Italo Calvino

Katinų markizė

Katinų miestas yra žmonių mieste, bet tai ne tas pats miestas. Retas katinas mena tuos laikus, kai tarp jų nebuvo jokio skirtumo, kai žmonių gatvės ir aikštės buvo katinų gatvės ir aikštės, taip pat vejos, kiemai, balkonai, fontanai, kai visi gyveno erdviai ir laisvai.

Tačiau dabar jau kelinta naminių kačių giminės karta gyvena įkalinta pavojų pilname mieste: eismas gatvėse tapo tiesiog pražūtingas dėl nuolat riedančių kačių traiškytuvų, ir kiekviename kvadratiniame metre, kur tik buvo likęs koks nors sodas, seni griuvėsiai ar šiaip tuščios erdvės, dabar stūkso kooperatiniai blokiniai namai, naujintelaičiai dangoraižiai, kiekvienas įėjimas užstatytas mašinų, kiemai vienas po kito išklojami trinkelėmis, paverčiami garažais, kino teatrais, prekių sandėliais ar dirbtuvėmis. Ir ten, kur seniau plytėjo žemio stogai, karnizai, altanos, vandens saugyklos, balkonai, stoglangiai, skardinės stoginės, dabar paaukštinama viskas, ką tik galima paaukštinti. Taigi šių dienų katinas veltui ieškotų tėvų praminto tako, atramos taško grakščiam šuoliui nuo baliustrados ant karnizo, nuo jo – ant latako, kad galėtų vikriai užsiropšti ant čerpių: stogai pakyla ir tampa nepasiekiami, o tarpiniai aukštai visai išnyksta.

Bet šiame vertikaliame mieste, šiame mieste-kompresoriuje, kur bet kokia tuštuma linkusi užsipildyti, kur kiekviena cemento plokštė kibte sukimba su kita plokšte, atsiveria savotiškas antimiestas, neigiamas miestas, kurį sudaro tuštumėlės tarp sienų, mažiausi namų statybos reikalavimuose nustatyti atstumai tarp pastatų, tarp fasadų; tai tarpunamių, šviesos šulinių, vėdinimo angų, akligatvių, vidinių kiemelių, įėjimų į pusrūsis miestas, primenantis išdžiūvusių vandens kanalų labirintą asfalto ir tinko planetoje; šiuo labirintu, pasieniais, lig šiolei bėgioja senoji kačių giminė.

cats Kartais turėdamas laiko Markovaldas pasekdavo kokį katiną. Per pietų pertrauką nuo pusės pirmos iki trijų visas personalas išeidavo namo pietauti, išskyrus Markovaldą, kuris visąlaik atsinešdavo pietus su savim. Jis paserviruodavo kelis sumuštinius tarp parduotuvės kasų, pamažu juos kramsnodavo, rūkydavo pusę cigaro, o paskui tingiai slampinėdavo aplinkui, laukdamas, kol vėl prasidės darbas. Todėl Markovaldas visada džiaugdavosi, kai lange išdygdavo katino galvutė, pastūmėjusi jį į naujus atradimus. Rainys turėjo šviesią dėmelę po kaklu ir buvo gerai įmitęs – ko gero, įsitaisęs pasiturinčioje šeimoje. Šis katinas, akip ir Markovaldas, turėjo įprotį pasivaikščioti po pietų: taip jie ir susidraugavo.

Sekiodamas paskui savo rainą bičiulį, Markovaldas pradėjo viską apžiūrinėti tarsi apskritomis katino akutėmis, ir net įprastos vietos šalia parduotuvės jam ėmė atrodyti kitaip: tarsi jos būtų katiniškų istorijų fonas, išraizgytas takų, kuriais bėgioja tik lengvos švelnios letenėlės. Nors iš pirmo žvilgsnio katinas šiame rajone buvo retenybė, Markovaldas kone kasdien susipažindavo su nauju snukučiu, ir iš to, kaip jie miaukė, šnypštė, kaip lanku išlenkdavo pašiauštą nugarą, jis galėjo nutuokti apie jų santykius, intrigas ir tarpusavio priešiškumą. Todėl kartais jam netgi atrodydavo, kad jis būsiąs perpratęs kačių giminės paslaptį; tik staiga pasijusdavo kiaurai veriamas akių lėliukių, susiaurėjusių iki plyšelių, budriai sekamas iškeltų ūsų antenų – visi katinai sustingdavo apie jį ratu ir tupėdavo neperžvelgiami kaip sfinksai, jų rausvas nosies trikampis rėmėsi į juodą lūpų trikampį, ir vien tik ausiukės be paliovos virpčiojo kaip maži lokatoriai. Jis traukdavo su būriu katinų siaurais skersgatviais, kol atsidūręs kokiame nors tarpnamyje, tarp aklinų mūro sienų, staiga apsidairęs pamatydavo, kad visa jo palyda tarsi skradžiai žemę prasmego, ir jo bičiulis rainys taip pat, palikęs jį vieną. Kačių karalystė turėjo savo teritoriją, apeigas, papročius ir svetimų į savo valdas neįsileisdavo.

