Candle with rose  

Marija ir jos kultas

    Candle with rose

„Štai tavo motina ir broliai bei seserys lauke stovi ir ieško tavęs“. O jis atsakė: „Kas yra mano motina ir broliai?“ Ir, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: „Štai mano motina ir broliai!“... (Mk 3-33-34; Mt 1:16; Lk 8:19)

Informacijos trūkumas apie Dievo Motiną (pirmųjų krikščionių tekstuose) leido kurti Marijos biografijas krikščionybės priešininkams. Celsas, remdamasis judėjų pasakojimais, rašo, kad Marija buvo skalbėja, pagimdžiusi sūnų nuo pabėgusio romėnų kareivio.

2 a. pabaigoje randantis pasakojimams apie Jėzaus vaikystę, pradėjo plisti pasakojimai ir apie Mariją. Atsiliepė potraukis antgamtiškumui ir moteriškų dievybių garbinimo tradicijos. Pirmiausia buvo aprašinėjami jos jaunystės metai. Jau nuo pradžios ji Dievo išrinktoji. „Jakovo istorijoje apie Marijos gimimą“ ji kildinama iš Dovydo giminės – taip bandydamas pašalinti prieštaravimą dėl nekalto prasidėjimo ir pranašysčių apie mesijų iš Dovydo giminės. Joje nusenę Joakimas ir Ana buvo nusiminę, nes neturėjo vaikų. Joakimas pasišalina į dykumą ganyti bandos, o žmona meldžia Dievo atsiųsti jai kūdikį. Jai apsireiškia angelas, pranešantis, kad gims dukra. Ji duoda pažadą paskirti dukrą Dievui. Tad Marijai sulaukus 3 m., Joakimas dukrą atiduoda auklėti Jeruzalės šventyklai (tuo remiasi atvedimo į bažnyčią šventė). Šventykloje Marija buvo iki 12 m. Marija nesimaitino įprastu maistų – jai angelai nešė dangiškąjį [kaip Valentinas apie Jėzų rašė, kad jis valgė ir gėrė ypatingu būdu].

Sulaukus 12 m., šventikai, angelo nurodymu, sukviečia našlius, kad išrinktų Marijos globėją. Iš Juozapo krepšio išskrido balandis ir atsitūpė jam ant galvos. Jam ir atidavė Mariją, kad saugotų jos nekaltybę.

Toliau pasakojama, kaip Juozapui pastebėjus, kad Marija yra nėščia, jiedu buvo pakviesti į šventyklą išbandymui „pavydo vandeniu“. Tai senas paprotys, kai įtariamiesiems neištikimybe duodavo gerti su purvu sumaišytą vandenį. Jei po to nebūdavo nemalonių pasekmių, jie būdavo laikomi nekaltais. Juozapas ir Marija lengvai praėjo šį išbandymą.

Pasakojimas baigiamas Jėzaus gimimu. Epizodas papildomas dar vienu veikėju – į olą ateina Salomėja, norinti įsitikinti Marijos nekaltybe. Už netikėjimą jai nudžiūsta ranka. Angelai liepia paliesti naujagimį, ji paima jį ant rankų ir iškart pagyja. Salomėja minima tarp moterų, dalyvaujančių Jėzaus bausmėje. Pagal gnostinę Tomo evangeliją, Salomėja pasivadina Jėzaus mokine.

Šio pasakojimo populiarumą parodo ir tai, kad mūsų laikus jis pasiekė ne tik graikų, bet it sirų kalbomis. Dar egzistavo variantai etiopų, armėnų, koptų, arabų ir slavų kalbomis. Nors oficialiai nepripažintas, jis nebuvo ir uždraustas.

Tačiau šiame pasakojime Marija dar nėra sudievinta. Dar 4 a. vyko ginčai apie požiūrį į Marijos kultą. Prieš jį pasisakė 4 a. vidurio Kipro vyskupas Epifanijus: „Tegul pagerbta būna Marija, tačiau lenktis reikia tėvui, sūnui ir šv.dvasiai“.

4 a. pabaigoje pasirodė anoniminis kūrinys "Apie Marijos mirtį", kuriame pasakojama apie jos paskutinius metus ir paėmimą į dangų. Atseit, ji kurį laiką gyveno su Jonu (kuriam, pagal Jono evangeliją, globoti buvo perdavęs Jėzus), o vėliau persikėlė į Efesą, kur propagavo krikščionybę. Prieš mirtį vėl sugrįžo į Jeruzalę. Jos mirtį lydėjo daugybė stebuklų – net pats Jėzus su daugybe angelų nusileido ir paėmė jos sielą. Atvyko visi apaštalai, išskyrus Tomą, kurie ir palaidojo ją. Trečią dieną atėjo Tomas ir panoro pamatyti jos kūną. Apaštalai atidarė karstą, tačiau jis buvo tuščias. Vakare jiems aptariant tą nutikimą, „atsivėrė dangus“ ir pasirodė Marija.

4-5 a. įsigali Marijos kultas, ją pradeda vadinti Dievo gimdytoja ir Dievo motina (pirmiausia Nikodemijos vyskupo Eusebijaus1) raštuose). Galutinai Dievo motina Marija pripažinta 431 m. Efeso (kuris garsėjo šventykla Artemidei) sobore. Šventės įvestos vėliau – Dievo motinos gimimo diena pradėta švęsti VI a. (sutapo su rytų Naujaisiais metais), mirtis – V a. pabaigoje (sutapo su sirų derliaus nuėmimo švente).

Dievo Motinos samprata

Konstantinopolio miestas beveik visą savo gyvavimo laiką buvo skirtingų politinių partijų kovos ir intrigų vieta. Ne išimtis buvo ir lemtingieji 428 m., kai imperatorius Teodosijus II3), dėl valdžios rungęsis su savo seserimi Pulcherija, priėmė politinį sprendimą į tuščią patriarcho sostą pakviesti niekaip su sostine nesusijusį graikiškai mokantį sirų vienuolį Nestorą, kuris garsėjo asketiniu gyvenimu, iškalba, buvo garsiojo Antiochijos mokytojo Teodoro Mopsuestiečio2) mokinys, puikiai išmanė antiochietiškąją teologinę tradiciją (kuri, nors ir skleidėsi ne tik aramėjų, bet ir graikų kalba, buvo įsišaknijusi siriškojoje kultūroje). Tapęs patriarchu, Nestoras, kuris nieko naujajame mieste nepažinojo ir neturėjo nei simpatijų, nei antipatijų, ėmėsi naikinti Bažnyčioje kanoninę netvarką ir neteisybes, todėl netrukus visiems tapo priešu.

Pasak paties Nestoro pasakojimo, pateikto jo „Herakleido knygoje“, kartą į jį, kaip į vyskupą, kreipėsi dvi susipykusios tikinčiųjų grupės, kurios viena kitą kaltino erezija. Vieni teigė, kad Švč. Mergelę Mariją dera vadinti „Dievo Gimdytoja“ (Theotokos), kiti – tik „žmogaus Motina“ (Meter anthrepou). Nestorui atrodė, kad nei vieni, nei kiti neišpažįsta erezijos, o tik ginčijasi dėl žodžių, todėl jis pasiūlė konsensusą.

Jis teigė, kad nors graikiškojoje liturginėje vartosenoje nusistovėjo titulas Theotokos (Dievo Gimdytoja), jis yra teologiškai netikslus, nes Kristus turi dvi skirtingas prigimtis (gr. physis), tačiau dieviškąją prigimtį jis yra gavęs iš Tėvo (gimdamas prieš visus amžius), o iš Mergelės Marijos gavo tik žmogiškąją prigimtį (gimdamas istoriškai), todėl, pasak Nestoro, netikslu sakyti, kad ji Dievo Gimdytoja arba Dievo Motina. Neatmesdamas titulo Theotokos (jį pats Nestoras vartojo savo pamoksluose), abiem grupėms pasiūlė susitaikyti priimant titulą Christotokos (Kristaus Gimdytoja) arba, dar geriau, Meter Christou (Kristaus Motina).

Kaip ir dviejų prigimčių skirtis, Nestoro siūlomas sprendimas atitiko Antiochijos mokyklos teologijos dvasią. Savo sprendimą jis aiškino taip: „Jeigu [Theotokos titulą] tardami ir atskirdami dievystę ir žmogystę jų nesupriešinsime, neiškreipsime ir neneigsime, tai nenusidėsime. Bet verčiau pasinaudokime patikimomis, evangelinėmis frazėm10is: „Kristus gimė (egennethe)“ (Mt 1, 16), „Gimimo knyga [biblos geneseos – kilmės knyga]“ (Mt 1, 1). Analogiškai išpažinkime, kad „iš tėvų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems viešpataujantis Dievas“ (Rom 9, 5). Kai vadinate ją [Mariją] Kristaus Motina, vienybėje ir neatskiriamai, sūnystėje išpažįstate ir viena, ir kita [ir dievystę, ir žmogystę]. Naudokitės tuo, kas vienareikšmiškai pateikta Evangelijoje, ir nustokite ginčytis, pasinaudodami tuo, iš ko kyla sutarimas.“ Antiochijos mokykla garsėjo pažodiniu Biblijos interpretavimu ir griežtu teksto laikymusi, todėl Nestoras ir pasiūlė Mergelės Marijos titulo ieškoti Šv. Rašto tekstuose (galime pridėti ir sirų teologijos tyrinėtojo Nikolajaus Selezniovo4) pastabą, kad terminai Mater Dei ir Dei Genetrix buvo tokie pat neįprasti lotyniškajai patristikai kaip ir siriškajai; Theotokos buvo graikų tradicijos dalis, o lotyniškai šis titulas skambėjo provokuojamai ir priminė pagonių deivių pavadinimus).

Galbūt dėl paties titulo Nestorui ir būtų pavykę išsisukti, nes jis nebuvo kategoriškai nusiteikęs prieš jo vartojimą, tačiau lemiama priežastis anatemoms buvo jo paaiškinimas, kaip sąveikauja dieviškoji ir žmogiškoji žmogaus prigimtys (prigimčių vienybės teologija Antiochijoje tuo metu dar neegzistavo). Turėkime omenyje, kad aramėjų kalba visi trys graikiški žodžiai physis, hypostasis ir prosopon (prigimtis, buvinys ir asmuo) gali būti išversti vienu žodžiu qnoma. Physis ir hypostasis dar galima versti kyana.0000000000

Kyana yra vadinama tai, kas bendra visiems rūšies atstovams, o qnoma – tai, kas bendra visiems rūšies atstovams, tačiau yra būdinga konkrečiam individui (konkretizuota kyāna). Lietuviškai abu dalykus pavadintume „prigimtimi“ (nesvarbu, ar mano auginamo šuns prigimtis, ar visų šunų prigimtys). Kadangi konkretų žmogų (t. y. konkretybę, kuri visgi turi žmogaus prigimtį) vadintume „asmeniu“, graikiškas prosōpon taip pat gali būti verčiamas žodžiu qnoma, nors sirų teologai ir turėjo skolinį iš graikų kalbos prosopa.

Nestoras teigė, kad Kristus turi dvi tikras ir nesusiliejusias kyana, kurios yra realizuotos dviejose qnoma ir sujungtos vienoje prosopa. Graikiškai šį teiginį išversti keblu, todėl nenuostabu, kad jo oponentas šv. Kirilas Aleksandrietis nusprendė, jog Nestoras išpažįsta dvi prigimtis ir dvi hipostazes, susijungusias tik paviršutiniškai, ir apkaltino, esą taip yra išpažįstami „du sūnūs“ (du skirtingi asmenys viename Kristuje). Šiam požiūriui jis priešpriešino tiek pat beprotiškai sirams skambančią frazę, kylančią iš graikų teologijos: mia physis tou Theou Logou sesarkomene („vieninga įsikūnijusio Dievo-Žodžio prigimtis“).


1) Eusebijus iš Nikomedijos (m. 341 m.) – Arijo mokymo ir Antiochimo mokyklos pasekėjas. Laikoma, kad jis yra vienas iš dviejų asmenų, pakrikštijusį Konstantiną Didįjį.  Nikėjos susirinkime gynė Arijų, o atsisakius atsisakyti arijanizmo, buvo ištremtas į Galiją, iš kur su Ariju ir kitais grįžo 328 m. Konstantinui vykdant priešmirtinį sesers Konstancijos prašymą. 335 m. buvo aktyvus Tiro susirinkime vadovaudamas Arijo gynėjų grupelei. 340 m. pirmininkavo Gangros susirinkime. Jo įtakoje imperatorius Konstancijus II netgi pabandė arianizmą paskelbti valstybine religija.

2) Teodoras iš Mopsuestijos (apie 350-428) – Mopsuestijos vyskupas (392-428), iškiliausias viduriniosios Antiochijos hermeneutikos mokyklos atstovas. Jis išvystė „dviejų sūnų“ koncepciją, pagal kurią negalima maišyti dievišką ir žmogiškąją prigimtis Kristuje. „Ne Mergelė pagimdė Dievą, o tasai iš Dovydo sėklos“. Nereikia sulieti dieviško Logoso su tobulu Jėzumi. Tuo jis buvo nestorizmo pradininku; tai pasitarnavo tam, kad tiek Vakarų, tiek Rytų bažnyčiose jis laikomas eretiku.

3) Teodosijus II, dar vadintas Teodosiju Kaligrafu (401-450) - Bizantijos imperatorius (408-450). Labiausiai žinomas dėl Teodosijaus teisės kodekso ir Teodosijaus sienų Konstantinopolyje. Jam valdant kilo nestorizmo ir eutychianizmo sektų judėjimai. Paskatintas vyresniosios sesers Pulcherijos, jis susidomėjo krikščionybe ir pradėjo karą su Sasanidais (421-422 m.), kurie persekiojo krikščionis. Įkūrė Konstantinopolio universitetą (425). 429 m. Teodosijus II paskyrė komisiją surinkti visus įstatymus, išleistus nuo Konstantino I laikų, kad būtų sukurta vieninga teisinė sistema – jie išleisti kaip „Codex Theodosianus“ (438).
428 m. Konstantinopolio patriarchu paskyrė Nestorą, kuris įsivėlė į teologinius ginčus, kurio didžiausiu oponentu buvo Aleksandrijos vyskupas Kirilas. 431 m. įvyko Pirmasis Efeso susirinkimas, kuris pasmerkė Nestorijų, kurį imperatorius ištrėmė. Po 20 metų ginčaus sukėlė Konstantinopolio abatas Eutychijus, kurį pasmerkė patriarchas Flavianas. Antrasis Efeso susirinkimas 449 m. nuvertė Flavianą.

4) Nikolajus Selezniovas - rusų siriologas, užsiima islamo-krikščionybės paveldu, arabų ir sirų rankraščiais.

Monoteizmas
Misterijų ištakos
Trejybės atsiradimas
Juodoji mergelė Marija
Moterys: Katerina Liuter
Pirmieji krikščionių raštai
Mirjamos darbai ir nuobauda
Moterys: Monika, Augustino motina
Kodėl žydai Kristaus nepripažįsta mesiju?
Apie Susaną ir Juozapą, skelbiant ištikimybę
Krikščionybė: ortodoksijos gynėjai
Viduramžiai. Husas ir Jeronimas
Moterys: Kruvinoji Meri
Kumrano ritinių paslaptis
Jėzaus kapas Kašmyre
Kodėl kovo 8-oji?
Nikėjos susirinkimas
Susanos istorija
Milano ediktas
Angelai
Religijos skyrius
Pasaulio tvėrimo skyrius
Mitologijos skiltis
Vartiklis

 
 
 
Virgin of Rocks. Leonardo da Vinci
 
 
 
 
Assumption of Virgin. Vacellio Tiziano
Vacellio Tiziano.
Nekaltos Mergelės paėmimas dangun