Iškilesni mūsų laikmečio sociologai

Tom Beauchamp Tom Beauchamp

Tom Beauchamp - Amerikos filosofas, sociologas ir bio-etikos atstovas; profesorius filosofijos daktaro disertaciją 1970 m. apgynęs Jeilio universitete. Tada įsidarbino Georgetown'o universitete ir 8-ojo dešimtm. viduryje - ir Kenedžio etikos institute. Nuo 1976 m. dirbo Biomedicinių ir bihevioristinių Žmogiškųjų aspektų tyrimų Nacionalinėje komisijoje, kur, kartu su kitais, parengė "Belmonto ataskaitą" (1978). Kartu su James Childress parašė "Bio-etikos principus", pirmąjį rimtą bioetikos vadovėlį (JAV).

Gimė Austine, Teksaso valstijoje.

T. Beauchamp tyrinėjimų kryptys yra D. Hiumas ir šiuolaikinės filosofijos istorija bei praktinė etika, ypač biomedicininė ir verslo etika.

Publikacijos:

  1. Hiumas ir priežastingumo problema, 1981
  2. Biomedicinės etikos principai, 1979
  3. Informuoto sutikimo istorija ir teorija, 1986
  4. Filosofinė etika, 1982, 1991
  5. Kartu su D. F. Norton ir M. A. Stewart parengė D. Hiumo darbų kritinį leidimą
  6. Per 100 mokslinių straipsnių, žurnaluose, knygose ir antologijose
  7. Yra elektroninio HUMETEXT žurnalo redaktorius

Luc Boltanski

Luc Boltanski Luc Boltanski (g. 1940) - prancūzų naujosios "pragmatinės" sociologijos atstovas. Yra Paryžiaus "Ėcole des hautes etudes en sciences sociales" profesorius ir Sociologinės politikos ir moralės grupės įkūrėjas. Jo darbai stipriai paveikė sociologiją, politinę ekonomiją, socialinę ir ekonominę istoriją.

Vystė politinės ir moralinės sociologijos tyrimus pagal Imre Lakatos pasiūlytą modelį - aplink konceptualų branduolį, pagrįstą E. Durkheim'o moralinio fakto teorija, peržiūrint "metodinį struktūralizmą" iš dinamikos ir procesų požiūrio taško. Buvo kreipiamas dėmesys kaip, daugelyje konfliktinių situacijų, keičiasi besiginčijančių elgesys.

Knygoje "Naujoji kapitalizmo dvasia" (2005), parašytoje kartu su E. Chiapello, išvystoma "tyrimo" sąvoka, išreiškiant konfliktų formas tarp veikėjų, su skirtingais teisiniais lygiais. Jei vienas kitą sekantys veiksmai yra teisiniai, jie verčia veikėjus teigti jų protavimo visuotinumą tam tikrose ribose ir panaudoti įtikinamą motyvų žodyną. Tačiau teisiniai tyrimai ne visada panaudojami konfliktuose; tie, kurie nėra klasifikuoti ir neprižiūrimi trečiųjų šalių, sudaro konfliktus, kuriuose, remiantis argumentais, neįmanoma pasiekti sutarimo, ir todėl tarp besiginčijančių susiformuoja jėgos santykiai.


David Harvey

David Harvey David Harvey (g. 1935) - JAV sociologas, Niujorko miesto universiteto antropologijos profesorius, geografas. Jo darbai daugiausia pašvęsti socialiniams ir politiniams debatams, o paskutiniu metu sugrąžino socialinių klasių ir marksistinius metodus, kaip rimtus įrankius globalaus kapitalizmo (ypač jo neo-liberaliai formai) kritikai.

D. Harvey gimė 1935 m. spalio 31 d. Gillingham'e, Anglijoje, mokėsi vietinėje gramatikos berniukų mokykloje. Ankstyvieji darbai savo prigimtimi buvo istoriniai. 7 dešimtm. viduryje jis pasidavė socialinių mokslų tendencijai naudoti kiekybinius metodus, prisidėdamas prie pozityvizmo. Jo "Paaiškinimas geografijoje" (1969) buvo svarbus momentas geografijos metodologijoje ir filosofijoje, perkeliant mokslo filosofijos principus į geografijos sritį.

Iš Anglijos Bristolio universiteto persikėlęs į Baltimorės (JAV) Johns Hopkins universitetą, jis pasireiškė naujai iškilusios radikaliosios ir marksistinės geografijos srityje. 1972 m. žinomoje esė apie geto susiformavimą, jis pasisakė už "revoliucinės teorijos" sukūrimą.

"Socialinis teisingumas ir miestas" (1973) perteikė D. Harvey nuostatą, kad geografija negali išlikti "objektyvia" miesto skurdo akivaizdoje. Jo žymus indėlis į marksizmą teigiant, kad kapitalizmas sunaikina erdvę, skirtą užtikrinti jo reprodukciją. "Kapitalo ribos" (1982) parašytos remiantis dialektiniu materializmu; ją sekė dar kelios knygos, o "Postmodernizmo padėtis" (1989) tapo bestseleriu. Galiausiai "Vilties erdvės" (2000) panaudoja utopinę temą ir spekuliatyviai apmąsto, kaip galėtų atrodyti alternatyvus pasaulis. JAV militaristiniai veiksmai, pradedant 2001-aisiais, išprovokavo tulžingą kritiką, "Naujasis imperializmas" (2003), kurioje įrodinėjama, kad karas Irake leido JAV neo-konservatoriams atitraukti dėmesį nuo kapitalizmo nesėkmės "namuose". "Trumpojoje neoliberalizmo istorijoje" (2005) apžvelgia neoliberalizmo istoriją nuo 8 dešimtm. vidurio; joje jis apibūdina neoliberalizuotą globalią politinę ekonomiją kaip sistemą, kurioje pelnosi nedaugelis daugelio sąskaita.

D. Harvey mielai verčiamos į daugelį kalbų: korėjiečių, ispanų, japonų, italų, arabų, turkų, norvegų, rusų, vokiečių, kinų, lenkų, rumunų ir kt. Pelnė daugelį apdovanojimų. 2007 m. jis išrinkas į Amerikos menų ir mokslų akademiją.


Zygmunt Bauman

Zygmunt Bauman (1925) - lenkų sociologas, nuo 1971 m. gyvenantis Anglijoje.

Gimė 1925 m. lapkričio 19 d. Lenkijos nepraktikuojančių žydų šeimoje. 1939 m., baimindamasis nacių persekiojimo, su šeima pabėgo į Tarybų Sąjungą, tarnavo Lenkijos armijoje kaip politinis instruktorius ir dalyvavo mūšiuose Kolberge (dabart. Kolobržege) bei Berlyne. 1945 m. apdovanotas Kryžiumi už drąsą. 1945-53 m. tarnavo Vietinio saugumo pajėgose (KBW), kariniame junginyje, slopinusiame lenkų pasipriešinimą sovietams.

Tarnaudamas KBW, studijavo sociologiją Varšuvos Socialinių mokslų akademijoje. Vėliau perėjo į Varšuvos universitetą, kur studijavo filosofiją, nes sociologija buvo laikoma "buržua" mokslu. KBW užsitarnavo majoro laipsnį, tačiau 1953 m. buvo gėdingai pašalintas, nes jo tėvas ketino emigruoti į Izraelį. Tačiay Z. Bauman nepalaikė tėvo sionistinių pažiūrų. Jis baigė mokslus ir 1954-68 m. buvo Varšuvos universiteto dėstytoju.

Stažuodamasis Londono Ekonomikos mokykloje, parengė Britų socialistų judėjimo studiją, lenkų kalba išleistą 1959 m. Vėliau parašė tapusią populiaria Zygmunt Bauman "Sociologiją kiekvienai dienai" (1964), tapusi1 pagrindu "Sociologiniam mąstymui" (1990). Pradžioje jis buvo artimų marksizmui pažiūrų, tačiau vėliau palaipsniui ėmė kritikuoti Lenkijos komunistinę vyriausybę. Susidūręs su politiniu spaudimu ir antisemitine kampanija, 1968 m. sausį atsisakė narystės Lenkijos Vieningoje darbininkų partijoje. 1968 m. kovo mėn. antisemitinė kampanija pasiekė kulminaciją, privertusi daugelį žydų palikti Lenkiją. Iš pradžių jis išvyko į Izraelį, kur dėstė Tel- Avivo universitete, o vėliau gavo Leeds universiteto katedrą. Nuo 1990-ųjų jis padarė nemažą įtaką anti-globalistiniam judėjimui.