Bet užtat iš katinų miesto atsiverdavo netikėti žmonių miesto vingiai. Vieną dieną tas pats rainys padėjo Markovaldui atrasti didįjį Biaritz restoraną.

Kas norėjo jį pamatyti, turėjo susimažinti iki katino ūgio, tai yra imti ropoti. Šitaip katinas ir žmogus vaikščiojo apie savotišką kupolą su mažais stačiakampiais langiukais. Sekdamas rainio pavyzdžiu, Markovaldas žvilgtelėjo žemyn. Šviesa ir oras prašmatnaus salono vidun patekdavo pro stoglangius. Ant sidabrinių padėklų, kuriuos vairavo baltapirštinės frakuotų padavėjų rankos, griežiant čigonų smuikams, krypavo paskrudusios putpelės ir kurapkos. Tiksliau reikėtų sakyti, kad ant kurapkų ir fazanų plaukė padėklai, ant jų – baltos pirštinės, o ant lakinių padavėjų batų kabojo pusiausviras žvilgantis parketas; nuo jo augo nukarusios nykštukinės palmės vazonuose ir viskas – staltiesės, krištolo indai, kibirai, primenantys varpus, kuriuose vietoje šerdies pūpsojo šampano butelis, - buvo apversta aukštyn kojom: Markovaldas, baimindamasis, kad kas nors jo nepastebėtų, nenorėjo kišti galvos vidun ir tenkinosi apžiūrinėdamas apverstą salės atspindį atvirame lange.

Tuo tarpu katinas labiau domėjosi kitais langeliais, tais virš virtuvės: todėl, kad tai, kas salėje buvo matoma iš toli ir jau iškreiptu pavidalu, virtuvėje buvo letena pasiekiama ir atrodė taip, kaip ir turi atrodyti nupeštas paukštis ar šviežia žuvis. Būtent dėl virtuvės rainys ir atsivedė čia Markovaldą; gal iš nesavanaudiško draugiškumo, o gal tikėdamasis žmogaus pagalbos viename iš įsibrovimų. Tačiau Markovaldas nė už ką nenorėjo pasitraukti iš savo žvalgytuvės virš salono: iš pradžių sužavėtas aplinkos prašmatnybe, paskui dar kažkas taip prikaustė jo dėmesį, kad jis įsidrąsinęs įkišo galvą vidun ir smaksojo žemyn galva.

Salės vidury, tiesiai po tuo stoglangiu, stovėjo nedidelis stiklinis indas su žuvimis, savotiškas akvariumas, kuriame plaukiojo stambūs upėtakiai. Tuo metu prisiartino vienas orios išvaizdos lankytojas. Jis buvo visai plikas, blizgančia kaukole, bet nešiojo juodą barzdą ir buvo juodai apsitaisęs. Jį sekė senas frakuotas padavėjas, laikydamas rankoje tinkliuką, lyg būtų išsiruošęs gaudyti drugelių. Juodasis ponas rimtu veidu dėmesingai nužvelgė upėtakius, paskui pakėlė ranką ir lėtu, iškilmingu mostu parodė į vieną. Padavėjas įmerkė tinkliuką, pasivaikė nurodytąjį ir sužvejojęs nuėjo virtuvės link, laikydamas priešais save kaip ietį tinkle spurdančią žuvį. Juodasis ponas, rūstus kaip prokuroras, paskelbęs mirties nuosprendį, nuėjo atsisėsti, laukdamas, kol sugrįš upėtakis, paruoštas pagal specialų receptą.

