F. Nyčės politinio mokymo filosofiniai pagrindai

Gyvenimo filosofija   
Nyčės gyvenimo drama   

Filosofo, poeto, filologo ir kompozitoriaus Fridricho Nyčės (1844-1900) kultūrinio palikimo vertinimai vis dar prieštaringi ir neaiškūs.

Iki Spalio revoliucijos Rusijoje jis buvo vienas populiariausių Vakarų mąstytojų, jo kūriniai buvo išleisti po kelis kartus. "Bazelio atsiskyrėlio" idėjos padarė didelę įtaką M. Gorkio, V. V. Rozanovo, V. S. Solovjovo, Viač. I. Ivanovo, A. Bielovo, A. Bloko, N. A. Berdiajevo, L. Šestovo ir kitų "sidabrinio amžiaus" rusų asmenybių pažiūroms. Jie jo knygose rado atsvarą tradicinei pasaulėžiūrai, visuotiniai vertybių sistemai, konfliktą su savo laikmečiu, tragiškas pastangas išeitu už pripažintų ir leistinų ribų. Jame matė herojiškas pastangas sukurti naują moralinių vertybių sistemą remiantis valdovų ir vergų, "stiprių" ir "silpnų" skirtumu.

Po Spalio revoliucijos Nyčės vardui buvo uždėtas prakeiksmo ženklas. 4 dešimtm. priklijuota "fašizmo ideologijos" pranašo etiketė. Vokiečių antifašistai-humanistai (S. Cveigas, A. Šveiceris, H. ir T. Manai) bandė apginti Nyčę nuo tokių užsipuolimų. Tik po Antrojo pas. karo tapo aišku, kad Trečiojo reicho ideologai visų pirma rėmėsi prancūzų grafo Ž. A. Gobino ir anglų aristokrato Ch. Čemberleno veikalais.

Nyčės pirmtakai ir jo nihilizmas

Nihilizmas persmelkia visą "subrendusio" Nyčės filosofiją. Pradžioje pažvelkime į šio semantiškai turtingo termino kiltį. Neabejotinai jo pagrindas yra lotynų "nihil" (niekas). Laikoma, kad pirmąkart "nihilizmą" pavartojo filosofas F. Jakobi (1749-1819) atvirame lai6ke, adresuotame Fichtei (publikuotam 1799 m. rudenį): "jūs chimerizmu pavadinsite mokymą, priešpastatytą mano idealizmui, kurį aptinku nihilizme..." Jakobi šio termino nepaaiškino. Nežinoma, ar Nyčė žinojo apie jų susirašinėjimą. Tačiau neabejotinai jis buvo skaitęs I. S. Turgenevo "Tėvus ir vaikus", kažkiek buvo susipažinęs su A. I. Gerceno publicistika – revoliucionierius neretai panaudodavo terminus "nihilizmas" ir "nihilistai".

Turgenevo herojus Bazarovas ("tikras neigėjas") drąsiai kritikuoja realybę, dvarininkiją, idealistinę filosofiją. Bendrąja prasme nihilizmu laikomas aštrus (negatyvus) pasisakymas prieš įvairias visuomeninio gyvenimo puses. "Tikriesiems" nihilistams buvo tikra tik tai, kad gali būti suvokiama pojūčiais.

Nyčė vienas pirmųjų įžvelgė bedugnę tarp civilizacijos ir kultūros: "Kultūra – tai tik plonytė obuolio luoba virš įkaitusio chaoso". Filosofo pranašystės ėmė pildytis netrukus po jo mirties. Tačiau pranašas turėjo pirmtakus.

Prisiminkime senovės graikų sofistus, o iš jų pusiau legendinį Kaliklą. Sofistai į heleniškąją pasaulėžiūrą atnešė skepticizmo elementus (Gorgijus, Antifonas, Polas ir kt.). Gorgijus paskelbė: "Įstatymas – žmogaus tironas". Vėliau sofistai tą mintį išvystė – visi socialiniai potvarkiai turi būti panaikinti.

Platono dialogus Nyčė žinojo iki smulkmenų. Ir būtent dialoge "Gorgijus" Kaliklas išsako mintį apie prigimtinę stipresniojo teisę. Jam silpnesnieji perduoda įstatymus, kad apsigintų: "Manau, kad įstatymų kūrėjai silpni kaip ir padugnės. Todėl, įvesdami įstatymus, o būtent, vienus pagirdami, o kitus pabardami, jie pirmiausia galvoja apie save ir savo naudą. Saugodamiesi stipriausiųjų, tie žmonės, tarsi turėję galimybę būti virš jų, tačiau nebūdami, įstatymų kūrėjai sako, kad dominuoti yra gėdinga ir neteisinga... Todėl pagal įstatymą laikoma neteisinga ir gėdinga siekti daugiau, nei turi dauguma. Tai reiškia, sako, įžeidimus. Tačiau pati prigimtis, kaip manau, nurodo tai, kad geresnis turi būti virš blogesnio, o stipresnis virš silpnesnio".

Vėliau, besiginčydamas su Sokratu, Kaliklas pareiškia: "... kas nori nugyventi teisingą gyvenimą, turi visiškai atsiduoti savo troškimams, o ne juos slopinti, ir kokie jie būtų nevaržomi, turi rasti savyje galimybę jiems tarnauti (tam jam duota ir vyriškumas, ir protas!), turi išpildyti kiekvieną savo troškimą. Aišku, kad daugumai tai nepasiekiama ir todėl minia smerkia tokius žmones, gėdydamasi, slėpdama savo negalią, ir skelbia savivalę gėda ir, kaip sakiau, stengiasi pavergti geriausiųjų prigimtį; bejėgė numalšinti savo troškimų troškulį, ji giria susilaikymą ir teisingumą – todėl, kad nepažįsta vyriškumo... Tu sakai, Sokratai, kad ieškai tiesos, - tad štai tau tiesa: prabanga, savivalė, laisvė – jose ir gerovė, ir laimė (žinoma, jei palankios aplinkybės), o visa kita, jūsų skambūs žodžiai ir priešiški prigimčiai sąlygotumai – niekai, niekingi ir be vertės".

A. Šopenhaueris (1788-1860) sukūrė "budistinio pasaulio abejingumo" doktriną, nuspalvintą nihilistinėmis gaidomis. Jis pats savo mokymą apibūdino kaip "pesimizmą" – taip apibūdindamas santykį su gyvenimu, kuriame nėra vietos laimei ir kuria viešpatauja blogis ir beprasmybė. Nyčė, jaunystėje labai žavėjęsis Šopenhaueriu, vėliau aštriai jam prieštaravo. Šopenhaueris iškėlė "teorinio egoizmo" idėją, nuvainikavo "paprastą žmogų", kuriam priešpastatė "genijų" (meno, kurios aukščiausia išraiška yra muzika, kūrėją), teigė gyvenimo beprasmiškumą ir kančią bei "valios valdžiai teigimo" ir "valios gyvenimui neigimo" dichotomiją.

Nyčė perėmė terminą "pesimizmas" bei kitas kitus teiginius, tačiau iš principo juos transformavo (pastatė nuo galvos ant kojų). Atsargų Šopenhauerio ateizmą Nyčė pakeitė antikrikščionybe. Šopenhaueris vienas pirmųjų perspėjo apie būsimą pasaulio susvetimėjimą. Prieš Šopenhauerio bandymą išstoti prieš nihilistinį gyvenimo nuvertinimą Nyčė aštriai pasisakė knygoje "Stabų saulėlydis".

Tarp Nyčės pirmtakų yra minimi "audros ir proveržio" laikmečio literatai (visų pirma, Šileris) ir romantikai (Baironas, Metjurinas, Hofmanas, B. Konstanas, E. Siu ir kt.). Jų kūriniuose skamba maištingojo individualizmo balsas, asmenybės, sukilusios prieš "bandos-minios" moralines nuostatas, prieš klaidingus autoritetus, nuvertėjusias vertybes.

Neginčytinai Nyčės pirmtaku buvo anarchizmo teoretikas M. Štirneris (1806- 1856): "pagrindu padariau Nieką". Štirneris grindė savo mokymą tuo, kad tikrovėje egzistuoja tik konkretus žmogus, "egoistas", o jį supantis pasaulis tėra iliuzijų, šmėklų, "stabų" (tarp jų valstybė, teisė, įstatymas, tėvynė, tvarka ir pan.) visuma. Tų mintys-"dvasios" nėra žmogaus išorėje ir tėra jo piktas likimas. Jos turi žudančią galią, kuria slegia "egoistą".

Nyčė savo knygose dažnokai mini Č. Darviną (1809-1882). Jo pasekėjai evoliucijos teoriją pritaikė žmonijos istorijai neigdami socialinius potvarkius, užuojautą, pagalbą silpniems ir sergantiems, gailestį nusikaltėliams ir t.t. Jie bandė pateisinti socialinę nelygybę, pasisakė už iškilių asmenybių teisę primesti savo valią nepaisant įstatymų ir moralės normų. Nyčė skaitė prancūzišką Darvino veikalo "Apie rūšių atsiradimą..." vertimą, kuriam K.-O. Ruajė parašė triukšmą sukėlusią įžangą. Joje vulgariojo darvinizmo atstovė rašė: "Kai tik natūralios atrankos dėsnį pritaikysime žmonijai, nustebę ir su liūdesiu išvysime, kokie klaidingi buvo mūsų įstatymai, politiniai ir civiliniai, o taip pat mūsų religinė moralė... Žmonės savo prigimtimi nėra lygūs – reikia žiūrėti iš šito taško. Jie nelygūs individualiai net gryniausiose rasėse... ir įstatymų rengėjas to neturi praleisti". Dar Nyčei tebegyvenant, kai kurie jo Antžmogio koncepcijoje įžvelgė suvulgarintą Darvino idėjų išraišką, tačiau pats Nyčė knygoje "Ecce Homo" atmetė tokius svarstymus.

Spėsime pirmtaku buvus ir markizą D.-A.-F. de Sado (1740-1818). Šio maištautojo kūryba puritoniškoje Vokietijoje buvo uždrausta. Nyčė ne kartą panaudoja jam būdingą žodelį "libertin" (pažodžiui, - laisvamanis, ateistas, palaidūnas). Nyčei didžiausią įspūdį galėjo padaryti nekompromisinė kova prieš Dievą (skirtingai nuo šalto prancūzų švietėjų ateizmo). Jo romanams būdingi filosofiniai intarpai, pvz., erotiniame romane "Filosofija buduare", 1795, kuriame herojus Dolmansė apibendrina "viskas ... leista"). Ji aidu perbėga vėlesnę filosofiją ir literatūrą, tame tarpe ir F. Dostojevskio kūryboje, kur de Sado vardas paminimas 8 kartus.

Ir pagaliau F. M. Dostojevskio (1821-1880) įtakos Nyčei klausimas. Jie buvo amžininkai, tačiau Dostojevskis nieko apie Nyčę nežinojo. Tuo tarpu Nyčė labai vertino Dostojevskį. Knygoje "Stabų saulėlydis" (1888) jis giria Dostojevskį, kuris yra "vienintelis psichologas, iš kurio sugebėjau kažką išmokti" ir leidžia suprasti, kad Rusija bus antžmogio tėvynė.

Antžmogio idėja persmelkia visą (bent jau Vakarų) istoriją. Ją rasime Makiavelio "Valdove". O Atgimimo epochoje susiformavo ir kultūrinis jo tipas, menininko aukštesniąja prasme, gyvenimo ir gamtos valdytojo (Faustas), o taip pat ir palaido ir nusikalstamo herojaus, kruvinojo individualizmo atstovo (Cezaris Bordžas). Vėliau antžmogio koncepciją grindė Herderis, Didro ir kt. [Nyčės kūrybos pradžioje labai populiaria knyga buvo Napoleono III "Julijaus Cezario istorija" (1865), kurioje buvo vystomos genijaus pranašumo prieš minią idėjos. Tad antžmogio idėja jau kabojo ore.]

R. Raskolnikovas aiškino (F. D. "Nusikaltimas ir bausmė"), kad "visi žmonės kažkaip pasidalija į 'paprastus' ir 'nepaprastus'. Paprasti žmonės turi gyventi paklusniai ir neturi teisės nusižengti įstatymui, nes jie, matote, paprasti. O nepaprasti gali daryti visokius nusikaltimus ir visaip nusižengti įstatymui, vien todėl, kad jie nepaprasti... Pirmieji visada – dabarties ponai, antrieji – ateities ponai. Pirmieji saugo pasaulį ir gausina jį; antrieji judina pasaulį ir veda jį į tikslą". Tačiau pirmasis vertimas į vokiečių kalbą (V. Henkelis) pasirodė tik 1882 m., tad Nyčė Dostojevskio romaną galėjo perskaityti jau po to, kai pagrindiniai postulatai jau buvo suformuluoti.

Panaši padėtis ir dėl galimo "Velnių" poveikio (kurį manė buvus S. Merežkovskis, Viač. Ivanovas, N.A. Berdiajevas, M. Haidegeris, A. Kamiu, R. Gvardini) – mat antrojo plano herojus A. Kirilovas kalba: "turiu pareikšti apie netikėjimą... neturiu aukštesnės idėjos, nei kad dievo nėra. Už mane – žmonijos istorija. Žmogus tą ur tedarė, kad išsigalvodavo dievą, kad gyventų nenusižudydamas... Baimė yra žmogaus prakeiksmas... Tačiau aš pareiškiu apie savo valią ir privalau įtikėti, kad netikiu. Aš pradėsiu ir aš baigsiu, ir duris atversiu. Ir išvaduosiu. Tik tai išgelbės visus žmones ir kitoje kartoje gims [kitokie] fiziškai; nes dabartiniu pavidalu, kiek bemąsčiau, negali žmogus išsiversti be ankstesnio dievo niekaip. Tris metus ieškojau savojo dieviškumo atributo ir radau: manojo dieviškumo atributas - Savivalė". Tačiau "Taip kalbėjo Zaratustra" sukurta iki 1886 m., o V.Derelio vertimas į prancūzų kalbą išėjo tik 1886 m. Kirilovo išpažintis Nyčę paveikė tik vėliau, jau berašant "Antikristą". Nyčės "Velnių" konspektą Veimaro archyve 1970 m. rado D. Koli ir T. Mortinari. Jį Nyčė pasidarė Nicoje 1887 m. lapkričio – 1888 m. kovo mėn.

Įdomiausia, kad Nyčės ir Dostojevskio bendru šaltiniu galėjo būti L. A. Fojerbacho (1804- 1872) ateizmas ir "žmogaus sudievinimas" ("žmogus žmogui dievas"). Jo "Krikščionybės esmė" (1841) kelis dešimtmečius buvo populiari tarp Europos intelektualų.

Nietsche by E.Munch Nyčei Europos kultūra ir civilizacija buvo jau ant bedugnės krašto; jai į pakaušį kvėpuoja Nebūtis ir Niekas. Tą būseną Nyčė įvardija kaip "nihilizmą", t.y. vertybės prarado savo vertę. Filosofas teigia: Nėra tikėjimo, nėra jokios tiesos, nėra atsakymo į klausimą "kodėl?". Žmogės gyvena tik dėl rytdienos, kas bus poryt – jau neaišku. Nyčės nihilizmą apibūdino N. Berdiajevas: "Nihilizmas ... yra sukilimas prie istorijos melą, prieš civilizacijos melą, reikalavimas, kad istoriją baigtųsi ir prasudėtų visai naujas, neistorinis ar virš-istorinis gyvenimas. Nihilizmas yra reikalavimas apsinuoginti, nuplėšti visus kultūrinius apdarus, paversti nieku visas istorines tradicijas, prigimtinio žmogaus emancipacija, kai žmogus nebus kaustomas jokiomis grandinėmis".

Savo nihilistinio požiūrio ištakas Nyčė matė:

Anot Nyčės, nihilizmas yra kraštutinė "pesimizmo" (apmąstyta ir pergalvota) ir dekadanso (nuopuolio, "sugedimo") forma. Jis skyrė "aktyvų" (dvasios galios pakylėjimą) ir "pasyvų" (dvasios galios nuopuolį, budizmą) nihilizmą. Pasyvusis nihilizmas žmonėms sukelia suvokimą, kad nėra jokios tiesos. Aktyvusis skatina pažinti kažkokią (metafizinę ir kartu kvazi- metafizinę) tiesą, kaip "valią valdžiai ir ypatingo rango vertę".

Nyčės nihilizmo šerdimi yra iš pradžių šokiravęs vakarų intelektualus tvirtinimas "Dievas mirė!". Pirmą kartą ši frazė pasirodė "Linksmajame moksle" (1881-82): "Dievas mirė! Dievas mir4 viesiems laikams! Ir jį nužudėme – mes! Kaip rasti nusiraminimą – mums, žudikų žudikams! Tai kas buvo pasaulyje šviesiausia, galingiausia, paplūdo kraujais nuo mūsų peilių – kas nuplaus kraują nuo mūsų rankų?... Ar ne per didelė mums to didingojo darbo našta? Galbūt, mes patys turime virsti dievais, kad taptume verti to, ką padarėme?"

Nyčė krikščionybę pažino dviem formomis – protestantizmą ir katalikybę (o stačiatikybę, pagal kai kurias užuominas, laikė kaip kažkokią asketiškojo misticizmo egzotiška atmaina). Savo formule "Dievas mirė!" Nyčė vienu mostu nušlavė visas pagrindines juda- krikščioniškosios kultūros vertybes, kurios buvo įkūnytos Dievo įvaizdyje: Absoliutą, tiesą, gėrį, artimojo meilę, grožį. Vienoje nuverstų "stabų" Nyčė iškart kuria naujo, jo išgalvotus "tikruosius mitus" – ir, visų pirma, patį nihilizmą, vertybių perkainojimą, amžinąjį "to paties sugrįžimą", mokymą apie antžmogį.

Nyčės pozicija: tūkstantmečių melo demaskavimas, nuplėšimas kaukės nuo Nieko. Pagal "gyvenimo mokyklos" įkūrėją, nėra nei Visatos architekto, nei vizijos, nei kosminės tvarkos. Pasaulyje, visuomenėje ir žmogaus sieloje tvyro chaosas: "Tikėjimas, kad nėra jokios tiesos, nihilizmo tikėjimas..." Nyčei tėra tik viena amžinoji substancinė tikrovė – gyvenimas. Jos esmė yra ne dvasia ir ne materija, o kažkokia iracionalioji stichija, viešpataujanti virš anų dviejų. Nėra organinio pasaulio, tėra tik amžinasis valdžios siekio chaosas.

Vienas iš išsiskiriančių Nyčės filosofijos bruožų yra moralinis nihilizmas, ilgam tapęs kvaila mada, be galo mėgdžiotas straipsniuose ir literatūros kūriniuose. Su Dievo mirtimi filosofas išmetė ir krikščionišką moralę. Knygoje "Ecce Homo" apibendrindamas jis išdidžiai pareiškia: "Aš daug baisesnis žmogus už visus, kada nors gyvenusius; tai nereiškia, kad nebūsiu pats gailestingiausias. Žinau naikinimo džiaugsmą iki laipsnio, prilygstančio mano naikinimo jėgai – tame ir aname aš paklūstu savajai Dioniso prigimčiai, nemokančiai skirti neigimą ir teigimą. Aš pirmasis imoralistas: todėl aš naikintojas par exellens".

Savo garsiojoje knygoje "Taip kalbėjo Zaratustra" Nyčė, neabejotai mėgdžiodamas Šv. Raštą, skaitytoją pribloškia tokiomis sentencijomis: "Argi kviečiu mylėti artimą savo? Greičiau patarsiu bėgti tolyn nuo artimųjų ir pamilti tolimuosius!; Broliai mano, mylėti tolimuosius, o ne artimą savo kviečiu jus! Moralės naikintoju vadina mane dori ir teisieji: mano mokymo moralė nemorali. Būtent: jei turite priešą, neatseikėkite jam geru už bloga... kerštas yra žmogiškiau nei keršto nebuvimas".

Pagal Nyčę nėra jokių moralės apraiškų, yra tik jų moralinis interpretavimas. Filosofas pavadina proto funkcija, aršiai neigia humaniškumą, užuojautą, pergyvenimus (ir aplamai, meilę žmonėms), sąžinę, gerumą, sveiką protą ir pan. Visa tai tinka tik "gyvenimui bandoje" – bomžams, vergams, "dvasios ubagams"... Žmonijos istorijoje filosofas išskiria periodus iki moralės, moralės ir po moralės. Periodas "po moralės" panaikins visus ankstesnio gyvenimo moralinius suvaržymus, įtvirtins antžmogio tvarką, kurioje dominuos egoizmas, "sąžinės amputacija", visuotinė "valia valdžiai", žmogiškųjų "tabelių" (rangų) sistema.

F. Nyčės istorijos filosofija

Filosofas maištininkas, eretikas ir "atsiskyrėlis" atmetė "konkretų" laiką, ko tiesiškumą, o progreso idėją kandžiai išjuokė. Dar nuo žydų pranašų (kaip kad Ezekielio amžinoji "gyvenimo upė") laikų krikščioniškoje pasaulio sampratoje buvo giliai įsišaknijusi aukštyn kylančio vystymosi spirale samprata. Tuo tarpu indų mistikams pasaulis tebuvo iliuzorinė širma, "maja". Platonui pasaulyje viskas tik šešėliai ant urvo sienos. Tiek graikų, tiek indų tradicijoje pasaulio susikūrimas yra tam tikra emanacija, kuri galų gale neišvengiamai sunaikina visą būtį vien tam, viską pradėtų iš pradžių – ir taip begalybę kartų. Vakarietiška sąmonė orientavosi į konkrečią duotybę – viskas turi pradžią (vieną ir nepakartojamą) ir pabaigą (vieną ir nepakartojamą). Ir prieš ją pasisakė Nyčė mokymu "apie amžiną to paties sugrįžimą". 17- mečio būsimo filosofo dienoraštyje skaitome:
"Kaip dažnai visa filosofija man pasirodo kaip Babelio bokštas! Filosofija pateikia liūdnus rezultatus – ji tik sujaukia tautos mintį; reikia laukti didingų įvykių tą dieną, kai minia supras, kad krikščionybė po savimi neturi jokio pagrindo... Ar tas amžinasis judėjimas gali turėti pabaigą? Kur tų milžiniškų laikrodžių spyruoklės? Jos paslėptos nuo mūsų, tačiau, kokia ilga bebūtų valanda, mūsų vadinama istorija, spyruoklės išlieka tos pačios. Visos peripetijos išrašytos laikrodžio ciferblate, rodyklė sukasi ir, perėjusi pro dvyliktą valandą, vėl traukia tuo pačiu keliu".

Ypač aiškiai istorijos cikliškumas išreikštas "Taip kalbėjo Zaratustra" trečios knygos skyriuje "Sveikstantis", kuriame "žvėrys" kreipiasi į sergantį Amžinojo sugrįžimo mokytoją: "'Štai mes sužinojome, ką tu mokai: kad visi dalykai amžinai sugrįžta, o su jais ir mes patys, jau egzistavome jau nesuskaičiuotą kiekį kartų, o su mumis visi daiktai. Tu mokai, kad yra didysis Tapsmo metas, neįprastas, didingas milžinų metas; tarsi smėlio laikrodis, jis turi apsiversti vėl ir vėl, kad iš nauja prisipildytų ir tekėtų: - ir visi tie kartai lygūs, kaip dideliuose dalykuose, taip ir mažuose... ir žvėrys prašo, kad tu kol kas dar nemirtum!'.

Štai aš mirštu ir išnykstu – tokie būtų tavo žodžiai – ir akimirksniu pavirstu nieku. Sielos tokios pat mirtingos, kaip ir kūnai. Tačiau priežastinis ryšys, į kurį įpainiotas, vėl ir vėl sugrįžta ir atkuria mane! Ir aš pats – viena Amžinojo sugrįžimo priežasčių. Aš grįžtu – kartu su šia saule, šia žeme, šiuo ereliu – ne dėl kažkokio naujo, geresnio ar panašaus gyvenimo: aš amžinai grįžtu į tą patį gyvenimą – tiek dideliuose, tiek mažuose dalykuose, kad vėl mokyčiau apie visų dalykų sugrįžimą".

Nyčės koncepcija gali kelti siaubą. Sukrėstas skaitytojas suvokia, kad jam lemta milijardus kartų vėl ir vėl kartoti savo gyvenimą su visais jos vargais, kančiomis, liūdesiais ir ligomis – ir jokios vilties pataisyti karmą ir pasiekti nirvaną, ką leidžia mielaširdingasis Buda. Viskas grįžta, gyvatė kanda sau į uodegą – tarpas tarp ciklų lygus nuliui.

Apie Nyčės amžinojo sugrįžimo novatoriškumą daug rašė prancūzų mąstytojas Žilis Delezas (1965), remdamasis "Valia valdžiai" ("Mano doktrina moko: Gyvenk taip, kad dar kartą norėtum pragyventi savo gyvenimą, tai tavo pareiga: nes vis vien jį teks gyventi iš naujo!"), Delezas tvirtina, kad Nyčės amžinasis sugrįžimas pasirinktinis – ir tai "ne tik pasirenkama mintis, bet ir pasirenkama būtis. Grįžta vienas teiginys, grįžta vien tai, kas gali būti teigta, tik džiaugsmas grįžta atgal. Visa, kas gali neigti ir ką galima neigti, - visa tai atmetama pačio Amžinojo sugrįžimo judėjimo... pastarasis ne ciklas, ne To paties sugrįžimas, ne sugrįžimas prie to paties... o tik aktyvus tapsmas... Amžinas sugrįžimas yra pakartojimas; ir būtent šis pakartojimas atlieka atranką, būtent pakartojimas atneša išsilaisvinimą". Šiuos teiginius Delezas dar labiau praturtina 1992 m. (3 m. iki savižudybės) parašytoje esė.

Amžinojo sugrįžimo tema sklandžiai pereina į mokymą apie antžmogį, vainikuojantį transmutuotą praeitį-dabartį-ateitį (Nyčė neigė Antžmogio susiejimą su T. Karleilio (1795- 1881) "herojų kultu", dieviškosios valios skelbėjų, iškilusių virš minios). "Taip kalbėjo Zaratustra" pratarmėje, po 10 m. atsiskyrėliškojo gyvenimo pranašas – mokytojas, nusileidęs nuo kalnų, kreikiasi į žmones turguje: "Aš mokau jus apie Antžmogį. Žmogus niekas, kurį reikia įveikti... Kas yra beždžionė lyginant su žmogumi? Pajuoka arba skausminga gėda... Antžmogis – žemės prasmė. Tegu ir mūsų valia taria: tebūnie Antžmogis žemės prasme!... Žmogus, tai virvė, nutiesta tarp gyvūnų ir Antžmogio, ir ta virvė virš bedugnės...". Ketvirtojoje knygos dalyje skyriuje "apie aukštesnįjį žmogų" Mokytojas kreipiasi jau į "aukštuomenę", susirinkusią jo oloje: "Drąsiau, aukštieji vyrai!... Dievas mirė: šiandien trokštame, kad gyventų Antžmogis".

Visus rašiusius apie Nyčę sieja vienas bendras dalykas – pastangos paneigti ir sukritikuoti jo mokymą apie Antžmogį. Įprasta jį laikyti kažkokia tarpine grandimi tarp žmogaus ir žvėries, gražinančia žmoniją į būseną iki žmogaus atsiradimą. Tuo tarpu Nyčės antžmogiškumą reikia traktuoti dvasine prasme – kaip savotišką idealą. P. D. Uspenskis (1913 m.) pastebi: "Nyčės antžmogyje labai dažnai įžvelgia 'demoniškuosius' bruožus. Tačiau tai tik nemokėjimas skaityti Nyčę... Meilė žmonėms. Iš antžmogio negalima atimti šios meilės, nes būtent ji ir jos galia, ir niekas kita, padaro jį antžmogiu... Negalima antžmogį imti kaip istorinio vystymosi produktą, atsirasiantį tolimoje ateityje. Negalima nagrinėti kaip naują zoologinę rūšį. Antžmogis – tai vidinė žmogaus esybė, tai kas aukščiausia ir geriausia žmoguje. Jo aukščiausiasis Aš. Žaibas skrodžiantis tamsų debesį".

Viena svarbiausiųjų Nyčės istorijos filosofijos sąvokų yra "valia valdžiai" (del Wille zur Macht), atsiradusi kritikuojant (modifikavus) A. Šopenhauerio "valią gyventi": "Visur, kur buvo gyva, aš atradau valią valdžiai... Tik ten, kur yra gyvenimas, yra ir valia: tačiau ne valia gyventi – valia valdžiai!"

Tačiau ir ši sąvoka sukėlė daug neigiamų pasisakymų ir interpretacijų. Joje įžvelgė agresijos garbinimą, "kovą visų prieš visus", prievartos ir priespaudos pateisinimą ir pan. Tuo tarpu "valią valdžią" reikia suprasti kaip visus veikiantį instinktą, nukreipiančią jėgą. Žmogui tai, visų pirma, valia veikimui (ir tuo pačiu pasaulio pakeitimui).

Egzistencializmas
Gyvenimo filosofija
Nyčės gyvenimo drama
Nyčė ir muzika
Apie Nyčės metafiziką
Kur veda Zaratustros žvėrys
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Filosofijos atsiradimo istorija
Nyčė: etinis-filosofinis siluetas
Trumpa graikų filosofijos istorija
Kosmologijos iki Sokrato
Pasaulio pažinimo samprata
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
Nikolajus Berdiajevas - rusų religinis filosofas
Anarchizmas: kas jis iš tikro?
Nepaleisk savo laimės paukštės!
Žanas Polis Sartras
K. Jungas ir mandala
Etikos konspektai
Egzistencija
Filosofijos puslapis
Judafobija
Vartiklis