Hitleris: gyvas ar miręs? Vartiklis

1945-ųjų balandžio 30-ąją prieš pat 16:00 Berlyne, fiurerio bunkeryje, pasigirdo šūvis pažymintis III reicho bei pranašo - imperatoriaus galą. Bet pradėkime pasakojimą tuo, kas esant kitoms aplinkybėms, būtų laimingas momentas - Adolfo Hitlerio vedybomis su Eva Braun. Tuoj po vidurnakčio „išsiblaškusį ir drebančiomis rankomis“ fiurerį matė keletas asmenų ir jį užkalbino, bet jis nieko neatsakė - tik be garso judino lūpas. Tada pora nuėjo miegoti.

Rytą Hitleris susitiko su SS adjutantu Otto Gunsche, tarnu Heinz Linge ir vairuotoju Erich Kempka. Gunsche į priimamąjį atnešė cianido kapsules, kurių vieną sušėrė mylimiausiam Alsatian šuniui. Įdomu, kad Hitleris, kuris labai mylėjo šunis, nerodė jokių jausmų dvesiant šuniui. Atrodė, kad jį tedomina, kiek laiko trunka cianido poveikis [Keistas poelgis planuojant nusinuodyti pačiam].

Vėliau rytą įvyko įprastas karinis pasitarimas, kuriame Hitleris išklausė pranešimą, kad rusai užėmė Tiergarten, Potsdamo aikštę ir dalį Volkstrasse, t.y. yra prie pat kanceliarijos ir, tuo pačiu, bunkerio. Tada jis liepė pristatyti 200 litrų degalų.

14:00 Hitleris priėmė generolus Burgdoff'ą ir Krebs'ą, nacių partijos sekretorių Martin Bormann'ą ir propagandos ministrą Joseph Goebbels'ą ir patarė jiems išsiskirstyti mažomis grupėmis.

Vėliau jis turėjo keistą pokalbį su asmeniniu lakūnu, Hans Bauer'iu. Jiems pasisveikinus Baueris ragino fiurerį sprukti į Argentiną, Japoniją ar vieną iš arabų šalių, kurios buvo draugiškos dėl jo antisemitizmo. Tačiau fiureris to daryti nepanoro ir tarė: „Reikia turėti drąsos veidu sutikti pasekmes. Mano žemiškoji būtis baigiasi. Žinau, rytoj milijonai žmonių mane keiks, tačiau taip lemia likimas“.

Įdomus žodžių parinkimas - „žemiškoji būtis“ vietoj tiesiog „gyvenimas“. Ar jis kalbėjo kaip koks Kryžiuočių mesijas? O gal planavo išskristi į kosmosą? Ir kas paskutinis matė Hitlerį?

Tarp 14:30 ir 15:00 vėl suskambo telefonas. Tai buvo Gunsche.. „Man skubiai reikia 200 litrų degalų“, - pareiškė jis dusliu balsu. Kempka pamanė, kad tai kažkoks pokštas ir panoro sužinoti, kodėl tiek daug. Gunsche nenorėjo nieko sakyti telefonu ir pareiškė, kad laukia jų prie įėjimo į bunkerį. Atkreipkite dėmesį, kad skambino Gunsche, o ne pats fiureris. Kodėl? Gal todėl, kad jo jau nebuvo bunkeryje?

Prieš pat 16:00 Traudl Junge Gebelso vaikams sekė pasaką nenorėdama, kad jie laipiotų laiptais. Tuo metu pasigirdo šūvis ir jaunasis Helmut (Gebelsas) pamanė, kad tai priešo bomba ir ištarė: "Jaučio akis!"

Nuo šio momento pasipila skirtingos aiškinimų versijos. Gunsche sakė, kad jis buvo pasitarimų kambaryje su Gebelsu ir Bormanu, iš kurio jie puolė į priimamąjį. Tačiau Hitlerio apsaugos vadas tvirtino, kad Gunsche, jam atbėgus, jau buvo ten.

Pagal vieną versiją Hitleris ir Eva sėdėjo ant sukruvintos kušetės. Tačiau Kempkos pirmieji žodžiai įėjus buvo: „O kur Eva?“ Kitose versijose Hitleris buvo šovęs į kairį smilkinį, į dešinį smilkinį ir į burną. Ir kad Hitleris gulėjo nugara ant kušetės, ir kad kniūpsčias atsirėmęs galva į kavos staliuką.

