Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas. Lithuanian

Centriniu senosios Indijos pasaulėžiūros momentu yra mokymas apie karmą – nuoseklių, tampriai tarpusavyje susijusių įsikūnijimų grandinę.

Net tasai, kuris tik prabėgom susipažįsta su mokymu apie karmą, negali išvengti apžavinčio tos koncepcijos, jungiančios žmogaus gyvenimą su kosminiu laiko masteliu ir leidžiančios apmąstyti tai, kas atrodo beviltiškai ne vietoje toje laiko skalės mastelyje, kuris nusakomas vieno gimimo trukme, patrauklumo.

Tačiau Europos mokslininkas iki pat dabartinio laiko negalėjo rimtai priimti tokios koncepcijos, - nebuvo įmanoma atlikti eksperimento, betarpiškai ją patvirtinančią, nes hipotezių verifikacija – tai pagrindinė mūsiško mąstymo dogma.

Tačiau štai kas nuostabu: naujų vaizdinių sistema, atsiradusi su kibernetikos idėjų vystymusi, leidžia naujai apmąstyti klausimą apie karmą. Dabar atrodo visai natūralu priimti mokymą apie karmą kaip didelės sistemos modelio, perteikto mitine kalba, eskizą. Aksiomatinių-deduktyvių struktūrų sistemoje modelis gali turėti aksiomos statusą – ir tada nebūtina jį tikrinti. Jo teisė egzistuoti tiesiog apibrėžiama iš jo išvedamų išvadų gausa ir jų vidiniu neprieštaringumu. Pabandysime į mokymą apie karmą pažvelgti iš tokių pozicijų. Tačiau pradžioje kelis žodžius pasakysime apie tai, kaip suprantame terminą „didelė sistema“.

Europinis tyrėjas mąsto analitiškai – didelės sistemos sąvoką jam visiškai svetima¹²⁾. Tirdamas sudėtingą reiškinį jis visada, sekdamas tradicija, ateinančia dar iš senovės Graikijos, jį išskaido į atskirus elementarius reiškinius, kruopščiai juos klasifikuodamas ir sistemindamas. Rezultate, tarkim, medicina – tai ne mokslas apie žmogaus sveikatą, o mokymas apie atskiras ligas. Arba kitas pavyzdys: jei tiriant žmogaus elgesio motyvaciją reikia atsižvengti į socialinių ir ekonominių veiksnių poveikį, tai viskas apsiribojama laiko skalėmis, nustatomomis vienos kartos trukme. Žmogus nenagrinėjamas kaip didelės, kosmogoninės sistemos dalis. Dar daugiau, net mažoje socialinėje-ekonominėje sistemoje tyrėjas visada bando išskirti svarbiausius veiksnius, o tai jau nėra sistemingas požiūris. Sistema yra kažkas visuminio,. Ten nėra pagrindinių ir antraeilių veiksnių, nes antraeiliais pripažintų veiksnių veikimo sutrikdymas veda prie anksčiau egzistavusios sistemos sugriuvimo ir tada jau antraeiliai veiksniai virsta pagrindiniais. Pats klausimo apie veiksnių klasifikavimą jų atrodančio svarbumo skalėje iškėlimas beprasmis sisteminiu požiūriu.

Kibernetika, matyt, pirmąkart į Europos mokslą rimtai ir apčiuopiamai įnešė svetimą jam supratimą apie būtinybę mąstyti sistemomis kaip vientisomis kategorijomis. Samprata apie sistemą kilo iš būtinybės nagrinėti tokią dalykų darinį, kuriame netrivialiu būdu įvedamas valdymas. Vargu, tarkim, ar vertėtų nagrinėti daugybę dalykų, sudarančių elektrinį skambutį, kaip ypatingą sistemą. Elektrinio skambučio valdymo sistema išsprendžiama trivialiai. Saulės sistemos planetų gausa savo aprašymui nereikalavo sisteminio požiūrio, - jų judėjimas pakankamai gerai aprašomas Keplerio dėsniais. Čia nekyla būtinybės kokiam nors ypatingam metodologiniam požiūriui, besiskiriančiam nuo tradicinių analitinio mąstymo formų.

Tačiau kibernetika – tai mokslas apie valdymą. Naujos problemos iškėlimas – valdymo kaip tam tikros netrivialios procedūros studija – suformavo požiūrį apie sistemą kaip apie vientisą kategoriją. Europinis mąstymas pasirodė esąs nepritaikytas tokiam uždavinio iškėlimui. Ir būtent tai kibernetikai suteikė revoliucinį pobūdį.

Tačiau kas nutiko vėliau? Pradžioje, didelis pasipriešinimas. Tada kažkaip netikėtai sisteminis požiūris virto lozungu. Pasirodė daugybė apologetinio pobūdžio publikacijų, visaip aukštinančių tą požiūrį. Tačiau kur turiningo šios ideologijos panaudojimo pavyzdžiai? Jau yra keli siauros krypties, grynai matematinio pobūdžio darbai. Tačiau tai vėlgi tipinis europietiškas mąstymo triukas: postulavus sisteminį požiūrį, iškart jį užmiršti ir pereiti prie atskirų grandžių aprašymo kažko, kas nesuprastas kaip visuma.

Tuo tarpu Europos mokslas aiškiai pasiekė tą paribį, kurio negalima peržengti, liekant senesnių požiūrių sistemoje. Siekis tiriamą reiškinį išskaidyti į sudedamąsias dalis ir kruopščiai tirti detales vis dar tebeduoda neįtikėtinus rezultatus, tačiau tik naujose pažinimo srityse, pvz., molekulinėje biologijoje. Senose pažinimo srityse šis požiūris atveda prie neįtikėtino atskirų faktų, liekančių nepanaudotais, sukaupimo: jie nepatenka į monografijas, nepadaro poveikio tolimesniems darbams. Tai, jei norite, mokslo senatvė. Čia, skirtingai nuo biologinių organizmų, senstant sutrinka ne medžiagų apykaita, o idėjų apykaita. Iš atskirų faktų gausos nesusiformuoja didelės sistemos pažinimas¹³⁾.

Visiems, tarkim, akivaizdu, kad reikalinga medicina kaip mokslas apie viso žmogaus sveikatą. Reikia turėti mokslą apie socialinę psichologiją, sukurtą plačios laiko skalės masteliu. Dabar, tikėtina, daugeliui jau tapo aišku, kad net stambūs revoliucinio pobūdžio socialiniai-ekonominiai pertvarkymai nėra lydimi socialinės psichologijos spartaus persitvarkymo. Tęsiasi tolimesnė veikla, sąlygota sistemos psichologiniu inertiškumu, kurio niekas negali paaiškinti egzistuojančių socialinių modelių rėmuose.