"Jei sugalvosiu, kaip užmesti meškerę nuo viršaus ir užkibs viena žuvelė, - svarstė Markovaldas, - niekas negalės manęs apkaltinti vagyste, daugių daugiausia nelegalia žvejyba". Todėl nekreipdamas dėmesio į miauksėjimus, kviečiančius jį į virtuvę, nuėjo ieškoti savo žūklės rykų.

Niekas perpildytame salone nepastebėjo, kaip ant ilgo valo žemyn nusileido kabliukas su masalu ir pliumptelėjo tiesiai į akvariumą. O žuvys masalą iškart pastebėjo ir puolė nieko nelaukdamos. Grumtynes laimėjęs upėtakis kaptelėjo kirmį ir blykčiodamas sidabru ėmė sklęsti virš padengtų stalų ir vežimėlių su užkandžiais, virš žydros krosnelių liepsnos, kur buvo kepami crepes Suzette, kol galiausiai dingo stačiakampiame dangaus lopinėlyje.

Įgudusiu žvejo judesiu Markovaldas taip trūktelėjo meškerykotį, kad laimikis nulėkė jam už pečių. Vos tik žuvis palietė žemę, ant jos stryktelėjo katinas. Rainio naguose žuvelė išleido paskutinį kvapą. Markovaldas, numetęs meškerę, jau norėjo bėgti jos gaudyti, bet pamatė, kad žuvis buvo nušvilpta jam tiesiog iš panosės su visu kabliuku. Jis staigiai prispaudė koja meškerę, bet katulis taip rovė, kad žmogui beliko tik meškerykotis, o rainys nudūmė su žuvim ir iš paskos nutįsusiu valu.; Išdavikas kniauklys!

Bet šįkart jis niekur nedings: ilgas valas vilkosi paskui ir rodė kelią. Nors ir pametęs katiną iš akių, Markovaldas vijosi valo galiuką: jis čia sliuogė siena, čia šokčiojo terasomis, rangėsi vartais, pradingdavo pusrūsiuose. Markovaldas, braudamasis vis gilyn į kačių valdas, kabarodamasis ant stogų, šuoliuodamas ranktūriais, sugebėdavo žvilgsniu per sekundės dalelytę užgriebti beišnykstantį pėdsaką, kuris jam rodė vagišiaus taką.

Štai valas vingiuoja šaligatviu, o dabar jis neria į pačią mašinų spūstį, Markovaldas neatsilikdamas skuodžia iš paskos ir tuoj tuoj pagaus. Paskutinis šuolis – jis plojasi pilvu ant žemės, - ir pagaliau rankose tvirtai laiko valo galiuką, kuris jau buvo beprasprūstąs tarp geležinių virbų.

cats Už surūdijusių vartelių ir dviejų mūrinių šulų, apaugusių vijokliais, buvo nedidelis apleistas sodas, o jo gilumoje matėsi iš pažiūros negyvenamas rūmas. Sausų lapų kilimas buvo nuklojęs alėją, dviejų platanų pašakę, gėlynai pavirto lapų kalneliais. Lapų pluta plūduriavo žalsganame baseino vandeny. Aplinkui kilo didžiuliai pastatai, dangoraižiai su tūkstančiais langų, kurie lyg daugybė akių nepritariamai smigo į tą mažą lopinėlį su dviem medžiais, keliom čerpėm ir daugybe lapų, išsilaikiusį pačiame ūžiančio miesto vidury.

Tame sode knibždėte knibždėjo dryžuotų, juodų, baltų, dėmėtų, rainų katinų, persiškų kačių ir angorinių, naminių katinų ir valkatūzų, iščiustytų katinų ir nušašėlių. Jie buvo sutūpę ant kapitelių ir baliustradų, išsidrėbę sausuose lapuose ant vejos, įsiropštę į medžius ir ant latakų, sustingę ant keturių kojų ir išrietę uodegas kaip klaustukus, atsitūpę ant užpakalinių kojų ir besiprausiantys. Markovaldas suprato pakliuvęs į pačią katinų karalystės širdį', į slaptą jų salą. Iš susijaudinimo jis beveik užmiršo ir savo žuvį.

