Garsus italų rašytojas ir mokslininkas Umberto Eco rašo romanus ir užsiima moksline veikla semiotikos, literatūros teorijos, viduramžių estetikos, žiniasklaidos srityse. Eco taip pat rašo feljetonus, literatūros parodijas, komiksus, veikalus vaikams. Jis yra Milano ir Bolonijos universitetų profesorius.

Eco gimė 1932 metais. Studijavo literatūrą ir viduramžių filosofiją. 1954 m. išleido knygą apie Tomo Akviniečio etiką. Būdamas 50-ties, debiutavo kaip romanų autorius: jo „Rožės vardas“ iškart tapo pasauliniu bestseleriu. Didelio dėmesio sulaukė ir vėlesnieji jo romanai „Fuko švytuoklė“, „Vakarykštės dienos sala“, „Baudolinas“...

Pateikiame Catherine David^*) pokalbio su Umberto Eco, išspausdinto žurnale „Le Nouvel Observateur“, fragmentus.

Yra ne tik literatūra, bet ir maudynės jūroje. Il professore„Tik ten galima paplaukioti“, - sako Umberto Eco, rodydamas į horizontą. Taip, tai jis: apsivilkęs maudymosi kelnaitėmis jis stovi vandenyje. Barzda kaip rabino, kaktą padidina progresuojanti plikė, įdėmus žvilgsnis per akinių stiklus.

Santūri šypsena. Galingas, vikrus kūnas tik su oranžinėmis kelnaitėmis, pabrėžiančiomis apvalų godaus ėdrūno pilvą. Visi žino, kad šis kalbotyros teoretikas dievina rafinuotas vakarienes.

Rašytojas tikrina vandens temperatūrą pirštų galiukais, nesiliaudamas gyvai postringauti apie Fredericko Forsytho^**) „Šakalo dieną“, kurią skaito dabar, čia, Riminia, per atostogas, kur priiminėja ir prancūzų žurnalistus.

Eco mėgsta nuplaukti kuo toliau nuo kranto, paskui apsiversti vandenyje ant nugaros - itališkai fare il morto, t.y. apsimesti lavonu... Įsivaizduojame jį ten, toli, pagaliau likusį vieną: veikiant Archimedo dėsniui, jis yra daug lengvesnis, o kartu ir laisvas nuo pareigų naštos, nuo doktorantų, klausinėjančių apie šv. Tomo begalybės sąvoką, nuo visų pasaulio kraštų vertėjų, kurie suka galvas prie jo tekstų, nuo žurnalistų, įvarančių nuobodulį gausiais klausimais. Umberto Eco knygoje „Apie literatūrą“ („Sulla letteratura“) yra per du šimtus esė: kritinė Oscaro Wilde'o aforizmų analizė, tekstai apie Nervalio, Prousto, Borgeso,  Joyce'o kūrybą, apmąstymai apie paradoksą, apie praėjusį nebaigtinį laiką. Paskutinis skyrius „Kaip aš rašau“ paliks skaitytojus, norinčius žengti jo pėdomis, nepatenkintus. Umberto Eco yra nepakartojamas, kaip ir Federico Fellini, kuris atėjo į pasaulį būtent čia, Riminia, kur filmavo „Amarcord“.

Ištrauka

Baudolinas kalbasi su imperatorium ir įsimyli imperatorienę

Po pietų Baudolinas pasakojo spėriau, o Niketas nutarė jo nepertraukinėti. Norėjo, kad jis kuo greičiau prisikastų prie pasakojimo esmės, nenuvokdamas, kad nuo tos pasakojimo vietos iki esmės Baudolino dar laukė ilgas kelias ir šis pasakojo norėdamas prie jos prisikasti.

Frydrichas patikėjo Baudolino globą vyskupui Otui ir jo padėjėjui kanauninkui Raevinui. Otas, kilęs iš garsios Babenbergų šeimos, buvo imperatoriaus dėdė iš motinos pusės, nors tik dešimčia metų vyresnis. Labai mokytas vyras, studijavęs Paryžiuje pas didįjį Abelarą, vėliau tapęs cistersų vienuoliu. Dar jaunas įšventintas Freizingo vyskupu. Ne todėl, kad tam kilmingam miestui buvo daug nusipelnęs, o todėl, kad Vakarų krikščionių didikų šeimų vaikai būdavo skiriami tos ar kitos vietos vyskupais net neprivalėdami ten vykti, pakako, kad galėjo džiaugtis iš ten gaunamais mokesčiais, paaiškino Baudolinas Niketui.

