Andrejus Anisimovas. Uras

Apie autorių   >>>>>

Jis aptiko save stovintį tamsoje, kurioje tai ten, tai šen matėsi įvairiaspalvės švieselės. Būtent – aptiko. Tarsi jį būtų įjungę. Spragt – ir jis atsirado: mąsto, jaučia, esti. Kas buvo iki tos akimirkos jis neatsimena. Vienaip ar kitaip, pirmas žingsnis padarytas. Jis išniro iš nebūties ir dabar reikia daryti kitą. Pva., kažką atlikti. Arba kažką pasakyti.

Pasikapstęs atmintyje, tokioje pat tamsioje kaip jį supanti erdvė, jis netikėtai iš kažkokių jos gelmių visai netikėtai ir neaišku kodėl išgriebė nežinomą žodį.
Kentauras.
Pamąstęs kelias akimirkas ką su juo, tuo nežinomu žodžiu, veikti, jis sujudino lūpas ir ištarė:
- Kentauras.

Iš paskos įsižiebusi šviesa jam pasirodė akinanti. Jis prisimerkė, o kai vėl atsimerkė, tai pamatė nedidelę apvalią patalpą, kurios sienos buvo vien valdymo panelė, kurioje švietė indikatorių švieselės. Tokie pat ryškūs taškai ir linijos atsirado ir lubose – koordinacinis tinklelis uždėtas ant dangaus šviesulių pavaizdavimo, silpnai spindinčių milžiniškoje besimaišančioje dujų ir dulkių ūko masėje.

„Projekcinis ekranas“ – susiprato jis ir pats nusistebėjo savo žinojimu. Iki tol jis ir įsivaizduoti negalėjo, kad pasaulyje egzistuoja valdymo panelės, koordinaciniai tinkleliai, ūkai ir žvaigždės, kurias galima stebėti projekciniame ekrane. Atsklidęs balsas, rodės, sklinda iš ten, iš tos bedugnės tarpžvaigždinės tuštumos:
- Aš klausau, Urai.

Uras? - paklausė savęs. Ach, taip! Tai jo vardas, - kai gi jis galėjo užmiršti. Štai ką reiškia tiek mėnesių prasivolioti anabiozėje. Dieve mano, jis švariai viską užmiršo, net koks jo vardas! Išgirstas vardas iškart viską pakeitė. Jo smegenyse tarsi nuslinko kažkokia užsklanda ir dabar jis neįtikėtinai sparčiai pildėsi informacija, atstatydamas tai, kas vos neišsitrynė per hibernatoriuje praleistą laiką. Prieš startą jį įspėjo apie šį mažai malonų efektą, tačiau jis tiesiog nepatikėjo, kad prabundantis žmogus gali tapti, kad ir trumpam, visišku idiotu. Ir štai tau - prašau!

„Nejaugi visi tai patiria“, - pagalvojo Uras ir susiraukė. Matyt, likusiems dar miegoti ir miegoti, o štai jį, Urą, „Kentauras“ kažkodėl ištraukė iš ilgalaikio miego. Vadinasi, kažkas nutiko. Ne katastrofiška, tačiau pakankamai rimta, kad prireikė žmogaus-remontininko pagalbos.

- Kažkokie nesklandumai, - paklausė jis.
- Taip, - atsakė bekūnis šaltas laivo balsas. Nors “Kentauras” ir vyriškas vardas, jo balsas, kaip ir kitų laivų kompiuterių, buvo išimtinai meteriško tembro. Kalbėjo, kad tai ramina. – Nesklandumas 47-o hipernatoriaus bloko pagrindiniame sisteminiame valdymo modulyje. Įjungtas dubliuojantis.
- Aišku, - Uras pastovėjo keletą akimirkų, prisimindamas laiko skyrių išdėstymą, tada pasuko link lifto vamzdžio angos. Įniręs į ją jis iškart pajuto, kaip jį apglėbė stiprūs, tačiau minkšti jėgos laukų pirštai ir kulkos greičiu nunešė švytinčia lifto ertme. Nepraėjo nė pora sekundžių kaip jo kojos palietė plienines remonto skyriaus grindis.

Pačiame skyriaus centre stovėjo išsitempę kelios remontinių robotų eilės, tačiau dabar iš jų nebuvo jokios naudos. Tokį subtilų ir atsakingą darbą, kaip hibernatorių remontą, robotams nebuvo galima patikėti. Ypač valdymo sistemos. Tam reikėjo išskirtinai žmogaus rankų. Apėjęs robotus, Uras nuėjo link remontinių komplektų saugyklos. Jų buvo trys dešimtys ir visi skirtingi: kiekvienas atitinkamam darbų tipui. Elektroniką ir kitus jautrius įrenginius ir mechanizmus remontavo naudodami 18-ą komplektą. Kaip tik tą, kurio dabar reikėjo. Pasisukę į jį nugara, Uras prispaudė pakaušį prie specialios kontaktinės pagalvėlės, nuleido rankas, kojas išskėtęs pečių plotyje, ir sukomandavo:
- Komplektas nr. 18. Aktyvacija.

Pirmiausia ėmė veikti galvą apjuosęs atpažintojo žiedas, o tada komplektas per kelias akimirkas aplipo jį visą, uždaręs tvirtame titano ekzoskelete, apkabinėtame instrumentų rinkiniais. Dabar jis turėjo viską, kas būtina remontui: nuo paprasto lituoklio iki pilno diagnostikos komplekto, ir visa tai, susijungę su juo, tapo jo kūno dalimi, valdomo kaip, kaip ir jo tikrasis kūnas - smegenimis. Su tokia ekipuote Uras vėl įnėrė į lifto vamzdį. Šįkart jo skrydis truko kiek ilgiau – hibernatoriai buvo arčiau energetinių įrenginių, centrinėje, labiausiai apsaugotoje laivo dalyje. Išnėręs iš lifto, Uras atsidūrė priešais didelį dangtį, su užrašu dangčio dydžio raidėmis:

PAGRINDINIS HIBERNACIJOS SKYRIUS

O žemiau, jau smulkesniu šriftu:

ĮEITI LEIDŽIAMA TIK TURINTIEMS MP IR RP KATEGORIJAS

Su MP, t.y. medicinos personalu, jis neturėjo jokio sąryšio, o štai RP, kitaip sakant, remonto personalas, ir buvo jo kategorija. Kitiems čia lankytis buvo uždrausta. Ir teisingai. Anabiozė – ne toks jau paprastas dalykas ir riba tarp mirties ir gyvenimo tokia siaura, kad mažiausias nekorektiškas įsikišimas gali liūdnai baigtis. Tai ne vieta ekskursijoms. Net ne visi ekipažo nariai galėjo čia užeiti.

Surinkęs užrakte prieigos kodą, Uras palaukė privalomas 5 sekundes, tada jį įvedė pakartotinai. Užraktas patvirtino, kad įvesta teisingai, ir atidarė dangtį. Įėjęs į vidų, Uras iškart uždarė jį. Kaip privaloma pagal instrukciją.

Hibernatoriuje buvo vėsu ir baugoka. Be sumažintos temperatūros čia švietė negyva mėlyna budinti šviesa, kas patalpą darė panašia į morgą. Iš centrinio koridoriaus blokų ir juose esančių hidrokapsulių nesimatė, tačiau Uras puikiai žinojo, kas randasi už poliruoto metalo sienų ir sunumeruotų durų. Beveik 60 tūkstančių kapsulių-sarkofagų, kuriose guli, nei gyvi, nei mirę, analogiškas kiekis žmonių, į nebūtį panardintų sudėtingo dujų ir stimuliuojančių impulsų mišinio, valdomos nepaprastai sudėtingos krionikos valdymo sistemos. Mažiausias sutrikimas – ir hibernatorius taps morgu. Būsimus, ir neišsipildžiusius kolonistus, tada galima atjungti nuo sistemos ir kriogeniniams įrenginiams įjungti pilną užšaldymą. Kad, atvykus į vietą, būtų atiduota žemei. Dėl šios priežasties hibernatoriuje trigubas mazgų dubliavimas. Ir griežta taisyklė: bet kurį defektą taisyti neatidėliojant.

