P. Florenskis ir Maskvos matematikai

Iškilus teologas, filosofas ir gamtamokslininkas P.A. Florenskis (1882-1937) Maskvos un-to fizikos-matematikos fakultete studijavo 1900-04 m. Vėliau atmetė N. Žukovskio ir L. Lachtino pasiūlymą likti fakultete ir pasirinko dvasinę kryptį. Baigė dvasinę akademiją ir pasišventė Dievo žodžio skelbimui. Dar gimnazijoje jį domino filosofijos klausimai ir svarbi vieta buvo skirta matematikai, leidžiančiai sukurti savitą pasaulėžiūros variantą. Taip, pvz., jo pasiūlyta originali geometrinė kompleksinių skaičių interpretacija tapo svarbiu elementu mokymui apie dvisluoksnę realybės struktūrą.

3-io dešimtm. pabaigoje Rusijoje sustiprėjo religijos persekiojimas. 1928 m. P. Florenskis buvo suimtas, o antrąkart suimtas 1933 m. iškeliant sufalsifikuotą kaltinimą. Jį apkaltino esant kontrrevoliucinės organizacijos nariu, kurios nariais buvo ir N.N. Luzinas bei S.A. Čaplyginas (nors šiedu to ir nesužinojo). Po kelių metų kilnojimo po lagerius, 1937 m. gruodžio 10 d. buvo sušaudytas Solovkuose.

Tad tik 7-me dešimtm. padidėjo dėmesys P. Florenskio kūrybai ir pagausėjo tyrinėjimų, apimančių ir jo susirašinėjimą su N. Luzinu.

Universitete P. Florenskis buvo N.V. Bugajevo mokiniu, vysčiusio vadinamąją trūkių funkcijų aritmologiją, kurią taikė filosofiniuose gamtos tyrinėjimuose. Tačiau diplominio darbo temą p. Florenskis pasirinko pats, o formaliu vadovu buvo L. Lachtinas. Grynosios matematikos katedroje tuo metu dar dirbo profesoriai B. Mlodzejevskis, P. Nekrasovas, K. Andrejevas, privat-docentai V. Bobyninas, D. Jegorovas ir A. Vlasovas. Florenskio laiškuose tėvams gyvai aprašyti bendravimai su daugeliu jų. Šilti santykiai susiklostė su taikomosios matematikos katedrai vadovavusiu N. Žukovskiu.

Florenskiui tapus žinomu stačiatikių cerkvėje, D. Jegorovas neretai kreipėsi į jį bažnytiniais klausimais. O P. Nekrasovo laiškuose Florenskiui buvo aptariami ir matematikos klausimai, pvz., ginčai su A. Markovu. Be to, visą gyvenimą išliko stipri Florenskio įtaka N. Luzinui.

Taip pat apie tai skaitykite: Jų begalinė išmintis

---

Pavelas Florenskis

Pavelas Aleksandrovičius Florenskis (1882-1937) – rusų filosofas, poetas, matematikas, inžinierius, stačiatikių šventikas, teologas. Kartais palyginamas su Leonardo da Vinčiu.

P. Florenskis gimė 1882 m. sausio 22 d. Jevlache, Elizavetpolskos gubernijoje (dabart. Azerbaidžane), ruso, geležinkelių inžinieriaus, ir kilmingos armėnės šeimoje. 1899 m. baigė Tbilisio 2-ąją gimnaziją ir įstojo į Maskvos un-to fizikos-matematikos fakultetą. Spausdinosi žurnaluose „Naujas kelias“ ir „Svarstyklės“ (Viesy). Susidomi V. Solovjovo ir archimandrito Serapiono (Maškino) mokymais. Baigęs universitetą, stoja į Maskvos dvasinę akademiją, kur jam kyla „Tiesos stulpas ir įtvirtinimas“ sumanymas, kurį užbaigia 1908 m., kaip magistro disertaciją. Besimokydamas įkuria Krikščioniškosios kovos sąjungą“, kurios tikslu buvo revoliucinis V. Solovjovo idėjų įgyvendinimas. 1906 m. buvo suimtas, tačiau vėliau tapo abejingu radikaliam krikščioniškam judėjimui. 1911 m. priima įšventinimus. 1912 m. skiriamas žurnalo „Dievo žodžio skelbėjas“ redaktoriumi.

