Spiritualizmo apžvalga

Spiritualizmas yra tikėjimų sistema, iš dalies religinė, iš dalies mokslinė ir remiasi daugeliu neaiškių reiškinių, kurie aiškinami ne tik vyrų ir moterų inkarnacija, bet ir mirusiaisiais, kurie tebelaikomi aktyviais kitoje egzistavimo sferoje. E.J. Dingwall // Įžangoje į F.Podmore. Mediums of the 19th Century

Spiritualizmas Prancūzijoje iki 1848 m.

Vienas ankstyviausių liudijimų, kai klausinėjama dvasių, pateiktas Stokholmo, Swedenborg'o gimtinėje, "Societe Exegetique et Philatropique" nepublikuotų žurnalų ištraukoje (1816 m. cituotoje M.Lausanne "Annales du Magnetisme Animal"). Atseit, 1787 m. gegužės mėn., dalyvaujant ir keliems aukštuomenės atstovams, sodininko žmona vardu Lindquist, 40 m. amžiaus moteris, transo būsenoje buvo valdoma dviejų dvasių – jos mažametės dukters bei buvusio miestelėno sūnaus. Tos "dvasio", atsakydamos į stebėtojų klausimus, pateikė kažkiek duomenų apie savo gyvenimą žemėje, apie tarpinę būseną arba le chemin de milieu, kuriuo mirusiųjų sielos turi pereiti keliaudamos į paskirties vietą, aiškino Šv.Raštą ir pan.Su kitais somnambulais seansai vyko panašiai. Jie nurodydavo ir gydymą esantiems arba nesantiems asmenims. Transo būsenoje jie kalbėdavo kito asmens vardu, o atsibudę nieko neatsimindavo. Be to, transo metu pateikdavo žinių ar sugebėjimų, kurių negalėjo būti įgiję.

Prancūzijoje somnambulo transo reiškinys buvo nagrinėjamas kaip gamtos mokslo dalis. Kad ir kokios ekstravagantiškos teorijos būdavo sukuriamos, jos neišeidavo už materialiojo pasaulio ribų. Susidomėjimas gyvuliškuoju magnetizmu pirmiausia domino dėl galimos jo gydomosios galios. Tikėjimų spiritualistiniais dalykais laikas nuo laiko pasirodydavo magnetikų rašiniuose. Tarkim, 1787 m. Tardy de Montravel eilėje laiškų išsakė požiūrį, kad somnambulinio transo metu siela gali išsilaisvinti iš kūniškųjų pančių ir skrajoti materialiajame pasaulyje. 1793 m. Keleph Ben-Nathan (Philosophie Divine) įrodinėjo, kad somnambulų dvasia gali bendrauti su kitomis dvasiomis, tačiau tai yra burtininkavimas, kurių vengti izraelitus mokė Šv.Raštas.

Po kelių metų, Deleuze (Histoire Critique) pirmo tomo vieną skyrių skyrė mistikai ir įtikinėjo, kad gyvuliškojo magnetizmo reiškiniai su tuo nesusiję. Vėliau, knygoje "Biblioteque du Magnetisme Animal", jis savo požiūrį nusakė tiksliau. Jo draugas atkreipė dėmesį į Vokietijoje paplitusį spiritualizmą prie kurio jis linko labiau, nei Prancūzijoje vyravusio natūralizmo. Atsakydamas į tai Deleuze priima, kad aiškiaregystės ir panašūs reiškiniai veda į sielos nepriklausomybę nuo kūno. Tačiau neskuba priimti sprendimo ir dvasių bendravimą laiko neįrodytu. Gyvenimo pabaigoje, vienok, jis beveik priėmė spiritualistinį požiūrį. Toksai G.P. Billot daug dirbo su isteriškais pacientais ir nesunkiai sukeldavo hipnozinį transą, kad paskelbtų juos apsėstus dvasių. Apie tai jis keturis metus susirašinėjo su Deleuze (iki 1833 m. rugpjūčio).