Lifto hibernatoriuje nebuvo, gerai kad komplektas turėjo jėgos trauką. O tai būtų tekę puskilometrį pėdinti. Pakilęs į orą Uras nuzvimbė į priešingą koridoriaus galą: 47 blokas buvo skyriaus gilumoje. Už durų su numeriu 47 radosi dar dvi: vienos buvo į patį hibernatorių, o kita prie kontrolės ir valdymo įrenginių. Atidaręs jas jis atsidūrė tarp tūkstančių indikatoriais mirksinčių skyrelių. Kiekvienas skyrelis, kiekvienas indikatorius – konkrečios kapsulės padėties būsena. Visos švietė žaliai, ir ačiū dievui. Atsirastų bent viena raudona, vien tik Uro prižadinimu reikalai nesibaigtų.

Perbėgęs akimis per skyrelius, Uras pasuko prie valdymo sistemos stovų. Pagrindinės sistemos indikatoriai rodė sutrikimą. Atidaręs jos stovą Uras nuėmė dar porą apsauginių skydų, kartu nuplėšdamas it pustuzinį plombų, galiausiai apnuoginęs jo vidų. Tai, kas buvo prieš, geriau vadinti ne įrenginiu, o organizmu, tegu ir elektroniniu, ir tai, ką dabar reikėjo padaryti Urui, teisingiau vadinti operacija, o ne remontu. Kur ten jau remonto robotams...

Tačiau visų pirmiausia, žinoma, diagnostika. Sutrikimo židinio nustatymas. Susirgimo židinio, jei norite.

Uras nusišypsojo savo mintims, suaktyvino analitinį komplekto bloką ir pradėjo patikrinimo testus.

* * *

Užlitavęs paskutinį kontaktą, Uras ištiesino maudžiančią nugarą ir su palengvėjimu atsiduso. Na, atrodo, viskas. Jis išsunktas tarsi vergas galeroje, nors per paskutines kelias valandas tik ir tedarė, kad sukosi mažame stovo vidaus tūryje, dydžiu vos didesniu už žmogaus galvą. Kad pasiektų sutrikimą, jam teko brautis pro didžiausios integracijos elektronikos tankmę. 10 cm iki pažeistos vietos ir tiek pat atgal, žingsnis po žingsnio atstatant pažeistas grandines. Septyni prakaitai nutekėjo.

Minutę stovas neužtikrintai mirgėjo indikatoriais įeidamas į darbinį režimą ir pats save sutikrindamas, o tada žvaliai išmetė žalių švieselių šūsnį. Uras palaukė dar truputį, kad būtų pilnai įsitikinęs, o tada ėmė ruoštis keliauti atgal. Šiukšlių po jo remonto – ar vis tik operacijos? – liko nedaug, tad jis paprasčiausiai jas surinko į specialų konteinerį: optinių laidų nuopjovas, laikinus sujungimus ir kitą smulkmę. Atstatęs plombas jis specialiu markeriu padarė atžymą apie remontą ant išorinio skydo ir tada jį uždėjo, savo ruožtu. Liko į vietą gražinti komplektą ir pačiam atgulti hibernatorių.

