, išsamesnių komentarų lyg ir nereikalaujanti. Tačiau kas iš viso to išplaukia, ką reiškia? Susimąstyti verčia jau pirmas pokalbyje užduotas klausimas. Juk galima atsakyti paprastai: Milošo kūryba įtraukta į Lenkijos vidurinių mokyklų programas, tad jau gimnazijose su ja susipažįstama, o gilinantis susiduriama su labai turtinga asmenybe. Tačiau visko iškart mokinys negali suvokti ir aprėpti, tad šis literatūrinis ir istorinis naratyvas yra pakankamai komplikuotas. Lenkų literatūros vadovėliuose rašoma, kad Česlavas Milošas kilęs iš Lietuvos, gimė Šeteniuose, Kėdainių krašte. Tačiau ką šios geografinės sąvokos reiškia dabartinės Lenkijos mokiniui? Lygiai tiek pat reikštų, kiek pasakymas, kad gimęs Prahoje ar Budapešte. Trūksta gilesnės, asmenine patirtimi pajaustos, išgyventos informacijos: kodėl ta Lietuva rašytojo gyvenime tokia svarbi, kokia tuo metu buvo geografinė erdvė, kas per šalis? Lenkiškai ir lietuviškai mąstysenai tai išties labai svarbu, ir labai nelengva dabartiniam mokiniui išaiškinti, kas slypi už tų geografinių sąvokų. Dėl to dabartinis Č. Milošo buvimas Lenkijoje ir lenkų kultūroje tuojau pat reikalauja papildomų klausimų: kokia iš tikro yra šio kūrėjo vieta lenkų kultūroje, kiek iš tikrųjų mes žinome apie šią asmenybę ir kiek ji mums šiandien svarbi?

Visos edukacinės programos yra geras dalykas, nes padeda priartinti kūrėją, net jei jo nebėra tarp gyvųjų. Tačiau kartais kūrėjo mastas, autoritetas yra toks didelis, kad kai kuriuos žmones gali net gąsdinti. Štai kodėl labai svarbu, kad Tarptautiniai Česlavo Milošo metai šį kūrėją priartintų ir prie tų žmonių, kurie nėra jo kūrybos žinovai. Taip, Milošo pavardė iškart atpažįstama, bet ką ji reiškia kiekvienam atskiram žmogui, kokį asmeninį santykį užmezga su šio kūrėjo kūryba? Neabejotinai yra tokių visuomenės narių, kurie pasakys: „Miłosz ? Ne, aš jo nesuprantu, kodėl taip rašo ir kam rašo? Jeigu jis lenkas, tai kodėl toks kosmopolitas?“ Kitiems patinka Milošo kūryba, bet erzina, kad jis tiek daug rašo apie religiją ar kitus dalykus, kurie toli gražu ne kiekvienam atrodo aktualūs.

Visada, kai susitinkame su didele asmenybe, neturėtume siekti ją uždaryti į narvelį, į rašomojo stalo stalčių – to niekada nepavyks padaryti. Mums svarbu suvokti ir kitiems perteikti, kad šis didis kūrėjas, pasaulinio masto rašytojas, yra ta asmenybė, apie kurią vienaip ar kitaip sukosi ir visi kiti to meto žymiausi kūrėjai. Vadinasi, jis nėra svarbus vien Lenkijai ir lenkiškumui, jo kūryba yra gerokai gilesnė ir platesnio masto. Todėl Tarptautiniai Č. Milošo metai nėra ir neturi būti tik vidinis Lenkijos reikalas, būtinai turi skambėti ir lietuviškasis kūrėjo gyvenimo ir kūrybos kontekstas. Esu labai dėkinga, kad Lietuvos valstybė deramai parėmė apsisprendimą 2011-us metus paskelbti Tarptautiniais Č. Milošo metais.

Tikriausiai pritarsite, kad būtų neteisinga apsiriboti vien lenkiška ir lietuviška kultūros erdve, kai kalbama apie tokio masto kūrėją ir asmenybę. Č. Milošas gerai žinomas Prancūzijoje ir JAV, kur praleido daug gyvenimo metų, parašė žymiausius kūrinius.

M. Kasner. Išties tai neturėtų būti vien tik lenkiškas ir lietuviškas kontekstas, nes Č. Milošas – tai kūrėjas, kurio šaknys yra lenkiškos ir lietuviškos, bet jo mintys, idėjos darė labai didelę įtaką visai Vidurio Europai bei Amerikai. Be Č. Milošo įžvalgų, idėjų ir šiandien negali apsieiti joks reikšmingesnis kūrėjas. Č. Milošas buvo ir išlieka viena svarbiausių asmenybių epochos kultūroje. Štai kokį dvasinį turtą mes turime, visų pirma lietuviai ir lenkai. Tai turtas ir jėga, kuri gali mums padėti daryti daug gerų kultūros darbų.

R.W. Emersonas. Poetas
Oskaras Milašius. Kelios eilės
Umberto Eco. Fuko švytuoklė
20 a. lietuvių avangardo poezija
V.S. Naipaul. Mūsų universalioji civilizacija
Franzas Kafka ir prancūzų postklasikinė filosofija
S. Lemas. Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Tarp aristokratiško gyvenimo ir socialinės kritikos
Thomas Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Bianca Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai
M. Person. Šiuolaikinė švedų literatūra
Ana Jampolskaja. Futuristinis maištas
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
Lotta Lotass. Balsai erdvėje ir kt.
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
B. Brazdžionio archyvuose (ir kt.)
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Sakmė apie Baltąjį banginį
W. Szymborska. Eilėraščiai...
G. Beresnevičius. Autsaideriai
A. Mickevičius. Piligrimas
Visų dienų apmąstymai
Džeko Keruako “Kelyje”
Vartiklio naujienos
Skaitiniai