Toliau yra įdomūs Alphonse Cahagnet transų aprašymai. Somnambulizmu susidomėjęs apie 1845 m., jis 1848 m. sausį išleido "Arcades de la vie future devoiles", kur aprašė aštuonių somnambulų bendravimus su dvasiomis. Tome pateikti post-Swedenborgo tipo samprotavimai apie dvasių sferų sandarą, mirusiųjų padėtį ir pomirtinį gyvenimą, angelus baltais drabužiais vaikštinėjančius po nuostabias pieveles dangiškoje šviesoje ir pan. Kitą tomą išleido 1849 m. sausį. Šių vėlesnių seansų mediume buvo Adele Maginot. Dalyviai norėjo per ją bendrauti su mirusiais draugais. A. Cahagnet prašė dalyvių raštiškai apibūdinti, kiek teisingi buvo atskiri pranešimai. Pastebima, kad nemažai dalyvių buvo skeptikai.

Ankstyvojo spiritualizmo Anglijoje apžvalga

Dauguma Prancūzijos, kaip ir kontinentinės Europos, spiritualistų laikėsi Allan Kardec (tikroji pavardė M. Rivail) doktrinos. Jis buvo frenologijos ir gyvuliškojo magnetizmo propaguotojas. Kažkur apie 1862 m. jis "atsivertė" spiritualizmui ir gan greitai jam buvo atskleista, įvairių aiškiaregių pagalba, naujoji evangelija, kurios svarbi tema buvo reinkarnacija. Jo knygos, kaip "Le livre des esprits" ar "L'evangele selon le spiritisme", buvo labai populiarios visoje Europoje.

Tačiau buvo ir kitų. Grafas Agenor de Gasparin rašė remdamasis katališku požiūriu ir siekė įrodyti, kad fizinės apraiškos seansų metu susijusios su magnetizmu ar panašaus pobūdžio jėga, perimama iš dalyvių. Jo draugas, Ženevos akademijos profesorius, pasiūlė tą energiją vadino "ektenine". Du Potet, Szapary ir kitu gyvuliškojo magnetizmo šalininkai irgi laikėsi požiūrio apie grynai fizikinę reiškinio prigimtį, nors Du Potet ir pripažino, kad kai kurių apsireiškimų paaiškinimui reikia pasitelkti protingas kosmines galias.

Vokietijoje tos idėjos nepasireiškė taip anksti. Tačiau jau 1861 m. Berno un-to filosofijos prof. Maximilian Perty išleido veikalą, aprašantį tuos reiškinius ir juos priskirdamas neįsisąmonintam okultinių galių pasireiškimui mediumo kūne. Jis tarė, kad egzistuoja tam tikros planetų dvasios (Geodaemonas, Heliodaemonas ir t.t.), su kuriomis kartkartėmis mediumo dvasia gali susidurti. Po kelių metų panašią teoriją sukūrė net garsesnis filosofas Edward von Hartmann. Jis fizikinius reiškinius aiškino tam tikra jėga, sklindančia iš mediumo, - panašia į elektrą ar magnetizmą, tačiau psichines apraiškas laikė esant transcendentinės prigimties. Jis spėjo, kad aiškiaregio mintys susisiekia su Absoliutu, o per jį su kitais protais. Panašiai, su įvairiais pakeitimais, aiškino ir kiti : Hellenbach, du Prel, Aksakof, d'Assier.

Anglijoje iki 1860-ųjų spiritualizmas buvo sutinkamas tik provincijoje. Keighley mieste kelis mėnesius ėjo vienintelis periodinis leidinys. 1860-ais maža grupelė Londone pradėjo leisti "Spiritual Magazine", gyvavusį iki 1875 m. Jo redaktoriais buvo Thomas Shorter ir W. M. Wilkinson, o pagrindinis rėmėjas William Howitt. Jis buvo gana konservatyvus ir šalinosi temų, su kuriomis spiritualizmas buvo siejamas JAV. Jis daug dėmesio skyrė mediumų veiklai. Spiritualistinė praktika buvo laikoma kaip krikščionybės papildymas, o ne kaip jos pakeitimas. Štai kaip spiritualizmą apibūdina pats W.Howitt (SM, 1865, p.162):

"Spiritualizmas moko, kas yra siela, kas su ja nutinka po mirties, kad yra apsivalymo arba tarpinės būsenos, kur jos randasi, kas jose vyksta. Kad mirusieji nori mūsų maldų ir užuojautos, … kad stebuklai ir pranašystės nesibaigė… Jis moko mus nebijoti mirties, kuri tėra trumpas perėjimas į gyvenimą… kad ne krikščionybė, o primityvioji krikščionybė yra verta dėmesio…"

Tačiau naujos idėjos, kylančios JAV, negalėjo nedaryti įtakos. Provincijoje jos "rūgo". Vyko susirinkimai. 1887 m. susirinkimas įvyko Londone ir jo sekretoriumi buvo James Burns, kuris tais pačiais metais pradėjo leisti "Human Nature". Susidomėjimas tais klausimais buvo didelis ir po poros metų J. Burns pradėjo leisti savaitraštį "The Medium and Daybreak". Jis buvo populiarus ir nustojo eiti 1895 m., keli mėnesiai iki įkūrėjo mirties.

Tai nebuvo krikščioniškas judėjimas. Ir jis aktyviai pasisakė klausimais, kurių vengė "Spiritual Magazine". Jis buvo atviras visoms naujovėms – pavyzdžiui, J. Burns dėmesio sulaukė ir žolėdžiai ateistai, apie kuriuos pasakojama, kad miega su pro langą iškištomis pėdomis. Tad požiūris buvo eklektiškas – rasime straipsnius apie mormonus ir "šeikerius", reinkarnacijos doktriną pagal Allan Kardec ir jo mokinę Anglijoje Anna Blackwell, Andrew Jackson Davis religinio mokymo apžvalgas, kritinius esė apie gyvatės garbinimą, Rytų mitologiją ir religinį simbolizmą, Dievo buvimo įrodymus, budizmo paslaptis ir t.t. Tai buvo J.Burns, kuris pristatė visuomenei skandalingą "Dievo knygą", Adomo I-Oannes apokalipsę, kurioje visos religijos buvo kildinamos iš vieno šaltinio, o "Apreiškimo knygą" ,iš tikro, žmonijai perdavė žmogus-žuvis Oan. Knyga buvo išleista anonimiškai, tačiau žinoma, kad parašyta dr. Kenealy.

Mesmer and performance

Kitą aspektą perteikė "Spiritualist", pasirodęs 1869 m. pabaigoje ir bandęs pristatyti mokslinį požiūrį. Jo redaktorius buvo W.H.Karrison. Leidinys buvo susijęs su dviem tuo metu susikūrusiomis organizacijomis – "British National Association of Spiritualists" ir "Psychological Society of Great Britain".

"British National Association of Spiritualists" pirmas susirinkimas įvyko 1874 m. balandžio 16 d. vadovaujant S.C.Hall. Jos pagrindinis tikslas buvo suvienyti visų pakraipų spiritualistus ir skatinti sistemingus pneumatologijos ir psichologijos tyrinėjimus. Nors ir teigdami prisilaikanti "Jėzaus Kristaus religijos", ji laikėsi nuošaliai nuo bet kokių dogmatizmų, religinių ar filosofinių. Jai priklausė žinomiausi to meto spiritualistai: Caithness grafienė, Benjamin Coleman, Thomas Everitt, dr. Gully, Stanhope Speer, ponia Ross Church (Florence Marryat), ponia Makdougall Gregory, Maurice Davies, seras C. Isham, Newton Crosland, Desmond Fitzgerald, George Sexton ir kt. Tačiau buvo ir iškilių spiritualistų, neprisijungusių prie jos: William Howitt, Acworth ir J. Enmore Jones. Tačiau, nepaisant nedidelio pasipriešinimo, asociacija plėtėsi ir augo. Ji rengė reguliarias paskaitas, aptarimus ir konferencijas, siekė skleisti žinias ta tema.

1875 m. balandžio mėn. įvyko pirmas "Psychological Society of Great Britain" susirinkimas. Jos prezidentu buvo Serjeant Cox, o garbės sekretorius F. K. Munton. Kiti iškilūs nariai: C.C.Massey, Stainton Moses, Henleigh Wedgwood, George Harris ir W.H.Coffin.

Draugijos tikslas buvo mokslinis "psichologijos" tyrinėjimas. Tuo terminu, vienok, Serjeant Cox įvardijo tai, kas vadintina psichikos tyrinėjimais. Draugija turėjo "pirma, rinkti faktus, o antra, aptarti priežastis ir pasekmes". Draugijos įkūrėjas, reikia pasakyti, neturėjo jokių žinių nei psichologijoje, nei psichiatrijoje. Draugija liovėsi egzistuoti mirus jos vadovui 1879 m. lapkričio mėn.

