Panteizmas

Paul Davies, vienas didžiausių fizikų teoretikų, įtikėjo Dievu (jam fizika, kaip Dievo tvėrimo paaiškinimas). Knygoje "Dievo mintis", 2001 rašo:
"Dauguma mokslininkų yra religingi. Po ' Dievas ir naujoji fizika' publikacijos buvau priblokštas, kiek daug mano kolegų praktikuoja tradicinę religiją. Kai kuriais atvejais jie atskiria tuos du savo gyvenimo aspektus, kai mokslas užima 6-ias savaitės dienas, o sekmadienis lieka Dievui. Keli mokslininkai elgiasi garbingiau mokslą ir religiją harmoningai derindami".

Panteizmo įvairovė

Panteizmas nėra vienalytis. Yra keletas jo krypčių priklausomai, kurią vietą pasaulyje jos numato Dievui.

Tie, kurie jį tapatina (erdvėje ir laike) su Visata, yra "grynieji" panteistai. Toliau jie gali skirstytis pagal požiūrį į pirmapradę substanciją (materija ar dvasia) ar santykį tarp visumos ir jos dalių.

Tie, kurie laiko Dievą esant materijoje (kosmose), bet išeinantį už jos ribų (ir mūsų suvokimo) yra pan-enteistai (jiems priskirtume pagrindines krikščionybės ir islamo atšakas).

Kitas (ir, tikriausiai, svarbesnis) galimas skirstymas yra pagal požiūrį į realybę ir žmogų.

Vieni mano, kad gamta ir žmogus yra geri. Kiti nuvertina pasaulį ir žmones – vieniems tai iliuzijos apie tuštumą ar pilnumą (induizmas, budizmas, graikų eleatics). Ne visi jų visiškai atmeta realų pasaulį. Dauguma japonų ir kinų budizmo atšakų laiko jį sąlyginės realybės atmaina, kurios praeinančiu grožiu turime džiaugtis.

Kiti juos laiko realiais, tačiau viduje beformiais ir netvarkingais (arba blogio ir tamsos dariniais) [krikščionių iki Renesanso požiūris].

Kai kurie dualistai priima dvi pirmapradės substancijos rūšis (dažniausiai, materija ir dvasia) [monistai, graikų eleatics ar Mahayana budistai].
Gamtos šlovintojai Gamta sukelia religinius pojūčius Romantikai, Ž. Ruso, wicca, pagonys
Panteistai Monistinis požiūris
Kosmosas savaime yra dieviškas, tačiau neturi sielos
Heraklitas, Chuang Tzu, Chang Tsai, Thich Nhat Hanh, mokslinis panteizmas
Pan-psichinis panteizmas Pasaulis turi sielą Zenonas iš Cittium, Markas Aurelijus, Teilhard de Chardin, A. Einšteinas, Gene Roddenberry
Pasaulį priimantis pan-entaizmas Dualistinis
Dievas yra materialiame pasaulyje, bet išeina už jo ribų (erdvėje ir laike)
Ibn al'Arabis. Laisvoji dvasia, Spinoza, Matthew Fox
Pasaulį atmetantis pan-entaizmas Dualistinis
Pasaulis yra iš materijos ir dvasios. Žmogus, jutimai ir materija yra antriniai. Siela turi siekti išsilaisvinti iš kūno ir siekti susiliejimo su dievybe.
Paulius, gnostikai,  Plotinas, Meister Eckhart'as, Tomas Akvinietis, Jacob Boehme, Hildegard iš Bingeno
Pasaulį neigiantis panteizmas Dualistinis
Pasaulis yra iliuzija. Tėra dvasinė realybė.
Parmenidas, upanišados, Mahayana budizmas, Ralph Wald Emersons

Mokslinis panteizmas ir jo vieta

Panteistams Realybė (ta, kuri regima, juntama, patiriama, išmatuojama) yra dieviškoji esybė. Panteizmas dar vadinamas moksliniu, nes Realybei taikomi moksliniai metodai.

Panteistas turi siekti pažinti savo dievybę – ją stebėdamas ir tirdamas. Jam empirizmas yra švenčiausioji ir visa susiejanti vertybė. Negalima ignoruoti jokių faktų, kuriuos pateikia jutimai ar stebėjimų duomenys. Pirmenybė atiduodama tai patirčiai, kurią galima pakartoti. Ne tokia svarbi nepatvirtintų asmeninių vaizdinių "patirtis" (tikinčiųjų priimama kaip tikras įrodymas). Nėra neigiami jokie prieštaringi atradimai (net besikertantys su įprasta nuostata), pvz., kvantinės mechanikos teiginiai – tol, kol jie nėra argumentuotai paneigiami.

Kažkada buvo manyta, kad dangus prasideda iškart už žvaigždžių skliauto – anapus Saturno. Dabar teologai Dievą perkelia į saugesnę vietą – nematomą mikropasaulį, kur jo negalima aptikti, išmatuoti, bet negalima ir paneigti.

Neseniai mokslininkai, pvz., Frank Tippler, pradėjo skelbtis esą religiniais pranašais tvirtindami, kad moksliniai atradimai "įrodo" Dievo tiesas: pasaulio sutvėrimą, nemirtingumą ir kt. Tačiau ar jie gali kalbėti viso mokslo vardu? Niekas, esantis Žemėje ar dausose, negali įrodyti nematerialios esybės egzistavimo. Net debesyse pasirodęs pats Dievas nepatvirtins, kad yra nematerialus.

Panteizme nėra neigiami nesuprantami reiškiniai ir galios. Pabrėžiama tik tikėjimo prigimtis. Tikint galima neįtikėtinus, neįrodomus ar nelogiškus teiginius priimti kaip tikrus. O tokia nuostata nepriimtinai nei mokslininkui, nei verslininkui.

Kai teistai žvelgia į mišką, ląstelę ar galaktiką, jie jaučia, kad kontempliuoja atspindėtą neregimo Kūrėjo šlovę. Tuo tarpu panteistai tiesiogiai stebi dieviškosios esybės šlovę, neatskleistą dievybės veidą.

Realybė nuolat kinta. Mūsų sukauptos žinios apie ją nuolat keičiasi. Tad ir teiginiai apie pasaulį turi būti atviri galimiems pokyčiams. Tiek religijoje, tiek politikoje ir sociologijoje, kaip ir moksle, teiginiai dažnai sudėstomi hierarchinėje dogmų sistemoje. Tik susikaupus daugybei prieštaraujančių faktų pralaužiama ankstesnių įsitikinimų barikada. Dažnai naujos srovės randa savo vietą tik mirus seniesiems profesoriams.

Toks pažiūrų "įšaldymas" yra būdingas pirmykščių medžiotojų/ rinkėjų erai, kai reikėjo akimirksniu priimti sprendimą: paukščio purptelėjimas už nugaros – pranešimas apie lizdą; nukritusių lapų čežėjimas – pavojaus ženklas.

Viljamo Okamo skustuvas – siekimas kuo paprastesnio paaiškinimo. XIV a. anglų filosofas ginčuose su scholastais įsivedė taisyklę: Non sunt multiplicanta entia praeter necessitatem [naujos esybės be reikalo neįvedamos]. Jo taikymo pavyzdžiai -

Moksle: graikas Ptolemėjus aiškindamas planetų judėjimą sukūrė epiciklikų teoriją – kai planetos keliaudamos savo orbitomis dar sukasi savais apskritimais. Kopernikas Saulę padėjo centre ir panaikino epiciklikų poreikį.

Religijoje: Dievai buvo būtini aiškinant Visatos egzistavimo priežastis. Mozė ir Mahometas sugriovė dievų panteoną sumažinę jų kiekį iki vieno. Tačiau net ir monoteistinės religijos paliko dvi esybes – Dievą ir Visatą. Tik panteizmas šalina paskutinę nereikalingą esybę laikydamas, kad Visata yra savitikslė ir jos egzistavimas yra pagrindinė paslaptis.

Kosmologija ir teologija

Kosmologija visad vaidino svarbų vaidmenį. Žvaigždžių periodinis judėjimas bei metų laikų kaita liudijo nepaprastą Sutvėrėjo galią. Ją Jobui išsako pats Viešpats (Job 38:4-7). Jis net "šaiposi" (Job 38:4-7).

Pasaulio sukūrimo doktrina yra judėjų (ir krikščionių) tikėjimo pagrindas. Tai, kad Dievas sukūrė pasaulį iš nieko, išreiškia, kad jis skiriasi nuo savo tvarinio ir visa priklauso nuo jo. Tai išskyrė izraelitus iš aplinkinių stabus tebegarbinusių ir panteistinių genčių.

Sunku suvokti Sutvėrimą. Jei dailininkas tapo paveikslą panaudodamas egzistuojančią materiją, tai Dievas tvėrė iš nieko. Dailininko nutapytas paveikslas išlieka, net jei jis apie jį ir užmiršta. Be Dievo Visata neegzistuotų. Biblinis pasaulio sutvėrimas:

Mokslai visąlaik vystėsi lygiagrečiai. Ir tik vėliau kai kuriems buvo atimama moksliškumo savybė. Net šiuolaikinio mokslo atsiradimas (po Atgimimo) irgi turi būti dėkingas ne tiek empiriniams stebėjimams bei matematikai, bet ir racionalių bei mistinių elementų sąjungai. Klasikinė mechanika susijusi su platonizmu, eretiškąja teologija, alchemija, astrologija ir kabala. Niutoniškojo pasaulio supratimo ribotumas sietinas su domėjimosi trimis dalykais, kuriuos dabar vadintume paranormaliais, pagyvėjimu. Mokslas nepakeičia magijos, o tik nustumia į alternatyvių pasaulėžiūrų sritį.

Rodžeris Bekonas,  Kornelijus Agripa,  Paracelsas,  Johanas Kepleris, Džonas Dy – kiekvienas jų savaip stūmė į priekį mokslą. Jie nuolat buvo susiję: Agripa kritikavo Bekoną už prisirišimą prie okultizmo, Paracelsas tikino, kad už juodu pažengė toliau, Dy rašė apologiją Bekonui, Kepleris skeptiškai žiūrėjo į Paracelso "išmones".

Šiomis dienomis priimta pirmąjį laikyti klasikiniu scholastu, antrąjį – okultizmo teoretiku, trečiąjį – garsiu magu, ketvirtąjį – garsiu mokslininku, o apie penktąjį nieko, iš esmės, nežinoma. Tačiau įsigilinus vaizdas keičiasi: Bekonas buvo aštrus scholastinio metodo kritikas, prie teologijos pagrindų priskiriantis gimstantį mokslą, magijos garbintojas; Agripa – nuoseklus okultinių mokslų kaip šarlatanizmo vertintojas, sukaupęs ir išsaugojęs liudijimus apie daugelį okultinių mokymų; Paracelsas – dar vienas žmonių prietarų kritikas (ir kartu kai kurių jų naivus gerbėjas), laikantis Dievą geriausiu vaistu nuo burtų ir ligų; Kepleris – profesionalus astronomas, bandantis surasti skirtumą tarp tikrų ir klaidingų okultinių mokslų; Džonas Dy, apie kurį daugiau kalba nei žino, buvo matematikas, kabalistas ir naujos kosmologijos kūrėjas.

Rodžeris Bekonas iškėlė pranašavimo tikrumo klausimą. Gamtos mokslai savo kilme susiję su "dievų malonės prašymu": būrėjais iš paukščių ar gyvulių vidurių, veido, rankos ir, kaip kitaip, astrologais. Ištyręs astrologijos metodus, Bekonas taria, kad vienareikšmiškai nuspėti ateities negalima.


A. Einšteino panteizmas

"Man užtenka gyvenimo amžinybės ir realybės struktūros įminimo. Tame nėra anei valios, anei tikslo, anei prievolės – vien tik grynoji būtis".

Abell 2218 galaktikų spiečius iliustruoja gravitacinį poveikį. Ploni lankai yra tolimesnių galaktikų vaizdai – vizualus įrodymas, kad materija iškreipia šviesą.

Albertas Einšteinas gimė 1879-ais Ulme. Baigęs mokslus, nuo 1900-ųjų dirbo Berno patentų biure klerku ir laisvalaikiu užsiiminėjo fizika. 1905-ais jis paskelbė 5 straipsnius, suteikusius jam vieno žymiausių fizikų vardą.

Po pirmojo pasaulinio karo Einšteinas tapo pacifistu ir antinacionalistu. Hitleriui užgrobus valdžią, pasitraukė iš Vokietijos ir įsidarbino Prinstono Pažangiųjų tyrimų institute. Mirė 1955-ais. Jis žinomas kaip reliatyvumo teorijos sukūrėjas, kurioje erdvė ir laikas yra vientisas kontinuumas iškreipiamas veikiant masei. Paskutinius 3 dešimtmečius jis tyrė lauko teoriją bandydamas sujungti gravitaciją ir elektromagnetizmą.

Einšteinas visada tvirtino esąs giliai religingas žmogus ir jo religingumas padėjo vystyti mokslą. Jis atmetė Dievo, kaip suasmenintos būtybės, įvaizdį – kai tasai rūpinasi mūsų asmeniniu gyvenimu, teisia mus mirus, sulaužo savo paties nustatytus įstatymus darydamas stebuklus, tenkina maldas ir t.t. Jis netikėjo ir sielos egzistavimu šalia kūno, nei pomirtiniu gyvenimu.

A.Einstein on bike, 1933
A. Einšteinas, 1933 m.

Jį galime laikyti panteistu. Tvarka kosmose jam atitiko Dievo sampratą. Einšteinas teigė individualumo praradimą ir Visatą kaip visumą (grynąją būtį). Kartais jis minėjo Dievą, kartais dieviškąją priežastį, tačiau niekad neteigė, kad tai yra už pasaulio. Tuo jo Dievas buvo panašus į Spinozos Dievą.

Jo pažiūros susikirto ilgalaikiame mūšyje su Nielsu Boru dėl kvantinės fizikos interpretavimo. Boras tikėjo, kad materija yra neapibrėžtina, o mūsų žinios apie ją apribotos iki tikimybių. Tačiau Einšteinas replikavo: "Dievas nežaidžia kauliukais!" Jis visąlaik manė, kad kvantinė fizika yra nepilna ir kada nors bus surasta neapibrėžytumo priežastis, o tai reikš, kad Visata yra valdoma dėsnių.

Nėra Dievo asmens

"Dievo asmens idėja yra antropologinė koncepcija, kurios rimtai nepriimu" [1946 m. laiškas Hoffman ir Dukas].

"Aš negaliu suprasti, kaip gali būti Dievas, apdovanojantis ar baudžiantis savo kūrinus bei skatinantis kasdienį mūsų valios ugdymą. Negaliu tikėti antropomorfiniu Dievu, turinčiu galias nesutampančias su gamtos dėsniais" [Privatusis Albertas Einšteinas].

"Žmogus [rimtai] perėmęs priežasčių dėsningumą, negali nei akimirkai susigundyti būtybės, paveikiančios įvykių tėkmę, idėja" [1930.11.09, New Your Times]

"Kuo labiau žmogus įsitikina visų įvykių natūralia tvarka, tuo mažiau vietos priežasčių reguliavimui iš šalies. Jam gamtos reiškinių priežastimi nebus nei žmogus, nei dieviškasis įsikišimas" [Simpoziumas: Mokslas, filosofija ir religija]

Nėra valios laisvės ar atskiros sielos

"Kadangi vidinė patirtis sudaroma iš juslinių pojūčių atgaminimo ir derinių, tai sielos be kūno sąvoka man yra tuščia ir beprasmė" [1925.02.05 laiškas]

Nėra pomirtinio gyvenimo ar bausmės už nuodėmes

"Asmens išlikimas po fizinės mirties yra už mano suvokimo…. Jei ši būtybė yra visagalė, tai visa - bet kuris žmogaus veiksmas ar mintys, jutimai ir troškimai – yra jo darbas. Kaip tada įmanoma laikyti žmogų esant atsakingą už poelgius ir mintis? Bausmes ir malones jis turėtų skirti sau" [Iš mano paskutinių metų].

Religija įkvepia mokslui

"Teisinga, kad mokslo rezultatai yra visiškai nepriklausomi nuo religinių ar moralinių nuostatų, tie individai, kuriems mes dėkingi už didžiausius kūrybinius pasiekimus moksle, buvo apsėsti tikrai religinio įsitikinimo, kad mūsų Visata yra kažkas tobula ir racionaliai pažini. Jei tas įsitikinimas nebuvo stipriai emocinis ir jei tie žinių siekėjai nebuvo įkvėpti Spinozos "Amor Dei Intellectualis", jie vargiai galėjo pasiremti tuo įsitikinimu, kuris vienas veda žmogų prie didžiausių pasiekimų" [Idėjos ir nuomonės]

"Kosmoso religinis pajautimas yra stipriausias ir kilniausias motyvas mokslo tyrinėjimams. Tik tie, kurie deda didžiausias pastangas ir, aukščiau visa, įsitikinimas, be kurio naujovė teorinėje srityje, negali būti pasiekta, leidžia sutelkti emocijų jėgą, iš kurio vieno toks darbas, nutolęs nuo gyvenimo realybės, gali būti padarytas. Ir gilus įsitikinimas Visatos racionalumu ir ryžtas suprasti …. Tai kosminis religinis jutimas, suteikiantis žmogui tokią galią" [Pasaulis, kaip aš jį regiu].

Papildoma literatūra:

  1. B. Hoffman, H.Dukas. Albert Einstein, 1973
  2. P. Bucky, A.Weakland. The Private Albert Einstein, 1992
  3. A. Einstein. Ideas and Opinions, 1954
  4. H. Dukas, B.Hoffman. Albert Einstein – The Human Side, 1979
  5. A. Einstein. The World As I See It, 1949
  6. A. Einstein. Out of My Later Years, 1950
  7. Science, Philosophy and Religion, A Symposium, 1941

Benediktas Spinoza
Einšteino vieta pasaulyje
Bendroji reliatyvumo teorija
A. de Saint-Egziuperi filosofija
Specialioji reliatyvumo teorija
Šri Ramakrišna ir panteizmas
Nyčė: Dievo mirties idėja
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Panspermia: užkratas iš kosmoso
Apie reliatyvumo teorijos prioriteto nustatymą
Mokslo ribotumas: Dievas, Giodelis ir gravitacija
Betarpiško pažinimo problema 17 a. filosofijoje
Užmirštasis Einšteino pirmtakas
Archetipo koncepcijos vystymasis
Zoroastrai: Achrimanas
Karpokratiečiai ir nuodėmingoji laisvė
Senovės Graikijos filosofijos srovės
Trumpa graikų filosofijos istorija;
R.Boskovičius: Aplenkęs savo laiką
Pagrindinė sofijalogijos problema
G. Gurdžijevas. Ketvirtasis kelias
Įvairiapusis Ričardas Feinmanas
R. Šteineris. Arimaniška apgaulė
Pirmasis Einšteino įrodymas
Basilidas ir basilidiečiai
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis