Trobriandiečių primityvioji ekonomika  

B.Malinovskio LSE skaitytų paskaitų 1920 m. vasaros trimestre paskaitų reziumė, įtraukiami kai kurie Robert Mond'o^*) etnografinės ekspedicijos į Britų Naująją Gvinėją rezultatai.

Mažai dėmesio skirta primityviųjų tautų ekonomikos klausimams. Svarstymų buvo skirta ekonominių institucijų kilmei - daugiau nuosavybės kilmei; ekonominio vystymosi pakopoms ir kai kuriems mainų klausimams, „primityviesiems pinigams“, bei rudimentinėms darbo pasiskirstymo formoms. Vienok, kaip taisyklė, rezultatai menki, nes teoretikų ekonominių problemų nagrinėjimų apimtis neproporcionali jų sudėtingumui ir svarbai, o tyrimų vietoje nėra gausu....

Studijuojantis ekonomiką turėtų natūraliai suvokti, kiek (jei išvis galima) jo išvados gali būti taikomos visiškai skirtingai nuo mūsų bendruomenei. ... Mano manymu, K. Buecher'io^**) „Industrinės evoliucijos“ išvados yra klaidingos dėl netikslios medžiagos, pagal kurią jos padarytos. Atseit, čiabuviai neturi jokios ekonominės organizacijos.

Trobriandiečiai, gyvenantys salose į šiaurės rytus nuo Naujosios Gvinėjos, yra Melanesijos gyventojai su išvystyta vadovavimo sistema, įvairiais amatais ir liaudies menu. Ir jų kultūros lygis nėra aukštesnis nei polineziečių, Indonezijos gyventojų, afrikiečių ar Amerikos indėnų.

Jie gyvena koralų salose su derlingu dirvožemiu tinkamu auginti yam ir taro. Pakrantę sudaro arba rifas arba lagūna su žuvimi. Tad vietiniai daugiausia laiko skiria žemdirbystei bei žvejybai. Tad maisto gausu ir užtenka gan gausiam gyventojų kiekiui. Naudoja labai paprastus įrankius: žemės įdirbimui nusmailintas kuolas, kiekvieną kartą iš naujo pasidaromas. Žvejybai - plačius tinklus, bučius, kabliukus ir nuodus. Yra įgudę drožinėti medį, pinti krepšius ir gaminti labai vertinamus kriauklių papuošalus. Dėl žaliavos stokos iš kitų salų įsiveža akmens dirbinius ir keramiką.

Krašto valdymo struktūra yra sudėtinga. Pradžioje man bendrai išsakė, kad:

• Vadas yra viso krašto savininkas;
• Kiekvienas įdirbtos žemės plotas turi savininką;
• Visi kaimo gyventojai valdo žemę kartu.

Įsigilinus pasirodė, kad kai kurie plotai gali turėti ir po kelis "savininkus". Problema yra su žodžio "turėti", "savininkas" supratimu pas juos.

Vadas (Guya'u) turi valdžią visai dirbamai žemei apylinkėje. Tai išreiškiama titulu "savininkas" (Toli) ir tam tikromis apeigomis bei privilegijomis - spręsti, kur bus dirbama žemė, spręsti ginčus dėl žemės ir pan. Žemės burtininkas (Towosi) irgi save vadina "žemės savininku" ir atlieka sudėtingas būrimo funkcijas. Bet, atskiroms žemės valdoms, "savininku" yra ir kilmingieji ar žemesnio rango vadai. Ir pagaliau, atskiras žemės plotas priklauso kažkuriam bendruomenės nariui, kurį apdirba pats ar išnuomoja kitam per sudėtingą atsiskaitymo sistemą. Vadai, burtininkai ir kilmingieji irgi turi "nuosavus" žemės plotus.

Tokia ne visai paprasta žemės valdymo sistema ir nereti ginčai, kaip ir bendro darbo organizavimas rodo, kad reikalinga socialinė valdžia, kurią vykdo vadas su kilmingųjų pagalba. Įtaka turi ir Towosi, laukų burtininkas, kuris dalyvauja kiekvienoje laukų darbų stadijoje, nurodo darbus ir nustato tabu laikotarpius.

Žemės plotų klausimai aptariami susirinkimuose prie burtininko namo. Po to bendruomenės nariai burtininkui atneša maisto dovanų, kurių dalį šis naktį paaukoja protėvių dvasioms ir virš tam tikrų lapų išsako užkeikimus. Kitą rytą burtininkas patraukia į laukus su kaimo vyrais, nešančiais po kirvį, kurio ašmenys uždengti užburtais lapais. Kaimo gyventojams stovi aplink, Towosi trinkteli į žemė su apeigų lazda ištardamas užkeikimą. Taip padaro kiekviename žemės sklype, ir kiekviename jų vyrai savo kirviais iškerta po kelis jaunus medelius. Tada kokį mėnesį vyrai vieni kerta krūmus. Praktikuojamas bendras darbas. Towosi nusprendžia, kada prasidės kita stadija, krūmų sudeginimas ir žemės ploto išvalymas. Kai jis laiko, kad iškirsti krūmai pakankamai išdžiūvo, jis praneša apie tabu, ir bet kokie kirtimai turi būti nutraukti. Per maždaug tris dienas trunkančias apeigas jis "paruošia" plotų valymą, kurį atlieka kartu vyrai ir moterys. Tada kelias dienas vyksta apeigos "paruošiančios" yam sodinimą. Apeigos lydi kiekvieną naują etapą - laukų ravėjimą, kurį bendrai atlieka moterys; yam šalnų ir šakniagumbių valymą; ankstyvųjų ir vėlyvųjų yam derliaus nuėmimą,

Augalus išdygus papildomai atliekama eilė apeigų, skatinančių jų augimą - sėklų išdygimą, augimą, suktis apie atramą, pumpurų sukrovimą ir išsprogimą ir t.t. Towosi pirmiausia apeigas atlieka 4-iuose kiekvieną sezoną parinktuose plotuose vadinamuose Leywota. Jų savininkai atsako už burtų veikimą, tad jis negali jų užleisti ir jie apdirbami ypatingai kruopščiai. Tad jie yra kaip pavyzdys kitiems.

Be šių apeigų, Towosi taip pat prižiūri kai kurias veiklas, pvz., tvoras, saugančias nuo krūmynų kiaulių ir smulkiųjų kengūrų. Bendras plotas yra aptvertas tvora, kurios dalį turi kiekvienas prižiūrėti. Tad vieno aplaidumas gali padaryti žalos kitiems. Taip nutikus burtininkas prie apsileidėlio namo sušaukia kaimą ir jį garsiai gėdina.

Kokia Towosi ekonominė svarba? Vietiniai giliai tiki, kad savo burtais Towosi valdo gamtos galias ir taipogi tiki, kad jis gali valdyti žmogaus darbus. Pradėti naują darbą be jo įsikišimo jiems neįsivaizduojama. Tad jo magiškoji veikla įkvepia jiems pasitikėjimą sėkme ir duoda impulsą darbui. Jis yra psichologinė jėga užtikrinanti organizuotą bendruomenės darbą. Jis laikomas vadovu, kurio iniciatyvas jie pasirengę vykdyti.

Tačiau vietiniai nedirba tik išorinės prievartos skatinami. Jie susirūpinę savo laukais ir gali tiek pavieniui, tiek bendrai efektyviai dirbti. Bendras darbas gali vykti skirtinga apimtimi - apsijungti kelios bendruomenės, viena ar keli namai. Jiems duodami skirtingi pavadinimai ir atlyginimas maistu irgi skiriasi. Kuo daugiau darbo, tuo gausiau atlyginama.

Ypatingą dėmesį patraukia kayasa, laikotarpis, kai visos veiklos - žemės dirbimas, žvejyba ir net sportavimas ar šventės vyksta ypač intensyviai. Kai metai geri, o laikas palankus, vadas skelbia kayasa, kurią pradeda didele puota. Visą kayasa laiką vyksta kitos vado keliamos puotos, ir jų dalyviai įsipareigoja dirbti su ypatingu užsidegimu.