Draugijos svarba yra tame, kad ji išstojo prieš paplitusį Anglijos spiritualistų įsitikinimą, kad reiškinius sukelia mirusiųjų dvasios. Daugelis vėlesniųjų mesmerizmo atstovų laikėsi požiūrio, kad bildesiai, baldų stumdymas ir net mediumų iškviesti apsireiškimai yra neuro- veiklos ar panašios jėgos, sklindančios iš jautrių asmenų nesąmoningos valios. Tokio požiūrio išraišką randame ir po 15-20 m. parašytose J.W. Jackson ir H.G.Atkinson knygose.

Vienas ankstyvųjų agnosticizmo idėjų atstovų buvo Samuel Guppy, vedęs net dvi mediumes. 1863 m. jis išleido knygą "Mary Jane, arba chemiškai paaiškintas spiritualizmas". Tačiau nereikia iš jos tikėtis didelio moksliškumo. Jo daugiau yra po kelių metų išleistoje Charles Bray "Būtinumo filosofijoje". Jis pradeda bet kurios jėgos nesunaikinamumu ir jos pasikeitimais. Šiluma, elektra, nervų veiklos galia ir mąstymas yra energijos rūšys, neišnykstančios, tačiau galinčios pereiti viena į kitą. Mūsų kūnai nuolat gauna minčių spindulius, kaip kad atiduoda šilumą. Minčių energija nedingsta erdvėje, o susirenka saugyklose, su kuriomis gali susisiekti mediumai. Taip jie gauna specifinių sugebėjimų ir galimybę būti aiškiaregiais. Minčių energija gali paaiškinti ir tokius reiškinius, kaip baldų judinimas – ji vėl gali virsti fizikine energija ir veikti materialius daiktus ar net sukelti levitaciją.

Ypatingai išsiskirianti yra Serjeant Cox knyga "Žmogaus mechanizmas" (1876). Jis visiškai atsisakė pripažinti mirusiųjų dvasių dalyvavimą. Jo pažiūros buvo tokios: Visata yra sudatyta iš materijos ir ne-materijos ir niekur nėra tuštumos. Materija sudaryta iš molekulių, sudarytų iš dar smulkesnių elementų (atomų). Tačiau atomai, kaip tokie, neveikia mūsų jutimų. Jei materija suskiltų į ją sudarančius atomus, mūsų jutimų požiūriu ji dingtų. Labai tikėtina, kad visa visata, išskyrus nedideles molekuliarines saleles, sudaryta iš laisvųjų atomų arba susijungusių kitokiais ryšiais nei molekulėse. Tačiau tai, kas nėra materija, yra dvasia. Todėl dvasios struktūra yra atomistinė, o ne molekuliarinė. Tokiu būdu materija gali virsti dvasia ir atvirkščiai.

Tad žmogaus mechanizmai veikia veikiami trijų jėgų arba principų: Gyvybės, Mąstymo ir Sielos. Gyvybė jį sieja su augalijos karalija. Mąstymas yra smegenų veiklos produktas ("Protas nėra matomas ir apčiuopiamas, jis nėra struktūra, jis tėra funkcija. Kaip virškinimas yra skrandžio funkcija…"). Siela yra substancija, retesnė nei rečiausios dujos, nei kometos uodega. Tik ji kilsteli žmogų virš gyvūnų. Sielos įrodymą jis regi ir reiškinyje, kai žmogus jaučia koją, net ir tada, kai ji amputuota. Iš to daro išvadą, kad siela yra kūno formos. Siela skleidžia spinduliavimą, vadinamą psichine jėga, kuris ir yra spiritualistinių apraiškų šaltinis. Aiškiaregystės atveju siela tiesiogiai pažįsta pasaulį apeidama mąstymą. Kartais sielos spinduliavimas sklinda iš pirštų galiukų suteikdamas kūnui papildomų sugebėjimų. Jis gali judinti daiktus per atstumą, neutralizuoti gravitacijos jėgą. Išsilaisvinusi iš kūno siela gali skrosti erdvę minties greičiu ir praeiti sienas, kaip vanduo praeina per kempinę.

Po 1876 m. jau buvo susikūrę daugybė mistikų mokyklų, vienos jų buvo kilusios iš spiritualizmo, kitos perėmė Rytų mitologijas, Indijos tikėjimus. Tad kai 1876 m. pulkininkas Olcott ir E. Blavatskaja įkūrė Teosofų draugiją, visuomenė jau buvo pasirengusi juos išklausyti. Ji skleidė ezoterinės budizmo tradicijos idėjas ir atvėrė naujas sritis. Jos pagrindinis arkliukas buvo reinkarnacijos doktrina, nors mirties ir gyvenimo ciklas buvo pateikiamas ir platesniu aspektu (pvz., A.P.Sinnet) – kaip visatos įkvėpimas ir iškvėpimas. Tai Brahmos dienos ir naktys, kai visa kūrinija užmiega ir vėl pabunda. Ir per ilgą grandinę saulių ir planetų apsisukimų, per amžių kaitą, per sunykimą ir vėl sugrįžimą, žmogaus siela, Pagrindinės ugnies kibirkštėlė, išsaugo savo tapatumą ir išlieka per visus jos karminius atgimimus, kai jos likimas priklauso nuo ankstesnio gyvenimo darbų ir minčių. Žmogus yra toks, kokį pats susikuria, jis nuima derlių to, ką pasėjo ankstesniuose gyvenimuose.

Blavatskajos mokymas ir Rytų paslaptingumas patraukė daugelį spiritualistų. Tačiau susikūrė ir kitų draugijų, skleidusių panašias idėjas. Tarp jų buvo ir George Wyld įkurta "Britų teosofų draugija", bandžiusi derinti teosofiją su krikščionybe. Buvo Anna Kingsford ir Edward Maitland įkurta "Hermetinė draugija", daugiausia skleidusi kabalos, neoplatonizmo ir Aleksandrijos misticizmo idėjas.

1882 m. W.F. Barret surengė konferenciją, kurioje dalyvavo besidomintys vaiduokliais, minčių perdavimu, aiškiaregyste ir apsireiškimais mediumų seansuose. Jos metu įkurta nauja "Psichinių tyrinėjimų draugija", kuriai vadovauti pradėjo Henry Sidgwick. Į ją įėjo tiek Edmund Gurney, W.F.Barret, Balfour Stewart, F.M.H.Myers, Richard Hutton, tiek Stainton Moses, Dawson Rogers, Morell Theobald, E.T.Benett, George Wyld ir kt.

Spiritualizmo judėjimas nebuvo vienalytis ir kildavo ir tarpusavio ginčų. Pasitraukdavo ar mirdavo vieni, jų vietoje iškildavo nauji lyderiai. Greta "Spirituslist" buvo leidžiamas mėnraštis "Spiritual Notes". 1881 m. pasirodė naujas savaitraštis "Light" (Šviesa). Paskutinį 19 a. dešimtmetį judėjimas įgavo naujų jėgų. Neabejotinai įtaką darė ir Eusapia Paladino seansai, įkvėpę kelis savants: Charles Richet, Ochorowicz, Schiaparelli ir de Rochas.

Literatūra:

  1. M. Perty. Die Mystischen Erscheinungen der menschlichen Natur, 1861
  2. E. von Hartmann. Spiritismus, 1885
  3. Du Potet. Traite Complet the Magnetisme Animal, 1856
  4. F. Podmore. Modern Spiritualism: A History and a Criticism, 1902
  5. W. Howitt. History of the Supernatural, 1863
  6. Th. Shorters. The Two Worlds
  7. John Jones. Spiritualism, the work of Demons, 1870
  8. E. Nangle. Spiritualism fairy tried, 1861
  9. T.L. Harris, Arcana of Christianity, 1867
  10. Charles Bray. On Force, its mental and moral correlates…, 1866
  11. G.G. Zerffi. Spiritualism and Animal Magnetism, 1871
  12. J. Gillingham. The Seal of the Soul Discovered, 1870
  13. A. P. Sinnet. Esoteric Buddhism, 1883
  14. George Wyld. Theosophy and the Higher Life, 1880
  15. Edward Maitland. The Soul, and how it found me, 1877

Egzistencializmas
Anglų mesmeristai
K. Jungas ir mandala
Mesmeras ir jo mokiniai
Arba-arba: spiritualizmo šaknys
Hipnozė ir Frenologija
F.Šuonas. Kas Saulė, o kas Mėnulis?
21 a. mokslo idėjos ir švietimas
Žodžio galios sąvoka 13 a.
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Trumpas įvadas į Kabalą
Ugnies kultas Rusijoje
Astrologija ir visuomenė
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Judafobija
NSO puslapis