Ji liko kyboti ant meškerės, permesta per medžio šaką, atokiau nuo katinų šuolių. Matyt, grobikas kaip nors nevykusiai kryptelėjo, gal gindamas žuvį nuo kitų, o gal norėdamas pasipuikuoti tokiu sėkmingu laimikiu – ir žuvis iškrito jam iš dantų. Valas užkliuvo, ir Markovaldas, kad ir kaip trūkčiojo. Neįstengė jo atkabinti. Tuo metu tarp katinų užvirė kruvinas mūšis, kas pagriebs tą nepasiekiamą žuvį arba kas gaus teisę pabandyti ją pasiekti. Kiekvienas norėjo sutrukdyti kitam pašokti: jie puldinėjo vienas kitą, pešėsi ore, ėjo ristynių, šnypšdami, urgzdami, prunkšdami, siaubingai kniaukdami, kol galų gale mūšio židinys pavirto sausų čežančių lapų sūkuriu.

Po daugelio nesėkmingų trūkčiojimų Markovaldas pagaliau pajuto, kad valas atsipainiojo, bet traukti jis neskubėjo: upėtakis būtų įkritęs į patį sužvėrėjusių katinų knibždėlyną.

Kaip tik tuo metu per tvorą iš anapus ėmė kristi keisti krituliai: mžuvų galvos ir uodegos, plaučių gabaliukai ir netgi žarnigaliai. Katinai iškart pamiršo kabančią žuvį ir godžiai puolė naujus kąsnelius. Pats laikas buvo patraukti valą ir atgauti savo žuvį. Tačiau nespėjo Markovaldas nė krustelėti, kai prasivėrus langinėms, išlindo dvi geltonos kaulėtos rankos. Viena čeksėjo žirklėmis, kita laikė keptuvę. Jis matė, kaip ranka su žirklėmis pakibo virš upėtakio, kita ranka pakišo po juo keptuvę, žirklės nukirpo valą, upėtakis žnektelėjo keptuvėn, rankos-žirklės-keptuvė atsitraukė ir langinės užsivėrė. Viskas įvyko akimirksniu. Markovaldas stovėjo žado netekęs.

cats - Ar jūs taip pat esate katinų bičiulis? – balsas už nugaros jį privertė atsisukti. Aplink jį buvo susispietusios moterėlės, kai kurios jau visai senučiukės, senamadiškomis šukuosenomis, kitos jaunesnės, senmergiškos išvaizdos, ir visos rankose ar popieriniuose maišeliuose laikė mėsos ar žuvies atliekas, o kai kurios netgi lėkštelę su pienu. – Gal padėtumėte man permesti per vartelius vargšams gyvūnėliams šį paketą?

Visos katinų bičiulės sueidavo šią valandą prie sodo, pilno sausų lapų, atnešdamos savo globotiniams ėsti.

- Sakykite, kodėl visi tie katinai gyvena čia? – pasiteiravo Markovaldas.
- O kur jiems eiti?! Tik šis sodas ir beliko! Čia ateina katinai ir iš kitų miesto rajonų, iš visos apylinkės kokių dešimties kilometrų spinduliu.
- Ir paukščiai, - įsiterpė kita, - šimtai paukščių apsigyveno šiuose medžiuose…
- Ir varlės, tame baseine jų gyvas galas. Naktimis kad kurkia, kad kurkia. Iš septinto aukšto gali girdėti…
- O kieno šis namas?

Dabar prie vartelių susirinko jau daugiau žmonių: atėjo priešais esančios degalinės tarnautojas, gamyklos darbininkai, paštininkas, daržovių pardavėjas, sustojo keli praeiviai. Jų nereikėjo maldauti atsakymo, nes visi – ir vyrai, ir moterys – norėjo kalbėti, visi turėjo savo nuomonę, kaip visada, kai šnekama apie ką nors paslaptinga ir prieštaringa.

- Čia gyvena tokia markizė, tik ji niekada nesirodo…
- Už šį sklypelį statybos bendrovės jai siūlė milijonus, bet ji nenori parduoti…
- O ką ji, senučiukė, veiktų likusi viena su tais milijonais? Todėl ir laikosi savo namų, nors ir griūvančių, kad tik netektų kraustytis kitur…
- Visame mieste beliko neužstatytas tik šis plotelis. Jo vertė kasmet kyla… Ji susilaukė daugybės pasiūlymų…
- Gerai būtų, kad tik pasiūlymų. O kiek jai grasino, kiek gąsdino, persekiojo. Žinot, kokie tie agentai…
- O ji vis laikosi. Šitiek metų…

- Ji šventoji… Kur tie vargšai gyvūnėliai dėtųsi, jei ne ji…
- Jūs manot, kad tai senai šykštuolei bent kiek rūpi gyvūnėliai?! Ar kas matė ją kada nors juos maitinant?
- O ką ji gali duoti katinams, jei pati nieko neturi? Markizė – paskutinė išnykusiso giminės palikuonė!
- Ji tų katinų nekenčia! Pats mačiau, kaip svaidė į juos skėtį.
- Todėl, kad jie trypė jos gėlynus!
- Kokie gėlynai, ką jūs kalbate?! Tame sode vien piktžolės keroja!

Markovaldas suprato, kad nuomonės apie senąją markizę labai skiriasi: vieniems ji atrodė angeliška būtybė, kitiems ji buvo šykšti ir savanaudė.
- Ir paukšteliams ji niekada nenumeta nė trupinėlio!
- Ji juos priglaudžia, argi to maža?
- O kaipgi?! Ir uodus taip pat. Tie kraugeriai veisiasi čia, baseine. Vasarą jie mus gyvus suės. Vis per tą markizę!
- Nepamirškit pelių. Šiame name jų nors vežimu vežk. Jos turi savo urvus po sausais lapais ir naktimis išlenda…
- Na, pelėmis pasirūpins katės.
- Ak, ir vėl tos katės! Jeigu mes imsime pasikliauti katėmis…
- O ką?! Jūs turite ką nors prieš kates?.. cats

Čia pokalbis perėjo į barnį.
- Kur žiūri valdžia, reikia sekvestruoti namą! – šaukė vienas.
- Kokią jie turi teisę?! – protestavo kitas.
- Mes gyvename šiuolaikiškame mieste, o čia toks pelių lizdas… Turėtų uždrausti…
- O gal aš kaip tik rinkausi butą, kad pro langą galėčiau matyti šį žalumos lopinėlį…
- Žalumos, matai, užsigeidė! Šioje vietoje būtų galima pastatyti oho kokį dangoraižį!

Markovaldas laukė, kada galės pareikšti savo nuomonę. Pagaliau, nutaikęs progą, vienu iškvėpimu riktelėjo;
- Markizė pavogė mano upėtakį!

Nelaukta žinia buvo naujas argumentas senutės priešams, tačiau jos gynėjai tvirtino, kad tai tik dar vienas skurdo, kuriame ši vargšė moteris gyvena, įrodymas. Ir vieni, ir kiti sutartinai siūlė Markovaldui belsti į duris ir prašyti paaiškinimo.

Buvo sunku suprasti, ar varteliai užrakinti, ar ne. Vis dėlto pastūmus jie gailiai girgždėdami atsidarė. Markovaldas nušiureno pro katinus iki namo, užlipo laipteliais ie energingai pabeldė į duris.

Prasivėrė vieno lango, to, iš kurio buvo išlindusi keptuvė, langinės, ir kamputyje pasirodė apvali mėlyna akis, kyštelėjo nenusakomos spalvos dažytų plaukų kuokštas, subolavo kaulėta ranką. Klausimas: Kas ten? Kas ten beldžia? – atsklido vienu metu su gardaus kvapo debesėliu.

- Aš, gerbiamoji markize, dėl upėtakio, - paaiškino Markovaldas, - nenorėčiau jūsų trukdyti, pasakysiu tik, kadangi jūs nežinojote, tą upėtakį katinas nutvėrė iš manęs, tai aš jį sužvejojau, o meškerė…
- Ir vėl tie katinai! – suvaitojo markizė spigiu, truputį nosiniu balsu. – Prakeikimas ant mano galvos! Niekas negali įsivaizduoti, ką reiškia dieną naktį būti įkalintai šių žvėriūkščių! O kur dar tas mėšlas, kurio žmonės primėto per tvorą norėdami mane pažeminti!
- Tačiau mano upėtakis…
- Jo upėtakis!… Aš tamstos upėtakių neganau! Ir iš kur man žinoti, kas čia ko primėto? – markizė beveik šaukė, lyg norėdama užgošti kepamo aliejaus čirškėjimą, kuris sklido pro langą kartu su čirškinamos žuvies kvapais.
- Tai jūs vis dėlto tą upėtakį paėmėt ar nepaėmėt?
- O nuostoliai, kuriuos patiriu dėl katinų! Kas apskaičiuos nuostolious?! Aš už nieką neatsakau, taip ir žinokit. Galėčiau papasakoti, kiek jie man pridarė žalos tiek metų gyvendami sode ir anmuose. Tie žvėrys tvarko mano gyvenimą. Reikėtų surasti jų šeimininkus, kad atlygintų man padarytus nuostolius. Nuostolius? Jie sugriovė mano gyvenimą: gyvenu kaip kalėjime, negaliu niekur nė žingsnio žengti.
- Tai kodėl tada niekur iš čia nesikeliat?