Išleido apie 60 knygų, paskelbė per 100 straipsnių. Jų temos: globalizacija, šiuolaikybė ir postmodernybė, vartotojiškumas ir marališkumas.

9-ojo dešimtm. pabaigoje ir 10-ojo dešimtm. pradžioje publikavo kelias knygas, aptariančias sąryšius tarp šiuolaikybės, biurokratijos, racionalumo ir socialinio išskirtinumo. Jis, sekdamas Froidu, į Europos šiuolaikybę žiūrėjo kaip prekinį susitarimą; visuomenė atsisakė dalies laisvės vardan didesnio individualaus saugumo. Šiuolaikybė vystėsi šalindama nežinomybes ir neužtikrintumus, didino gamtos valdymą, hierarchinę biurokratiją, gausino taisyklių ir reguliavimų, skatino kategoriškumą - taip siekdama palaipsniui pašalinti asmeninį nesaugumą ir chaotiškus gyvenimo aspektus padaryti organizuotais ir valdomais. Tačiau jis palaipsniui priėjo išvados, kad tokios pastangos niekada nedavė geidžiamų rezultatų. Visada lieka socialinės grupės, kurių nepavyksta administruoti. Jis pradėjo įvesti "svetimojo" figūrą.


Loic Wacquant

Loic Wacquant - prancūzų sociologas, specializuojantis miesto ir skurdo sociologijoje bei etnografijoje.

L. Wacquant buvo Pierre Bourdieu mokinys ir vienas svarbesnių jo pasekėjų. Jis labai produktyvus rašytojas, paskelbęs per 100 straipsnių. Yra tarp-disciplininio žurnalo "Ethnography" vienas redaktorių. Jis atliko tyrinėjimus JAV ir Brazilijos kalėjimuose bei prieglaudose.

Savo darbe "Mirtina simbiozė: kai susitinka ir susimaišo getas ir kalėjimas" nepateikia plačios rasinės teorijos, o koncentruoja dėmesį Amerikos rasizmui, nukreiptam prieš juodaodžius. Anot jo, afro-amerikiečiai gyvena "pirmojoje per visą istoriją kalėjimo visuomenėje". Tai ketvirtasis etapas po vergijos, Jim Crow ir ankstyvųjų getų. Atseit, getas ir kalėjimas yra beveik tas pat, nes, palaikant vyriausybei, atskiria juodaodžius nuo visuomenės. Gyvenimas gete beveik neišvengiamai skatina nusikalstamą elgesį. O kalėjimuose juodųjų kultūra veikiama "profesionalių" kalinių, o tas poveikis vėliau pasireiškia gatvėje.


Ulrich Beck

Ulrich Beck (1944) - vokiečių sociologas.

U. Beck'as gimė 1944 m. gegužės 15 d. Vokietijos Stulpo mieste (dabar Slupskas Lenkijoje). Nuo 1966 m. Miuncheno universitete studijavo sociologiją, filosofiją, psichologiją ir politiką. 1972 m., gavęs filosofijos daktaro laipsnį, įsidarbino jame sociologu. Profesoriavo Munsterio (1979-81) ir Bambergo (1982-92) universitetuose. Vėliau buvo Miuncheno universiteto sociologijos profesorius ir Sociologijos instituto direktorius. Taipogi yra Londono Ekonomikos mokyklos profesorius. Gavo daug tarptautinių premijų ir garbės vardų. Yra vedęs sociologę Elisabeth Beck-Gernsheim.

Šiuo metu susidomėjęs modernizacijos, individualizacijos, globalizacijos ir ekologijos problemomis. Tiria besikeičiančias sąlygas plečiantis globaliniam kapitalizmui, mažėjant profsąjungų įtakai ir tampant lankstesniu darbo procesui. Jo naujoji teorija sukasi apie kosmopolitizmo koncepciją.


