Montanistai  

Montanizmas atsirado 2 a. pabaigoje su pranašu Montanus, kuriuo pasekė dvi pranašės, Prisca (Priscilla) ir Maximilla. Prisca buvo pagrindinė judėjimo pranašė iki mirties 179 m. Tai, kad vadovavo moterys, Bažnyčios vyskupams buvo papildomas argumentas apie "velnio apsėdimą".

Montanas yra kilęs iš Ardabau miestelio, esančio Mysia, Frigijos pasienyje. Pasak Jeronimą (342-420), jis buvo Kibelės (Cybelės, Dievų motinos) šventikas. Tai gali reikšti, kad jis buvo kastruotas, nes tarnauti Sibelei galėjo tik "pusiau vyrai". Tačiau gali būti, kad taip Jeronimas tenorėjo diskredituoti Montanus mokymą. Spėjama, kad Montanus pranašauti pradėjo kažkur 126 – 172 m. "Naujoji pranašystė" greitai išplito Mažojoje Azijoje, Trakijoje, Galijoje, Afrikoje ir Romoje. Iki 4 a. vidurio šis judėjimas buvo žinomas Katafrigų pavadinimu.

Montanas ir jo pasekėjai labai vertino Šv.Dvasios dovanas (Paraclete) ir gausiai rėmėsi Šv.Jono evangelija. Jų pranašystės nebuvo eretiškos, o tik iššaukiančios – grasino bausmėmis ir kvietė pasninkauti kelias dienas. Bet skirtingai nuo Senojo Testamento pranašų, perkeikusių Dievo žodį, Montanas skelbė, kad Dievas įsikūnijo jame ir kalbėjo Dievo vardu: "Aš esmi visagalis Viešpats Dievas, nusileidęs į žmogų". Tos pranašystės būdavo pateikiamos ir nesąmoningos ekstazės metu. O tai kėlė rūpestį Bažnyčios vyresniesiems.

Vėliau Montanus ėmė teigti, kad Kristaus išpirkimo aktas nebuvo baigtas ir Dievas įsikūnijo jame, kad pabaigtų žmonijos išgelbėjimą.

Montanistai labai vertino dorą, skaistumą ir kankinystę, o taip pat griežtai pasisakė prieš vedybas antrą kartą. Savo emocionalumu ir griežtu būdu, jie patraukė nemažai krikščionių, laikiusių, kad Bažnyčia pernelyg pasaulietinė ir ištvirkusi. Net Tertulianas (153-225 m.) iš Kartaginos gyvenimo pabaigoje (206 m.) įsiliejo į jų gretas ir gynė jų pažiūras. Jo "7 knygos ginant montanizmą nuo Bažnyčios" yra dingę. Apie 20 jų pranašysčių išsaugojo Epifanijus, o Eusebijus cituoja nežinomą Montano amžininką.

Mokymas buvo pradėtas persekioti, gyvavo kelis šimtmečius, persekiotas ir Konstantino (274-337 m.),labai sunyko ir tapo slaptu. Išnyko maždaug 5 a. 177 m., persekiojami Marko Aurelijaus, Lione įkalintieji montanistai siuntė laiškus Azijos ir Frigijos bažnyčioms ir per Irenėjų bendravo su Romos vyskupu Elactherus. Iki 193 m. jie kelių Azijos sinodų buvo atskirti nuo Bažnyčios. 202 m. sabelietis Praxeas įtikino Romos vyskupą, Viktorą arba Zephyrinus, pasmerkti juos nepaisant Tertuliano protestų:
"Kai Romos vyskupą supažindino su Montano, Prisca ir Maximilla pranašavimo dovanomis ir to dėka buvo atstatyta ramybė Azijos ir Frigijos bažnyčiose, jis [Praxeas], melagingai kaltindamas pranašus ir remdamasis vyskupo pirmtakais iš See, privertė parašyti laišką, kaip ir atsisakyti tų dovanų skleidimo. Taip tasai Praxeas Romoje padarė dvigubą paslaugą velniui: išgujo Paraclete ir nukryžiavo Tėvą..." (Prieš Praxeas, 1:4).

268 m. Iconium sinodas (prie Firmillian) liepė perkrikštyti visus montanistus, o 7-asis Konstantinopolio kanonas (381 m.) juos laikė pagonimis: "Montanistus arba frigus ir sabeliečius laikome kaip pagonis; būtent pirmą dieną juos padarome krikščionimis, antrą katekizuojame, trečią išvarome jų demonus triskart iškvėpdami į veidą ir ausis ir leidžiame jiems likti bažnyčioje ir klausyti Rašto, o vėliau apkrikštijame".

Naujoji pranašystė

Montanistų doktriną galima apibūdinti taip:
kaip Dievo malonė užtikrina Dievo sūnaus malonę, taip šioji užtikrina Šv.Dvasios malonę – ir taip išsipildo Kristaus pažadas apie Paraclete.

Tad jie buvo pirmieji 'homoousion' ([Dievo ir Sūnaus] tos pačios substancijos) sąvokos (išsakytos 325 m. Nikėjos susirinkime ir nukreiptos prie Arius iš Aleksandrijos mokymą, kad Tėvas ir Sūnus skiriasi) pagrindėjai Dievo esmę priskyrę ir Šv.Dvasiai. Jų didžiausias nusidėjimas tame, kad gerokai aplenkė laikmetį.

Nuo kitų krikščionių tesiskyrė tik kai kurių aspektų sureikšminimu, pvz., pasninkavimo, ir pabrėžtu asketizmu. Ipolitas (Prieš erezijas, 8:19) juos taip kaltina: "Tačiau jie įvedė naujus pasninkus ir šventes bei praktikavo sauso maisto ir ridikų vartojimą, nes, atseit, moterys [Prisca ir Maximilla] juos vertė".

Dėl draudimo vesti antrąkart, Tertulianas parašė: "Jei Kristus nutraukė, ką Mozė įsakė, nes nuo pradžių tai buvo kitaip, tai kodėl Šv.Dvasia negali atšaukti tai, ką leido Paulius?" Ir kai sunku suprasti, už ką jie gali būti kaltinami, tai rodo, kad jie savo pranašus galėjo iškelti aukščiau nei reikalavo "norma". Ipolitas tai įvardija (Prieš erezijas, 8:19):
"Juos klaidina dvi moterys, kurias jie laiko pranašėmis... Jie laiko, kad jos regi dalykus per jose esančią Paraclete. Jie aiškiai tiki, ką tos ištaria ir tą, ką jos moko pagal apreiškimus joms, laiko vertingesniu už Įstatymą, pranašus ir Evangelijas".

Jų kaltinimas galėjo būti ir atsakas į tai, ką užčiuopiama Tertuliano raštuose – aiškus 'sielos' ir 'dvasios' tikinčiųjų atskyrimas – taip sukuriant prielaidą turėti bažnyčią bažnyčioje su šios dvasiniu pranašumu.


Alogi

Šv. Irenėjus (Irenaeus, Prieš er., III, 2:9) trumpai pamini tuos, kurie nepripažino Šv.Dvasios dovanų (kalbėjimo nežinomomis kalbomis ir pranašavimo, Paraclete) ir todėl atmetė tai palaikančią Jono evangeliją. Tačiau jis nepamini jų vardų.

Šv. Ipolitas (Hippolytus) prieš tokį suklydimą kovėsi savo knygose „Syntagma" ir „Jono evangelijos ir Apokalipsės apgynimas". Abi jos dingę, tačiau manoma, kad nemažą jų turinio dalį išsaugojo Epifanijus (Epiphanius, Haer. LI), kuris mini nemažai eretikų, iškilusių po katafrigų, Kvartodešimtininkų (keturioliktininkų, buvusių už Velykų šventimą 14-ą dieną) ir kitų, kurie nepripažino nei Jono evangelijos, nei Apokalipsės. Jis juos vadino alogi (nepripažinusiais Žodžio), nes atmesdami jas, jie atmetė ir Evangelijoje skelbtą Logos. Jie turėtų atitikti Irenėjaus paminėtus paslaptingus asmenis.

Keturioliktininkai taip pat sakė, kad jau nereikia aukoti Velykų avinėlio, nes "mesijas pasiaukojo už mus" (juk krikščionims avinėlis simbolizavo Jėzų, kuris mirė tą pačią dieną, kai paryčiais būdavo atliekama avinėlio auka). Tačiau jie valgė Velykų vakarienę ir neraugtą duoną, sekdami Pauliaus nurodymu (1 Kor 5:7f). Melito iš Sardis rašė apie Velykų paslaptį: "Ji sena pagal Torą, bet nauja pagal logosą (žodį)". Toliau papildė:
"Kai suplanuotas dalykas įvyksta, jo modelis sunaikinamas, nes pergyveno savo panaudojimą. Jo vaizdas nestebimas tikrovėje. Kas buvo naudinga tampa beverčiu, kai tikrosios vertybės pasireiškia... Kadaise avies aukojimas buvo reikšmingas, tačiau dabar jis bevertis dėl Aukščiausiojo išpirkimo".

Čia reiktų pabrėžti, kad jau Paulius svarbesniu dalyku už Paraclete laikė vidinį šventumą, žr. 1 Kor. 13:1-2 „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, ... ir jei turėčiau pranašystės dovaną, ... tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas".

Tad alogi turėtų būti 2 a. pabaigoje Mažojoje Azijoje atsiradęs mokymas. Jie neabejotinai aštriai pasisakė prieš kaltinimus, kuriuos Montanistus ir jų dėmesį vizijoms bei pranašystėms. Tai paaiškintų, kodėl jie atmetė Jono evangeliją, pranašavusią Šv.Dvasios atėjimą, ir Apokalipsę, kuri Dangiškosios Jeruzalės ir tūkstančio metų karalyste idėjomis maitino Frigijos entuziastų vaizduotę.

Alogi tas knygas priskyrė Cerinthus. Bet Cerinthus mokė, kad Jėzus tėra tik žmogus, o Šv. Jonas šlovino Jo dieviškumą. Ne visai aišku, kad jie kartu būtų neigę ir Dievo sūnaus dieviškumą ir jo amžinąją karalystę. Epifanijus sako, kad jie nepripažino Šv.Jono skelbto Logos. Labiau tikėtina, kad alogi atmetė ne pačią doktriną, o tik logos formą, naudotą Jono evangelijoje. Nes ir Epifanijus užsimena, kad, atrodo, „jie tikėjo, kaip ir mes". Pasak jų, Jono evangelijoje yra netiesų, ji nesutampa su kitomis evangelijomis, pateikia kitokią įvykių seką ir savo esme yra doketizmas. Jie dar mažiau vertino Apokalipsę, kuri, pasak jų, yra dažnai klaidinanti, jei ne nemokšiška ir melaginga. Įrodinėdami jie citavo Apr. 2:18 ir sakė, kad Tiatyrų mieste tuo metu nebuvo jokios krikščionių bažnyčios.


Tertulianas apie sielą

Tertulianas pabrėždavo, kad tikėjimas yra konkretaus pobūdžio. Jo pasaulėžiūra labiau rėmėsi jutimais [empirinis požiūris], nei sąvokomis [abstraktūs samprotavimai, filosofija]. Pagal jį (gali būti, kad stoikų įtakoje), visos pasaulio esybės yra kūniškos, nes tokiomis jas įsivaizduojame. Tad kūniška yra siela ir net Dievas, nors jų kūniškumas ypatingas, neregimas, amžinas, visur esantis. Ir žmogaus kūnas taip susiję su siela (kuri ir gimsta kartu su kūnu), kad sunku nustatyti, kas vyrauja.

"Sakome, kad siela atsiradusi iš dievo įkvėpimo, o ne kokios nors substancijos... 'Ir įkvėpė', pasakyta, 'jam į nosį gyvybės alsavimą' (Pr 2:7)'", De anima, 3

"Kalbu ne vien apie įsivaizduojančius, kad sielą sudaro neabejotinai kūniški elementai. Pvz., Hipokratui ir Heraklitui ji sudaryta iš ugnies, Hipomanui ir Taliui – iš vandens, Empedokliui ir Kritijui – iš kraujo, Epikūrui iš atomų (kaip ir atomai jungdamiesi sudaro kūnus), Kritolajui ir jo peripatetikams – iš penktos neaiškios prigimties substancijos (gal ji irgi kūniškos, nes kūnus savyje talpina). Aš nurodau stoikus, kurie beveik pritardami mums, sako, kad siela tai alsavimas, nes įkvėpimas ir alsavimas yra artimi ir nesunkiai parodo sielos kūniškumą. Zenonas, sielą laikydamas slaptu alsavimu, aiškina taip: tai, kas jam išėjus miršta, yra kūnas. ... [Pagal Kleantą] ir siela kenčianti kartu su kūnu... Taigi siela yra kūniška dėl kūniškų kančių bendrumo. Ir Chrisipas ... taria, kūniška ir nekūniška negali visiškai atsiskirti, nes antrieji negalėtų būti anų liečiami. Tam pritaria ir Lukrecijus: 'Kūnas tegali liesti kitus ir liečiamas būti' Sielai palikus kūną, mirštama. Taigi siela yra kūnas, nes būdama nekūniška, ji negalėtų jo palikti", De anima, 5

"Abi substancijos [kūnas ir siela] kartu ir atsiranda, ir vystosi, ir baigia taip, kaip ir gimsta – ir nėra tokios akimirkos, kad kurios pradžia būtų pirmesnė, ... Gyvybę pripažįstame nuo pradėjimo pradžios, todėl ir sakome, kad siela atsirandanti nuo pradėjimo akimirkos. Juk gyvybė š ten, iš kur ir siela...", De anima, 27

"... Moters įsčiose siela tuo pačiu metu, kaip ir kūnas, įgyja lyties požymius, taip tuo pačiu metu abi substancijos lyties atžvilgiu laikytinos neutraliomis..." De anima, 36

Literatūra:

  1. John de Soyeres. Montanism and the Primitive Church, 1877
  2. D.F. Wright, Why were the Montanists condemned? // Themelios, Sept.1976
  3. Dennis E. Groh. Montanism, 1990
  4. Donald Gee. Montanism // Redemption Tidings, Dec.1928
  5. B. Sherrat. Montanism // The Pentecostal, vol.1, No 1
  6. C. Brigg. The Origins of Christianity, 1909
  7. H.N. Bate. History of the Church to A.D. 325, 1943
  8. Philip Schaff. History of the Christian Church, 1910

Kitos nuorodos:
Epifanijus iš Saliamio
Eusebijus iš Cezarėjos
Pirmieji krikščionių raštai
Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
Irenėjus iš Liono
Apie logoso reikšmes būties veidrodyje
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Religijų, krikščionybės ir Biblijos temų forumas
Logosas Filono Aleksandriečio raštuose
I.Kantas apie organines formas
Archetipo koncepcijos vystymasis
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Procopius. Nuslėptoji istorija
K.Kavafis. Barbarų belaukiant
R.Dekartas apie sapnus
Nikėjos susirinkimas
Bonaventūras
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis