Spiritualizmo apžvalga

Mesmeras ir jo mokiniai

Il existe une influence mutuelle entre les corps celestes,
la terre et les corps animes.

Franz Antoine Mesmer gimė apie 1734 m. Jis studijavo mediciną ir 1766 m. Vienoje gavo daktaro laipsnį apgynęs tezes pavadinimu "De planetarum influxu" (vėliau paties išverstu į prancūzų kalbą kaip "Planetų įtaka žmogaus kūnui". Nuo šio darbo publikacijos skaičiuojamas gyvuliškojo magnetizmo atradimas. Tačiau iš tikro, šio aspekto idėjos buvo perimtos iš įvairių ankstesnių laikų mistikų.

Daugelį metų jis praleido tikrindamas savo idėjas stebėdamas ir gydydamas įvairias ligas ir tik 1773 m. pateikė savo metodų detales. Pirmuoju pacientu buvo jauna moteris, kenčianti, kaip atrodė, nuo periodiškų epilepsijos priepuolių. Jis gydymui panaudojo prie galūnių pritvirtintus magnetus ir ji greitai pasveiko. Tačiau jėzuitas Hell, tiekęs magnetines plokšteles Mesmerui, sakėsi, kad jis atrado šio gydymo principus. Tai sukėlė jųdviejų nesutarimus. Kelis metus Mesmeras bandė apginti savo metodo pirmumą ir beldėsi į įvairių mokslo draugijų duris. Tad 1778 m. jis atvyko į Paryžių ir čia rado užuovėją. Vienas iš "atverstųjų" buvo M. d'Eslon, grafo d'Artois patarėjas medicinos klausimais, 1780 m. rugsėjo mėn. suorganizavęs susirinkimą Medicinos fakultete. Jo metu buvo pasiūlyta ištirti metodą su 24 pacientais. Tačiau fakultetas atmetė pasiūlymą.

Tačiau nesulaukęs pritarimo akademiniuose sluoksniuose, šiltesnį ir pelningesnį pripažinimą pelnė visuomenėje. Jis susilaukė tokio dėmesio, kad 1781 m. kovo mėnesį karalius liepė ministrui Maurepas skirti 20 tūkst. livrų pensiją ir dar po 10 tūkst. livrų kasmet, kad galėtų išlaikyti padorų namą, jei įsteigs mokyklą ir atskleis savo gydymo paslaptis. Mesmeras atmetė sąlygas. Ir po 2 m. mokiniai jam mokėjo po 100 luidorų (2400 livrų) – už kursą. Kartu jie turėjo pasirašyti, kad metodo nenaudos savo vardu ir neatskleis kitiems jo paslapčių. Kartu jis skatino steigti gydymo magnetizmu centrus kiekviename svarbesniame Prancūzijos mieste ir mokėti jam pusę iš jų gautų pajamų. Jo mokiniai, dauguma turintys padėtį visuomenėje ir neketinę verstis mokama praktika, įsteigė "Societe de l"harmonie" ir bandė užginčyti tą kontrakto dalį. Kitais metais vyriausybė pavedė ištirti gyvuliškąjį magnetizmą. "Faculte de Medecine" komisija 1784 m. rugpjūčio 11 d. pristatė ataskaitą. Jame aprašyta, kaip d"Eslon naudojo gydymui magnetizmą. Erdvaus kambario viduryje buvo pastatyta nemažo dydžio apvali talpa, vadinama baquet, kurioje "tam tikra tvarka" sudėti buteliai, iki tam tikro lygio pripilti vandens. Baquet dangtyje buvo kelios angos, į kurias įstatyti metaliniai virbalai, išlenkti taip, kad pacientai, sėdintys aplink talpą galėjo jo galą nukreipti į bet kurią kūno dalį. Pacientai buvo surišti virve, apjuosiančia visą talpą. Kartais būdavo sudaroma ir kita grandinė, pacientams susikabinus rankomis. Kampe buvo skambinama fortepijonu, o kartais ir dainuojama. Operatorius nešiojo metalinį virbą – 10-12 colių ilgio. Toliau ataskaitoje aprašoma, kaip vykdavo seansas – su staigiais judesiais, gausiu prakaitavimu, seilėjimusi, dažnai kraujavimu, vėmimu, lydimi aštrių šūksnių, žagsėjimo, nevaldomo juoko protrūkių ir ilgalaikių konvulsijų. Tai buvo vadinama krize ir laikoma sėkmingo poveikio požymiu. Komisija padarė išvadą, kad būtų sunku ištirti gydomąjį poveikį. Laikyta, kad efektas gali būti tik paciento vaizduotėje. Taip pat buvo tarta, kad magnetinio fluido negali priimti joks jutimas ir jos buvimo negalima įrodyti jokiu poveikiu. Kartu pabrėžta, kad tokie seansai gali sukelti pavojingas pasekmes ir rekomenduota juos uždrausti.