Richard Sennett

Richard Sennett (1943 m. sausio 1 d.) - JAV sociologas. Labiausiai žinomas socialinių ryšių miestuose bei miesto gyvenimo įtakos individams tyrimais. Yra Niujorko Humaniškumo instituto steigėjas. 2006 m. gavo Štutgarto miesto Hėgelio premiją. Yra vedęs sociologę Saskia Sassen.


Saskia Sassen Saskia Sassen

Saskia Sassen (1949) - Amerikos sociologė, išsiskirianti tyrinėjimais globalizacijos ir tarptautinės žmonių migracijos klausimais. Kolumbijos universiteto ir Londono ekonomikos mokyklos sociologijos profesorė. Ištekėjusi už sociologo Richard Sennett.

S. Sassian gimė 1949 m. sausio 5 d. ir augo Buenos Aires, į kurį jos tėvai persikėlė 1950-aisiais. Nuo 1966 m. po metus studijavo filosofiją ir politiką Poitiers (Prancūzija), Romos ir Buenos Aires universitetuose. Nuo 1969 m ji studijavo sociologiją ir ekonomiką Indianos Notr-Dame universitete, kuriame 1974 m. gavo daktaro laipsnį.

Paskutiniais dviem 20 a. dešimtmečiais įsigilino į miesto sociologijos klausimus. Tyrinėjo kaip globalizacija (ekonominis pertvarkymas) ir darbo jėgos ir kapitalo judėjimai veikia miesto gyvenimą. Taip pat nagrinėjo komunikacijų technologijos įtaką. Ji atkreipė dėmesį, kaip valstybės praranda valdžią šiose srityse ir analizavo transnacionalizmo plėtimąsi, apimantį ir tarptautinę žmonių migraciją. Ji identifikavo ir aprašė globalaus miesto fenomeną (1991 m. tokio pat pavadinimo knygoje). S. Sassian knygos išverstos į daugelį kalbų.


Manuel Castels

Manuel Castels (1942) - ispanų sociologas, tyrinėjęs informacinę visuomenę ir komunikacijas.

Gimė Hellin'e, užaugo daugiausia Barselonoje, konservatyvioje šeimoje. Dar paaugliu tapo aktyviu anti-frankistinio judėjimo nariu. Teko palikti šalį ir, sulaukęs vos 20-ies, mokslus baigė Paryžiuje. Paryžiaus universitete užbaigęs doktorantūrą, dėstė jame 1967-79 m., o tada paskirtas Berklio Kalifornijos universiteto sociologijos profesoriumi. 2001 m. kartu tapo ir Katalonijos atvirojo universiteto (UOC) tyrimų profesoriumi. Gavo daug garbės daktaro ir kitų garbingų titulų.

8-ame dešimtm. vystė marksistinę miesto teoriją, pabrėžė socialinių judėjimų vaidmenį miesto transformavimui. Įtraukė "kolektyvinio vartojimo" koncepciją (viešas transportas, vieši namai ir pan.).

9-ame dešimt. dėmesį sutelkė naujų technologijų vaidmeniui ekonomikos restruktūrizavime. 1989 m. įvedė "srautų erdvės" koncepciją, kuria jis įvardijo materialius ir nematerialius globalius informacinius tinklus, kurių dėka vis didesnė ekonomikos dalis koordinuojama. Savo tyrimus apibendrino didelės apimties "Informaciniu amžiuje" (trilogija, 1996-98), tiesa sulaukusiame kritikos.

M. Castels analizė remiasi trimis dimensijomis: gamyba, valdžia ir patirtimi. Viskas yra socialinėje dinamikoje. Analizuodamas Interneto vystymąsi, jis prabrėžia valstybės (karinio ir akademinio sluoksnių), socialinių judėjimų (hakeriai ir socialiniai aktyvistai) ir verslo vaidmenis kuriant jam būtiną infrastruktūrą. Tai apibendrina sakiniu: "Mūsų visuomenės nuolat struktūrizuojamas palei bipoliarinę Tinklo ir paties priešpriešą". M. Castels įvedė naują terminą "4-asis pasaulis".