Istorijoje dar nebuvo tokio neaiškaus nusikaltimo įvykio aprašo. Populiariausia versija, kad fiureris buvo ant kušetės veidu ant staliuko, o Eva "pasikabinusi" ant kėdės ranktūrių, jos lūpos kietai sučiauptos ir bespalvės (nuo cianido), suknelė šlapia. Tai perskaitęs bet kuris detektyvas paklaustų Gunsche: "Kodėl juos nužudei?"

Kažkas nušovė! Bet ar tai buvo Hitleris? 2000-ųjų gegužės 9-ąją Maskvos Valstybės muziejaus parodoje po stiklu buvo parodyti, atseit, didžiausio XX a. piktadario palaikai. Tačiau jie neįtikina. Rusai turi ir Hitlerio žandikaulį pagal kurio dantis buvo nustatyta Hitlerio tapatybė.

Rusai įrašus apie Hitlerio dantis rado jo asmeninio gydytojo Theodore Morell ofise. Tai padėjo identifikuoti palaikus. Bet aiškinkimės toliau: Rattenhaber paliepė kūnus pernešti į kiemą, užpylė benzinu ir pakvietė prieiti palydinčiuosius. Tačiau rusų antskrydis vėl vijo juos į priedangą. Gunsche fakelu uždegė kūnus ir visi vadui atidavė pagarbą.

Bet ar negalėjo Hitleris suvaidinti savo mirties? Kas gi ieškos negyvo asmens? Keista, kad Eva buvo „pakibusi“ ant ranktūrių - tarsi ją ten kažkas būtų numetęs. Ir kodėl jos suknelė sulaistyta Tokay vynu?

Jei fiureris iš anksto numatė apgaulę - jam reikėjo „dublerio“, o jį surasti tarp tūkstančių koncentracijos kalinių neturėjo būti sunku. Tada SS turėjo pakeisti įrašus Morelio ofise.

Išėjus Bauer'iui, Hitleris pasikviečia Evą taurei Tokajaus. Tačiau jos stikle ištirpinta cianido kapsulė. Ji (kaip siplanuotos mirties scenos artistė) išgėrusi krenta ant grindų. Hitleris pakelia savo naująją žmoną ir uždeda ant ranktūrių. Tada drebančiomis rankomis kartu su sąmokslininku Gunsche išeina pro duris. Kažkur tarp 15:30 ir 16:00 įveda Hitlerio dublį. Tikriausiai jis supranta, kodėl jį šįryt taip nukirpo? O gal ir ne? Gunsche su Walter rankoje liepia jam sėsti ant kušetės. Jis taip ir padaro stebėdamasis, kas yra toji negyva blondinė priešais jį. Prieš 16:00 Gunsche užeina jam už nugaros ir nušauna. Jis dar turi laiko iki atbėgant Gebelsui įdėti Walter į "fiurerio" ranką.

Tai kaip buvo iš tikrųjų? Dantų aprašas ir kraujo grupės sutapimas galėjo suklaidinti 5-o dešimtmečio medikus. Šačiau šiandien yra ir tobulesnių metodų, kurių vienas DNR tyrimai. Užtektų 3-io dešimtmečio Hitlerio garbanos norint sukyginti jos DNR su Maskvoje laikomais palaikais.

Juodasis Hitlerio ordinas

Okultinėje SS doktrinoje sakoma: „Mes dar negyvenama iš tikro, kol nesuvokiame mus supančios, jungiančios Būties, rengiančios mus naujoms formoms. Kūrimo aktas nebaigtas. Kosminė dvasia dar nesiilsi, tad būsim įdėmūs jos kvietimams, kuriuos dievai perduoda mums, žiauriems magams, kepėjams, nurėžiantiems kraujuojančią ir silpną žmonių vietą“.

Mokslo specialistai ir medikai, dalyvavę pokariniuose nacistų teismo procesuose, darė keistas išvadas. Pasirodė, kad visi tie tyrimai atskleisdavo tik ledkalnio viršūnę, o esmė glūdėjo kažkur reicho viršūnėlės slaptosios religijos gelmėse.

Eutanaziją, numarinimą, patyrė apie 200 tūkst. vokiečių. Toks silpnų, neišgydomomis ligomis sergančių žmonių, galinčių „užkrėsti“ vokiečių kraują sunaikinimas atliktas kaip sunkus šventas įsipareigojimas, su moksliniu kruopštumu ir religiniu įsitikinimu. Prancūzų istorikas Ž. Nobekuras¹⁾ rašė:
„Tai pastebėjo ne tik daugelis pokarinių nacių procesų stebėtojų. Bet ir mokslininkų bei autoritetų medicinoje. Visiškai nelinkusių mistifikacijas laikyti įkalčiais. Labau daug jų padarė išvadą, kad politinis nusistatymas – per silpnas paaiškinimas tam, kas vyko“.