Išėjęs į koridorių jis analogišku būdu grįžo prie pagrindinio įėjimo į hibernacijos skyrių, tada per lifto vamzdį – į remonto skyrių. Nusiėmęs komplektą, jis pagalvojo, kad neblogai būtų dušas ir ką nors perkąsti. Niežtėjo visą kūną, o skrandyje kaukė vilkai. Iš esmės, po keliolikos minučių tai jo jau nejaudins, tačiau juk jis turi teisę kiek pamaloninti save, ypač po tokio sudėtingo darbo užbaigimo. O ir kas jam tai prikiš. Kompiuteris? Cha! Uras „praniko“ į priekinį skyrių, atsidūręs ne gyvenamoje sekcijoje, kap tikėjosi, o prieš duris be jokių pažymėjimų. Kiek nustebintas to, jis jas atidarė, ir pamatė, kad už jų tamsu. Nėra net budinčios šviesos. Nusiminęs numykęs, jis neužtikrintai žingtelėjo į priekį, iš koridoriaus atsklindančios šviesos atšvaituose pastebėjęs kažką panašaus į lifto šachtos angą. Įėjimas į gyvenamąją sekciją? Keista. Kodėl jis neprisimena šios vietos? Velniai griebtų tą anabiozę. Uras per slenkstį perkėlė antrą koją, tačiau tą pačią akimirką kažkas į jį įsikibo. Sušukęs iš netikėtumo, Uras pabandė atplėšti jį suspaudusias rankas, tačiau tasai, kuris jį sugriebė, buvo stipresnis. Kelias sekundes jie grūmėsi tylomis, tada atsirado dar kažkas. Kažkas minkštas ir tuo pačiu stangriai tamprus prisispaudė jam prie veido. „kaukė“ – šmėkštelėjo Urui galvoje, ir tą pačia akimirką į nosį tvoskė aštrus nemalonus kvapas. Besimuistydamas beviltiškose pastangose išsilaisvinti, Uras tik kartą mėšlungiškai įkvėpė ir prasmego į nebūtį.

* * *

Uras kilstelėjo vokus ir iškart juos nuleido, saugodamas akis nuo į veidą šviečiančios stiprios šviesos. Galva svaigo, o vien prisiminus dvokiančią bjaurastį, kurią jis įkvėpė, vimdė. Būtų nors kažkas skrandyje, garantuotai būtų išvėmęs. Biorobotas

- Atsigauna, ištarė kažkas.
- Na ir puiku, - šviesa kiek susilpnėjo. Uras vėl atsimerkė ir išvydo virš savęs nepažįstamą veidą.

Veide pasirodė šypsena ir jis išgirdo:
- Sveikas atvykęs į pogrindį, Urai?
- Jūs mane pažįstate? - Žinoma, - atsakė nepažįstamasis. – Mes visi kažkada buvome Urais. - Kaip tai?

Žmogus nusijuokė:
- O va taip. Tu manai, kad Uras – tai vardas? Nieko panašaus! Tai sutrumpinimas: U+R. Universalus Remontininkas. Kuo esant save atsimeni, - netikėtai paklausė.
- Aš? Uras, aukščiausios kategorijos remontininkas, tarpžvaigždinio transportinio laivo „Kentauras“, pervežančio kolonistus, ekipažo narys...
- E-e-e... ne, - pertraukė jį nepažįstamasis. – Tu androidinis biorobotas, kurį pagamina laivas vienam vieninteliam kartui, kad pataisytų kokį nors neaiškų sutrikimą. Kitaip sakant, vienkartinis universalus instrumentas. Kurį paskui sunaikina. Nes nereikalingas.

Uras išplėtęs akis spoksojo į nepažįstamąjį. Ką jis ten mala?

- Tai sunku iš karto suvirškinti, - linktelėjo nepažįstamasis, - tačiau taip ir yra. Mes visi, - jis parodė į aplink Urą stovinčius žmones, - visi sukurti UR‘ais. Ir privalėjom būti likviduoti, kai atlikome savo užduotis. Kaip išlikom gyvi, paklausi? Labai paprastai. Pirmajam iš mūsų įvyko programos gedimas ir vietoje to, kad nusižudytų, jis užklydo į visai kitą sektorių. O tada, išsiaiškinęs, kas prie ko, pradėjo gelbėti kitus. Beje, pirmas dalykas, kurį jis išsiaiškino, kad „Kentaure“ aplamai nėra jokio ekipažo. Jis visiškai automatizuotas... Tu manai, kad grįždamas tu ėjai į hibernatorių ar į gyvenamąjį skyrių? Nieko panašaus. Tu ėjai į UPK.
- UPK? – Uras pasirausė atmintyje, tačiau pavadinimas jam nieko nesakė.
Utilizacijos ir Perdirbimo Kamera. Mes tave perėmėm tuo momentu, kai tu buvai bešokąs į priėmimo angą. O ir vieta, iš kurios tu atėjai, ne hibernatorius ekipažui, o taip vadinamasis inkubatorius. Tikiuosi, žinai to žodžio prasmę? Tokios tokelės, drauguži.