Nauja informacija, visame pasaulyje pumpuojama tokių galingų siurblių kaip radijas ir televizija, sukelia nenuspėjamas pasekmes. Realistinis požiūris reikalauja įvykių analizės neįprastai plačioje laiko skalėje – tokioje, kokioje vystosi sistema, o ne jos atskiri elementai. Mokymas apie karmą – tokios didelės sistemos modelis. Jos vystymasis apibrėžiamas nuoseklių giminų grandine. Visuomenės kaip sistemos inertiškumas pasirodo esąs tų prielaidų vienintele logiška pasekme. Tačiau dar kartą kartojam: didelės sistemos modelis išreikštas mums neįprasta mitologine kalba. O europietiškų sąvokų kalboje iki šiol nepavyksta sukurti didelės socialinės sistemos modelio. Mūsų kalboje, besivystančioje ant analitinių samprotavimų, skaidančių sudėtingus reiškinius į elementariąsias sudedamąsias, nėra tam tinkamų pagrindų.

Dabar grįžkime prie indiškos didelės sistemos – karmos – sampratos. Štai keli S. Radhakrišnano pasisakymai apie ją [1, 1]:

Buddhaghosa Visuddhimagga (cit. pagal [1, 1], p. 378, p. 375):
„Kai kuriame nors egzistavime kas nors prieina mirties vartus... ir kūnas, tarsi žalias palmės lapas, padėtas saulėje, pamažu išdžiūsta... tada sąmonė, esanti paskutinėje prieglaudoje, širdyje, tebeegzistuoja pagal karmos dėsnį. Ši karma... išsaugo dalį to, kame ji užaugo, ir yra sudaryta iš tų praeities darbų, kurie turėjo didelę reikšmę, dažnai kartojosi ir neseniai buvo atlikti; taip pat gali būti, kad ši karma sukuria savęs arba naujo gyvenimo būtų atspindį, į kurį žmogus patenka tą akimirką, užvaldydama visą tą kaip objektą, sąmonė tebeegzistuoja ... Ši sąmonė ... palieka savo pradinę vietą ir tada pereina ... į kitą karmos sukurtą aplinką“.

„Čia ankstesnė sąmonė ... išnyksta iš egzistencijos, o naujoji atgimsta naujai egzistencijai. Tačiau reikia suprasti, tad ši naujoji sąmonė neperėjo į dabartinę egzistenciją iš ankstesniosios ... jos dabartinis pasirodymas – tik priežasčių, buvusių ankstesnėje egzistencijoje, pasekmė, o būtent, karmos arba ankstesnio nustatymo, polinkio“.

„Jamayutt Nik“ (cit. pagal [9], p. 179):
„... Kaip įvyksta, kad būtybė, pasirodanti pasaulyje, įgauna būtent šį nustatytą kūną, o ne kokį kitą? ‚Šis kūnas, mokiniai, ne jūsų kūnas, ir ne kitų kūnas, jį reikia laikyti praeities dalyku, įgavusiu šią formą, įsikūnijusiu ir tapusiu jusliu‘“.

Populiarus budistų pasakojimas (cit. pagal [16], p.108):
„Žmogaus gyvenimas panašus į indiškos lempos [metalinio ar molinio dubenėlio su aliejum, į kurį įmestas popierinė dagtis] liepsną. Vienas gyvenimas randasi iš kito, panašiai, kaip viena ugnis įžiebiama nuo kitos; tai ne ta pati liepsna, tačiau be kitos jos nebūtų buvę.... Kai lempa išdega, ji gęsta, nors ir ne anksčiau, nei baigiasi atsargos įsigėrusios į dagtį, o tada jau nauja liepsna iš jos negali būti įžiebta. Panašiai suyra tobulumo pasiekusio žmogaus dalys, ir neatgims kančioms nauja būtybė. Išminčiai išnyks, išeis, tarsi lempos liepsna, ir jų karma nebus daugiau individualizuojama“.

„Janadanda Sutta“ (cit. pagal [9], p. 226):
„Kas sako ar veikia netyromis mintimis, tą seka kančios, kaip vežimas seka įkinkytą galviją“.

„Dhammapada“, eil. 127 [24]:
„Nei danguje, nei vandenyne, nei tarpkalnėje, jei į ją pateksi, nėra tokios vietos žemėje, kur gyvenantis išsivaduotų nuo blogų darbų pasekmių“.

Net iš šių trumpų ištraukėlių matosi, kad mokymas apie karmą – tai gili ir smulkiai išvystyta koncepcija. Ir štai kas svarbu: ši koncepcija neliko mažo uždaro asmenų rato turtu, - tai pasaulėžiūra, kurią priėmė tauta, ir kuri apibrėžė svarbiausius jos santykius su gyvenimu ir gamta. Mokymas apie karmą susiejo žmogų ir jo veiklą su visa jį supančia gamta.

Viena iš kardinalių šiuolaikybės problemų – tai didžiosios ekologijos problema. Katastrofiškai artėjantis gamtos išteklių išsekimas yra rezultatas to, kad visuomenė, formuodama savo tikslus, save laikė izoliuota, su biosfera nesusieta aibe. Vargu ar didžiosios ekologijos problema galėjo kilti, jei aktyvios visuomenės dalies viešpataujančia pasaulėžiūra būtų buvęs mokymas, susirūpinės ne visuomenės kaip savarankiškos kategorijos, o biosferos arba, dar plačiau, biokosmogeninės sistemos vystymusi.

Didžiosios ekologijos problemos iškilimas – tai europinio pasaulio suvokimo sistemos loginis užbaigimas. Juk ir krikščionybė, sekdama heleniška išskaidymo į narius tradicija, žmogų priešpastatė gamtai. Europos filosofinėje-religinėje mintyje randame draugiškai meilius santykius su gamta tik Pranciškų Asyžietį¹⁴⁾, tačiau jis pradžiojo buvo priimtas kaip erezija, o vėliau, nors ir įėjo į katalikybę, tai tik tarsi kokio apendikso pavidalu. Pranciškaus Asyžiečio vidinis santykis su gamta labai artimas budistiniam, natūraliai sekančiam iš jų sistemingos pasaulėžiūros.

Štai ką rašo čekų indologas Ivo Fišeris apie santykį su gamta senovės Indijoje:

„Tikėjimas gyvenimo tėkme ratu reiškė nuolat pasikartojantį bet kurios gyvos būtybės, individumo sugrįžimą į žemę. Žmogus tuo pačiu buvo prilyginamas visoms likusioms būtybėms, o pagal kai kurias mokyklas, ir su augalų pasauliu. Jis tik talpinamas į aukštesnę išsivystymo pakopą ir jokiu būdu nebuvo gamtos ir gyvų būtybių, priklausančių nuo jo valios, šeimininku. Gyvenimo ratas buvo priimamas kaip amžinas ir neišvengiamas dėsnis, kuriam pakluso ne tik šis pasaulis, bet ir visa kas gyva visatoje“.