Anthony Giddens

Anthony Giddens Anthony Giddens (1938) - britų sociologas, žinomas savo struktūrizacijos teorija ir holistiniu šiuolaikinių visuomenių požiūriu.

A. Giddens gimė 1938 m. sausio 18 d. Londone viduriniajai klasei priklausančioje šeimoje. Joje jis pirmasis pradėjo mokytis universitete Hull'o ir vėliau Londono Ekonomikos mokykloje; 1974 m. Kembridžo Kingo koledže apsigynė filosofijos daktaro laipsnį. Nuo 1961 m. Leicesterio universitete dėstė socialinę psichologiją, čia susipažino su Norbbert Elias. 1969 m. pradėjo dėstyti Kembridžo universitete, 1987 m. tapo profesoriumi. 1997-2003 m. buvo Londono Ekonomikos mokyklos direktoriumi. Buvo premjero Tony Blair'o patarėju, pateikusiu "trečiojo kelio" idėją (kurią priėmė ir B. Clinton'as).

A. Giddens yra apie 35 knygų ir per 200 straipsnių, esė ir apžvalgų autorius. Jis parašė komentarus apie visas pagrindines socialines mokyklas ir sociologus. Jo rašiniai varijuoja nuo abstrakčių, meta-teorinių problemų iki tiesioginių, "žemiškų" klausimų. Žinomas ir tarp-displinariniu požiūriu: komentavo ne tik sociologinius klausimus, bet ir antropologijos, archeologijos, psichologijos, filosofijos, istorijos, lingvistikos, ekonomikos ir net politikos.

Pagrindinės publikacijos:

  1. Kapitalizmas ir šiuolaikinė socialinė teorija, 1971
  2. Naujos metodologinio metodo taisyklės, 1976
  3. Pagrindinės socialinio mokslo problemos, 1979
  4. Visuomenės konstitucija, 1984
  5. Šiuolaikybės pasekmės, 1990
  6. Šiuolaikybė ir tapatybė, 1991
  7. Intymumo transformacija, 1992
  8. Anapus kairės ir dešinės, 1994
  9. Trečiasis kelias: Socialinės demokratijos atnaujinimas, 1998

Sociologijos prigimtis

Iki 1976 m. dauguma A. Giddens raštų buvo kritiški daugelio rašytojų, mokyklų ir tradicijų komentarai. Jis pasisakė prieš tuo metu dominuojantį funkcionalizmą (atstovaujamą T. Parsons'o,  Makso Vėberio idėjų plėtotojo), kritikavo evoliucionizmą ir istorinį materializmą. Jis įtikinėjo, kad Vėberis, Durkheimas ir Marksas, nepaisant jų skirtingų metodų, buvo susirūpinę ryšiu tarp kapitalizmo ir socialinio gyvenimo.

"Naujosiose taisyklėse..." jis pastebėjo, kad funkcionalistinis Durkheimo įvestas metodas traktuoja visuomenę kaip tokią, nesuvedamą į individus. Jis atmetė Durkheimo "sociologinę pozityvizmo paradigmą", kuri bandė nustatyti dėsnius, kurie paaiškintų, kaip turi elgtis visuomenė, neatsižvelgdama į tai, kaip tai supranta atskiri Anthony Giddens visuomenės nariai. Jis priešpastatė Vėberio interpretatyviąją sociologiją, dėmesį sutelkiančią į individų veiklą ir motyvus. Vienok, A. Giddens atmetė abiejų jų pozicijas, nes kaip visuomenė negali būti kolektyvinis vienetas, taip ir individas negali būti laikomas svarbiausiu jos analizės elementu. Jis paėmė herrneneutinės tradicijos (iš interpretatyviosios sociologijos) logiką, aiškindamas veiksmo svarbą ir teigdamas, kad socialiniai veikėjai visada kažkiek žino, ką jie daro. Tad socialinė tvarka visada yra tam tikrų iš anksto suplanuotų socialinių veiksmų rezultatas, ne tik automatinis evoliucinis vyksmas. Sociologai, skirtingai nuo gamtamokslininkų, turi interpretuoti socialinį pasaulį, kurį jau interpretavo patys jame gyvenantys aktoriai. Tai sudaro "struktūros dualumą": struktūrizuota aplinka riboja individo elgesį, tačiau kartu padaro jį įmanomu.

Jis taipogi atkreipė dėmesį į tam tikros socialinio ciklo formos egzistavimą: kai suformuluojamos sociologinės koncepcijos, jos nufiltruojamos atgal į kasdienybę ir pakeičia žmonių mąstymo būdą. Kadangi socialiniai aktoriai yra refleksyvūs, jie savo veiksmus adaptuoja pagal besikeičiantį suvokimą. Taigi, socialiniai mokslai pajėgūs keisti žmonių veiklą. Šį dvigubą sąsają A, Giddens vadina "dviguba hermeneutika".

Apibendrinant, pirminiai sociologinės analizės uždaviniai yra: 1) įvairių gyvenimo formų hermeneutinis paaiškinimas ir tarpininkavimas socialinio mokslo aprašomosiose metakalbose; 2) Visuomeninės gamybos ir reprodukcijos kaip žmonių veiklos rezultato aiškinimas.

Struktūrinimas

A. Giddens struktūrinimo teorija tiria, kas formuoja socialinė tikrovę: individai ar socialinės jėgos. Jis teigė, kad nors žmonės ir nėra visai laisvi rinktis savo veiksmus, o jų žinios yra ribotos, vis tik jie yra agentai, kurie atgamina socialinę struktūrą ir sukelia socialinius pokyčius. Jo idėjos rado atgarsį modernistinės pakraipos poeto Wallace Stevens kūryboje. A. Giddens aiškina, kad ryšis tarp struktūros ir veiksmo yra fundamentalus socialinės teorijos elementas ("struktūros dualumas").

Baziniame lygyje tai reiškia, kad žmonės kuria visuomenę, tačiau tuo pat metu yra jos varžomi. Veiksmas ir struktūra negali būti tiriami atskirai, nes struktūra kuriama, išlaikoma ir keičiama veiksmais, o veiksmai įgauna forma tik esant struktūrai: priežastingumo ryšis veikia į abi puses ir neįmanoma nustatyti, kas ką keičia.

Beje, A. Giddens skiria struktūras ir sistemas. Sistemos atskleidžia struktūros požymius, tačiau pačios nėra struktūromis. Struktūrų sukuriamų (atkuriamų) sistemų procesą A. Giddens vadina struktūrinimu. Sistemos yra agentų veiklos ir erdvėje-laike nusistovėję ryšiai. Struktūros yra taisyklių ir resursų rinkiniai, kuriais naudojasi individualūs aktoriai. Taigi, struktūrą formuojantys ryšiai gali egzistuoti "ne laike ir ne erdvėje", t.y., nepriklausomai nuo konteksto, kuriame jie sukurti. Kaip pavyzdį galima nurodyti mokytojo ir mokinio ryšį: kai jie susitinka kitame kontekste, pvz., gatvėje ar parduotuvėje, hierarchija tarp jų vis tiek išlaikoma.

Skruktūra gali riboti veiksmą, tačiau ji taipogi gali suteikti bendrą prasmių lauką. Paimkime kalbos pavyzdį: kalbos struktūrą nusako sintaksės taisyklės, kurios apibrėžia tam tikras leistinas žodžių kombinacijas. Tačiau ši struktūra taipogi turi taisykles, kurios leidžia susidaryti naujiems veiksmams, leidžia kurti naujus prasmingus sakinius.

Ryšiai tarp mikro ir makro

Struktūrinimas yra labai naudingas sintezuojant mikro ir makro darinius. Mikro lygyje, paimkime šeimos pavyzdį: esma laisvi rinktis sutuoktinį ir bendravimo būdą su jais, kad suteikia daugiau pasirinkimų, tačiau kartu reikalauja įdėti daugiau pastangų, nes santykiai tampa refleksyviu projektu, kuris turi būti interpretuojamas ir palaikomas.

Makro lygyje paimkime globalizacijos pavyzdį: tai suteikia naujas plačias galimybes investavimui ir vystymui, tačiau krizės gali paveikti visą pasaulį, išplisdamo toli nuo atsiradimo vietos ir veikti individų veiklą.