Lango kamputyje pasirodydavo tai apvali mėlyna akis, tai burna su dviem atsikišusiais dantimis. Vienu metu išlindo beveik visas veidas, ir Markovaldui kone pasirodė, kad tai ne veidas, o katės snukis.
- Tai jie, katinai, neleidžia. Aš čia kalinė! O kaip aš norėčiau išsikelti! Viską atiduočiau už nuosavą butelį švariame šiuolaikiškame name. Bet negaliu išeiti… Jie visur mane seka, zuja aplinkui, maišosi po kojom! – markizės balsas pereina į šnabždesį, lyg patikėtų paslaptį. – Jie bijo, kad sklypas bus parduotas.. Neleidžia man… Nieku gyvu neleidžia… Jūs matytumėt, kas darosi, kai ateina koks agentas pasiūlyti sutarties: jie šoka į mūsų tarpą, išleidžia nagus. Net notaras, ir tas pabėgo nuo jų. Kartą jau buvau bepasirašanti sutartį, kai jie įsiveržė pro langą, apvertė rašalinę, sudraskė visus popierius…

Staiga Markovaldas prisiminė laiką, parduotuvę, viršininką. Apsisukęs nustypčojo per sausus lapus vartelių link, o balsas iš vidaus vis dar skundėsi:
- Kartą jie mane net apdraskė. Va, ir dabar žymės matyti… Visi mane apleido, paliko šitiems velniams…

Atėjo žiema. Sniego gėlėmis pražydo medžių šakos, kapiteliai ir katinų uodegos. Sausi lapai po sniegu pavirto lapų koše. Retai besutikdavai tapsenantį katiną, dar rečiau rodydavosi katinų bičiulės. Atliekų pakeliai būdavo asmeniškai įteikiami į namus atėjusiam katinui. Senokai niekas nebuvo regėjęs ir markizės. Dūmai iš jos kamino jau neberūko.

Vieną sniegingą dieną į sodą sugrįžo daugybė katinų, tarytum būtų atėjęs pavasaris. Jie kniaukė kaip per pilnatį. Kaimynai suprato, kad kažkas atsitiko, ir susirinkę prie namo ėmė belsti į duris. Niekas neatsakė: markizė buvo mirusi.

Pavasarį sodo vietoje buvo pradėtos didelės statybos. Ekskavatoriai iškasė didelę duobę pamatams, cementas liejosi į geležines armatūras, aukštas kranas kilnojo darbininkams pertvaras. Tačiau koks ten darbas, kai visur pilna katinų?! Jie vartė plytas ir kalkių skiedinių kibirus, raičiojosi smėlio krūvose. Kai reikėdavo kelti bloką, viršuje tupėdavo įtūžęs katinas ir šnypšdavo. Drąsiausieji netgi užsiropšdavo statybininkams ant pečių, lyg norėtų pamurkti į ausį, ir niekaip nebuvo įmanoma jų atsikratyti. Paukščiai tebesuko lizdus ant pastolių, o krano kabina atrodė lyg voljeras… Ir pasėmus kibirą vandens, jame imdavo kvarkti ir šokinėti varliokai…

Iš italų kalbos vertė Asta Žūkaitė   

Papildomi skaitiniai:
Džalal ad-Din Rumi
Peteris Karvašas. Archimedas
Seksas filosofų gyvenime
Ženklo savarankiškumo doktrina
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
R. Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Boris Vian. Apie erotinės literatūros naudą
Si Džei.Iš Jūreivio Sindbado dienoraščio
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Gogolio pasaulis – tarsi sapnas
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Žanas-Polis. Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba apie tai, kad Dievo nėra
Lukas Vangelis. Nežinomas susitikimas
Marselis Prustas. Sodoma ir Gomora
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
Aleksejus Cvetkovas. Stebuklo jausmas
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
H.Hesė. Stiklo karoliukų žaidimas
J.Rousseau. Vienišiaus svajos
Džeko Keruako “Kelyje”
Miegas ir sapnai
R. Moore. Erdvė
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
Filosofijos svetainė
Poetinės vizijos