Vėlyvoji pagonybė

Ambrosijus Makrobijus

Gyvenęs V a. pradžioje ir lotyniškai rašęs pagoniškasis rašytojas ir filosofas, lotynų kalbos gramatikas - pats Makrobijus (Macrobius Ambrosius Theodosius) tvirtino nesąs romėnas (jis rašė gimęs sub alio ortos caelo - po svetimu dandumis), tačiau neaišku, buvo jis graikas ar kilęs iš Afrikos (Egipto). Apie jo gyvenimą žinoma nedaug - jis galėjo būti prefektu Ispanijoje (399 m.), prokonsulu Afrikoje (410 m.) ir vyriausiuoju kancleriu (422 m.). Toks aukštas postas tuo metu buvo skiriamas tik krikščionims, tačiau iš jo raštų nėra aišku, ar jis juo buvo. Jis gali būti tuo Teodosijumi, kuriam Avianas dedikavo savo pasakėčias.

Jis paliko vieną anksčiausiai užrašytų subtilių anekdotų:
Į Romą atvyko toks vyriškis, nepaprastai panašus į Augustą. Imperatorius jį pastebėjo ir paklausė, ar ko motina kadaise nebuvo Romoje.
- Ne, - atsakė vyriškis. - Bet mano tėvas ten buvodavo dažnai.

Jo 7-ių knygų „Saturnalia“ dialogas buvo skirtas literatūriniam Virgilijaus įvertinimui (nors turi ir daug kitų mąstytojų citatų, pvz., Heraklito apie tai, kad siela yra „žvaigždžių kibirkštis"). Taip pat parašė „Apie graikų ir lotynų pasaulių skirtumus ir panašumus“, bet išliko tik fragmentai. Dar parašė 2 knygų neoplatonikų pakraipos komentarus Cicerono „Skipiono sapnui“ (jo „Respublikos“ pabaigoje ), kurie buvo labai populiarūs Viduramžiais ir padarė lemiamą įtaką Čokeriui (Čoseriui).

Skipionas sapne regi sapne protėvius, kurie veda jį ne tuo keliu, kuris leidžiasi žemyn. Jo tėvas jam paaiškina Visatos sandarą pagal stoikų ir neoplatonizmo požiūrius. Nuo tada Skipionas rūpestį savimi keičia rūpesčiu už šalį, veikdamas dėl Romos gerovės...

Jame gausu gnostiškųjų motyvų (žr. puslapį apie gnostikus-ofitus), kurie per Plotiną ir Porfirijų nuveda iki pitagoriečio Numenijaus iš Apamėjos (2a). Komentaruose sugrįžtama prie sielos nuopolio, jos ištakų praradimų, jos žengimo per dangaus sferas temų. Jis buvo neoplatonikų (kurių mokykla Aleksandrijoje susikūrė maždaug III a.) pasekėjas, bandęs Platono idėjas suderinti su teologija. Juose daug dėmesio buvo skirta kosmologijos klausimams bei aptariama Pitagoro „sferų muzika“. Sielos sampratą vėliau perteikė Fičino - ji iš dausų per dangaus sferas nusileidžia į žmogaus kūną, o po mirties vėl pakyla į dausas.

Siela įsikuria kūne kaip koks piligrimas (peregrina), tačiau pamiršta savo tikrąją prigimtį, nes apsvaigo (apgirto) nuo materijos:

„Kai siela pirmąkart pereina į kūną, ji patiria jaudinantį materijos antplūdį. Apie tai Platonas užsiminė "Faede" apie sielą, svirduliuojančią tarsi būtų girta, kai ši įeina į kūną; jis manė, kad leido suprasti apie užplūstančios materijos potraukį, per kurį siela, sutepta (išniekinta) ir apsunkusi yra traukiama prie žemės... Tuo metu sielas apima svaigulys ir užmaršumas...“
Earth map Tik išmintis padeda sielai vėl atrasti savo prigimtį:
„Sielai, kol ji kūne, tobula išmintis yra reikalinga norint sužinoti, kaip ji atsirado ir iš kur... Nes žmogui tėra vienas savęs pažinimo būdas, ypač, kai žvelgiama į prigimties ir užgimimo esmes“.

Siela Ženklus [Zodiako] pereina ta pačia tvarka kaip ir Saulė - per visas 7-ias planetų sferas. Gimdama žemiškajam gyvenimui ji nusileidžia per Vėžį, Liūtą, ... Ožiaragį; mirusi ji pakyla per Ožiaragį, Vandenį, ... Vėžį. Tad Vėžys ir Ožiaragis yra Saulės vartai; Vėžys (taip pat Mėnulio vartai) - šiauriniai; Ožiaragis - pietiniai (pagal Skipiono sapno komentarų 12 sk. - atsipūtimui paskaitykite eilėraščių apie Zodiako ženklus.

„Saturnalijose“, kurios dedikuotos Makrobijaus sūnui Eustatijui, Vettius Agorius Praetextatus namuose kalbasi pagonių intelektualai - istorijos, mitologijos, gramatikos ir kt. temomis. Kiekvienoje knygoje kažkuris vienas dalyvių dominuoja, o kiti tik retkarčiais tarsteli. 1 knyga skirta Saturnalijų kilmės aptarimui bei Jano šventei, aptariamas romėnų kalendorius ir bandoma visas garbinimo formas išvesti iš Saulės; 2 knyga - išmintingi pasisakymai (dauguma priskiriamų Ciceronui ir Augustui), malonumų aptarimas; 3-6 knygos skirtos Virgilijui, jo mintims religijos temomis, jo retorinius sugebėjimus, jo abejonėmis dėl Homero ir kitų graikų autorių; 7 knygoje aptariami įvairūs filosofiniai klausimai.
Pagrindinė knygos vertė - ankstesnių autorių nuomonių pateikimas. Jos struktūra paimta iš Platono „Simpoziumo“ ir Aulo Gelio „Noctes atticae“.

[ „Saturnalijos“ buvo per žiemos solsticiją švenčiama šventė - ji trukdavo visą savaitę. Jų metu būdavo lankomi draugai, dalijamos dovanos, ypač vaškinės žvakės (cerei), gal būt pabrėžiant laukiamą saulės sugrįžimą, ir sigillaria (mažos molinės skulptūrėlės). ]

Ambrozijus Teodosijus Makrobijus palaikė apvalios Žemės idėją (kurią paėmė iš 2 a. Kreito iš Malo teorijos) - su šiaurės ir pietų pusrutuliais, kuriuos ties pusiauju skyrė vandenynas (žr. piešinį, o taip pat paskaitykite apie plokščios žemės įvaizdį). Tai buvo pirmasis "pasaulio“ žemėlapis, nurodantis dabartinius okeanus ir nurodantis šaltąsias ir šiltąsias zonas. Tai dera su antikos mąstytojų nuostata apie vandens ir žemės dalių balansą bei simetriją.

Makrobijaus vardu pavadintas krateris Mėnulyje, o taip pat įlanka Antarktidoje.

Pagonybės atspara

Po Teodosijaus mirties pagaliau įsigalėjo oficialioji krikščionybė įveikdama pagonybę. Po kelių dešimtmečių Teodosijus II net leido sau prasitarti, kad visoje Romos imperijoje nebeliko nė vieno pagonio. Tačiau tai klaidinanti nuostata, nes pagonybė dar nebuvo visiškai išnaikinta.

Po Ambrozijaus mirties ir Gildono karo, Senate buvo atstatytas Pergalės altorius. Zosima pasakoja, kad 408-aisiais miesto prefektas buvo pasiryžęs leisti pagonims atlikti aukojimus, kad išvengtų visigotų įsiveržimo, tačiau vėliau, po pasitarimo pas popiežių, jis apsisprendė tik toleruoti slaptus ritualus (kurie negali būti labai efektyvūs pagal Romos imperijoje vyravusią nuostatą, kad vieši kultai privalo būti atliekami viešai). Vėliau prefektas žuvo maišto dėl "duonos" metu (tai nestebina krizių metu).

Tačiau pagonybės pagrindimui neužtenka tokių trumpalaikių epizodų. Neįtikina ir tokių asmenų kaip Rutilijaus Namatiano užsitęsęs bjaurėjimasis krikščionybe (sunku spręsti, kiek gilus buvo jo jausmas, nes jo raštuose pasisakymai prieš religiją (vienuolius ir žydus) yra pernelyg trumpi, pvz., apie apsilankymą vienuolyne Kaprarijos saloje, kurią linkstama laikyti atsargia replika į šv. Augustino "De civitate Dei").

Labiau įtikina padėtis Teodosijaus II dvare 430-iaisiais. Teodosijas į žmonas paėmė nuostabią Atėnų (ne krikščionio) sofisto Leontijaus dukrą Eudosiją. Ji buvo Panopolio Kiruso globėja, Rytų preatorijos perfektė bei Konstantipolio prefektė (maždaug 439-ais). Jis buvo poetas, poeto Nonuso draugas ir apie jį buvo kalbama kaip "heleną". Tačiau maždaug 442-ais Kirusas papuolė į nemalonę ir buvo pažemintas iki Kotijos vyskupo. Jo pirmasis pamokslas skambėjo taip: "Pagarbinkime dievą, mūsų išgelbėtoją, Jėzų Kristų, tyla, nes Žodis Šv.mergelei buvo perduotas vien per klausą. Jį garbinkime per amžių amžius. Amen."

Romos imperijos vakaruose būdingas Romos aristokratijos sukrikščionėjimas, o visuomenės transformacija vyko neskausmingai - tai geriausiai atspindima Makrobijaus "Saturnalijoje" (parašytose maždaug 430-ais). Tai nėra pagonybės propaganda. Makrobijus tik pateikė to meto išsimokslinusių žmonių požiūrius. Po pusės amžiaus Makrobijaus palikuonis Plotinas Eudoksijus Makrobijus perrašė senelio kūrinius - kartu su anūku Symachu (484-ais). Jiedu ir Symacho sūnėnas Boecijus (logikos traktatų autorius ir antikos filosofijos sukrikščionintojas), o taip pat Kasiodoras yra geriausiai mums žinomi to meto paskutinės Senato aristokratijos kartos atstovai.

Spėjama, kad Boecijus mokėsi Aleksandrijos platoniškoje mokykloje ir jo mokytojai nebuvo krikščionys. Jo gyvenimo uždavinys buvo į lotynų kalbą išversti visus Platono ir Aristotelio raštus, parašyti jiems komentarus ir parodyti abiejų minčių vienybę. Jis garsus savo "Consolatio Philosophiae". Kiekvienas argumentas jame pateikiamas taip, kad nesukeltų priešiškumo krikščioniškajam mokymui.

Pagonybės saulėlydis

Julianas žuvo kare su persais – ir kartu su juo žuvo bandymas pakeisti krikščionybę pakeisti Romos oficialia religija. Kartu su Julianu kare dalyvavo ir Saturninius Secundus Salutius, buvęs greta jo nuo pat karo su galais (prieš 360 m.). Po 361 m. Saturninius buvo paskirtas Rytų prefektu. Ir valdžioje nebuvo artimesnio imperatoriui. Tačiau ir nebūdamas krikščioniu, jis pagarsėjo kaip minkštas žmogus. Atrodo, kad jis apgynė bent vieną vyskupą nuo Juliano pykčio. Kitur jis minimas, kaip raminęs Julianą dėl krikščionių kankinimų.

Julianui žuvus, pagonis Saturninius buvo neabejotinas kandidatas sostui, kurį jam pasiūlė kariuomenės vadai. Bet jis atsisakė, aiškindamas senyvu amžiumi ir silpna sveikata (kas, vienok, netrukdė jam dar 4 metus eiti prefekto pareigas, nepaisant nuolatinių prieš jį nukreiptų intrigų). Tad purpuro mantiją gavo krikščionis Jovianas.

Tai, kad pagonis atsisakė sosto ir jį gražino krikščioniui, leidžia spėti, kad pagoniškasis judėjimas buvo susiskaidęs ir nevieningas. Prigijęs skirstymas tik į dvi stovyklas yra pernelyg primityvus. Nekrikščioniškoji imperijos dalis buvo labai įvairi – gyvavo daugybė vietinių (viešų) kultų. Tiesiog krikščionių rašytojai juos visus įvardijo vienu terminu "paganus'.

Krikščionybės išskirtinumą parodo Plinijaus ir Trajano susirašinėjimas. Plinijus uždavė tris klausimus: 1) ar baudžiant krikščionis daryti išimtį tiems, kurie dėl amžiaus dar neatsakingi už savo veiksmus? 2) ar pasigailėti tų, kurie gailisi dėl praeities darbų ir liovėsi praktikuoti naują tikėjimą? 3) bausti už patį vardą "krikščionis" ar dėl nusikaltimų, padarytų dėl priklausymo tam tikėjimui? Trajano atsakymas buvo paprastas; vengti "raganų medžioklės" ir bausti tik tuos, kurie atsisako viešai atsisakyti krikščionybės paaukodami "mūsų dievams".

Kodėl krikščionys atrodo tokie visiškai užsispyrę net tokiam romiam Romos magistratui kaip Plinijus? Ir kodėl Trajanas ypatingai pabrėžė atsisakymą aukoti "jo" dievams? Matyt todėl, kad krikščionys Jėzaus garbinimą laikė vieninteliu išsigelbėjimo būdu. Toks vieno kelio išskirtinumas grėsė taikiam religinių kultų sugyvenimui visuomenėje. Tokia nuostata į krikščionybę perėjo iš judaizmo, tačiau šis buvo laikomas tik ribotos žmonių bendruomenės savybe. Tu tarpu krikščionybę skelbė tikėjimo visuotinumą, pretendavo į visos žmonijos išgelbėjimą. Tikram krikščioniui buvo nepriimtina aukoti pagonių dievui – tai žeidė jo Dievo išskirtinumo nuostatą. Tad valdžia patyrė, kad nebūtina, kad krikščionis paliktų savo tikėjimą, užteko tik parodyti jo nuolankumą valdžiai.

Vienas dalykas 4 amžiuje išskyrė Julianą iš jo bendraamžių – jis pradėjo gyvenimo kelią kaip krikščionis ir jo mokytoju buvo krikščionis. Tačiau subrendęs jis perėjo į priešišką jai stovyklą ir net išleido įsaką, uždraudžiantį krikščionims mokyti senąsias tiesas.

Iš kitos pusės, imperatoriai nebuvo taip fanatiškai religingi, kaip norėjo parodyti vyskupai. Net jų skoniai linko į arianizmą, teigusį, kad Jėzus tebuvo tik tarpininkas tarp žmonių ir Dievo. Tad po Juliano mirties buvo svarbiau, kas vadovaus armijai, nei imperatoriaus religinės pažiūros.

Vienas svarbesnių aptartinų asmenų būtų Amianas Marcelinas, pripažįstamas kaip istorikas ir kažkiek linkęs į epikūrizmą. Jo pažiūros: dieviškoji veikla valdo žmonių istoriją, summum numen stebi žmones, caelestis cura iššaukia įvykius, o Lemtis ir Nemezidė kišasi į žmonių reikalus. Bet Amianas mažai rašė apie religiją ir palankiai atsiliepė apie krikščionių vyskupus. Bet jis krikščionius traktavo tik kaip dar vieną kultą. Taigi krikščionybė mažai domino Amianas. Dauguma jo aprašomų įvykių vyko ne krikščioniškoje aplinkoje.

Pagonių tikėjimo atgaivinimo judėjimas 4 amžiuje rėmėsi senatorių aplinka. Tai ir pagonis sofistas Themistius, gerai priimtas Konstantinopolio rūmuose, bei Claudian'as, poetas iš Egipto, bei tolerantiškasis Synesius iš Kirenės, priėmęs vyskupystę, bet gerbęs savo pagoniškuosius mokytojus (ypač Hipatija, kurią nužudė krikščionių minia). Julianui valdant, buvo nemažai gavusių postus ir atsimetusių nuo krikščionybės: Feliksas (362 m.), Helpidius (362-3 m.), Juliano dėdė (362-3 m.), sofistas Hecebolius, vėliau (kai tai tapo naudinga) vėl grįžęs prie krikščionybės. Perėjimai tarp religijų buvo aptariami. Štai ir Augustinas 401 m. pasakė pamokslą, gindamas tapusių krikščionimis pagonių nuoširdumą.

Augustino laikais ir kiek vėliau, Šiaurės Afrika buvo keisto religinio dvilypumo kraštas. Minimi du asmenys, neabejotinai krikščionys, tačiau turintys pagoniškus apibūdinimus: Astius Vindicianus (vir clarissimus, 4 a.pabaiga-5 a. pradžia) ir Astius Mustelus (apie 525 m.).

Panašių reiškinių buvo ir kitoje pusėje. Žinomiausias pavyzdys yra Volusianus. Apie 410 m. jį "randame" Afrikoje, susirašinėjantį religinėmis temomis su Augustinu ir "atviru" krikščionių idėjoms. Po 5 m. jis vėl priėmė Romos prefekto postą, o kartu ir Rutilius Namatianus (neabejotinai pagoniškų pažiūrų) pagyras. Ir tik prieš mirtį 437 m. apsikrikštijo. Bet tai buvo daugiau susiję su jo šeimos tradicija.

Žinomas, kad intelektualūs pagonys ėjo klausyti Ambrozijaus pamokslų. Bet ar reikia minėti tarp jo "atverstųjų" patį Augustiną? Augustino gyvenimo kelias buvo labai vingiuotas. Jis buvo labiau dvasinės tiesos ieškotojas.

Paskutiniai didieji pagonys

Vettius Agorius Praetextatus, pagrindinis Makrobijaus "Saturnalia" (parašytų prabėgus pusei amžiaus po Praetextatus mirties) veikėjas.
Jis savo amžininkus lenkė religinės veiklos įvairove. Įrašas ant jo kapo liudija jį turėjus daug postų ir titulų. "Saturnaljose" jis išdėsto saulės sinkretizmo poziciją (perimtą iš Plotino). Juliano skirtas, 362-64 jis buvo Achaea prokonsulas – ir pašlovintas sofisto Himerius, Atėnų pagoniškos inteligencijos lyderio. Vėliau buvo Romos prefektu (367-68) ir yra žinomi du pagoniški jo veiksmai – nugriovė privačius namus, kurie buvo naudoti kaip šventyklos ir forume atkūrė Dei Consentes šventyklą. Mirė 385 m.

Quintus Aurelius Symmachus, 4 a. pabaigos pagoniškos aristokratijos (kultūrinis) lyderis.
Išliko nemažai jo laiškų, deja, reikšmingesnių religijos aptarimų juose nedaug – tik 16 vietų, kurias galima suskirstyti į 3 kategorijas:
Apie šventikų kolegijos reikalus;
Susirašinėjimą su žinomais pagoniais;
384 m. dokumentai.

Iš jų galima spręsti, kad jo požiūris į religiją buvo kompromisinis, be fanatizmo. Jis nebuvo nusistatęs prieš krikščionis – jis pasisakė tik už valstybės paramos atstatymą anksčiau toleruotiems religiniams kultams. 384 m. Symmachus parašė vieną svarbiausių dokumentų pagonių apgynimui, Relatio 3. Jis išliko ir Ambrosijaus laiškuose bei popiežiaus dokumentų rinkinyje "Collectio Avellana". Prieš jį pasisakė Prudentius savo "Contra Symmachum".

Atrodo, kad "Relatio" paskatino parašyti Praetextatus, tuo metu buvęs Milano prefektu. Jo įtaką parodo ir tai, kad 384 m. mirus Praetextatui, Symachas nusprendžia parašyti imperatoriui, kad taip liūdi, kad nori pasitraukti iš prefekto posto. Prašymas, kaip dažnai tokiais atvejais būna, buvo atmestas, o Symachas iš prefekto posto pasitraukė kitais metais ir daugiau prie administracinio darbo negrįžo. Tik paskutiniais gyvenimo metais (402 m.) matome jo pastangas atstatyti Pergalės altorių (Praetextatui ramybės nedavusi idėja, kuri nuolat pora dešimtmečių pleveno ore).

Po Praetekstato pastangos organizuoti pagonybės pasipriešinimą kaip ir išnyko. Symachas pasitraukė į privatų gyvenimą. Ir pagonių lyderio poziciją užėmė Nikomachas Flavianas, draugavęs su Symachu. Tuo metu kilo nesutarimų tarp Ambrozijaus ir Theodosius, kuriam teko vykti į Romą. Jų priežastis buvo klausimas, ar reikia bausti krikščionis už eretikų ir žydų šventyklų sudeginimus (tai aprašė Quodvultdeus). To meto pagonių istoriją (maždaug po šimtmečio) parašė Zosimus (naudojęsis Eunapijaus dingusiais raštais). Aukojimai buvo uždrausti 391 m. Nebūti pagoniu buvo visiškai nenaudinga. Tai rodo, kad po Konstantino mirties iki Juliano, per 24 m. tebuvo tik 6 pagonys konsulai. Po Juliano mirties iki Theodosius mirties tarp konsulų tebuvo 5 pagonys.

Senovės istorikai
Antikos filosofijos labirintai
Plotino mąstymo ontologinė prasmė
Ankstyvasis žydų misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Patristinė filosofija: Klemensas Aleksandrietis
Gnostiškosios Nag Hammadi bibliotekos atradimas
Gnostikų kūrinių vertimai į lietuvių kalbą
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Patarimai ieškančiam Dievo
Gnosticizmas: ofitai
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Biblijos puslapis
Vartiklis