A. Giddens pateikia vedybų pavyzdį, kad iliustruotų mūsų požiūrių pokytį. Socialiniai ryšiai ir seksualumas (mikro lygio pokyčiai) yra siejami su religijos įtakos mažėjimu ir racionalumo stiprėjimu (makro lygis), o taip pat su įstatymų pasikeitimais (makro), kurių poreikis kyla ir kasdieninio gyvenimo lygmens (mikro lygis). O šie, savo ruožtu, veikiami socialinių judėjimų: moterų bei egalitarianizmo (makro), kurie patys atsirado iš nepasitenkimo kasdieniniu gyvenimu (mikro). Visa tai vis labiau jungiama masinės žiniasklaidos, vienu pagrindinių informacijos šaltinių, kuris yra svarbiausias šiuolaikinei refleksijai.

Šiuolaikybė

A. Giddens gilinosi į socialinių institucijų charakteristikas įvairiuose istorijos etapuose. Jis sutinka, kad labai specifiniai pokyčiai žymi mūsų erą, tačiau teigia, kad tai nėra "post-modernistinė" era, o tik "radikalizuota šiuolaikybės era", kurią sukėlė tų pačių socialinių jėgų, kurios formavo ankstesnį amžių, išsivystymas.

Anot A. Giddens, labiausiai būdinga šiuolaikybės ypatybė yra ta, kad mes atskirti nuo laiko ir erdvės. Ankstesnėse visuomenėse, erdvė buvo sritis, kurioje žmogus judėjo, o laikas patirtis, kurią jis įgaudavo judėdamas. Dabar galite įsivaizduoti, kaip atrodo kitos erdvės, jose net nepabuvoję. Šiuo atžvilgiu, A, Giddens kalba apie virtualią erdvę ir virtualų laiką. Kita šiuolaikybės skirtybė yra pažinimo srityje. Anksčiau žinias sukaupę turėjo senoliai, dabar remiamės ekspertinėmis sistemomis. Jos nėra laike ir erdvėje, tačiau privalome jomis pasitikėti. Bet net pasitikėdami, žinome, kad kažkas gali nutikti blogai: visada yra rizika, į kurią turime atsižvelgti (kaip ir naudojamose technologijose). Tad, šiuolaikinėse visuomenėse tvyro tam tikras neužtikrintumas. Tad šiuolaikybė yra tarsi Džugernautas, keliaująs per erdvę.

Kita ypatybė yra išsiplėtęs refleksyvumas, tiek individų, tiek institucijų lygiuose. Šiuolaikinėse institucijose visada yra komponentas, skirtas tirti pačią instituciją, siekiant padidinti jos efektyvumą. A. Giddens kalba apie "dvigubą hermeneutiką": kiekvienas veiksmas turi dvi interpretacijas. Viena jų yra paties aktoriaus, o kita tyrėjo, kuris bando suteikti prasmę tam, ką jis stebi. Vienok,, aktorius gali sužinoti tyrėjo interpretaciją, ir pagal tai pakeisti savąją interpretaciją arba tolimesnę veiksmo eigą. Būtent todėl socialiniuose moksluose negalimas pozityvus tyrimas.

"Istorinio materializmo šiuolaikinėje kritikoje" A. Giddens daro išvadas, kad:

  • neegzistuoja visa apimančio socialinių pokyčių mechanizmo, jokio universalaus istorijos variklio, tokio, kaip klasių konfliktas;
  • Nėra universalių socialinio vystymosi etapų ar laikotarpių;
  • Visuomenės neturi jokių kitų poreikių, o tik tokius, kokius turi individai, tad tokios sąvokos kaip prisitaikymas joms netaikytinos;
  • Ikikapitalistinės visuomenės buvo susiskaidžiusios į klases; tačiau tik kapitalizme egzistuoja endemiškas klasių konfliktas, politinės ir ekonominės sričių atskyrimas, nuosavybė laisvai susvetimėjusi kaip kapitalas, "laisvas" darbas ir darbo rinkos;
  • Nors klasių konfliktas yra neatskiriama kapitalistinės visuomenės dalis, čia nėra teleologijos, kuri galantuotų darbo klasės tapimu universaliąja klase.

    Trečiasis kelias

    Vėlyvojoje šiuolaikybėje bei post-skurdo ekonomikoje politiniai mokslai pasikeitė. A. Giddens pažymi, kad atsiranda galimybė, kad "gyvenimo politika" (savi-aktualizacijos politika) taps matomesnė nei "emancipacinė politika (nelygybės politika), kad nauji socialiniai judėjimai kels daugiau socialinių pokyčių nei politinės partijos, kad refleksyvus asmenybės projektas ir pasikeitimai lyčių ir seksualiniuose ryšiuose gali nuvesti, per "demokratijos demokratizavimą", į naują Habermaso "dialogo demokratijos" erą, kuriame skirtumai niveliuoti ir veikla sutvarkyta naudojant diskursą, o ne prievartą ir valdžios komandavimą.

    A. Giddens pažymėjo, kad politinės "dešinės" ir "kairės" koncepcijos praranda svarbą dėl daugelio faktorių, iš kurių svarbiausias yra alternatyvos kapitalizmui nebuvimas ir politinių opozicijų, besiremiant socialinėmis klasėmis, susilpnėjimas. "Anapus kairės ir dešinės", jis kritikuoja "rinkos socializmą" ir formuoja 6 punktų programą radikaliosios politikos atstatymui:
    atstatyti pažeistą solidarumą;
    pripažinti gyvenimo politikos pagrindinį vaidmenį;
    priimti, kad aktyvus pasitikėjimas skatina kylančią politiką;
    taikyti dialogo demokratiją;
    permąstyti gerovės būseną;
    pasipriešinti prievartai.

    "Trečiasis kelias" nurodo ir platų politinių pasiūlymų spektrą, skirtą tam, ką A. Giddens laiko "progresyviąja centro-kairiąja" kryptimi britų politikoje. Trečiojo kelio tikslas yra padėti piliečiams pravesti savo kelią pro pagrindinius šio laikmečio reiškinius: globalizaciją, asmeninio gyvenimo pasikeitimus ir mūsų santykį su gamta.

    A. Giddens yra optimistiškas dėl mūsų ateities: "Nėra jokio vieno agento, grupės ar judėjimo, kuris, kokiu laikytas Markso proletariatas, gali nešti žmonijos viltis". A. Giddens yra už "mažus vaizdelius", kuriuos žmonės pasidaryti savo namuose, arba vietoje ar vietos bendruomenėje. Tai yra skirtumas, kuris nepagrįstą utopiją skiria nuo utopinio realizmo. Žodžiu "utopinis" jis išreiškia kažką nauja ir neįprasta, o žodžiu "realizmas" jis pabrėžia, kad tos idėjos pagrindas yra egzistuojančiuose socialiniuose procesuose ir ji gali būti laikoma tiesiog jų ekstrapoliavimu. Tokios ateities centre yra labiau socializuota, demilitarizuota ir besirūpinanti visa planeta globali pasaulinė tvarka, besisiejanti su žaliųjų, moterų ir taikos judėjimais platesnio demokratinio judėjimo ribose.

    Maksas Vėberis
    Apmatai: Moralumas
    Moters kelias į akademiją
    Džonas Lokas. Apie auklėjimą
    P. Fejerabendas prieš mokslą
    Socialinės tvarkos problema
    Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
    Psichiatro-paciento santykiai
    Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
    Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
    Thomas Huxley – išgarsėjęs anglų savamokslis
    Trobriandiečių primityvioji ekonomika
    Mazochizmas - antropologinė paslaptis
    A. Bogdanovo biografija ir filosofija
    Machizmo: varžymasis dėl garbės
    21 a. mokslo idėjos ir švietimas
    Neurobiologija: kas spręstina?
    Kas blogai su tuo piešiniu?
    Autizmas: iškilūs ir keisti
    Nenormalumai kaip norma
    Narcisizmas psichoanalizėje
    Objektyvizmas (Ayn Rand)
    Religijos samprata
    Piterio principas
    Laiko dvelksmas
    Vartiklis