Aiškėjo, kad tarp viršininkų ir vykdytojų buvo kažkoks ypatingas mistinis ryšys. Ž. Nobekuras pastebi:
„Pamažu ryškėja hipotezė apie įšventintųjų bendriją, apie iniciaciją, esančią neišreikšta nacizmo pagrindu. Apie tikrai demonišką pasišventimą, slaptų dogmų egzistavimą, gerokai labiau išvystytų nei paprastos ir primityvios ‚Main Kemp‘ doktrinos... Toks įšventinimas neabejotinai turėjo savus ritualus. Mes neradome jų pėdsakų. Tačiau jų buvimas atrodo neginčytinu analizuojančiam nacistinę patologiją“.

„Mes neradome jų pėdsakų... Netgi pėdsakų...

Nieko nerasta toje milžiniškoje mirties sistemoje. Ir, iš esmės, tikrieji nusikaltėliai išvengė atsakomybės. Niurnbergo kartuvėse atsidūrė tik vykdytojai, užprogramuoti aklam paklusnumui, tylėjimui ir susinaikinimui. Juodieji adeptai ištirpo pabėgėlių miniose, emigrantų eilėse, tarp taikių piliečių. Ir net jei jie būdavo sulaikomi, kas galėjo įrodyti jų kaltę? Jie tik pamokslavo apie dvasinę magų juodais mundurais tiesą, kas nedraudžiama įstatymų. Bet net nepaisant to mielo „nesikišimo“, ataušo net jų pėdsakai.

Kur jie? Jų tarsi nesimato ir nesigirdi...

Iš SS untešturmfiurerio daktaro Bekero²⁾ pranešimo:
„Nuodijimas dujomis vyksta neteisingai. Kad kuo greičiau baigtų procedūrai, padavėjai visada duoda pilnas dujas. Todėl baudžiamieji miršta uždusę, o ne užminga, kaip buvo numatyta. Mano nurodymai atvedė į tai, kad dabar esant teisingam mirties sverto nustatymui, mirtis ateina greičiau ir kartu nuteistieji ramiai užminga. Iškreiptų veidų ir įsitempimų, stebėtų anksčiau, daugiau nepastebima...“.

Iki 1934 m. nacistinis režimas kurtas kaip vieninga militarizuota sistema, ideologiškai nukreipta į kovą su išoriniu ir vidiniu rasiniu priešu. Vokiečiai žvaliai žygiavo grojant patriotiniams maršams, skelbdami būsimą savo tėvynės iškilimą ir viršenybę virš visų šalių ir tautų. Nugalėtieji patys ims džiaugtis vokiečių valdymu ir juos pripažins kaip išvaduotojus nuo kraujo ištroškusių žydomasoniškų valdytojų.

Bet jau tada ėmė kurtis nauja, vidinė valstybinė ideologija, slapta, apie kurią nežinojo eiliniai vokiečiai. Į valdžią ėjo nauji šeimininkai, kloją kelią naujai doktrinai. Po 1934 m. vasaros solsticijos apie savo teises pasisako Juodasis SS ordinas. Birželio 30 d. surengiama „ilgųjų peilių naktis³⁾“, per kurią SS riteriai nužudo 500 SA⁴⁾ vadovybės narių iš konkuruojančios generolo Remo organizacijos. Patys „seno kirpimo“ nacistai sakė: „SA įkėpusią gyvybinę idėją birželio 30-ąją įveikė grynai satanistinė SS idėja“.

Netrukus, rugpjūčio 2 d., reichskancleriu tampa Hitleris, įgaudamas absoliučią valdžią, ir armija prisiekia ištikimybę ne šaliai ir konstitucijai, o jam tiesiogiai. SS gauna teisę steigti savas karinės pajėgas. Su SD, savuoju saugumo organu, ordinas pradeda nacionalsocialistinės partijos vidinį valymą.

SS ordinas kurtas pagal jėzuitų ordino principą. Jo apačioje buvo „pasaulietiniai broliai“, o kiek buvo lygių ir kas iš tikro jam vadovavo nebuvo žinoma. Nacistinė vyriausybė niekada oficialiai nepripažino aukščiausiojo Juodojo ordino buvimo fakto. Tik partijos vadovybėje pašnibždomis buvo minimi „priklausantys vidiniam ratui“, tačiau jų vardai buvo paslaptimi.

