Monothelitizmas  

Tai 7-ojo amžiaus erezija, o iš esmės monofizitų modifikacija, kuria katalikų bažnyčia bandė rasti kompromisą, ir pasmerkta 6-ame visuotiniame susirinkime.

Monofizitai neigė bet kokią Kristaus (po susiliejimo su Dievu) žmogiškąją prigimtį. Jie priėmė tik vieną ketinimų ir valios principą ir tik vieną veiklos pobūdį (energeia). Atseit, asmenybė pasireiškia savo valia ir veikla ir viena asmenybė gali turėti tik vieną valią ir daryti vieno pobūdžio veiksmus. Tad Kristus, kaip dieviškoji ir žmogiškoji asmenybė, turėtų būti su viena (kartu dieviška ir žmogiška) valia ir jo veikla būtų vieno, kartu dieviško ir žmogiško, pobūdžio.

Dvi valios

Ketinimai yra neatskiriama žmogiškosios prigimties dalis, tad mūsų Viešpats turėjo žmogiškąją valią, nes, iš pradžių, gavo tobulą žmogiškąją prigimtį. Tuo tarpu jo dieviškoji valia yra ta pati, kaip Tėvo ir Šventosios dvasios.

Bet jei valia laikoma ne tik ketinimas, bet ir priimtas sprendimas, tada abi valios turi veikti harmonijoje - yra dvi valios ir dvi veiklos, bet vienas jų objektas. Be to, žodis valia gali reikšti ir norą - voluntas ut natura (thelesis), besiskiriantį nuo volunta ut ratio (boulesis). Tad yra dvi to paties ketinimo realizacijos. Ir pagaliau, jusliniai troškimai irgi pavadinami valia, kas irgi yra žmogiškosios prigimties sudėtinė dalis. Tik Kristuje, dėl jo tobulos prigimties, "žemesniosios valios" nepasireiškia. Bet kurios valios (iš tų dviejų) neigimas reiškia Kristaus žmogiškosios prigimties netobulumą. Dieviškoji valia yra viršesnė (hegemonikon) ir vadovauja žemesniajai žmogiškajai laisvai valiai.

Pagal Severą, mūsų Viešpaties žinios buvo tik vieno tipo, dieviškosios, be žmogiškojo pažinimo priemonių. Į tokias tolimas išvadas monothelitizmo autoriai dėmesio neatkreipė ir todėl Sergejus neigė esant dvi valias, nes, atseit, nėra prieštaravimo dėl Kristaus žmogiškosios prigimties siekiančios dieviškųjų dalykų.

Du veiklų tipai

Veikimas arba veikla (energeia, operatio) atitinka valią, ir todėl viena veikla, ad extra, yra bendra visiems Trejybės asmenims, o kita atitinka Kristaus žmogiškąją prigimtį. Terminas energeia nėra naudojamas Aristotelio prasme (actus, atskiriant nuo potentia, dynamis), todėl, iš esmės, identiškas su esse (existentia). Ir diskusijų klausimas yra: Kristuje buvo viena ar dvi esse. Iš tikro, energeia tiesiogiai neišreiškia veiksmo, o tik veiksmo galimybę, apimančią ir galimybės atlikimą. Kaip nereikia sieti energeia ir su praxeis arba energemata, t.y. keliais veiksmais, kuriuos sukelia viena galimybė. Tuos terminus painiojo daugelis teologų, įskaitant ir Šv. Sofronijų.

Dievo darbai yra nesuskaičiuojami, tačiau energeia yra viena, nes jo prigimtis ta pati trijuose asmenyse. Skirtingi Sūnaus darbai atsiranda iš dviejų nesumaišančių energeiai, nes jis turi dvi prigimtis. Šv. Sofronijus (o vėliau Šv. Maksimas bei Šv. Jonas Damaskietis) įrodė, kad dvi energeia sukuria tris veiksmų tipus:
1) dieviškos prigimties veiksmai, bendri Dievui Tėvui ir Šv.Dvasiai (pvz., sielų sukūrimas). Juose žmogiškoji prigimtis dalyvauti negali;
2) dieviškos prigimties veiksmai dalyvaujant Įsikūnijusiam Žodžiui ir per Kristaus žmogiškąją prigimtį (pvz., mirusiųjų prikėlimas žodžiu, gydymas prisilietimu). Tie veiksmai skiriasi nuo žmogiškosios kalbos ar prisilietimo, bet savo esme yra tiek sudėtingi, kad gali būti vadinti dieviškai žmogiškais;
3) grynai žmogiški veiksmai, kaip, pvz., vaikščiojimas arba valgymas. Jie atsiranda iš žmogiškosios potentia, bet valdomi dieviškojo principo. Tik kai kuriais atvejais juos galima vadinti dieviškai žmogiškais.

Neigiant du veiksmų tipus, Kristaus žmogiškoji prigimtis padaroma aklu dieviškosios valios instrumentu.

Koncepcijos vystymosi istorija

Monofizitų erezijos pradžia siejama su Sergejaus laišku popiežiui Honorijui.Kai imperatorius Heraklijus apie 622 m. pasiekė Theodosiopolis Armėnijoje, monofizitas vardu Paulius jam išdėstė savo ereziją, kurią imperatorius nuginčijo teologiniais argumentais, tačiau nuo tada pradėta naudoti sąvoka "vienas veiksmas" Kristuje. Vėliau, apie 626 m., jis paprašė Phasis vyskupą ir Lazi metropolitą Cyrus nustatyti, ar jo žodžiai buvo teisingi. Cyrus nebuvo įsitikinęs ir parašė Konstantinopolio patriarchui Sergejui, kuriuo imperatorius labai pasitikėjo.

Atsakydamas, Sergejus persiuntė, kaip laikyta, Mennas iš Konstantinopolio laišką popiežiui Vigilijui, kuriame pacituoti keli gerbiami asmenys, palaikantys vienos valios ir vieno veiksmų tipo koncepciją. Vėliau, 6-e Visuotiniame susirinkime, laiškas paskelbtas klastote.

631 m. Cyrus buvo paskirtas į Aleksandriją, o visas Egiptas buvo monofizitų įtakoje. Tuo metu Heraklijus labai troško suvienyti Katalikų bažnyčią. Bet Pseudo-Dionisas iš Aeropogito aiškino apie Viešpatį, dariusį dieviškus darbus ir žmogiškos darbus kaip dieviškai žmogiškus. Cyrus tai laikė ortodoksiniu išsireiškimu.

Tuo metu Aleksandrijoje buvo Šv.Sofronijus (netrukus tapsiąs Jeruzalės patriarchu). Jis griežtai pasisakė prieš "vieną veiksmą" ir bandė įtikinti Sergejų, kad koncepcijos reikia atsisakyti. Sergejus parašė Cyrus, siūlydamas susilaikyti nuo.termino aptarimo. Cyrus pradžioje neabejojo ir atsakyme Sergejui netgi pacitavo Šv.Leono laišką Flavianui, aiškiai apibūdinantį dvi skirtingus, bet neatskiriamus veiksmų tipus.

638 m. pabaigoje parengta Sergejaus rengta Heraklijaus "Ecthesis". Sergejus mirė gruodžio 9 d., po kelių dienų, kai susirinkimas aprobavo "Ecthesis", kurios išskirtinumas yra draudimas pasisakyti apie vieną ar du veiksmų tipus ir vienos valios Kristuje gynimas. Popiežius Honorijus mirė spalio 12 d. su ja nesusipažinęs, naujas popiežius Severinas, konsekruotas tik 640 m., mirė po dviejų mėnesių. Gruodžio mėn. išrinktas Jonas IV neturėjo laiko sušaukti sinodą. Honorijus mirė 641 m. vasario mėn. Naujas Konstantinopolio patriarchas Pyrrhus palaikė "Ecthesis", bet pats buvo ištremtas į Afriką, kur išgarsėjo diskusija su Šv. Maksimu. 642 m. spalio mėn. mirus popiežiui Jonui, Pyrrhus savo nuolankumą išreiškė popiežiui Theodorui.

Šv.Sofronijus, jau Jeruzalės patriarchas, nors ir mirė prieš pat Sergejaus mirtį, buvo spėjęs paskelbti dviejų valių ir dviejų veiksmų tipų koncepcijos gynybą. Tas dokumentas buvo pasiųstas visiems patriarchams. Bet Sofronijaus įpėdinis, Joppa vyskupas, palaikė "Ecthesis". O 640 m. Aleksandriją užėmė Amru vadovaujami arabai. Tad Konstantinopolio, Antiochijos, Jezulalės ir Aleksandrijos patriarchatai nepritarė Romai.

Kipro vyskupai, nepavaldūs jokiam patriarchui, 643 m. gegužės 29 d. sušaukė sinodą, nukreiptą prieš "Ecthesis". Jie pasiuntė laišką popiežiui Theodorui, kuriame sakė, kad palaiko popiežiaus Šv.Leoną, laikiusį, kad 'kiekviena prigimtis veikia susiderindama su kita'.

Patriarchas Paulius, pakeitęs Pyrrhus, palaikė "Ecthesis" ir persekiojo popiežiaus pasiuntinius. Bet jis manė, kad pakanka uždrausti vienos ar dviejų valių klausimus, kad Vakarai ir Rytai galėtų apsijungti. Tam reiktų atšaukti "Ecthesis", o už klausimo aptarimus griežtai bausti. Tai vadinama Konstanso "Type", kuris atsirado laikotarpiu nuo 648 m. rugs4jo iki 649 m. rugsėjo. 649 m. gegužės 5 d. mirė popiežius Theodoras ir jį pakeitęs Šv.Martinas I spalio mėn. sušaukė Laterano susirinkimą, kuriame pasmerkė "Ecthesis", Cyrus, Sergejų, Paulių ir "Type". Tai buvo visiškas Konstantinopolio pažiūrų atmetimas, Roma pasakė ex cathedra.

Atkeršydamas Konstansas pagrobė Martiną ir įkalino Konstantinopolyje. Kad ir kankinamas šventasis atsisakė pripažinti "Ecthesis" ir mirė Kryme 655 m. kovo mėn.

Šv.Martiną kankinant Konstantinopolyje, mirė ir patriarchas Paulius - Pyrrhus buvo atstatytas. Įpėdinis Petras popiežiui Eugenijui pasiuntė pretenzingą laišką. Romiečiai, jį perskaičius, popiežiui neleido net baigti Mišių, kol jis nepažadėjo pasmerkti laišką. 663 m. Konstansas persikėlė į Romą, bet čia nerado reikiamo pritarimo, tad pasitraukė į Siciliją, kur nužudytas 668 m. Naujas imperatorius Constantine Pogonatus, atrodo, neparodė susidomėjimo "Type", nes iki 678 m. buvo užsiėmęs karais su saracėnais. Tada nusprendė šaukti susirinkimą, kad baigtų Vakarų ir Rytų ginčus - ir apie tai parašė popiežiui Donus, kuris jau buvo miręs. Jo įpėdinis Šv.Agatho surinko sinodą Romoje ir pavedė sušaukti dar ir kitus. Tad susirinkimas buvo atidėtas dviem metams.

Pirmoji 6-o ekumeninio susirinkimo sesija įvyko 680 m. lapkričio 7 d. Konstantinopolyje ir monothelizmą rėmė tik Makarius iš Antiochijos - ir, aišku, jis buvo pasmerktas kaip eretikas. Popiežiaus Šv.Agatho ir Romos susirinkimo laiškai parėmė Laterano susirinkimo nutarimus ir patvirtino Apaštališkojo sosto neklystamumą. Imperatorius įsaku parėmė susirinkimo nutarimus ir išsiuntė laišką popiežiui, kuris, šiam mirus, pasiekė įpėdinį Šv.Leoną II. Taip rytai ir vakarai vėl susivienijo.

687 m. Justinianas II, manydamas, kad 6-o susirinkimo nutarimai nėra pakankamai patvirtinti, parašė popiežiui Kononui, kad surinko patriarchus, metropolitenus, vyskupus, senatą ir atsakingus valdininkus, kad pasirašytų susirinkimo aktus. Bet 711 m. sostą užėmė Philippicus Bardanes, abato Stepono mokinys. Jis atstatė Sergejaus, Honorijaus ir kitų susirinkimo pasmerktų eretikų autoritetą, sudegino aktus, pašalino patriarchą Cyrus ir ištrėmė kelis, atsisakiusius pasirašyti susirinkimo nutarimų anuliavimą. Ortodoksinį požiūrį 713 m. atstatė Anastazijus II. Popiežius Konstantinas atsisakė pripažinti Bardanes, o patriarchas Jonas VI parašė ilgą atsiprašymo laišką. Taip baigėsi monothelizmo istorija.

Kitos nuorodos:
Eriugena. „Apie gamtos skirstymą“
Faneroskopija prieš fenomenologiją
Lietuvių filosofai apie gyvenimo prasmę
Ortodoksų bažnyčia ir filioque prieštaravimas
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių
Logoso koncepcija Filono Aleksandriečio raštuose
Spinoza. Laisvoje valstybėje kiekvienas gali galvoti ir sakyti, ką galvoja
Filosofija iš antropologinio taško
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Gabrielis Marselis - prancūzų egzistencialistas
Pirmųjų krikščionių persekiojimai
Apie Šv.Trejybės paieškas
Adomas ir Ieva: nuopuolis
Nikėjos susirinkimas
Vieningoji Trejybė
Cerinthus. Doketizmas
Montanizmas ir Alogi
Religijos skyrius
Filosofijos skyrius
Mitologijos skiltis