Revoliucijos įvykius priima kaip gyvąją apokalipsę ir ta prasme ją metafiziškai pateisina, tačiau filosofiškai ir politiškai labiau linksta prie teokratinės monarchijos. Suartėja su V. Rozanovu ir tampa jo dvasiniu patikėtiniu, reikalaudamas atsiriboti nuo visų eretiškų darbų. Bando įtikinti valdžią, kad Troice- Sergejeva lavra – didžiausia dvasinė vertybė ir negali būti saugoma kaip negyvas muziejus. Prasideda skundai, kad, atseit, P. Florenskis steigia monarchistinį ratelį.

1916-25 m. parašo keletą religinių-filosofinių veikalų, tame tarpe „Kulto filosofijos apybraižos“ (1918) bei „Ikonostazė“ (1922), tvarko savo prisiminimus. Kartu grįžta prie fizikos ir matematikos, užsiima technikos ir medžiagų mokslais. Po Spalio revoliucijos jis išdėsto savo poziciją: „Esu filosofinio ir mokslinio požiūrio, kuris prieštarauja vulgariam komunizmo aiškinimui, ... tačiau tai netrukdo man sąžiningai dirbti valstybės tarnyboje“. Nuo 1921 m. dirba „Gosenergo“, kur užsiima Rusijos elektrifikacijos plano (GOELRO) klausimais. 1924 m. išleidžia monografiją apie dielektrikus. Mokslinę veiklą palaiko L. Trockis. Kita veiklos sritis – menotyra ir muziejininkystė. Jis dirba Paminklų apsaugos komisijoje ir rašo apie senąjį rusų meną. 1922 m. savo lėšomis išleidžia mokslinį filosofinį veikalą „Menami skaičiai geometrijoje“.

1928 m. jį ištremia į Nižnyj Novgorodą, tačiau tais pačiais metais, M. Gorkio žmonos rūpesčiu, jis grįžta iš tremties. Turi galimybę emigruoti į Prahą, tačiau nusprendžia likti Rusijoje. 4-ojo dešimtm. pradžioje prieš jį suorganizuojama kampanija spaudoje. 1933 m. vasario 26 d. jis suimamas ir nuteisiamas 10 m. kalėti (pagal 58 straipsnį – agitacija prieš tarybų valdžia. „Agitacijos“ priemone buvo monografija apie reliatyvumo teoriją). Nuo 1934 m. laikomas Solovcų lageryje. 1937 m. lapkričio 25 d, skiriama mirties bausmė. Palaidotas Levašovo dykynėje bendrame kape.

Florenskio vardu pavadinta gatvės Kaliningrade ir Solovcų gyvenvietėje.

Stulpas ir tiesos įtvirtinimas

Pavadinimas paimtas iš Pirmojo laiško Timotėjui (3:15). Parašytas 12-os laiškų „broliui“ ar „draugui“ forma (simboliškai galima sieti su Kristumi). Kūrinio paskirtis – pašalinti prieštaravimą tarp „pasaulinio blogio“ buvimo ir geros ir protingos dieviškosios valios dominantės. Išdėstyta neįprasta estetikos forma. Buvo iškart priimtas kaip svarbus literatūrinis-dvasinis reiškinys ir susilaukė daugybės prieštaringų atsiliepimų.

„Stulpas“ turi būdingus 19 a. pabaigos-20 a. pradžios Rusijos filosofinės minties požymius, kuriuos galima įvardinti kaip „visuotinybės filosofiją“. Atkreipia dėmesį šaltinių gausa. Analizuojami klausimai nuo fiziologijos iki spalvų simbolikos, nuo antropologijos ir psichologijos iki religinių dogmų. Tad nemažai kritikos veikalas sulaukė dėl jo eklektizmo ir svetimų scholastinei teologijai šaltinių panaudojimo. Tuo tarpu Berdiajevo sparno filosofai autorių kaltino „stačiatikybės stilizacija“.

Pagrindinė tema – įvairių krikščioniškos meilės, kaip philia (draugystės) ir agape (visuotinės meilės) derinio, prasmių išnagrinėjimas. Jis aprašo senuosius krikščioniškus adelphopoiesis (broliavimosi) papročius, kai vyriškos lyties draugai susisiedavo meilės ryšiais. Be to, P. Florenskis buvo vienas pirmųjų 20 a. mąstytojų, išvysčiusių Dieviškosios Sofijos idėja, tapusia pagrindine tema feministiniams teologams.

Beje, P. Florenskis didelį dėmesį skyrė knygos apipavidalinimui – maketui, garnitūroms ir įrišimui, iliustracijoms ir įklijoms prieš skyrius.

Skaitykite: P. Florenskio teoantropokosmizmas

Menami skaičiai geometrijoje

Remdamasis Dantės „Dieviškąja komedija“, P. Florenskis pasisako prieš Koperniko heliocentrinę sistemą, - kaip Žemės nejudėjimo įrodymą interpretuoja Michelsono-Morli eksperimentą. Fuko eksperimentą skelbia visiškai nieko neįrodančiu. Komentuodamas A. Einšteino reliatyvumo teoriją nurodo, kad už šviesos greičio ribos prasideda „tas pasaulis“, kurio menamų dydžiai apibūdina aukščiausią amžinąją realybę.

Antisemitizmas

1913 m. Kijeve buvo teisiamas žydas M. Mendelė Beilis, kaltinamas 13-mečio Kijevo-Sofijos dvasinės mokyklos mokinio ritualiniu nužudymu. Neabejodamas žydų ritualinėmis žudynėmis, Florenskis parašė straipsnius „Prof. D.A. Cholsonas apie ritualines žudynes“ bei „Judėjai ir krikščionių likimas“, kuriuos V. Rozanovas įtraukė į savo knygą „Žydų prieraišumas kraujui“.

Dievo vardo dieviškumas

Florenskio pozicija Dievo vardo dieviškumo klausimu buvo griežtesnė nei kitų imiaslavų (pvz., Antonijaus). Jis skelbė, kad Dievo vardas yra pats Dievas, kartu su jo vardo raidėmis bei garsais. Be to, Florenskis didelę svarbą skyrė magiškai žodžio ir vardo prigimčiai.

Va tai šeimynėlė!
Jų begalinė išmintis
Nuo nihilizmo į Kristų
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Didžioji Ferma teorema
Matematikai: Anri Puankarė
Matematikai: Davidas Hilbertas
Genijus: Makaronai ir kefyras
Nepaprasti Visatos skaičiai
Alef paslaptis: begalybės paieškos
Intuicijos ribojimas matematikoje 19-me amžiuje
Iniciatyva: Matematikos keliu
A. Bogdanovo biografija ir filosofija
Mirė matematinės fizikos pradininkas
O jei Napoleonas nebūtų panaikinęs dešimtainio laiko?
Laimėti pralaimint: „dviejų vokų“ paradoksas
Apie Tarskio skritulio kvadratinimą
Evaristas Galua – matematikos genijus ir revoliucionierius
Greitesnės nei greitos Furjė transformacijos
Gausas – iškirstas langas į 19 a.
Da Vinči matematinė klaidelė
Pjeras Simonas Laplasas
Bendroji reliatyvumo teorija
Matematikai: Pjeras Ferma
Mazgai ir mazgų teorija
Matematika ir muzika
A. Einšteino panteizmas
V. Vernadskio noosfera
Monothelitizmas
Dalyba iš nulio
Agnosticizmas
Vartiklio naujienos