Otas neturėjo nė penkiasdešimties, bet atrodė kaip šimtametis: vis kosčiojo, skundėsi čia klubų, čia nugaros skausmais, jį kankino akmenligė ir dėl nuolatinio skaitymo tiek saulės, tiek žvakės šviesoje traiškanojo akys. Labai irzlus, kokie dažniausia būna sergantys podagra. Pirmąkart kalbėdamas su Baudolinu piktai iškošė pro dantis:
- Užkariavai imperatorių savo melais?
- Mokytojau, prisiekiu, ne, - paprieštaravo Baudolinas.
O jis atsakė:
- Melagis priesaikauja ir neigia. Eime. Išmokysiu tave to, ką žinau.

Tai rodo, kad Otas iš esmės buvo geras žmogus ir netruko pamėgti Baudoliną, nes šis pasirodė esąs imlus, gebantis prisiminti viską, ką išgirsdavo. Tačiau pastebėjo Baudoliną garsiai skelbiant ne tik ką buvo išmokęs, bet ir tai, ką būdavo prasimanęs.
- Baudolinai, tu melagis iš prigimties, - tarė.
- Mokytojau, kodėl taip sakote?
- Juk tai tiesa. Tik nemanyk, kad priekaištauju. Jei nori tapti rašto vyru ir gal kada nors rašyti

Istorijas, tau teks ir meluoti, ir prasimanyti, kitaip tavo Istorija bus nuobodi. Bet reikia žinoti saiką. Pasaulis pasmerkia melagius, kurie neveikia nieko kita, tik meluoja, net dėl menkniekių, ir apdovanoja poetus, kurie meluoja, bet tik dėl didelių dalykų.

Baudolinas gerai įsidėmėjo šias mokytojo pamokas ir pamažu, matydamas, kaip šis pats sau prieštarauja rašydamas čia Chronica sive Historia de duobus civitatibus, čia Gesta Friderici, suprato, koks jis netikęs melagis. Todėl nusprendė, kad jeigu nori tapti tobulu melagiu, privalo klausytis kitų, idant suprastų, kaip žmonės bando vieni kitus įtikinti dėl šio ar ano. Pavyzdžiui, jam teko klausytis imperatoriaus ir Oto pokalbių apie Lombardijos miestus.

- Kaip jie gali būti tokie barbarai? Ne veltui jų karalius kadaise nešiojo geležinę karūną! - piktinosi Frydrichas. - Ar niekas niekada jų nemokė gerbti imperatoriaus? Baudolinai, tik pamanyk, jie naudojasi regalia!
- Mielas tėve, kas tie regalioli?