Panašiai organizuojamos ir kitos veiklos: žvejyba, namų ir kanojų statyba. Tačiau "genties finansus" aptarsime irgi remdamiesi žemdirbystės pavyzdžiu. Nors kiekviena šeima gauna po vieną ar kelis sklypus, ji pati nesuvartoja savo triūso rezultatų. Egzistuoja ir įsipareigojimų sistema besiremianti giminystės ryšiais ir duokle vadui.

Pirmiausia, vyras beveik visas gėrybes turi padalinti tarp seserų, iš esmės, išlaikyti jas ir jų šeimas. Tam reikia daug papildomo darbo ir transportavimo. Paskirstymo sistema virsta dovanų ir kontr-dovanų tinklu. Ką vietinis bedarytų, kur bevyktų (į karą, žygį ar šventę) jis privalo duoti ir sulaukti dovanų.

Dalis derliaus suplaukia pas vadą įvairiais kanalais - per duokles ir, ypač, poligamijos ryšius jis sukaupia apie 30% apylinkės turto. Vietiniams perteklinio maisto gaminimas yra jų vertės parodymas. Didžiausia gėda būti pavadintam "neturinčiu maisto". Galėti pasigirti maisto gausa yra jų garbės reikalas. Visas jų elgesys susijęs su tuo, kad nesukelti įtarimo apie prastą maistą, pvz., įžeidimu laikomas viešas valgymas svetimame kaime. Visos jų ambicijos susiję su maisto demonstravimu. Tai daroma bet kuria proga - derliaus metu, ka keičiamasi dovanomis, ar vykstant milžiniškam maisto išdalijimui (Sagali). Vyksta net specialios maisto parodos, kai du kaimai varžosi tarpusavyje ir tai laikyta taip rimta, kad kildavo net karai.

Vadas vienintelis turi didelį yam sandėlį, tarp kurio rastų palikti plyšiai, kad kiekvienas galėtų pasižiūrėti ir pasidžiaugti. Ir tik vadas gali kaupti ir laikyti didelius kiekius. Kita vado privilegija, iškeisti maistą į nuolatinį turtą. Šią teisę jis labai saugo ir gali nubausti bet kurį, bandantį jį pamėgdžioti.

Vaygua, ypač vertinami daikai, yra kelių tipų - dideli apeigų kirviai raudonų kriauklių karoliai, conus millepunctatus kriauklės. Vargu ar jie turi praktinę naudą, bet turi didelę vertę vietiniams. Jie pagaminti iš retai randamos žaliavos. Taip pat jie labai ilgalaikiai. Pagrindinė jų ekonominė vertė yra turto, o tuo pačiu ir valdžios, požymis. Laikas nuo laiko jais pasikeičiama ceremonijų metu. Tik vadas gali juos gaminti ir kartkartėmis iškeisti į maistą. Dažnai jie vadinami „pinigais“. Bet „pinigai“ (ar „valiuta“), kaip mes juos suprantame, negalimi tarp trobriandiečių. Tai esybė, kuri turi cirkuliuoti ir turėti nustatytą vertę.
Pastaba: vertybių, Vaygua, mainai prekybos forma vyko Kula metu dalyvaujant įvairių salų atstovams.

Seniau vadas buvo ir maždaug 3/4 visų kiaulių, kokoso riešutų ir betelio riešutų savininkas. Kaimuose yra po kelis žmones, kurie prižiūri šiuos dalykus ir atveža jam derlių. Bet bendruomenėje, kurioje viskas remiasi dovanomis ir apmokėjimu, net vadas turi apmokėti už jam suteikiamas paslaugas.