Po 5 d. keturių narių pasirašyta "Societe royale de Medecine" ataskaita buvo panaši, tik ne tokia literatūriškai grakšti. Vienok, vienas narys pateikė Mažumos ataskaita. M. de Jussieu manė, kad komisija klausimą nagrinėjo pernelyg siaurai. Anot jo, reikėjo pabandyti fiziologiškai įrodyti pateiktus faktus, nustatyti jų priežastis ir stebėto gydymo panaudojimo galimybes. Tačiau svarbiausiu veiksniu M. de Jussieu laikė poveikį per atstumą ir neveikiant paciento vaizduotės. Jis sakėsi kartais galėjęs išprovokuoti arba valdyti krizę tiesiog, pacientui to nematant, parodant jį pirštu ar metaliniu virbu. Tiesa, jis laikė, kad didelė salė ir minia pacientų nėra tinkama aplinka stebėjimui ir tyrimui. Vienok jis manė, kad tai neneigia galimybės, kad egzistuoja fluidas ar agentas, paveikiantis žmogų per atstumą. Jį tapatino su "gyvuliškąja šiluma", ją laikydamas pačios gyvybės principu, modifikacija visuotinės energijos, kurią materialiojoje plotmėje tapatino su elektra ir kuri, anot jo, veikia pagal tuos pačius dėsnius, nuolat siekia pusiausvyros ir sklinda ir taškų (pirštas, virbas, baguette). Adresatui tai sukelia šilumos pojūtį, o atiduodančiajam – šalčio. Ši gyvybinė galia valdoma žmogaus valios pastangomis.

M. de Jusseu "gyvuliška šiluma" mažai skiriasi nuo Mesmero visuotinio magnetinio fluido. Tačiau jam planetos nebuvo pagrindinė ašis, nors jų ir nepaliko nuošalėje. Vienok, jo svarbiausia naujovė buvo žmogiškojo veiksnio, žmogaus valios įvedimas. Vėlesnieji "magnetikai" pasekė M. de Jusseu išsilaikę net po to, kai Bertranas suformulavo šiuolaikinę Įtaigos teoriją.

Netruko pasirodyti mesmerizmo šalininkų atsakymai į tas ataskaitas, iš kurių pažymėtini paties d'Eslon, o taip pat Bonnefoy ir Bergasse. Tais pačiais metais Busancy mieste (netoli Soissons) praktiką pradėjo Puysegur ir plito jo patirties aprašymas. Jis "įmagnetino" medį ir visus kvietė ligonius jungtis prie jo. "Kiekvienas lapas skleidžia sveikatą", sakė jis. Ir valstiečiai plūdo pas jį iš visur. Kai jis 1807 m. išleido "Du magnetisme animal" mesmerizmas vis dar klestėjo, "Harmonijos" draugijos steigėsi.