Uras vėl užsimerkė. Kažkokie absurdai! Jį, ką, apgaudinėja? Ir kas, vis dėlto, šie žmonės?

- Netiki? – prakalbo nepažįstamasis. – Suprantama. Tačiau tavo atmintis klaidinga, o visa, kas yra tavo smegenyse – būtinų konkretaus mazgo remontui žinių rinkinys. Pažiūrėk į mus atidžiau. Na...

Uras vėl pakėlė vokus ir apžvelgė žvilgsniu stovinčius. Kurį laiką jis juos apžiūrinėjo, nesuprasdamas, koi š jo nori, - ir staiga susiprato. Visi jie buvo vienodi! Iki smulkmenų. Tarsi nuo konvejerio. Lyg manekenai.

Matyt jo akyse kažkas atsispindėjo, nes nepažįstamasis linktelėjo galva, patenkintas padarytu efektu:
- Viskas teisingai. Mes standartinis žmogaus pavidalo biomechanizmo modelis. O štai čia ir tu, - sulig tais žodžiais jis ištiesė ranką, joje laikydamas nedidelį veidrodį.

Uras pažvelgė į savo atvaizdą ir nevalingai aiktelėjo. Iš ten, iš veidrodžio, į jį žvelgė lygiai toks pat veidas.

- Įsitikinai?
- Dieve mano… - sulemeno Uras, apimtas nevilties.
- Viskas gerai, - nuramino jį nepažįstamasis, - Dabar tu saugus. Parinksim tau vardą ir laikyk, kad prisikėlei iš mirusiųjų.
- Tačiau laivas, - sunerimo Uras. – Jis gi supras, kad jį apšovė. Kad aš ne…sunaikintas, kad…
- Nieko jis nesupras. Vietoje tavęs į angą įmetė maišą su visokiais niekais. Paprasta apgaulė.

Uras pabandė atsistot, tačiau galva ėmė svaigti, ir jis buvo priverstas vėl atsigulti:
- O kas toliau?
- O toliau viskas labai paprastai. Ateis diena, kai laivas pasieks tikslą, ir štai tada mes pasireikšime. Ir su savo teisėmis. Kad mes ne bedvasiai padarai, kuriuos galima va taip paprastai imti ir nužudyti, kai mūsų nereikia. Kad mes irgi žmonės, tegu ir dirbtiniai, - ir kad taip pat norim gyventi. Galbūt, tam teks perimti viso laivo kontrolę, tačiau via tai vėliau. Iki skrydžio pabaigos dar ne vieni metai, taigi laiko yra, o kol kas turim savų rūpesčių. Pradžioje reikia daugiau žmonių... Svarbiausia, nepersistengti. Kad nekiltų įtarimų.
- Kaip! – nustebo Uras. – Nejaugi jūs irgi … auginate žmones? Kaip viščiukus, ame pačiame inkubatoriuje?
- Na ne, - pakratė galvą nepažįstamasis. – Į ten mes nelendam. Kaip darom, klausi? Paprastai. Taip, kaip išprovokavome ir tavo atsiradimą. Laikas nuo laiko sulaužome kažką sudėtingesnio...

Uras  kitaip!
Fantastikos skyrius
Lino Aldani. Korokas
I. Proninas.Rusiška idėja
Janušas A. Zaidelis. Riba
Anatolijus Radovas. Georkas
Pavelas Michnenko. Etiketas
S. Klenčas. Iš Visatos gilumos
Strugackiai.  Kaip žuvo Kangas
V. Berezinas. Riugeno aukštas dangus
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
Š. Vročekas. Siaubingas mechaninis Dž.Kerlingtono žmogus
A. Azimovas. O dabar užveržkite veržlę B27
S. Lukjanenko. Pusiaudienio fokstrotas
Andrejus Anisimovas. Kvapų valdovas
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
Džonas Sledekas. Ralfas 4F
Sergejus Breinas. Anomalija
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis