Spiritualizmo apžvalga. Vartiklis

Spiritualizmas yra tikėjimų sistema, iš dalies religinė, iš dalies mokslinė ir remiasi daugeliu neaiškių reiškinių, kurie aiškinami ne tik vyrų ir moterų inkarnacija, bet ir mirusiaisiais, kurie tebelaikomi aktyviais kitoje egzistavimo sferoje.
E.J. Dingwall // Įžangoje į F.Podmore. Mediums of the 19th Century

Vienas ankstyviausių liudijimų, kai klausinėjama dvasių, pateiktas Stokholmo, Svedenborgo gimtinėje, „Societe Exegetique et Philatropique“ nepublikuotų žurnalų ištraukoje (1816 m. M. de Lausanne cituotoje 1816 m. „Annales du Magnetisme Animal“). Atseit, 1787 m. gegužės mėn., dalyvaujant ir keliems aukštuomenės atstovams, sodininko žmona vardu Lindquist, 40 m. amžiaus moteris, transo būsenoje buvo valdoma dviejų dvasių – jos mažametės dukters bei buvusio miestelėno sūnaus. Tos „dvasios“, atsakydamos į stebėtojų klausimus, pateikė kažkiek duomenų apie savo gyvenimą žemėje, apie tarpinę būseną arba le chemin de milieu, kuriuo mirusiųjų sielos turi pereiti keliaudamos į paskirties vietą, aiškino Šv. Raštą ir pan. Su kitais somnambulais seansai vyko panašiai. Jie nurodydavo ir gydymą esantiems arba nesantiems asmenims. Transo būsenoje jie kalbėdavo kito asmens vardu, o atsibudę nieko neatsimindavo. Be to, transo metu pateikdavo žinių ar sugebėjimų, kurių negalėjo būti įgiję.

Prancūzijoje somnambulo transo reiškinys buvo nagrinėjamas kaip gamtos mokslo dalis. Kad ir kokios ekstravagantiškos teorijos būdavo sukuriamos, jos neišeidavo už materialiojo pasaulio ribų. Susidomėjimas gyvuliškuoju magnetizmu pirmiausia domino dėl galimos jo gydomosios galios. Tikėjimų spiritualistiniais dalykais laikas nuo laiko pasirodydavo magnetikų rašiniuose. Tarkim, 1787 m. Tardy de Montravel kelete laiškų išsakė požiūrį, kad somnambulinio transo metu siela gali išsilaisvinti iš kūniškųjų pančių ir skrajoti materialiajame pasaulyje. 1793 m. Keleph Ben-Nathan (Philosophie Divine) įrodinėjo, kad somnambulų dvasia gali bendrauti su kitomis dvasiomis, tačiau tai yra burtininkavimas, kurių vengti izraelitus mokė Šv. Raštas.

Po kelių metų, J. Deleuze¹⁾ (Histoire Critique) pirmo tomo vieną skyrių skyrė mistikai ir įtikinėjo, kad gyvuliškojo magnetizmo reiškiniai su tuo nesusiję. Vėliau, knygoje "Biblioteque du Magnetisme Animal", jis savo požiūrį nusakė tiksliau. Jo draugas atkreipė dėmesį į Vokietijoje paplitusį spiritualizmą prie kurio jis linko labiau, nei Prancūzijoje vyravusio natūralizmo. Atsakydamas į tai Deleuze priima, kad aiškiaregystės ir panašūs reiškiniai veda į sielos nepriklausomybę nuo kūno. Tačiau neskuba priimti sprendimo ir dvasių bendravimą laiko neįrodytu. Gyvenimo pabaigoje, vienok, jis beveik priėmė spiritualistinį požiūrį. Toksai G.P. Billot daug dirbo su isteriškais pacientais ir nesunkiai sukeldavo hipnozinį transą, kad paskelbtų juos apsėstus dvasių. Apie tai jis keturis metus susirašinėjo su Deleuze (iki 1833 m. rugpjūčio).

Toliau yra įdomūs Alphonse Cahagnet²⁾ transų aprašymai. Somnambulizmu susidomėjęs apie 1845 m., jis 1848 m. sausį išleido "Arcades de la vie future devoiles", kur aprašė aštuonių somnambulų bendravimus su dvasiomis. Tome pateikti post-Svedenborgo tipo samprotavimai apie dvasių sferų sandarą, mirusiųjų padėtį ir pomirtinį gyvenimą, angelus baltais drabužiais vaikštinėjančius po nuostabias pieveles dangiškoje šviesoje ir pan. Kitą tomą išleido 1849 m. sausį. Šių vėlesnių seansų mediume buvo Adele Maginot. Dalyviai norėjo per ją bendrauti su mirusiais draugais. A. Cahagnet prašė dalyvių raštiškai apibūdinti, kiek teisingi buvo atskiri pranešimai. Pastebima, kad nemažai dalyvių buvo skeptikai.

Dauguma Prancūzijos, kaip ir kontinentinės Europos, spiritualistų laikėsi Allan Kardec'o³⁾ (tikroji pavardė M. Rivail) doktrinos. Jis buvo frenologijos ir gyvuliškojo magnetizmo propaguotojas. Kažkur apie 1862 m. jis „atsivertė“ spiritualizmui ir gan greitai jam buvo atskleista, įvairių aiškiaregių pagalba, naujoji evangelija, kurios svarbi tema buvo reinkarnacija. Jo knygos, kaip „Le livre des esprits“ ar „L'evangele selon le spiritisme“, buvo labai populiarios visoje Europoje.

Tačiau buvo ir kitų. Grafas Agenor de Gasparin rašė remdamasis katališku požiūriu ir siekė įrodyti, kad fizinės apraiškos seansų metu susijusios su magnetizmu ar panašaus pobūdžio jėga, perimama iš dalyvių. Jo draugas, Ženevos akademijos profesorius, pasiūlė tą energiją vadino „ektenine“. Du Potet, Szapary ir kiti gyvuliškojo magnetizmo šalininkai irgi laikėsi požiūrio apie grynai fizikinę reiškinio prigimtį, nors Du Potet ir pripažino, kad kai kurių apsireiškimų paaiškinimui reikia pasitelkti protingas kosmines galias.

Vokietijoje tos idėjos nepasireiškė taip anksti. Tačiau jau 1861 m. Berno un-to filosofijos prof. Maximilian Perty išleido veikalą, aprašantį tuos reiškinius ir juos priskirdamas neįsisąmonintam okultinių galių pasireiškimui mediumo kūne. Jis tarė, kad egzistuoja tam tikros planetų dvasios (Geodaemonas, Heliodaemonas ir t.t.), su kuriomis kartkartėmis mediumo dvasia gali susidurti. Po kelių metų panašią teoriją sukūrė net garsesnis filosofas Edward von Hartmann'as⁴⁾. Jis fizikinius reiškinius aiškino tam tikra jėga, sklindančia iš mediumo, - panašia į elektrą ar magnetizmą, tačiau psichines apraiškas laikė esant transcendentinės prigimties. Jis spėjo, kad aiškiaregio mintys susisiekia su Absoliutu, o per jį su kitais protais. Panašiai, su įvairiais pakeitimais, aiškino ir kiti: Hellenbach, du Prel, Aksakof, d'Assier.

Kitą aspektą perteikė "Spiritualist", pasirodęs 1869 m. pabaigoje ir bandęs pristatyti mokslinį požiūrį. Jo redaktorius buvo W.H.Karrison. Leidinys buvo susijęs su dviem tuo metu susikūrusiomis organizacijomis – "British National Association of Spiritualists" ir "Psychological Society of Great Britain".

"British National Association of Spiritualists" pirmas susirinkimas įvyko 1874 m. balandžio 16 d. vadovaujant S.C.Hall. Jos pagrindinis tikslas buvo suvienyti visų pakraipų spiritualistus ir skatinti sistemingus pneumatologijos ir psichologijos tyrinėjimus. Nors ir teigdami prisilaikanti "Jėzaus Kristaus religijos", ji laikėsi nuošaliai nuo bet kokių dogmatizmų, religinių ar filosofinių. Jai priklausė žinomiausi to meto spiritualistai: Caithness grafienė, Benjamin Coleman, Thomas Everitt, dr. Gully, Stanhope Speer, ponia Ross Church (Florence Marryat), ponia Makdougall Gregory, Maurice Davies, seras C. Isham, Newton Crosland, Desmond Fitzgerald, George Sexton ir kt. Tačiau buvo ir iškilių spiritualistų, neprisijungusių prie jos: William Howitt, Acworth ir J. Enmore Jones. Tačiau, nepaisant nedidelio pasipriešinimo, asociacija plėtėsi ir augo. Ji rengė reguliarias paskaitas, aptarimus ir konferencijas, siekė skleisti žinias ta tema.

1875 m. balandžio mėn. įvyko pirmas "Psychological Society of Great Britain" susirinkimas. Jos prezidentu buvo Serjeant Cox, o garbės sekretorius F. K. Munton. Kiti iškilūs nariai: C.C.Massey, Stainton Moses, Henleigh Wedgwood, George Harris ir W.H.Coffin.

Draugijos tikslas buvo mokslinis "psichologijos" tyrinėjimas. Tuo terminu, vienok, Serjeant Cox įvardijo tai, kas vadintina psichikos tyrinėjimais. Draugija turėjo "pirma, rinkti faktus, o antra, aptarti priežastis ir pasekmes". Draugijos įkūrėjas, reikia pasakyti, neturėjo jokių žinių nei psichologijoje, nei psichiatrijoje. Draugija liovėsi egzistuoti mirus jos vadovui 1879 m. lapkričio mėn.

Draugijos svarba yra tame, kad ji išstojo prieš paplitusį Anglijos spiritualistų įsitikinimą, kad reiškinius sukelia mirusiųjų dvasios. Daugelis vėlesniųjų mesmerizmo atstovų laikėsi požiūrio, kad bildesiai, baldų stumdymas ir net mediumų iškviesti apsireiškimai yra neuro- veiklos ar panašios jėgos, sklindančios iš jautrių asmenų nesąmoningos valios. Tokio požiūrio išraišką randame ir po 15-20 m. parašytose J.W. Jackson ir H.G.Atkinson knygose.

Vienas ankstyvųjų agnosticizmo idėjų atstovų buvo Samuel Guppy, vedęs net dvi mediumes. 1863 m. jis išleido knygą "Mary Jane, arba chemiškai paaiškintas spiritualizmas". Tačiau nereikia iš jos tikėtis didelio moksliškumo. Jo daugiau yra po kelių metų išleistoje Charles Bray "Būtinumo filosofijoje". Jis pradeda bet kurios jėgos nesunaikinamumu ir jos pasikeitimais. Šiluma, elektra, nervų veiklos galia ir mąstymas yra energijos rūšys, neišnykstančios, tačiau galinčios pereiti viena į kitą. Mūsų kūnai nuolat gauna minčių spindulius, kaip kad atiduoda šilumą. Minčių energija nedingsta erdvėje, o susirenka saugyklose, su kuriomis gali susisiekti mediumai. Taip jie gauna specifinių sugebėjimų ir galimybę būti aiškiaregiais. Minčių energija gali paaiškinti ir tokius reiškinius, kaip baldų judinimas – ji vėl gali virsti fizikine energija ir veikti materialius daiktus ar net sukelti levitaciją.

Ypatingai išsiskirianti yra Serjeant Cox knyga "Žmogaus mechanizmas" (1876). Jis visiškai atsisakė pripažinti mirusiųjų dvasių dalyvavimą. Jo pažiūros buvo tokios: Visata yra sudatyta iš materijos ir ne-materijos ir niekur nėra tuštumos. Materija sudaryta iš molekulių, sudarytų iš dar smulkesnių elementų (atomų). Tačiau atomai, kaip tokie, neveikia mūsų jutimų. Jei materija suskiltų į ją sudarančius atomus, mūsų jutimų požiūriu ji dingtų. Labai tikėtina, kad visa visata, išskyrus nedideles molekuliarines saleles, sudaryta iš laisvųjų atomų arba susijungusių kitokiais ryšiais nei molekulėse. Tačiau tai, kas nėra materija, yra dvasia. Todėl dvasios struktūra yra atomistinė, o ne molekuliarinė. Tokiu būdu materija gali virsti dvasia ir atvirkščiai.

Tad žmogaus mechanizmai veikia veikiami trijų jėgų arba principų: Gyvybės, Mąstymo ir Sielos. Gyvybė jį sieja su augalijos karalija. Mąstymas yra smegenų veiklos produktas ("Protas nėra matomas ir apčiuopiamas, jis nėra struktūra, jis tėra funkcija. Kaip virškinimas yra skrandžio funkcija…"). Siela yra substancija, retesnė nei rečiausios dujos, nei kometos uodega. Tik ji kilsteli žmogų virš gyvūnų. Sielos įrodymą jis regi ir reiškinyje, kai žmogus jaučia koją, net ir tada, kai ji amputuota. Iš to daro išvadą, kad siela yra kūno formos. Siela skleidžia spinduliavimą, vadinamą psichine jėga, kuris ir yra spiritualistinių apraiškų šaltinis. Aiškiaregystės atveju siela tiesiogiai pažįsta pasaulį apeidama mąstymą. Kartais sielos spinduliavimas sklinda iš pirštų galiukų suteikdamas kūnui papildomų sugebėjimų. Jis gali judinti daiktus per atstumą, neutralizuoti gravitacijos jėgą. Išsilaisvinusi iš kūno siela gali skrosti erdvę minties greičiu ir praeiti sienas, kaip vanduo praeina per kempinę.

Po 1876 m. jau buvo susikūrę daugybė mistikų mokyklų, vienos jų buvo kilusios iš spiritualizmo, kitos perėmė Rytų mitologijas, Indijos tikėjimus. Tad kai 1876 m. pulkininkas Olcott'as ir E. Blavatskaja įkūrė Teosofų draugiją, visuomenė jau buvo pasirengusi juos išklausyti. Ji skleidė ezoterinės budizmo tradicijos idėjas ir atvėrė naujas sritis. Jos pagrindinis arkliukas buvo reinkarnacijos doktrina, nors mirties ir gyvenimo ciklas buvo pateikiamas ir platesniu aspektu (pvz., A.P. Sinnet) – kaip Visatos įkvėpimas ir iškvėpimas. Tai Brahmos dienos ir naktys, kai visa kūrinija užmiega ir vėl pabunda. Ir per ilgą grandinę saulių ir planetų apsisukimų, per amžių kaitą, per sunykimą ir vėl sugrįžimą, žmogaus siela, Pagrindinės ugnies kibirkštėlė, išsaugo savo tapatumą ir išlieka per visus jos karminius atgimimus, kai jos likimas priklauso nuo ankstesnio gyvenimo darbų ir minčių. Žmogus yra toks, kokį pats susikuria, jis nuima derlių to, ką pasėjo ankstesniuose gyvenimuose.

Blavatskajos mokymas ir Rytų paslaptingumas patraukė daugelį spiritualistų. Tačiau susikūrė ir kitų draugijų, skleidusių panašias idėjas. Tarp jų buvo ir George Wyld įkurta "Britų teosofų draugija", bandžiusi derinti teosofiją su krikščionybe. Buvo Anna Kingsford ir Edward Maitland įkurta "Hermetinė draugija", daugiausia skleidusi , neoplatonizmo ir Aleksandrijos misticizmo idėjas.

1882 m. W.F. Barret'as surengė konferenciją, kurioje dalyvavo besidomintys vaiduokliais, minčių perdavimu, aiškiaregyste ir apsireiškimais mediumų seansuose. Jos metu įkurta nauja „Psichinių tyrinėjimų draugija“, kuriai vadovauti pradėjo Henry Sidgwick. Į ją įėjo tiek Edmund Gurney, W.F. Barret, Balfour Stewart, F.M.H. Myers, Richard Hutton, tiek Stainton Moses, Dawson Rogers, Morell Theobald, E.T. Benett, George Wyld ir kt.

Spiritualizmo judėjimas nebuvo vienalytis ir kildavo ir tarpusavio ginčų. Pasitraukdavo ar mirdavo vieni, jų vietoje iškildavo nauji lyderiai. Greta „Spirituslist“ buvo leidžiamas mėnraštis „Spiritual Notes". 1881 m. pasirodė naujas savaitraštis „Light“ (Šviesa). Paskutinį 19 a. dešimtmetį judėjimas įgavo naujų jėgų. Neabejotinai įtaką darė ir Eusapia Paladino seansai, įkvėpę kelis protinguolius: Charles Richet, Ochorowicz, Schiaparelli ir de Rochas.

¹⁾ Jozefas Deleuzė (Joseph Philippe Francois Deleuze, 1753-1835) – prancūzų karininkas, gamtininkas ir rašytojas. Dalyvavęs hipnozės seanse, prisijungė prie mesmerizmo. Labiausiai žinomas kaip gyvūnų magnetizmo šalininkas, siūlęs Mokslų akademiją imtis jo tyrimo.
Nuorodos: „Histoire critique du magnétisme animal“ (1813, 2 t. ); „Biblioth?que du magnétisme animal“ (1818).

²⁾ Louis-Alphonse Cahagnet (1805-1885) – prancūzų laikrodininkas, spiritualistas, E. Svedenborgo šalininkas. Buvo vienas magnetizmo bendraujant su mirusiaisiais pradininkas.

³⁾ Alanas Kardekas (Allan Kardec) - Ipolito Rivailio (Hippolyte Léon Denizard Rivail, 1804-1869) pseudonimas. Tai prancūzų pedagogas, filosofas ir psichiatras, kurio darbai spiritualizmo srityje laikomi prancūzų spiritizmo pradžia. Ypač išpopuliarėjo Brazilijoje, kur jo vadu pavadintos gatvės, kultūros centrai, bibliotekos, mokyklos ir net vaikai. Jo pasekėjus vadina spiritais.

Telekineze suzidomėjo jau perkopęs 40-mt. Maždaug tuo met pasirodė pranešimų apie keistus reiškinius, priskiriamus mirusiųjų „dvasioms”. Tuo metu jau ėmė garsėti ir mesmerizmo teorija apie gyvūnų magnetizmą. I. Rivailis nusprendė tuos reiškinius patyrinėti – sudaręs klausimybę apklausdavo mediumų iškviestas „dvasias“, kurios vėliu jam pranešė, kad jo ankstesnis vardas buvo Alanas Kardekas, kai jis buvo galų druidu. 1857 m. jis išleido pimąją savo „Dvasių knygą“ – dvasių atsakymus į 1018 klausimų apie dvasių prigimtį, santykį tarp mirties ir gyvenimo ir pan. Vėliau jis išleido dar 4 knygas, tapusias spiritualizmo klasika: „Mediumų knygą“ (1861), „Spiritizmo aiškinimo evangeliją“, „Dangų ir Pragarą“, „Būties pagrindus“. Vadovavo Prancūzijos spiritistų asociacijai, leidusiai žurnalą „Spiritistinė apžvalga“ (Revue Spirite).

⁴⁾ Eduardas Hartmanas (Karl Robert Eduard von Hartmann, 1842-1906) – vokiečių filosofas. Jo pagrindinis veikalas „Neįsisąmoninto filosofija“ (1869). Anot Hartmano, Visata yra neįsisąmoninusios pasaulinės „valios“ produktas (vystant A. Šopenhauerio idėjas). „Moralinės sąmonės fenomelogijoje“ (1879) kvietė atsisakyti trijų iliuzijų, valdančių žmonių protus: žemiškos laimės, anapusinio pasaulio laimės ir laimės pasiekimo istoriniame vystymęsi.
Įdomios jo pažiūros į santykius su žydais. Jis laikė, kad antisemitiniai veiksmai trukdo jų asimiliacijai ir aprašinėju liaudies neapykantą tam „parazitiškam išsigimimui“. Pats samprotavo, kad žydai neturi kūrybinės dvasios ir apie jų tvirtinantį poveikį; teigė rasinį žydų nepilnavertiškumą, kai žydaitės siekė vokiečių vyrų.