Visi prapliupo juoktis, o labiausiai Otas, dar mokėjęs senąją lotynų kalbą ir žinojęs, kad regaliolus reiškia „paukštelis“.
-Regalia, regalia, iuria regalia, kietakakti Baudolinai! - sušuko Frydrichas. - Tai man priklausanti teisė skirti miesto galvas, rinkti mokesčius už vieškelius, turgaus aikštes, laivybai naudojamas upes, teisė kaldinti monetas ir dar, dar... Rainaldai, kas dar man priklauso?
- ...nuošimčiai nuo baudų, nuo palikimo, atitekusio, kai nėra teisėto paveldėtojo, arba jį konfiskavus už nusikalstamą veiklą, arba neteisėtai susituokus, geležies rūdos ir druskos kasyklų pelno dalis, žvejybos pelno dalis, viešose vietose rastų lobių dalis, - tęsė Rainaldas iš Daselio, kuris netrukus buvo paskirtas kancleriu, taigi antruoju imperijos asmeniu.
- Taigi. O tie miestai pasiglemžė visas mano teises. Nejau jie prarado gėrio ir tiesos jausmą, koks velnias jiems aptemdė protą?
- Mano sūnėne ir imperatoriau, - prabilo Otas, - tu galvoji apie Milaną, Paviją ir Genują, tarytum jie būtų Ulma ar Augusta. Vokietijos miestai radosi karaliaus valia ir nuo pradžių sieja save su karaliumi. O čia - viskas kitaip. Šie miestai gimė germanų imperatoriams užsiimant kitais reikalais ir vystėsi pasinaudodami valdovų stoka. Kalbi gyventojams apie duokles, kurias nori jiems skirti, o jie šitą potestatis insolentiam supranta kaip nepakeliamą jungą ir nori, kad jiems vadovautų jų pačių išrinkti konsulai.
- Argi jiems nepatinka jausti valdovo globą ir prisidėti prie imperijos garbės bei šlovės?
- Labai patinka ir jie nieku gyvu neatsisakys šios privilegijos, antraip netruktų tapti kurio kito monarcho - Bizantijos imperatoriaus, o gal net Egipto sultono - grobiu. Tik tegul tas valdovas laikosi atokiau. Gyveni apsuptas savo didikų, tad gal nė nesupranti, kad tuose miestuose visai kitokie santykiai. Jie nepripažįsta didžiųjų vasalų laukų ir miškų šeimininkais, nes ir laukai, ir miškai priklauso miestams, gal išskyrus Monferatą ir keletą kitų markgrafysčių. Žinok, miestuose amatais besiverčiantys jaunuoliai, kuriems į tavo rūmus būtų nevalia nė kojos įkelti, valdo, vadovauja, o kartais net įšventinami į riterius...
- Aukštyn kojom apvirtęs pasaulis! - suriko imperatorius.
- Mielas tėve, - tarė Baudolinas, iškeldamas pirštą, - tu laikai mane savo šeimos nariu, nors dar vakar miegojau daržinėje. Kaip paaiškinsi?
- Taip, kad panorėjęs galiu tave padaryti net kunigaikščiu, nes esu imperatorius ir savo dekretu galiu suteikti didiko titulą kam tinkamas. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas gali pats save paskelbti didiku! Kaip jie nesupranta, kad toks aukštyn kojom apvirtęs pasaulis artina ir jų galą!
- Atrodo, nesupranta, - įsiterpė Otas. - Tie jų taip valdomi miestai dabar yra visų turtų šaltinis, į juos iš visų kraštų plūsta pirkliai, o jų sienos gražesnės ir tvirtesnės nei daugelio pilių.
- Dėde, kieno tu pusėje? - sušuko imperatorius.
- Tavo, mano imperatoriau ir sūnėne, ir kaip tik todėl jaučiu pareigą padėti tau suprasti, kur slypi tavojo priešo galia. Užsispyręs iš kurio nors miesto gauti tai, ko šis nenori tau duoti, visą gyvenimą laikysi jį apgulęs, sugriausi, o paskui žiūrėsi, kaip per keletą mėnesių jis atgimsta dar didingesnis, ir vėl keliausi per Alpes, kad jį užimtum, bet juk tavo, kaip imperatoriaus, likimas visai kitoks.
- Koks gi tas mano likimas?
- Frydrichai, savo Chronica, kuri kažkur nepaaiškinamai pradingo ir kurią kada nors man teks perrašyti, tenubaudžia Viešpats kanauninką Raeviną, neabejotinai kaltą dėl šio praradimo, rašiau, kad popiežiaus soste sėdint Eugenijui III, Sirijos vyskupas iš Gabalos, su armėnų pasiuntiniais aplankęs popiežių jam papasakojo Tolimuosiuose Rytuose, prie Žemės rojaus, klestint Rex Sacerdos, kunigo Jono karalystę. Jis neabejotinai yra karalius krikščionis, nors ir Nestoro erezijos sekėjas, o jo protėviai - Karaliai, kartu buvę ir dvasininkai, ir senovės išminties sergėtojai, kurie kitados aplankė Kūdikėlį Jėzų.
- Kuo aš, Šventosios Romos imperatorius, dėtas dėl kažkokio kunigo Jono, kuo ilgiau tesaugo jį Viešpats karalium ir šventiku toj velnio skylėj, kur jis dabar gyvena su savo maurais?
- Matai, mano šlovingasis sūnėne, tu sakai „maurai“ ir galvoji taip kaip kiti krikščionių karaliai, kurie galuojasi gindami Jeruzalę, - neneigiu, labai dievobaimingas darbas, bet palik jį Prancūzijos karaliui, nes Jeruzalė dabar prancūzų valdžioje. Krikščionybės ir kiekvienos imperijos, kuri nori tapti Šventąja Romos imperija, likimai tikrai nesusiję su maurais. Krikščioniška karalystė driekias ir už Jeruzalės, ir anapus klaidatikių žemių. Imperatorius, kuris tas dvi karalystes pajėgtų sujungti, paverstų klaidatikių imperiją ir pačią Bizantijos imperiją dviem varganom salom, pasimetusiom plačiuose jo šlovės vandenyse!
- Pasakos, brangusis dėde. Grįžkime prie tikrovės. Ir prie tų Italijos miestų. Dėde, paaiškink, kodėl taip trokšdami išsaugoti savo padėtį kai kurie iš jų vienijasi su manim prieš kitus, o ne visi kartu prieš mane.
- Bent kol kas, - apdairiai pareiškė Rainaldas.
- Kartoju, - aiškino Otas, - jie nenori neigti savo pavaldumo imperijai. Todėl ir kreipiasi į tave pagalbos spaudžiami kitų miestų, tarkim, panašiai Milanas elgiasi su Lodžiu.
- Bet jei miestai tokie idealūs, kodėl kiekvienas iš jų siekia engti gretimą miestą, tarsi norėtų praryti jo teritoriją ir virsti karalyste?

Čia įsiterpė Baudolinas, parodydamas įgimtą tų kraštų gyventojų išmintį.
- Tėve, anapus Alpių ne tik miestai, bet ir miesteliai mėgaujasi galėdami išdulkinti... oi!.. - Otas auklėjo ir žnaibydamas. - Norėjau pasakyti, pažeminti vieni kitus. Toks jau tas mūsų kraštas. Gali nekęsti svetimšalio, bet labiausiai nekenti kaimyno. O jei svetimšalis padeda nuskriausti kaimyną - tebus pagarbintas.
- Bet kodėl?
- Todėl, kad žmonės yra blogi, tačiau tie iš Asčio dar blogesni už Raudonbarzdį, sakydavo mano tėvas.
- Kas tas Raudonbarzdis? - tūžo imperatorius Frydrichas.
- Tu, mano tėve, ten tave taip vadina ir nematau čia nieko bloga, nes tavo barzda tikrai raudona ir labai tau tinka. O jei sakytų, kad ji vario spalvos, ar norėtum būti vadinamas Variabarzdžiu? Jei tavo barzda būtų juoda, mylėčiau ir gerbčiau tave lygiai taip pat, bet kad ji raudona, nesuprantu, kodėl taip pyksti pavadintas Raudonbarzdžiu. Tenorėjau pasakyti, bet nutraukei mane dėl barzdos, kad gali būti ramus, manau, jog jie visi niekada prieš tave nesusivienys. Bijo, kad laimėjus kuris nors iš jų netaptų stipresnis už kitus. Tuo geriau tau. Jei tik neversi jų per daug mokėti.
- Netikėk viskuo, ką sako Baudolinas, - nusišypsojo Otas. - Tas vaikis melagis iš prigimties.
- Ne, pone, - atsakė Frydrichas, - apie Italiją jis visados sako tiesą. Pavyzdžiui, dabar jis mus pamokė, kad susitvarkyti su Italijos miestais galime kaip įmanoma labiau juos skaldydami. Tik niekada nežinai, kas su tavim, o kas prieš tave!
-Kažin ar mūsų Baudolinas sako tiesą, - išsiviepė Rainaldas iš Daselio, - ar jie eina su tavim ar prieš tave, priklauso ne nuo tavęs, o nuo miesto, kuriam tuo metu nori pakenkti.

Baudolinui buvo mažumą gaila Frydricho, kuris, toks didelis, stambus ir galingas, nepajėgė perprasti savo pavaldinių mąstysenos net ir daug daugiau laiko leisdamas čia, Italijos pusiasalyje, o ne savo gimtajame krašte. Jis myli mūsų žmones, svarstė Baudolinas, ir nesupranta, kodėl šie jį išduoda. Gal todėl juos žudo, lyg koks pavydus vyras.

Sugrįžęs Baudolinas nedaug turėjo progų matyti Frydrichą, kuris dabar labiau rūpinosi atstovų susirinkimu Rėgensburge, o paskui kitu - Vormse. Privalėjo nuraminti du labai grėsmingus giminaičius, Henriką ir Leoną, - jiems galų gale atidavė Bavarijos kunigaikštystę, - ir Henriką Jasormigotą, kuriam įkūrė Austrijos kunigaikštystę. Kitų metų pavasario pradžioje Otas pranešė Baudolinui, kad birželio mėnesį visi vyksią į Herbipolį, į Frydricho sutuoktuves. Imperatorius kartą jau buvo vedęs, bet prieš keletą metų išsiskyrė su žmona ir dabar ruošėsi tuoktis su Beatriče Burgunde, atsinešančia kraičio keletą iki pat Provanso nusidriekiančių grafysčių. Išgirdę apie tokį kraitį, Otas su Raevinu manė, kad tai tik santuoka dėl pinigų. Įkvėptas tokios pat dvasios Baudolinas, aprengtas naujais, šiai iškilmingai progai tinkamais drabužiais, irgi tikėjosi pamatyti savo įtėvį už parankės su kokia nors Burgundijos senmerge, labiau viliojančia protėvių turtais nei savo grožiu.

- Prisipažinsiu, pavydėjau, - pasakojo Baudolinas Niketui. - Juk ką tik buvau radęs sau antrąjį tėvą, ir staiga kažkokia pamotė panoro jį iš manęs paveržti.

Baudolinas sutrikęs nutilo, perbraukė pirštu randą ir atskleidė siaubingą tiesą. Atvykęs į sutuoktuves pamatė, kad Beatričė Burgunde - įstabaus grožio dvidešimtmetė mergina, - ar bent tokia jam pasirodė, - ją pamatęs nevaliojo nė pajudėti, tik žiūrėjo išsproginęs akis. Jos plaukai buvo kaip auksas, veidas nuostabiai gražus, burna maža ir raudona, lyg prisirpusi uoga, dantys balti ir lygūs, stotas tiesus, žvilgsnis kuklus, akys tyros. Kalbėjo droviai, bet įtaigiai, nors buvo trapaus kūno, grakštumu užgožė visus aplink. Mokėjo (didžiausia būsimosios karalienės dorybė) nusileisti vyrui, kurio tarytum bijojo kaip savo pono, ir vis dėlto buvo jo ponia, primesdama jam savo - žmonos - valią, ir taip meiliai, kad kiekvienas jos prašymas iškart būdavo išgirstas kaip įsakymas. O jei dar norėtume ją liaupsinti, galime pridurti, kad ji išmanė literatūrą, kūrė dainas ir švelniu balsu jas dainuodavo. Todėl ne veltui ir vadinosi Beatričė - išties buvo palaimintoji, užbaigė Baudolinas. Niketas iškart suprato, kad jaunuolis iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo savo pamotę, bet kadangi įsimylėti jam pasitaikė pirmą kartą, nesuprato, kas atsitiko. Kaimietis sutrinka ir apstulbsta pirmą kartą pamilęs spuoguotą kaimietę, todėl įsivaizduokite, ką jam reiškia pirmą kartą įsimylėti dvidešimtmetę lyg iš pieno plaukusią imperatorienę.

Baudolinas netruko suvokti, kad patirtas jausmas buvo tarsi šventvagystė tėvo atžvilgiu, ir pasistengė save įtikinti, jog dėl pamotės jaunystės žvelgė į ją kaip į seserį. Bet, nors ir nedaug buvo mokęsis moralės teologijos, suvokė negalintis mylėti sesers - bent jau ne taip karštai ir krečiamas aistros drebulio, kaip pasijuto išvydęs Beatričę. Todėl rausdamas nudelbė akis kaip tik tą akimirką, kai Beatričė, kuriai Frydrichas pristatė savo mažąjį Baudoliną (pasak jo, keistą ir mielą Po slėnio velniūkštį), švelniai ištiesė ranką, kad paglostytų pirma jo skruostą, o paskui galvą.

Baudolinas ko nenualpo: jam akys aptemo, o ausyse sugaudė Velykų varpai. Jį atgaivino sunki Oto ranka, kai šis ėmė daužyti per sprandą, švokšdamas pro dantis: „Ant kelių, gyvuly!“ Prisiminė stovintis prieš Šventosios Romos imperijos imperatorienę, Italijos karalienę ir atsiklaupė. Nuo tos akimirkos jau elgėsi kaip tikras rūmininkas, tik naktį negalėjo užmigti ir, užuot džiaugęsis nepaaiškinamu Damasko keliu, ašarojo dėl deginančios kaitros, kurią sukėlė toji dar nepažįstama aistra.

Niketas žiūrėjo į raudonplaukį savo pašnekovą, vertinojo subtilią kalbą, santūrią retoriką beveik literatūrine graikų kalba ir svarstė, koks gi padaras sėdi prieš jį, kad pasakodamas apie kaimiečius geba kalbėti prastuomenės kalba, o apie valdovus kalba kaip karalius. Svarstė, ar turi sielą tas vyras, mokantis pasukti savo pasakojimą taip, kad, atrodo, jame slypi ne viena, o kelios sielos? O jei jis turi skirtingas sielas, kurios iš jų lūpomis prabilęs pasakys man tiesą?