Burge, ordino pilyse⁵⁾, jauni kandidatai, praeidami pirmąją įšventinimo pakopą, rengėsi tapti magais-„kepėjais“, darbui su „kraujuojančia žmoniškąja tešla“. Apie juos Hitleris kalbėjo: „Mano ordino pilyse auga jaunimas, kuris išgąsdins pasaulį. Man reikia jaunimo, trokštančio prievartos, valdžios, nieko nebijančio, baisaus... Laisvas, nuostabus plėšrus žvėris turi žibėti jo akyse...“

Apie kitą lygį Hitleris pokalbyje su Raušningu praneša saikingiau: „Atskleisiu jums paslaptį, aš kuriu ordiną. Iš jo išeis antro lygio žmogus, kuris bus pasaulio matu ir centru, dievažmogis – būties tobulas lygis ir figūra, kultinis įvaizdis... Tačiau dar yra ir kiti lygiai, apie kuriuos man neleista kalbėti...“.

„... man neleista kalbėti...“. Reikia į tai įsiklausyti: visagaliui fiureriui, kurį vokiečių tauta prilygino dievui, kažkas draudžia kažką sakyti ir daryti, įsakinėja, o jis nedrįsta jų neklausyti. Ir apie tai pasisako jis pats...

Ar fiureris buvo tikruoju reicho vadu, jo šeimininku?
Greičiau jau marionete, jei neatsižvelgsime į jo, kaip mediumo savybes.

Pastaba: Vėliau straipsnelis bus pratęstas ir iškeltas į atskirą puslapį...

¹⁾ Žakas Nobekuras (Jacques Nobecourt, 1923-2011) – prancūzų istorikas ir žurnalistas. 1961-83 buvo „Le Monde“ užsienio skilties redaktoriumi. Jis specializuojasi politikos istorija bei Vatikano ryšiais su nacistine Vokietija.

²⁾ Augustas Bekeras (August Becker, 1900-1967) – Vokietijos chemikas ir vidurinės grandies SS vadovas. Jis padėjo sukurti dujų automobilius, skirtus mobiliems „mirties būriams“. Po karo buvo nuteistas 3 m. kalėti. Vėliau dirbo pardavėju ir darbininku. 1959 m. jam buvo pateiktas ieškinys ir jis nuteistas 10 m. kalėti, tačiau atleistas nuo įkalinimo dėl sveikatos būklės.

³⁾ Ilgųjų peilių naktis (Nacht der langen Messer) – 1934 m. birželio 30 d. naktį kruvinas susidorojimas su galimais Adolfo Hitlerio konkurentais sukarintoje SA organizacijoje. Oficialiai buvo nužudyti 82 žmonės, iš esmės visi SA lyderiai, įskaitant E. Rohmą, bet manoma kad aukų buvo daugiau. Kodinis operacijos pavadinimas buvo „Kolibris“. Pretekstu žudynėms buvo „šturmuotojų“ nelojalumas ir įtarimai rengiant pučą.

⁴⁾ SA (Sturmabteilung) – sukarinta Vokietijos nacionalsocialistų partijos organizacija (smogikai), 3-4 dešimtm. daug prisidėjusi, kad A. Hitleris užimtų valdžią. Dėl savo uniformos vadinti „rudmarškiniais“. Savo reikšmę SA prarado po 1934 m. A. Hitlerio surengtų valymų („Ilgųjų peilių naktis“). SS pradžioje buvo SA padalinys.

⁵⁾ NS-Ordensburgen („Nacionalsocialistų ordino pilys“, ar vadintos Schulungsburgen) – mokyklos elitiniams nacių kariniams daliniams. Jose buvo griežti reikalavimai. Kandidatai turėjo būti 25-30 m. amžiaus, priklausyti nacionalsocialistų partijai ar kitoms „priimtinoms“ organizacijoms, būti fiziškai sveiki, „gryno kraujo“ be paveldimamų defektų. Pavadinimas Ordensburg buvo paimtas iš teutonų ordino. Buvo įsteigtos trys mokymo institucijos („pilys“) su specializuotomis pakraipomis: Vogelzando Šiaurės Reino-Vestfalijos krašte (rasių filosofija), Sonthofeno Bavarijoje (organizaciniai ir kariniai klausimai bei diplomatija) ir Krosino Pomeranijoje (asmenybės vystymo). 4-oji planuota institucija istorinėje Malborko pilyje vakarų Prūsijoje niekada nebuvo įrengta. Pagal mokymo modelį besimokantys turėjo praleisti po metus kiekvienoje „pilyje“.