Valdžios esmė yra įsakinėti ir bausti už nusižengimus. Už nusižengimus dažniau baudžiama pikta linkinčiais burtais, už kuriuos mokama Vaygua. Vadas turi teisė rengti bet kokias iniciatyvas - tik už viską jis turi sumokėti (kaip puotos kayasa atveju, o seniau, ir rengiant karus). Tad vado „ekonominė“ rolė atitiktų genties „bankininką“.

Naudingų daiktų mainai (Gimwali) vyksta tiek viduje, tiek su išore. Kartais jie įgyja dovanų ir kontr- dovanų formą. Ir jie labai gerai išvystyti pagal atitinkamas atitikimo taisykles. Tarkim Bwoitalu salos gyventojai yra įgudę drožėjai ir gamina puikius indus. Tačiau jiems reikia yam ir kokoso riešutų. Jis žino, kiek už juos gaus kokoso riešutų Oburaka saloje, kiek yam krepšių Kiriwina saloje, o kitose salose gali gauti raudonųjų kriauklių karolių ar vėžlio šarvo auskarų. Kai kuriems pakrančių kaimams reikia ypatingai stiprių vijoklių kanojoms suraišioti. Jų atitinkamais mainais gali gauti iš kaimų šalia pelkių. Vietos laisviems mainams nėra. Todėl nėra ir poreikio mainų tarpininkui (pinigams).

Skaitant apie primityvių tautų „pinigus“, kaip diwarra kriauklės Naujojoje Britanijoje at didieji Karolinos akmenys, man neatrodo įtikinama. Tam reikia daikto, kuris būtų bendras vertės matas. Ten, kur pirmykštės tautos atliko išorinę prekybą su aukštesnėmis kultūromis, - kaip Afrikoje, kur prekyba su arabais ir europiečiais vyko ilgą laiko tarpą. Pinigai turėjo egzistuoti. Kai kurie vadinamieji pietų jūrų „pinigai“ (kaip diwarra) galėjo įgyti panašią funkciją sąveikos su europiečiais pasėkoje.

Tad galima teigti, kad salose nėra nacionalinės ekonomikos, jei ją traktuosime kaip laisvą keitimąsi prekėmis ir paslaugomis. Tačiau toli gražu, negalima sakyti, kaip Buecher, kad nėra jokios ekonominės organizacijos, kai kiekvienas individas tenkina tik savo reikmes be jokio darbo ir gėrybių paskirstymo. Tokią formą galima pavadinti Genties ekonomika.

^*) Robertas Mondas (Robert Ludwig Mond, 1867-1938) – britų chemikas ir archeologas. Buvo „Brunner Mond & Co”. Dėl ryšio su nikelio kasyklomis Kanadoje buvo Toronto Karališkojo Ontario muziejaus globėjas. Chemijos srityje kartu su tėvu atrado tetrakarbonikelio dujinį komponentą, patobulino pentakarbonilgeležies gamybą ir kitus panašius dalykus. Susidomėjo Egipto archeologija ir dirbo kartu su keliais garsiais archeologais. Surinko gausią artefaktų kolekciją, kurią perdavė Britų muziejui. Taip pat vykdė archeologinius darbus Palestinoje, Prancūzijoje ir Normandijos salose. 1914-16 ir 1917-18 m. surengė ekspedicijas į Trobriando salas Ramiajame vandenyne.

^**) Karlas Biucheris (Karl Wilhelm Bucher, 1847-1930) – vokiečių ekonomistas ir ekonomikos istorikas, statistikas, naujosios ekonomikos teorijos atstovas, vienas iš dovanų ekomikos pradininkų. Įvedė žurnalistiką kaip akademinę discipliną. Laikė, kad žmonija vystėsi palaipsniui praeidama natūrinio ūkio, miesto ūkio, valstybės ūkio ir galiausiai pasaulinio ūkio etapus. („Liaudies ūkio atsiradimas“, 1893).

Šaltinis:
B. Malinowski. The Primitive Economics of the Trobriand Islanders// Economic Journal, vol.31, 1921, p.1-16

Papildoma literatūra:
B. Malinowski. Kula: Circulating Exchange of valuables in the Archipelagoes of Eastern Guinea// Man, July 1929