Stanislavas Barančakas (g. 1946 m.), visame pasaulyje pripažintas, ko gero, geriausias 20 a. antrosios pusės vertėjas iš anglų kalbos. 1999 m. gavo Nikės premiją. Išleido eilėraščių rinkinius "Žiemos kelionė" (1994) ir "Chirurginis tikslumas" (1999). Pateikiama esė ištrauka iš knygos "Išsaugoti vertimuose" (Ocolone w tłumaczeniu), 1994 - vertėjo darbo proceso apmąstymas.

Stanislavas Barančakas

Nedidelis, bet maksimalistinis vertėjo manifestas, 1994 (PDF)

Surizikuosiu parodyti konkretų savo vertimo epizodą. Tai kartu ir pavyzdys, ypač vaizdžiai parodantis, kad kartais, į prieš tai iškeltą klausimą, tenka atsakyti pačiu netikėčiausiu būdu. Pradžioje originalus tekstas:

Edvardas, lordas Herbertas Čerberi (1583-1648)

Echo in a Church

Where shall my troubled soul at large
Discharge
The burden of her sins, oh where?
Echo: Here.

Whence comes this voice I hear?
Who doth this grace afford?
If it be thou, O Lord,
Say if thou hear my prayers when I call.
Echo: All.

And wilt thou pity grant when I do cry?
Echo: Ay.

Oh may that will and voice be blest,
Which yields such comforts unto one distress'd,
More blessed yet, wouldst thou thyself unmask,
Or tell, at least, who undertakes this task.
Echo: Ask.

Then quickly speak,
Since now with crying I am grown so weak
I shall want force even to crave thy name;
O speak before I wholly weary am.
Echo: I am.

Populiariausias klausimas, kas būtinai turi likti vertime, remiasi amžinu turinio ir formos atskyrimu: turinys arba tai, mums sako eilėraštis, atrodo esąs svarbiausia; formą arba tai, kaip tai pasakoma, galima pakeisti, pateikti kita forma arba net, jei kitaip negalima, į ją nekreipti dėmesio. Pažiūrėkime, kas liktų iš lordo Herberto Čerberi eilėraščio pritaikius minėtą taktiką. Didžiausią "formalų" sunkumą vertėjui čia sudaro, kaip, žinoma, ir visoje senojoje poezijoje, rimas. Tada, gal, atsisakyti jo ir reikalauti absoliutaus "turinio" perteikimo? Pirmas stulpelis galėtų būti toks (darbinius ir hipotetinius vertimus žymiu žvaigždute):

* Gdzie moja zn?kana I pozostawiona samej sobie dusza
Zrzuci
Brzemi? swych grechów, o gdzie?
Echo: Tutaj.

(* Kur mano iškankinta ir viena palikta siela
Nusimes
Savo nuodėmių naštą, kur?
Aidas: Čia.)

Na, ne. Tik ne tai. Nuo pirmųjų eilučių susidūrėme su daugybe netikėtumų: atsisakę formalaus atitikmens, mirtiną smūgį sudavėme eilėraščio "turiniui", praleidę pačią jo esmę. Būtent, stulpelis prarado ne tik rimą, bet ir prasmę, ir dar paprasčiausią, sveiko proto prasmę. Aidas negali į klausimą "kur?" atsakyti nei "čia", nei "ten"! Jei tuščioje bažnyčioje šūktelsim "kur?", aidas teatsilieps tuo pačiu "kur" arba, esant blogai akustikai, kokiu nors "ur". Originale aidas į klausimą "where" atsako "here" ne tik dėl rimo, bet ir todėl, kad tik taip ir tegali atsišaukti.

Pfu! Dabar aišku, kur eilėraščio prasmė – be to, kas išsakoma explicite, svarbu, kad aidas atsakytų rimuotai. Tačiau mums nesinori prasidėti su rimu, kuris visąlaik apsunkina vertėjo dalią. Gal įmanoma palengvinti sau gyvenimą ir rasti dalinį sprendimą – tarkim, panaudoti nepilną rimavimą?

* Gdzie moja dusza, nie chcąc samotnie si? smuci?,
Ma zrzuci?
Brzemi? ktorym obziąża ją wyst?pkóv buta?
Echo: Tutaj.

(Kur manoji siela, nenorėdama vienatvėje liūdėti, 
Nusimes 
Naštą, kuria slegia pasipūtimas ydų.
Aidas: Čia.)

Ne, ir čia nesėkmė. Joks aidas pasaulyje nepridės gale priebalsės ir nepakeis „"b" į „t", kad palengvintų muns rimavimą. Į „buta" aidas atsakys „buta" (be to, rizikuodamas sukelti dviprasmybę su avalyne [„but" lenkiškai batas, čebatas]). Dabar aišku, kad nepakanka vien rimuoti – aido atsakymas turi skambėti, kaip, beje, kad ir būna gamtoje, visiškas rimas. Dar kartą, pfu! – suprantame, kad tokio rimo paieškos bus visiška kankynė, ypač, kai aidas tars ilgesniu žodžius – juk aišku, kad tikslesnį rimą tuo sunkiau rasti, kuo daugiau jame skiemenų. Minutėlę, bet gal palengvinti sau uždavinį kitu būdu – sumažinti tų skiemenų skaičių iki minimumo, t.y., naudoti vyriškąjį rimą?

* Gdzież moja dusza, nie chcąc samotnie si? smuci?, 
Ma zrzuci?
Ci?żar tysiąca grzeków i wyst?pkóv stu?
Echo: Tu.

(* Kur manoji siela, nenorėdama vienatvėje liūdėti, 
Nusimes
Svorį tūkstančių nuodėmių ir ydų šimtų?
Aidas. Ten.)

Jau geriau bažnytinės akustikos prasme, bet labai nedera su poetiniu istoriškumu. Užmiršome, kad tai 17 a. eilėraštis. Tuo metu joks Lenkijos poetas nenaudojo vyriškojo rimo tokį rimavimą prakeikė Kochanovskis ir toji anafema galiojo vėlesniais laikais. Mums nebūtina sukurti ypatingai archaišką tekstą ir rūpintis ypatingu istoriniu atitikimu (kurios laipsnį nustatyti, kas be ko, sunku, nes 17 a. Anglijos ir Lenkijos poetinė kalbos būsena ir literatūrinė kultūra visiškai skyrėsi), tačiau mūsų vertime turi išlikti ištikimybė, apie kurią iki šiol pamiršom – ištikimybė epochos stiliui plačiausia prasme. Verčiant į lenkų kalbą eiles iki Švietimo epochos, daug ką galima sumoderninti, tačiau rimas, kaip besisuktum, turi išlikti moteriškuoju. Taigi, sąskambis turi atitikti bent pusantro skiemens. Lordo Herberto eilėraštyje aido principas verčia dar labiau išplėsti rimavimo sritį – bent iki dviejų pilnų skiemenų. Kaip tai suderinti su būtinybe tiksliai perduoti "turinį"? Juk žodžiui "čia" [tutaj] nerasime nė vieno rimo, tiksliai atkartojančio jo abiejų skiemenų fonetiką. Trečiasis, pfu! – reikia pasiraitoti rankoves, nes tik dabar prasideda tikrasis darbas. Išvada tik viena – jei šįkart nepasiduoda "forma", turi nusileisti "turinys". Žodžiui "tutaj" (čia) reikia surasti kokį nors pakaitalą. Ką dar gali atsakyti aidas į nusidėjėlio klausimą, atmetus "čia"? Minutėlę pamąstykime, ką tai reiškia aidui. Tai bažnyčios aidas, tad "tutaj" reiškia "w kościele" (bažnyčioje). Tad aidas gali atsakyti paprastai "w kościele". Nieko sau "paprastai" - juk tai žodis iš trijų skiemenų. Viešpatie, kokį tikslų rimą trim skiemenims galima rasti "w kościele"? Aišku, ankstesnioji eilutė turėtų baigtis veiksmažodžiu "ściele" (kloja), tačiau kokį klausimą galėtų užduoti eilėraščio veikėjas, jis baigtųsi "ściele", einančio po kokiu nors "-wko"? Ir kas, aplamai, baigiasi "-wko"? "Drzewko" (medelis)? Dziewko (mergina)? "Krzewko" (krūmelis)? Niekas netinka – nei prie "ściele", nei prie bažnyčios aplinkos. Sekundėlę… "naprzeciwko" (priešais)? "Naprzeciwko ściele"? Šilta, šilta…

Tačiau viskas sudėtingėja: juk eilutėje, kurioje kalbama apie nuodėmes, kažkas "klojama priešais", tenka atsisakyti "nuodėmių nusimetimo" vaizdinio, nes abu šie vaizdiniai krūvoje sudarytų visišką nesąmonę. Reikia pertvarkyti viską. Jei jau "priešais klojama" nuodėmė, tada geriau vaizdingiau – "ciemnoś? grzeku" (nuodėmių tamsa), tarsi prietema bažnyčios kampuos, kuriai reikia kažką priešpastatyti. "Nuodėmių tamsa", žinoma, "klojama prieš" nekaltybės šviesą – ši ne tik leidžia sielai nusimesti nuodėmės naštą, bet ir atremti jos pagundą. Paskutinis žvilgsnis į visus tuos elementus pasitikrinimui, ar nėra vidinio prieštaravimo ir ar viskas dera su visais eilėraščio kontekstais – pradedant anglikoniškąja lordo Herberto teologija ir baigiant epochos literatūriniu stiliumi. Ir galime pradėti versti.

 

Papildomi skaitiniai:
R.W. Emersonas. Poetas
Džeko Keruako “Kelyje”
Įvairiapusis Edgaras Po
K. Kavafis. Barbarų belaukiant
Ženklo savarankiškumo doktrina
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
Aldo Palaceski. Priešskausmis (Futurizmo manifestas)
Žakas Godbu. Kaip atsirado Kvebeko literatūra?
D. Franck. Poezijos ir misticizmo ryšys
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Paslaptingasis reiškinys: interaktyvi istorija
Robert Musil. Ar arklys moka juoktis?
Hermanas Hesė. Stiklo karoliukų žaidimas
S. Lemas. Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
Vienuolyno kapeliono pasakojimas apie gaidį ir vištą, Šantiklerą ir Pertelotę
R.Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
A. de Saint-Egziuperi filosofija
Volė Šojinka
Yvas Bonfua. Dieviški vardai
Kas lauko gėlei...
U.Eco. Fuko švytuoklė
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
Filosofijos svetainė
Poetinės vizijos