Tai „turėjo, aišku, gilias pasekmes ir asmeniniam individo gyvenimo, ir visuomenė... Gilus supratimas ir supančio pasaulio grožio pajauta, puikus gyvūnų ir augalų pasaulio dėsnių žinojimas, siekis nepakenkti bet kokioms fyvybės apraiškoms, - visa tai buvo tos idėjos natūraliu rezultatu“.

Kalbant apie mokslinį visuomenės vystymosi valdymą, o ši tema dabar tapo labai madinga, tai toks klausimo iškėlimas gali turėti prasmę tik jei pavyks sukurti samprotavimų sistemą, apimančią biokosminius mastelius. Tik visai neseniai tai tapo aišku, o dabar aišku tiek,kad skamba tiesiog trivialiai.

Gali būti, dar aštriau Europos kultūroje iškilęs klausimas apie egzistenciją. Natūralu, kad žmogus nori apmąstyti savo egzistavimo transfinityvioje¹⁵⁾ laiko skalėje problemą. Europinis mąstymas pasirodė esąs nepasiruošęs atsakyti į šį klausimą. Krikščionybė, bent jau, vulgariąja savo apraiška, sekdamahelenišku atomizmu, diskretinį-atomarinį žmogaus egzistavimą apžvelgia ir transfinityvioje laiko skalėje. Tačiau šis modelis pasirodo esąs logiškai nesavarankiškas: čia, kalbant matematikos kalba, nėra ribinio perėjimo. Nėra tolydaus perėjimo nuo siauros laiko skalės, apibrėžiamos vieno gyvenimo trukme, prie transfinityvios skalės. Senovės Indijos filosofiniuose dariniuose, atskiru atveju budizme, yra toks požiūris. Jis pateikiamas begaline nuoseklių gimimų grandine, vedančia į nirvaną – visišką žmogaus išsilaisvinimą iš jo individualumo. Tai vyksta evoliucija, nukreipta į tų ribojančių rėmų, kurie sukausto žmogaus egzistavimą mažoje, atomarinėje sistemoje, sunaikinimą.

Kas dėl didelės sistemos, nirvanos, tai jos aprašymas labai miglotas. Jis ir negali būti griežtu. Neįmanoma, esant mažojo ribose, aprašyti kažką didelio. Bet kuriuo atveju, aišku viena: perėjimas prie egzistavimo didelėje laiko skalėje iš individo reikalauja, kad tasai išsilaisvintų iš tų smulkių prisirišimų – aistrų, norų, - kurie jį sieja su siaura laiko skale. Jei visa tai imsime tik kaip tam tikrą mintinį modelį, tai negalima nesistebėti jo sukrečiančiu loginiu grakštumu. Nirvanos aprašyme naudojamos labiau poetinės nei loginės priemonės; ir jos pasieki tikslą. Štai kaip Europos mokslininkai bando apibūdinti nirvaną.

V.N. Toporovas: „Aukščiausia vienatvės ir laisvės forma - nirvana“ [35, p.139]
„Nirvana yra ramybės būsena tik aistrų nebuvimo prasme; visu kitu ji – nuo prisirišimo pančių atsikračiusios dvasios aukščiausios veiklos ir energijos apraiška. Toks nirvanos supratimas dera su asmenine Budos, kuris, pasiekęs nivaną, dar kelis dešimtmečius tęsė savo mokymą, patirtimi“ [19, p.46].

Maksas Miuleris:
„Nirvana yra būties tobulybė, kai žmonės, išsivadavę iš aistrų liepsnų, randa kelią į vėsią palaimos ramybę ... dvasios perėjimas prie palaimingos ramybės tokios pat tolimos pasaulio džiaugsmams kaip ir jo kančioms“ (cit. pagal [9, p.210).

H. Oldenbergas (pagal budistinius tekstus):
„Egzistuoja, mokiniai, prieglauda, kur nėra nei žemės, nei vandens, nei šviesos, nei oro, kur nėra nei erdvės begalinio pločio, ... nei nieko, kas bebūtų, kur nėra nei įsivaizdavimų, nei jų nebuvimo, kur nėra nei šio pasaulio, nei saulės, nei mėnulio, - tai kančių pabaiga“ [9, p.221].

Dabar betarpiškai iš „Dhammapados“ pateiksime kelias ištraukas, apibūdinančias nirvaną,

„Dhammapada“, eil. 23 (cit. pagal [9, p.180]:
„Išmintingieji, atsiduodantys įsigilinimui į save, visada kovojantys, pasiekia nirvaną, aukščiausią iš gerovių“.
„Dhammapada“, eil. 85 [24]:
“Nedaugelis iš žmonių pasiekia kitą krantą.
Likusieji gi grūdasi šiame krante”¹⁶⁾.

Eil. 89:
„Tie, kurių protas... remiasi į nušvitimo pradus¹⁷⁾, atsisakę prisirišimų, besidžiaugiantys išsivadavimu, sunaikinę troškimus¹⁸⁾, pilni spindesio, šiame pasaulyje pasiekė nirvaną“.
Eil. 93:
„Jis sunaikinęs troškimus, jis neprisirišęs prie maisto, jo lemtis - išsivadavimas¹⁹⁾, laisvas nuo norų ir sąlygų. Jo siekius, kaip paukščius danguje, sunku suprasti“.
Eil. 422:
„... Kas stiprus tarsi jautis, garbingas, vyriškas, pergalingas, labai išmintingas, laisvas nuo troškimų, tobulas ir nušvitęs“. Eil. 94:
„Jo jausmai nurimę, kaip vežėjo sutvardyti arkliai...“
Eil. 95:
„Tarsi žemė, jis nežino sumaišties... Jis tarsi tvenkinys be dumblo. Toks neturi sansarų“ Eil. 423:
„... Kas žino savo ankstesnį egzistavimą²⁰ ir mato dangų bei skaistyklą, kas, būdamas išminčiumi, įvaldžiusiu tobulą žinojimą, pasiekė atgimimų liovimąsi, kas atliko viską, ką galima atlikti“. Eil. 354:
„Dharmos dovana vertesnė už bet kokią dovaną; dhamos saldumas saldesnis už bet kokį saldumą; dhamos džiugesys džiugesnis už bet kokį džiaugsmą; troškimų pašalinimas nugali bet kokį liūdesį“.

Europos kultūroje iki šiol tebevyksta egzistencijos modelio paieškos. Daugelį dešimtmečių Europos inteligencija veikiama jau stipriai išsišakojusio filosofinio mokymo – egzistencializmo, apie kurį šiek tiek kalbėjome prieš tai. Šiame mokyme svarbų vaidmenį turi daug kuo į nirvaną panašu transcendencijos, kuri yra kažkas – didžiausia egzistavimo paslaptis - samprata. Jei vieniems egzistencialistams kažkas yra būtis, tai kitiems – tuštuma, nebūtis. Transcendencijos kaip būties aprašymui naudojami simbolinės, o pas Heidegerį ir mitologinės priemonės. Tai, kas transcendentalu, nepažinu, apie tai galima tik užsiminti, ir čia, kaip ir indų sampratoje, reikia išsivaduoti iš daiktiško ir socialaus pasaulio valdžios tam, kad galėtum stoti prieš transcendentalios būties veidą.

Tačiau egzistencializmo mokymas – tai tik gyvenimo prasmės paieškos grupelei intelektualų. Plačiame Europos kultūros kontekste pasirodė, kad įmanoma išvengti egzistencijos problemos nagrinėjimo ją pakeitus kita problema – kažkokios grandiozinės idėjos, tarnavimas kuriai gali apibrėžti gyvenimo tikslą, paieška. O jei gyvenimas turi tikslą, tada egzistencijos problema netenka prasmės. Retrospektyviai mes galime atsekti, kaip kilo idėjos, turinčios didelę traukos jėgą to laikmečio žmonėms ir visiškai nesuprantamos kitų kartų žmonėms. Taip buvo, sakykim, su kryžiaus žygiais – tarnavimo Viešpaties karstui idėja. O ar ateities kartoms nepasirodys tokia pat keista ir nesuprantama visuotinės optimizacijos idėja, kurios tarnavimui dabar pakluso ta Europos kultūros atšaka, kurią mes vadiname amerikietišku gyvenimo būdu? Ar ateities kartoms nepasirodys keistu tas siekis viską kaip bebūtų optimizuoti, - ar tai tikrai reikalinga žmonėms?

Grįžtant prie mokymo apie karmą ir nirvaną ir jų kibernetinės interpretacijos, norisi dar kartą užduoti klausimą: kas tai – sėkmingai rastas sprendimas ar tik modeliai, perteikiantys uždavinio iškėlimą? Jei apsiribosime mokslo pažinimo puse, čia, žinoma, randame tik klausimo iškėlimą. Čia pateikta problema nuostabiai primena tas problemas, kurios seka iš bendrųjų kibernetikos koncepcijų.

Štai ką norisi pastebėti: budistinė pasaulėžiūra su jos neįprastai plačiai suformuluotais modeliais euristiniu požiūriu pasirodo esanti bejėgė, - ji nesuteikė postūmio nuolat besivystančios pasaulio supratimo sistemos sukūrimui. Viskas apmirė vietoje. Galbūt, ji pasirodė per anksti. Europinis mąstymas, su savo siekiu visa, kas stebina, susmulkinti į atskirus elementarius reiškinius, sukūrė tam tikrą mokslinę pasaulio sampratą ir tik dabar kažkuriuo labai vėlyvu savo vystymosi etapu prieėjo prie tų modelių, kuriais iškart užsiėmė budistinė pasaulėžiūra, formulavimo. Dabar dar toli gražu nėra aišku, ar turės euristinę jėgą kibernetikos modeliai, ar jie tikrai bus sekančiu, po-atomariniu mokslo vystymosi žingsniu. Vienas šio straipsnio autorių bandė iš vieningo pažiūrų taško nagrinėti mokslo ir biosferos – kaip didelių savaime besiorganizuojančių sistemų, besivystančių plačioje laiko skalėje – vystymąsi. Ar tokio pobūdžio darbai įgaus euristinę prasmę ar liks jie tik bergždžiu mokslinės vaizduotės žaidimu?

„Pasaulio prasmė privalo nebūti jame. Pasaulyje viskas yra taip, kaip tasai yra; ir viskas vyksta taip, kaip vyksta. Jame nėra jokios vertybės, o jei ji ten ir buvo, tai ji neturėjo jokios vertės“.
L. Vitgenšteinas [27, 6.24]

Kibernetika susidūrė su viena visiškai nauja problema: pasirodė, kad sistemos modelį reikia pateikti taip, kad būtų suformuluotas sistemos vystymosi tikslas. Tradicinis europinis mokslas nežinojo tikslo problemos. Laikyta, kad pasaulio sandara neturi tikslo, kaip ir atskiri jame vykstantys procesai. Toks požiūris nekėlė jokių loginių sunkumų ir visus samprotavimus apie tikslą priskirdavo teologijos problemoms. Tačiau kibernetikai toji koncepcija pasirodė esą ankšta. Kaip galima svarstyti klausimą apie kokios nors sistemos valdymą ir ką galima sakyti apie tos ar kitos strategijos optimalumą, jei nesuformuluotas sistemos vystymo tikslas? Tegu, tarkim, kalbam apie biologinės sistemos tyrimą. Lamarko ar Darvino požiūriu nebuvo būtinybės įvesti kokias nors sampratas apie tikslą. Tačiau kuriant kibernetinius biosferos modelius tenka imti tikslo sąvoką, nes kitaip nieko negalima pasakyti apie jos valdymo struktūros optimalumą. Tikslą tenka įvesti bent jau kaip kokią fiktyvią kategoriją, realiai, galbūt, net neegzistuojančią, tačiau būtiną loginiam modelio išbaigtumui. Galima, tiesa, teigti, kad tikslas pasirodo sistemos vystymo metu. Tačiau ne visada paprasta susitvarkyti su šia problema. Kaip, tarkim, sukurti tikslo koncepciją tokioms didelėms sistemoms kaip valstybė, kurias būtina sąmoningai valdyti, ir, be to, tai daryti kažkokia prasme optimaliai? Ši problema ypač gerai išnagrinėta D.K. Praiso (1910-1995), amerikiečio specialisto valstybės valdymo srityje, esančio trijų prezidentų konsultantu, knygoje [36]. Pagrindinis sunkumas moksliniame valstybės valdyme, tvirtina jis, - tai tikslų formulavimas. Juos lengvai galima suformuoti žemesniems sistemos grandims – atskiroms firmoms ar mažiems kariniams daliniams, tačiau kaip juos suformuluoti visai valstybei?

Žaidybinių modelių sukūrimas, atrodytų, leistų įveikti tą sunkumą. Madinga kalbine kliše tapo žodžių junginys „mes žaidžiame prieš...“, - tarkim, mokslininkas, kažką tirdamas, žaidžia prieš gamtą, žmonių kalbinis elgesys apibrėžiamas žaidimo modeliu ir pan. Turima griežta matematinė žaidimų teorija. Ji pakankamai sudėtinga dviem žaidėjams ir nepaprastai sudėtinga esant daugeliui žaidėjų. Tačiau net ir žaidybiniuose modeliuose mes retai mokame apsieiti be tikslo sąvokos įvedimo.

Įdomu, kad tikslo problema nebuvo aiškiai suformuluota ir Europos teologijoje. Ten ji buvo pakeičiama gėrio ir blogio pradų kova pasaulyje.

Tuo tarpu Indijos filosofijoje tikslo problema buvo aiškiai iškelta dar prieš du su puse tūkstančių metų. Ir pasirodo, kad to meto mąstytojai rado drąsos suformuluoti žaidybinį pasaulio modelį be tikslo, tuo pačiu neatsisakant nuo išorinio pasaulio kaip didelės sistemos aprašymo!

Galbūt, ypač ryškiai išorinio pasaulio modelis duotas „Bhagavat-Gitoje“²¹ [37] – plačios indų poemos „Mahabharata“ sudėtinės dalies. „Bhagavat-Gitą“ priskiria V-I a. pr.m.e. Mes čia neapsistosime prie kai kurių budologų plačiai priimto „Bhagavat-Gitos“ priešpastatymo budizmui, - mums svarbu, kad jie atsirado panašioje intelektualinėje atmosferoje. „Bhagavat-Gita“ – tai aistringa poema apie veikimą. Krišna savo mokiniui Ardžunai atskleidžia mokymą apie išorinį pasaulį kaip didžiausią paslaptį. Pasaulis – tai veikimas, kur nėra tikslo, nėra prasmės ir kur reikia aktyviai veikti, nes kitaip visa žus. Veikti reikia paprasčiausiai atitinkamai su savo prigimtimi. Štai kelios ištraukos iš „Bhagavat-Gitos“:

8.38.. „...Aš paslapčių tyla...“
8.6. „Taip aš tau atvėriau išmintį slaptesnę nei pati paslaptis...“
7.25. „Paslėptas mano kūrybinėje iliuzijoje, pažįstamas esu ne visų. Paklydęs pasaulis nežino manęs, negimusio, amžiną“.
9.8. „Nuslėptas gamtoje, kuri kilo iš manęs, jos jėga Aš vėl ir vėl kuriu tą būtybių, bejėgių ir silpnų, gausybę“.
4.44. „Ir veiksmai neveikia manęs, ir veiklos vaisiai manęs nedžiugina...“
9.5. „Niekas, net akimirkai, negali likti iš tikro neveiksniu, nes visi be pasipriešinimo skatinami veiksmui savybėmis, iš gamtos kylančiose“.
3.24. „Pasaulis būtų sunaikintas, jeigu Aš neveikčiau...“
3.22. „Nieko nėra trijuose pasauliuose ... ką Aš privalėčiau atlikti ar ką bepasiekčiau, ir vis tik aš esu veikime“.

Ir toliau eina karštas kvietimas veikti:
„Kaukis Ardžuna... išmintingas privalo veikti be prisirišimo, ... nesiekiant savo veiklos vaisių“.

Šankara:
„Jei pasaulis būtų sukurtas vardan kokio tikslo, išreikšto noro ar kokio poreikio patenkinimo, tik tada galima būtų aptikti Aukščiausiame priešiškumo ir netobulumo jausmą. Jei jis sukurtas be apibrėžto tikslo, tada jo veiksmai būtų ne geresni nei vaiko elgesys“.

„Viešpaties dievo veikla turėtų būti nagrinėjama kaip paprastas žaidimas [lila], atsirandantis iš jo pačio prigimties, ne jokio tikslo... Tvėrimo aktas nemotyvuojamas kokio nors egoistinio intereso“ [1, 2, p.495-496].

Būtent todėl Indijos literatūroje nuolat panaudojamas žodis maja; jo prasmė daugiareikšmė, viena jų – tai įsivaizduoti pasaulį kaip kažką menama, iliuzorinė, tarsi sapną. Čia mes neapsistosime ties ta plačia diskusija, kuri Indijos literatūroje kilo ryšium su šio fundamentalaus požiūrio aiškinimu.

Baigiant šį skirsnį vėl norisi kreiptis į senovės Indijos filosofijos priešpastatymą su egzistencializmu. Bendras kritinis egzistencializmo kryptingumas, jo maištingumas, troškimas išsklaidyti iliuzijas – iškreiptus požiūrius į pasaulį, laisvės įsivaizdavimą kaip šio pasaulio įveikimą – visa tai verčia prisiminti indų majos sampratą.

Išvaduoti žmogų iš visų vilčių iš to, kad jis gali gauti laisvę kažko, esančio jo išorėje, ir visų iliuzijų, susijusių su tomis viltimis, pastatyti žmogų prieš save patį ir priversti įsižiūrėti į save – visa taip skamba taip, kad sunku pasakyti, kam priklauso tie pasakymai – egzistencialistams ar senovės Indijos filosofams. O pasisakymai apie socialaus aktyvumo motyvus, kvietimas veikti prieš viltis dėl sėkmės, stoikiškas anti- istorizmas – visa tai, kas prancūzų egzistencialistus atvedė į Pasipriešinimo gretas²²⁾ ir, Sent Egziuperi žodžiais, privertė Prancūziją priimti kovą nepaisant logikos, visa tai labai primena „Bhagavat-Gitos“ žodžius. Atrodo, kad kažkas iš naujo, tarsi priedainis, kartojo: „Ardžuna, eik ir kaukis, ir nesirūpink dėl savo kovos vaisių“.

Vienas iš ryškių egzistencializmo mokymo sėklų – tai požiūris į sąžinę. Sąžinė apibrėžiama, kaip kvietimas būti savimi pačiu, o ne kitu, ne tokiu, kaip visi, sekti pagal savo prigimtį, o ne egzistuojančiu stereotipu. Ši idėja persišaukia su mokymu apie karmą, kuri užduoda elgsenos individualumą ir nustato žmogaus teisę būti savimi pačiu. Čia norisi pateikti tokias „Bhagavat-Gita“ eilutes:

Atrodo, kad iš čia tiesiai ir seka egzistencinis teiginys apie tai, kad būti laisvu – tai reiškia būti savimi pačiu.

Senovės Indijos filosofija, galbūt, pirmąkart žmonijos minties istorijoje rado kelią, leidžiantį likti laisvu esant sistemos elementu ir aktyviai joje veikiant. Gali būti, dabar ne toks svarbus tada pasiūlytas kelias, kaip svarbu tai, kad ši problema buvo iškelta visu pilnumu. Ir vėl taip pat aštriai šį klausimą iškėlė egzistencializmo filosofija.

Kibernetika – taip, ką ją dabar suprantame, - tai ne tik požiūrių sistema, tačiau ir instrukcijos veikimui. Dabar galima kalbėti apie automatinės valdymo sistemos sukūrimą, apie automatų, mėgdžiojančių žmogaus veiksmus, sukūrimą, apie technologinių procesų, visų įmonių ir, galbūt, visos visuomenės optimalaus valdymo sistemų sukūrimą. Iki-kiberbernetinė technika galėjo sukurti kiek norima sudėtingus vienokios ar kitokios sistemos elementus, tačiau klausimas apie valdymą liko atviras, - jis buvo sprendžiamas už mokslinių vaizdinių.

Mūsų nuostabai senovės Indijoje, jogų veikoje, mes randame techninės kibernetikos elementus. Jau ne vieną tūkstantmetį jogai valdo nepaprastai sudėtingą ir gerai argumentuotą žmogaus organizmo valdymo sistemą. Dabar turime pripažinti,kad tai buvo pirmoji žmogaus sukurta didelės sistemos valdymo struktūra. Joje naudotas, tiesa gamtos duotas informacinis-loginis įrenginys – žmogaus smegenys ir nervų sistema. Ir mes turime pripažinti, kad ši valdymo struktūra pasirodė nepaprastai subtili. Jos mechanizmas iki šiol lieka iki galo nesuprastas Europos mokslo požiūriu. Ir dar daugiau, iki šiol, kiek mums žinoma, niekas ir nebandė suprasti jos šiuolaikinių kibernetinių vaizdinių rėmuose.

Reikia pažymėti ir tą aplinkybę. Kad mūsų europietiška medicina iki šiol lieka iki-kibernetiniame lygyje: joje ir nekyla optimalaus žmogaus organizmo valdymo sistemos sukūrimo uždavinys.

Jogų mokymas atsirado anksčiau už budizmą. Mes čia nebandysime atsekti ryšį tarp šių dviejų vaizdinių sistemų. Mums pakanka to, kad abu šie mokymai atsirado tame pačiame intelektualiniame lauke, kurio organine dalimi buvo vaizdiniai, idėjiškai artimi šiuolaikiniams. Ir iš čia atrodo visai natūralu, kad pirmoji techniškai sudaryta valdymo sistema atsirado Indijoje. Įdomu, kad jogai pirmąkart susidūrė ir su automato problema²⁴. Štai ką apie tai sako S. Radhakrišnanas:
„Tie jogai, kurie pasiekia Samadhi²⁵⁾ būseną, ... gali sukurti visokius kūnus... Kiekvienas tų kūnų turi savo čitą arba protą, vadinamą nirmanačita, arba dirbtinį protą. Dirbtiniai kūnai su jų čitomis skiriasi nuo įprastinių kūnų,nes jie visiškai sisteminiai savo veiksmais. Jogų sąmonė valdo šiuos įvairius automatus, kai tik automatas, ... kuris turi savo likimą ir kuris privalo išeikvoti tam tikrą atidėtos karmos porciją, atlieka savo užduotį, jogai nuima kontrolę jam ir ‚žmogus‘ miršta netikėta mirtimi. Skirtingai nuo įprastinio proto, dirbtinio proto išgyvenimai po savęs nepalieka pėdsakų” [1, 1, p. 322].

„Indai ... labiau linkę į daiktų vienybės paieškas nei jų apibrėžtumo ir skirtingumo pabrėžimui... galima pasakyti, kad spekuliatyvusis pažinimas yra labiau sintetinis, kai mokslinė sąmonė labiau analitinė“.
Radhakrišnanas [1, 1, p.19]

Dirbtinio intelekto sukūrimas – tai vienas iš kardinalių kibernetikos uždavinių. Jeigu pavyktų sukurti nors kiek priimtiną žmogaus mąstymo modelį, tai reikštų, kad yra suprasta, kaip organizuotas valdymo procesas viename sudėtingiausių įrenginių – sistemoje, kurioje jos vystymosi procese sukuriama visiškai nauja informacija. ESM pasirodymas, atrodytų, sukūrė visas technikes prielaidas šio uždavinio sprendimui, nes mes galime šiuolaikiniams kompiuteriams duoti atlikti tokį operacijų skaičių, kuris, mūsų įsivaizdavimu, būtinas bent jau atskirų intelektualios veiklos modeliavimui.

Iš intelektualios veiklos procedūrų gausos modeliuoti imtasi, visų pirma, atpažinimą. Tai nutiko, iš vienos pusės, todėl, kad atpažinimas turi svarbią praktinę reikšmę: Mes dažnai susiduriame su būtinybe atlikti klasifikaciją tokio didelio požymių kiekio erdvėje, kur mūsų galimybės pasirodė esą tikrai nepakankamos. Atrodo, kad tokį uždavinį lengvai sprendžia kompiuteris, jei jį išmokysime daryti tai, ką daro žmogus. Iš kitos pusės, atpažinimo uždavinys įdomus ir grynai teoriniame plane: aukščiausias žmogaus smegenų sugebėjimas – mokslininko, menininko kūryba – apima atpažinimą. Vos ne visi moksliniai tyrinėjimai tiesiogiai ar netiesiogiai remiasi klasifikavimo procedūromis, taigi, atpažinimu.

Su atpažinimo problemos sprendimu buvo siejama daug rožinių vilčių. Neįtikėtinai daug pastangų buvo nukreipta šio uždavinio nagrinėjimui. Pasiūlyta daugybė mažai tarpusavyje susijusių jo sprendimo metodų: svarbiausių komponenčių metodas, faktorinės analizės metodas, klasterinė analizė, diskriminantinė analizė, matomo vaizdo atpažinimo metodai. Šiai problemai skirtas milžiniškas literatūros kiekis [39-42]. Ir vis tik ši problema liko neišspręsta ir, dar daugiau, dabar neaišku, kaip ji gali būti išspręsta. Esmė čia visai ne mūsų kompiuterių netobulume.

Po didelio darbo su kompiuteriais paaiškėjo, kad mes vis tik nesuprantam, kas sudaro atpažinimo mechanizmą, įlituotas į žmogaus intelektą. Matyt, jis tik nedideliu lygiu susiveda į loginių operacijų rinkinį. Mes negalim suprasti, kaip ir kodėl penkių-šešių metų vaikas neklysdamas atskiria vištą nuo anties. Arba kitas pavyzdys: mes negalime suprasti, kodėl žmonės neklysdami atskiria žmogaus figūrą, kaip eskizą nupieštą pagaliukais, nuo katės figūros, pavaizduotos nežymiai deformuotu rutuliuku, viršuje turinčio du mažus apskritimukus – svi ausis ir apačioje kabliuko formos uodega. Šie neįmantrius piešinius galima dar supaprastinti, ir vis tiek atskirsim žmogų nuo katės.

Paimkime senovės Indiją. Pasirodo, čia atpažinimo problemos svarba buvo suprastas dar ankstyvajame filosofinės minties vystymosi etape. Seniausiame paminkle „Taitirija upanišadoje“ randame tokias eilutes:

Tačiau nepaprastai įdomu tai, kad budizme buvo suprasta, kad atpažinimo uždavinio negalima suvesti į loginių operacijų sekas. Negalima apsiriboti būtinų ir pakankamų požymių sudarymu arba svarbiausių požymių iš visos jų sunkiai aprėpiamos gausos išskyrimu. Pailiustruosime šią mintį tekstu, paimtu iš garsiųjų „Milindos klausimų“²⁶ (cit pagal [9]).

Karalius Milinda pradėjo klausimu: „Kas tu, gerbiamasis, kuo tu vardu?“. Milinda: „ Tegu 500 graikų ir 8000 vienuolių klauso: Nagasena sako – subjekto, pastovios individualybės nėra. Ar galima jį už tai pagirti?“
- Tačiau kas gi toks Nagasena? Ar nenori pasakyti, kad plaukai ant galvos – tai Nagasena?
- Ne, didysis valdove.
- Nagai ar dantys, oda ar audiniai, o gal kaulai sudaro Nagaseną?
- Ne, didysis valdove.
- Ar Nagaseną sudaro kūniškumas?
- Ne, didysis valdove.
- Ar Nagaseną sudaro pajautimas?
- Ne, didysis valdove.
- Ar sudaro nagaseną įsivaizdavimai, formos ir pažinimas?
- Ne, didysis valdove.
- Ar šitą Nagaseną sudaro visos penki skandhai kartu paimti?
- Ne, didysis valdove.
- Bet ar yra kas dar be penkių skandhai, esančių Nagasena?
- Ne.
- Tad, kur beklausčiau, niekur nerandu Nagasenos... Kas gi Nagasena? Tu meluoji, jokio Nagasenos nėra.

Ir tada pasakė Nagasena karaliui Milindai: „Jei atvykai vežimu, didysis valdove, Tai išaiškink man vežimą. Ar ašis sudaro vežimą, didysis valdove?“

Ir Nagasena prie karalių nukreipia jo paties argumentaciją. Vežimas nėra nei ašis, nei ratai, kei korpusas nei kas kita, be šitų.

„Niekur nerandu vežimo. Kas gi tada vežimas? Tu meluoji, nėra jokio vežimo“.

Melinda: Aš nesakau netiesos, gerbiamasis Nagasena. Ašių ir ratų, korpuso ir uždangalo atžvilgiu naudojamas vardas, pavadinimas, išsireiškimas, žodis „vežimas“.

„Iš tikro, valdove, tu žinai apie vežimą. Ir tiksliai taip pat mano plaukų, odos ir kaulų, kūniškumo, pojūčių, įsivaizdavimų, formų ir pažinimo vartojamas vardas, pavadinimas, bendrai priimtas pažymėjimas, išsireiškimas, žodis „Nagasena“, tačiau subjekto griežta žodžio prasme nėra“.

Tiksliai taip Budai kalbėjo vienuolė Badžira:
„kaip tuo atveju, kai sujungia vežimo dalis, naudoja žodį „vežimas“, taip ir tuo atveju, kai turimos penkios grupės²⁷⁾ (skandhų), tai ir yra asmenybė – tokia įprasta nuomonė“.

Skaitant šį tekstą sunku atsikratyti įspūdžio, kad budistinė filosofija nuspėjo tuos sunkumus, su kuriais susiduria atpažinimo uždaviniuose.

Čia dar svarbu atkreipti dėmesį į dar vieną aplinkybę. Tas stiprus optimizmas, kuris buvo išsakomas darbų mašininio vaizdų atpažinimo srityje pradžioje, matyt, buvo susijęs su graikiško atomizmo elementais – giliu įsitikinimu, kad visa, galiausiai, skaidosi į atskirus elementarius vienetus, kurie gali turėti savus vardus. Vardai – tai daiktų pavadinimai. Sužinoję vardą, mes pažįstame daiktą. Jei už vardų stovi daiktai, tai klasifikacija – procedūra, leidžianti pažinti tik egzistuojančius daiktus. Ir tik visai neseniai dėl to ėmė kilti abejonės (žr., pvz., [43]). Ir vis tik tikėjimas taksonų – klasifikacijos vienetų – egzistavimo tikrumu toks didelis, kad daugelyje darbų specialiai tenka nurodyti, kad autorius naudoja sudėtingos sistemos klasifikacinės analizės metodus tik kaip metodą kai kurių, pačių įdomiausių, jo požiūriu, reiškinių iš esmės nedalomoje sistemoje išskyrimui. Pavyzdžiui, vienas šio straipsnio autorius viename savo tyrinėjimų [44] atliko aiškų taikomosios ir grynosios matematikos atskyrimą, nors jis visai neįsitikinęs, kad taikomoji matematika egzistuoja kaip kažkas atskira nuo grynosios matematikos. Toks atskyrimas jam buvo reikalingas tik tam, kad parodytų kai kurias būdingas ypatybes, kurias įgauna matematika spręsdama taikomuosius uždavinius. Tame pavyzdyje klasifikacija panaudota tik kaip tam tikras loginės analizės triukas, nepretenduojantis į izoliuotai egzistuojančių dalykų išaiškinimą. Visi šie samprotavimai apie tarnybinę klasifikacijos rolę ir sąlyginę žodžių reikšmę būtų visai ne bereikalingi, jei pokalbis vyktų Indijos požiūrių sistemoje. Čia, gali būti, ypač gerai išryškėja indiško įsivaizdavimo apie žodį santykinumas.

Šiame straipsnyje pabandėme pažvengti į senovės Indijos filosofiją akimis tų, kurie yra kibernetikos įtakoje. Šis žvilgsnis į sudėtingą sistemą tik vienu rakursu. Ir jis, žinoma, neatspindi adekvačiai visos sistemos. Mes įsitikinę, kad net ir šiame specifiniame rakurse nepamatėme viso to, ką galima buvo pamatyti. Mums norisi tęsti šį darbą ir į jį įtraukti tuos, kuriems ta pasaulėžiūra ir kalba yra gimtosios. Mes manom, kad reikia tęsti pastangas, nukreiptas į kitokio idėjų pasaulio supratimą. Tiems, kurie gyvena tų idėjų pasaulyje, tikriausiai, svarbu, kad jos atsivėrė kitokios kultūros atstovams. Europietiškos kultūros atstovams, šiuo metu aštriai suvokiantiems būtinybę pritraukti radikaliai naujus vaizdinius, tikriausiai, yra labai svarbu suvokti kitokių požiūrių mąstymo sandarą.

Neabejotina, kad ir kitose mąstymo sistemose galima rasti vaizdinių, artimų šiuolaikinėms kibernetikos idėjoms. Tačiau mums atrodo, kad tik senovės Indijos kultūroje, vos vidiniame dvasiniame pasaulyje, galima iš tikro išvysti kibernetikos užuomazgas. Ir vis tik, žinoma, senovės Indija ir šiuolaikinis pasaulis – tai skirtingi mąstymo pasauliai. Tačiau žmonės privalo būti laimingi, kadangi žemėje susikūrė ne viena vaizdinių sistema.

Šiame straipsnyje mes kelis kartus bandėme atkreipti dėmesį į tam tikrą artumą tarp budizmo ir šiuolaikinio filosofinio mokymo – egzistencializmo. Iš čia seka, kad egzistuoja tam tikras ryšis ir tarp egzistencializmo bei kibernetikos idėjų. Šių krypčių genetinis artumas neabejotinas: abi jos kilo kaip reakcija į europietiško racionalizmo kraštutinių formų ribotumą. Jau po to, kai šis straipsnis buvo užbaigtas, mes susipažinome su labai įdomiu Viač. Vs. Ivanovo²⁸⁾ straipsniu [45], kur jis sako, kad „kaip eilines užduotis galima pasiūlyti sugretinti budizmo logiką ir pažinimo teoriją su egzistencialistine filosofija ir kai kuriais bendrais dariniais, susijusiems su kibernetikos vystymusi“. Norisi manyti, kad mes kažkokiu laipsniu įvykdėme tą užduotį.