Iš seansų metu minimų reiškinių išskirtini tokie, kurie priskiriami Hipnozės sričiai – miegas, vaikščiojimas ir kiti veiksmai (vėliau jų neprisimenant), pacientai negirdėdavo kito balso, o tik operatoriaus, nejautė prisilietimų ir pan. Jie apibendrintai buvo įvardinti rapport terminu. Pasirodė, kad kartais somnambulai savo ligą diagnozuodavo netgi tiksliau, nei gydytojas.

1808 m. J.H. Desire Petetin, Liono gydytojas, išleido knygą "Electricite Animale", kurioje aprašė kelis katalepsijos atvejus. Tai gana reta liga ir įdomu, kad provincialus gydytojas susidūrė su ja ne mažiau kaip 8 kartus. Katalepsijos būsenoje pacientas dažniausiai būna nejudrus, kartais nerodantis jokių gyvybės ženklų – net pulsas ir kvėpavimas būna sunkiai pastebimi. Petetin pastebėjo, kad pacientai, net nerodydami jokio suvokimo ženklų, galėjo atsakyti balsu ar gestais, jei kalbantysis klausimą koncentruodavo į pilvo duobutę, rankų ar kojų pirštus. Atrodė, kad jie ne tik girdi, bet ir jaučia skonį, regi ar uodžia tomis kūno dalimis. Jis padarė išbadą, kad tų reiškinių prigimtis elektrinė.

Dar vienas svarbus asmuo buvo J.P.F. Deleuse, nuo 1795 m. dirbęs Paryžiaus Botanikos sode, o 1828 m. paskirtas Gamtos istorijos muziejaus bibliotekininku. Pirmąkart gydymą magnetizmu stebėjo dar 1795 m., tačiau knygą ta tema išleido tik 1813 m. Jis įtikėjo magnetinio fluido buvimu apklausdamas somnambulus, kurie regėjo spindulius, sklindančius iš operatoriaus pirštų, o kai kurie net jautė jų kvapą ar kitaip pajusdavo jų poveikį. Tačiau jis tai nelaikė elektra, nors abi rūšys galėjo būti universalios energijos atmainos. Ji apgaubia mus, tačiau jos pastoviai nejaučiame. Poveikis sustiprėja ligos atveju.

Kaip matome, visose aukščiau pateiktose teorijose nebuvo ieškoma antgamtinių priežasčių, o reiškinius buvo paaiškinti fizikiniais dalykais. Tačiau tai padaryti nebuvo lengva ir tekdavo įvesti nežinomas jėgas. Taip Tardy de Montravel linko priskirti aiškiaregystę, ateities pranašavimą šeštajam jutimui, kuris būtų visų kitų šaltinis ir suma. Vėliau tai tapatino su gyvūnų instinktais, su kitų rašytojų energetiniu ar psichiniu kūnu – tarpiniu tarp dvasinės žmogaus prigimties ir fizinio kūno.

Literatūra:

1. F.Mesmer. Memoire sur la decouverte du magnetusme, 1779
2. F.Mesmer. Precis historique de fails relatifs du Magnetisme Animal, 1781
3. Puysegur. Memoires pour servir, 1784
4. Bell. Principles of Animal Electricity and Magnetism, 1792
5. Rapport de l'un des Commissaires charges par le Roi de l'examen du Magnetisme Anima, 1784
6. Deleuze. Histoire critique du magnetisme animal, 1813
7. Tardy de Montravel. Essai sur la theorie du somnabulisme magnetique, 1785

Vokiečių somnambulai

Vokietijoje gyvuliškojo magnetizmo vystymasis buvo painesnis. Dauguma vokiečių magnetizuotojų gamtos mokslų ir medicinos pažinimas buvo gilesnis. Daugeliui jų (Gmelin, Wienholt, Fischer, Kluge, Kieser ir pačiam Deleuze) gyvuliškasis magnetizmas buvo gydymo meno papildymas. Ir vis tik buvo nagrinėjami tie patys reiškiniai, T. de Montravel bandymai kartojami, patvirtinami ir tobulinami. Buvo pastebimas šviesos srautas iš operatoriaus pirštų, magneto polių, gyvos varlės širdies ar ką tik užmušto jaučio nugaros smegenų. Toji šviesa galėjo įkrauti vandens stiklinę ir ją galėjo atspindėti ar išsklaidyti įvairios medžiagos. Buvo fiksuojamas metalų per atstumą poveikis somnambulams.

To laiko knygose skaitome, kad aiškiaregiui paciento kūnas skaidrus ir matomas kiekvienas organas, kad jis gali skaityti mintis, kad operatorius gali pajungti savo valiai pacientus. Minčių perdavimo stebėjimai išsamiai aprašyti "Archyve". Van Ghert'o pacientė buvo jauna 28 m. amžiaus moteris Pateikiami liudijimai, kaip aiškiaregė iš toli atvykusiems žmonėms gana tiksliai apibūdino jų namus, baldus, šeimos narių apibūdinimai, charakterio ypatybės ir net ligos bei jiems reikalingas gydymas. Dusendorfo kelių inspektoriaus H.M.Wesermann knygoje pateikiami jo paties minčių perdavimo bandymai. Jis sakė, kad minčių poveikis per atstumą projektuojant magnetinio fluidų srautą. Taigi, pastebimi bandymai reiškinius aiškinti fizikinėmis priežastimis. Van Ghert pacientė niekada nebendravo su angelais. Kluge laikė, kad vaiduokliai tėra vien iliuzija. Kieser nepripažino Meier tvirtinimo, kad ekstazės būsenoje siela gali palikti kūną ir pati viena patirti jutimus. Kieser sakė, kad siela, būdama nemateriali, gali tapti matoma tik kūne. Tačiau jis, kaip ir kiti, neneigė, kad siela transo būsenoje gali išsilaisvinti iš laiko ir erdvės pančių. Tačiau neabejotinai tikėjusiems aiškiaregyste per atstumą buvo nelengva visa tai paaiškinti fizikiniais terminais.

Tačiau šalia jų buvo nemažai ir kitų, transo būseną siejusių su bendravimu su dvasiniu pasauliu. Šios krypties pradininku gali būti laikomas J.H.Jungas (labiau žinomas kaip Jung- Stilling), tačiau nemažai tokių minčių jau pas Swedenborg ir šiaip, tai buvo bendra visų laikų mistikams. Tik Jungo ypatybė ta, kad jis psichinio kūno doktriną kūrė panaudojęs naują, švytinčio eterio pagrindą ir, antra, visa tai aiškino remdamasis somnambulizmo pavyzdžiais.

Jungo, gimusio 1740 m., gyvenimo pradžia buvo kukli. Tačiau jis gavo medicininį išsilavinimą ir kelis metus dirbo gydytoju, ir netgi tapo Marburgo ir Heidelbergo universitetų politinės ekonomikos profesoriumi. "Theorie der Geister-Kunde" išleido paskutiniais gyvenimo metais. Tris ketvirčius jos sudaro pasakojimai apie vaiduoklius, pranašystes ir pan. Dauguma jų pateikiama nekritiškai ir be jokių pastangų patikrinti jų teisingumą – pasakė draugas, kuriam pasakė patikimas šaltinis ir t.t. Jis savo nuostatas apibendrino taip:

"Gyvuliškasis magnetizmas neabejotinai parodo, kad turime vidinį žmogų, sielą, sudarytą iš dieviškosios kibirkšties, nemirtingos dvasios turinčios protą ir valią ir švytinčio kūno (Lichtshulle), neatskiriamo nuo jos.

Šviesa, elektra, magnetizmas, galvaninė materija ir eteris yra vienos ir tos pačios prigimties tik skirtingų modifikacijų. Ta šviesos substancija arba eteris yra elementas, jungiantis kūną ir sielą, dvasinį ir materialųjį pasaulius.

Kai vidinis žmogus, žmogaus siela, palieka vidinę sferą, kurioje veikia jausmai, ir ir išlaiko gyvybines funkcijas, kūnas patenka į transo būseną, gilų miegą, kurio metu siela veikia laisviau, stipriau ir aktyviau. Visos jos galimybės išauga."

"Beribis eteris užpildantis Saulės sistemą yra terpė, kurioje gyvena ir juda dvasios. Žemę supantis oras (Dunstkreis) iki pat jos centro ir ypač naktimis yra buveinė puolusių angelų ir sielų tokių žmonių, kurie mirė neaiškioje būsenoje".

Lieka tik pridurti, kad Jungas transo būseną laikė liga ir todėl bandymai bendrauti su dvasiomis ar spėti ateitį yra labai pavojingi ir nuodėmingi. Tačiau Jungo pasekėjai nelabai paisė jo perspėjimų – ir per vėlesnius 30 m. buvo aprašyta daug somnambulų seansų.

Viena pirmųjų, kuri atkreipė dėmesį, buvo Meier aprašyta Auguste Muller iš Carlsruhe, jauna moteris, transo būsenoje galėjusi nustatyti ligą ir paskirti gydymą. Ji sakėsi, galinti ne tik suprasti žmonių kūnus, bet ir jų mintis. Be to, ji, atseit, bendravo su savo mirusia motina. Ji tvirtino, galinti aplankyti brolį Vienoje, tačiau atmetė pasiūlymą kalbėti, nes tai, atseit, jį išgąsdintų. Užrašyta, kad užmerktomis akimis gali skaityti teatro bilietus ir dainas iš knygos. Tačiau apie tai nepateikta daugiau detalių.

Romeris aprašo atvejį, kai jo paties 15 m. amžiaus dukterį 1813 m. lapkričio mėn. ištiko konvulsijos perėjusios katalepsiją. To pasėkoje ji tapo somnambule ir sau, tėvui bei kitiems skirdavo medicininius gydymus. Romeris tvirtina, kad transo metu ji pademonstruodavo tokias žinias, kurių negalima gauti iš įprastinių šaltinių. Viena įdomi detalė – aritmetikos simbolizmas, pateikiant visą puslapį aritmetinių skaičiavimų, kurių prasmė neaiški. Matyt, tai padarė didelį įspūdį stebėtojams. Be to, panelė Romer laisvai šnekučiavosi su mirusiais giminaičiais. Ir netgi, lydima – kartais mirusio, tačiau dažniausiai gyvo – giminaičio sielos, keliavo į Mėnulį. Ten ji stebėjo Saulės patekėjimą virš Mėnulio kalnų, visą dieną šildėsi jos spinduliuose ir gržo į Žemę vakarienei.

Žinomas poetas ir gydytojas Justinus Kerner domėjosi transo būsena ir jos nauda gydymui. 1826 m. jis aprašė du "įsimintinus" somnambulus, kuriuos gydė magnetizmu. Tų pačių metų pabaigoje jam teko gydyti Frederiką Hauffe iš Prevorst. Nuo pat vaikystės ji buvo labai opi, kentėjo nuo konvulsijų, krisdavo į transo būseną ir regėjo vizijas. Iki atėjimo pas Kerner'į Weinsbergo mieste, ji jau kelis kartus buvo"magnetizuota". Iš pradžių Kerneris pasiūlė gydyti įprastinėmis priemonėmis, tačiau po kelių savaičių, pamatęs, kad niekas nepadeda, tiksliai sekė jos transo metu nurodytu gydymu. Nuo tada iki jos mirties 1829 m. didesnę dalį gyvenimo praleido transo būsenoje, kuris vienąkart truko apie metus. Ji skirtingai reagavo į akmenis, metalus, augalus ar medikamentus. Ją ištikdavo katalepsija palikus ant smiltainio suolo, tačiau stiklas ar krištolas ją pažadindavo iš transo. Ji atskirdavo įmagnetintą vandenį ir net galėjo pasakyti, kiek kartų tai buvo atlikta. Vandenyje jos apatinė kūno dalis iškildavo iš vandens – kas priminė viduramžių bandymus dėl raganavimo. Ji "matė" vidinę kūno sandarą ir nervų sistemos išsišakojimus. Žmonėse, netekusiuose galūnių, ji vis dar matė jas.

Ši "pranašė" iš kitų išsiskyrė trim aspektais:
1) pasižymėjo neįprasta aiškiaregystės galia – tiek per atstumą, tiek į ateitį;
2) fizikinių trikdžių atsiradimas jai esant. Tvirtinta, kad kartais vaiduokliai buvo matomi ir kitiems, o Kerner'io name buvo girdimi stuksenimai, krebždėjimai ir kitokie garsai. Ypač tada, kai frau Hauffe būdavo viena arba su savo seserimi. Taip pat minimi ir kiti reiškiniai, palieptas vaiduoklis "atvertė" knygą, skraidė mezgimo virbalas, mesta knyga, perstumti baldai ir pan.
3) ypatingi dvasinių dalykų atskleidimai. Ji nuolatos kalbėjosi su mirusiųjų dvasiomis, vaiduokliais. Pavyzdžiui, varganai gyvenančią šeimą nuolat trikdė vaiduoklis. "Pranašei" jis pasakė, kad gyveno tame name apie 1700-uosius, prižiūrėjo du našlaičius, mirė būdamas 79 m. amžiaus ir jo pavardė Belon. Paieška miesto knygose parodė, kad tokią pavardę turėjo burmistras, iš tikro gyvenęs tame name, miręs 1740 m., būdamas 79 m. amžiaus ir globojęs du našlaičius.

Apibendrinant - pagrindinis visų somnambuliškų mokymų pagrindas buvo prielaida, kad žmogus sudarytas iš kūno, sielos ir dvasios. Paskutiniosios dvi išlieka po kūno mirties ir sudaro dvasinį žmogų. Tačiau siela, po mirties palikusi kūną, yra prisidengusi, bent jau laikinai, eteriniu kūnu (Nervengeist), primenančiu daugiau kūną nei sielą – ir kuris gali pritraukti materialias daleles ir tapti matomu. Visos tos dalys skiriasi tik tankumo ir subtilumo laipsniu

Literatūra:

1. Kluge. Versuch einer Darstellung des animalischen Magnetismus, 1815
2. Archiv fur den thierishen Magnetismus
3. H.M.Wesermann. Der Magnetismus und die allgemeine Weltsprache
4. Wienholt. Lectures in Somnambulism, 1804
5. Kieser. System des Tellurismus oder thierischen Magnetismus
6. J.H.Jung. Theorie der Geister-Kunde
7. S.Jackson. Theory of Pneumatology, 1834
8. C.Romer. Ausfuhrliche hisiorische Darstellung einer hochst merkwurdigen Somnambule, 1821
9. J.Kerner. Die Seherin von Prevorst…, 1829

Egzistencializmas
Anglų mesmeristai
Mokslas ir prietarai
K. Jungas ir mandala
Ankstyvasis spiritualizmas Anglijoje
Arba-arba: spiritualizmo šaknys
F.Šuonas. Kas Saulė, o kas Mėnulis?
21 a. mokslo idėjos ir švietimas
Žodžio galios sąvoka 13 a.
Hipnozė ir Frenologija
Gamtos mokslai ir kryžius
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Laužai Himalajų papėdėje
Tarybiniai alchemikai
Filosofijos puslapis
Biblijos puslapis
Judafobija
NSO puslapis