¹²⁾ Europos moksle, ko gero, tik vienas sistemingo metodo pavyzdys – termodinamika, statistinė fizika. Tai pati paprasčiausia sistema, kurios vystymosi metu nesukuriame iš esmės nauja informacija, tačiau net šios paprastos sistemos aprašymui naudojami ne deterministinės, o tikimybinės koncepcijos.

¹³⁾ Net tokioje, atrodytų, visai atomarinėje žinių srityje kaip fizika, dabar tenka galvoti apie sisteminį metodą. Štai, pvz., dirbančio elementariųjų dalelių srityje fiziko D.V. Širkovo pasisakymas:
„Anksčiau manėme, kad, kokio nors modelio sudarymo metu nutraukę jo vidinius ryšius, mes tik truputį idealizuojam gamtą, kad šioje idealizacijoje nėra nieko blogo. Pasirodo, kad galime visiškai netekti galimybės įvertinti bendrąją situaciją“.

¹⁴⁾ Štai keli sakiniai iš Pranciškaus Asyžiečio pamokslo:
„... Pagyra Dievui, mano Viešpačiui, už visus Jo tvarinius ir labiausiai už mūsų brolį, šviesulį saulę, duodančio mums dieną ir šviesą! Ji puiki, ji skleidžia stiprią šviesą ir liudija apie save, Dieve mano! Pagyra tau, Viešpatie mano, už mūsų motiną-žemę, mus nešiojančią ir maitinančią, išauginančią visokius vaisius, ryškias gėles ir žoles!“ [33]

Čia įdomu atkreipti dėmesį į tai, kaip Europos religinių pamokslų kalba savo paprastumu ir neįmantrumu skiriasi nuo indų pamokymo kalbos, kur visada už žodžių norisi ieškoti ypatingos giluminės prasmės.

¹⁵⁾ Transfinityvaus skaičiaus sąvoka kilo matematikoje ryšium su eilės numerio apibendrinimu begalinėms aibėms.

¹⁶⁾ Kitas ir šis krantai – įprasti nirvanos ir sansaros (gimimų ir mirčių grandinės, iš kurios gali išsivaduoti pažinus tikrąją dhamą ir pasiekus nirvaną) žymenys budistinėje literatūroje. Pasiekti kitą krantą – reiškia išvengti mirties karalystės (Toporovo pastaba [35]).

¹⁷⁾ Nušvitimo pradžia – septyni pagrindai, sudarantys žmogaus idealą budizme (budraujantis protas, išmintis, energija, džiaugsmas, nuoširdumas, savianalizė ir šaltakraujiškumas) [35, p. 140].

¹⁹⁾ Išsilaisvinimas – vienas nirvanos pavadinimų.... Nesusaistytas (aistrų ir pan. priežasčių).

²⁰⁾ „Budistai teigia, kad galime pamatyti begalinę kiekvieno gyvenimo praeitį, jei išsiugdysime tam tikrus antgamtiškus sugebėjimus“ [1, 1, p.378].

²¹⁾ „Jei spręsime apie knygos reikšmę pagal tą poveikį, kurį ji daro žmonių protams, tai Gita bus pačiu reikšmingiausiu kūriniu Indijos minties vystymosi istorijoje“ [1, 1, p.443]. Įdomu pažymėti, kad pirmą „Bhagavat-Gitos“ leidimą Rusijoje išleido dar Novikovas, didysis Jekaterinos epochos švietėjas ir humanistas, - taip seniai mūsų šalyje atsirado susidomėjimas Indijos filosofiniais mokymais.

²²⁾ Tiesa, gėdinga dėme egzistencializmui, turinčiam etinę socialinę pakraipą, taco nacistinė Heidegerio veikla.

²³⁾ Įdomu pažymėti, kad europietiška religinė mintis, nepaisant jos didelės mistinės patirties, vis tik nesukūrė griežtos kūno valdymo sistemos, nors žinomi nuostabūs pavyzdžiai: persiėmę Kristaus kančiomis, kai kurie mistikai mokėjo išgyvenimo jėga sukelti stigmas – žaizdas, padarytas Kristui nukryžiavimo metu.

²⁴⁾ Smulkiau apie iki-kibernetinę automatų istoriją, tiesa, be paminėjimo Indijos pasiekimų, žr. [38].

²⁵⁾ „Samadhi – tai ekstazės būsena, kurioje ryšis su išoriniu pasauliu nutrūksta“ [1, 2, p.316] (žr. >>>>>).

²⁶⁾ Šis istorinis dokumentas išsaugojo prisiminimus apie graikų karaliaus Menandro (Milindos), 125-95 m. pr.m.e. valdžiusio Indo teritorijoje ir Gango slėnyje, su budistu patarėju Nagasena. Tais amžiais, kurie buvo po Aleksandro Makedoniečio žygio į Indiją, buvo dažni graikų oratorių susitikimai su indų dialektikais. „Milindos klausimuose“ užrašyti Menandro (Milindos) mįslės ir sunkūs klausimai, į kuriuos atsakinėjo Nagasena.

²⁷⁾ Penkios elementų (skandhų), sudarančių, pagal tos epochos Indijos filosofiją, grupės: kūniškumas, pojūčiai, įsivaizdavimai, formos ir pažinimas.

²⁸⁾ Viačeslavas Ivanovas (1929-2017) – rusų filologas, semiotikas ir antropologas; vienas Maskvos lyginamosios lingvistikos mokyklos įkūrėjų. Didžiausią dėmesį skyrė istorinei lyginamajai kalbotyrai, psichologinei kalbotyrai, semiotikai, matematinei kalbotyrai, literatūrologijai, kultūros istorijai, antropologijai. Buvo vienau iš iškkilių hetitų kalbos specialistų. Drauge su V. Toporovu prisidėjo prie baltistikos plėtotės už Baltijos šalių ribų. Knygoje „Indoeuropiečių kalba ir indoeuropiečiai“ (1984, kartu su T. Gamkrelidze), kuriame nagrinėjama indoeuropiečių prokalbės gramatika ir leksika, apžvelgiami bendrieji praindoeuropiečių visuomenės sandaros, religijos ir medžiaginės kultūros bruožai, ir, remiantis archeologijos duomenimis, aptariamas indoeuropiečių kilmės klausimas. Knygoje pirmą kartą pateikta „Armėnijos hipotezė“, pasak kurios, indoeuropiečių prokalbė susidarė Armėnijos kalnyne.