Kai galva užimta problemos sprendimu, darbas nenutrūksta nė minutei.

Pats pavasario gražumas, šilta sekmadienio diena. Dangoraižiai blykčiojo langais.

Čiulbėjo paukščiai.

Vaikštinėjau kieme su šešiamečiu sūnumi Vladiku, mokiau važiuoti neseniai jam nupirktu dviračiu.

Mūsų skyrius jau ketvirtus metus ieškojo galimybės panaudoti „kurmiarausius“.

Kurmiarausį aptiko gravitacinio linziavimo metu. Pradžioje jį laikė tam tikra anomalija; duomenys visai nesiderino su ankstesne kosmoso tyrimo patirtimi.

Ilgos paieškos atvedė prie planetinio masto reikšmės atradimo. Iškiliausių teoretikų manymu, materija įgali pralaužti fizikinę erdvę ir pranikti iš vienos kosmoso srities į kitas, gana tolimas.

Gravitaciniai pliūpsniai, vykę ankstyvojoje Visatoje, pakankamai stipriai suglamžė ir suplėšė erdvės audinį. Taip ir atsirado spragos, kažkas panašaus į „kurmiarausius“, turinčio daug bendrumų su „juodąja skyle“. Tačiau „kurmiarausiai“ neturi horizonto.

Tie kanalai veikė, grubiai tariant, anapus erdvės, o reiškia, ir laiko, - t.y., akimirksniu. Ir materija buvo perpumpuojama abiem kryptimis.

Visatos plėtimasis susilpnino ryšį – nes gerokai sumažėjo lokalus erdvės kreivumas.

Tačiau įėjimai-išėjimai neišnyko, tiesiog jų žiotys dabar nelietė mūsų kontinuumo.

Siekiant priversti veikti „kurmiarausį“, kad būtų galima juo pranerti, reikalinga neigiamo potencialo energija, reikia vadinamosios „egzotinės materijos“.

Prieiga prie „kurmiarausio“ – galingas gravitacinis impulsas. Bent jau teoriškai...

Vladikas mynė pedalus; aš, prilaikydamas dviratį už vairo ir sėdynės. Ėjau greta, kol nesusidūriau su kolega Rogovcevu, ėjusiu iš parduotuvės su pilnu krepšiu pirkinių. Jis gyveno gretimoje laiptinėje.

Stabtelėjome, pasisveikinome.

Kolega prakalbo mums abiem rūpinčia tema. Įžanga tam nebūtina.

- Vėl paskaičiavau... – atsiduso Rogovcevas ir perėmė krepšį iš kairės rankos į dešinę. – Kompiuteriniame modelyje, aišku, primečiau... Viskas remiasi „egzotine materija“ – nors pasiusk. Be jos „kurmiarausis“ susiploja.

Jis atrodė nusivylusiu.

- Kas dar pasufleruotų, kas tai per materija, - atsakydamas atsidusau aš. – „kur ir kodėl... „Kurmiarausis“ turi būti praeinamas kiaurai. Kitaip – tiesiog neįdomu.

Timptelėjęs mano striukės rankovę, Vladikas tarė:
- Tėti, tada geriau ieškoti kurmio.

Sūnus pasakė rimtai. Jis nuoširdžiai norėjo mums padėti.

- Idėja nebloga, - šyptelėjo Rogovcevas. Perbraukė ankstyvą plikę. – Gal užsiimsi? Ne veltui juk vaiko lūpomis...
- Mažylio... – timptelėjau Vladikui ant nosies kepurę su Disnėjaus personažais, pašiaušiau trumpus plaukus virš apykaklės. – Ach tu, vargeli pagalbininke. Kurmiai kosmose negyvena.
- O kas iškasė kurmiarausius? – Vladikas nutempė kepurę atgal ir susiraukė, apmąstydamas jam akivaizdų prieštaravimą.
- Klausimas dėsningas,.

Mudu su kolega viską suvedė į juokus, tačiau pokalbis įstrigo atmintyje.

Vaizdas, susidaręs sūnaus galvoje, nedavė ramybės, neramino. Parengiau žinutę „aukščiau“.

Joje prašiau leisti panaudoti visą aparatūrą maksimaliu galingumu.

Vadovybė spyriojosi.

Kam to reikia tiriant makroobjektą? Ir taip didelės energijos sąnaudos.

Aš spyriausi. Argumentavau kaip tik galėjau.

Minėjau sąstingį, postūmių nebuvimą tiriant „kurmiarausius“.

Galiausiai savo pasiekiau.

Po trijų mėnesių aparatūra aptiko „kurmį“. Jį susekė išeinant iš „kurmiarausio“.

Jis jų nerausė erdvėje. Jis jais naudojosi persikėlimui.

O tada aptikom dar du.

Jie judėjo neįtikėtinu greičiu, atlikdavo Žemės laivams neįmanomus manevrus, kartais – neįsivaizduojamai smailais kampais, visai nestabdydami. Dūko tarsi vaikai.

Patyrėme šoką, kai supratome, kad tai gyvos būtybės

„Kurmialogija“ tapo įtakinga, sparčiai besuvystančia kryptimi..

Mane paskyrė vadovauti programai.

Visi buvo karštligiškai susijaudinę.

Jei gali „kurmiai“, kodėl negalėtų žmogus?

Tik liko ne visai aišku, kaip tos gana stambūs rutulio formos būtybės, visai neturinčios techninės įrangos, išgyvena kosmose, kai temperatūra vos 2-3>SUP>oK, t.y., vos aukščiau absoliutaus nulio, visiškame vakuume?

* * *

Skubiai buvo surengta stambi ekspedicija į „kurmiarausio“ apylinkes.

Laimei, „kurmiai“ mūsų laivų neišsigando. Elgėsi draugiškai. Ir rodė vaikišką smalsumą.

Kaupėsi informacija.

Gyvas prisitaikymas prie išorės sąlygų.

Stebėjimai parodė: „kurmiai“ sugeria spindulinę žvaigždžių energiją. Jiems pakanka, nepaisant gabaritų virš kilometro.

Valdo gravitaciją, judėdami akimirksniu slopina inerciją.

Akių neturi, tačiau nuostabiai orientuojasi.

„Kurmių“ metabolizmas mane labai mažai jaudino, dauginimosi būdai – irgi. Tegu tuo užsiima egzobiologai.

Mes dėmesį sutelkėme į „kurmių“ sugebėjimą naudotis „kurmiarausiu“.

Ir žmogaus sugebėjimą – panaudoti gyvūnus.

Aš pirmasis priartėjau prie jų, išėjęs į atvirą kosmosą. Jaučiau tam tikrą jaudulį. Jaučiau geranorišką dėmesį iš jų pusės.

Kaip gyvos būtybės, „kurmiai“ buvo labai dideli. Buvau labai mažytis. Negrėsiau niekuo.

Jie patikėjo žmogumi, vadinasi – žmonija. Leido liesti, vaikščioti kūnu.

Žvėriukai pagaudavo netgi parazitinį spinduliavimą – sukeltą sistemų elektromagnetinių bei šiluminių bangų, skafandrų įrangos.

Račiau ypač „kurmiams“ patiko iš mūsų siųstuvų sklindančios radijo bangos – „kurmiai“ gardžiavosi tradicinių darbinių diapazonų bangomis tarsi delikatesais.

Mums pavyko prisijaukinti žvėriūkščius.

Būdami be pilnaverčio proto, „kurmiai“ buvo gana sumanūs.

Pradėjome dresiravimą. Taikyta „sausainio“ taktika.

Prižadėjau pašalinti bet kurį kolegą, jei tas bent cyptels apie „bizūną“.

Greitai paaiškėjo,kad „kurmiai“ gali gravitaciniu glėbiu „prisirišti“ laivus ir judėti kartu su jais; greitai ir be negatyvių pasekmių ekipažui.

Jau po mėnesio kiekvienas kurmis atsiliepdavo į individualų šaukinį. Noriai vykdė komandas, tarsi dideli šunys, kuriam malonumas tarnauti šeimininkui.

Negalėjau atsidžiaugti.

Patys „kurmiai“ vengė rodyti iniciatyvą, tik reaguodavo į žmonių veiksmus. Tarsi žvėriukai bijojo ką nors padaryti ne taip ir prarasti draugystę.

Kai baigėsi mūsų resursai, teko grįžti.

Buvo labai gaila nutraukti darbus. Tikėjomes, kad „kurmiai“ mūsų palauks.

Jie irgi nenorėjo skirtis. Tiek, kad nuėjo paskui mus. Skrido iš paskos gerokai atitolę. Todėl juos pastebėjome tik vietoje.

„Kurmių“ vizitas daugeliui sukėlė nerimą. Girdėjau priekaištų apie neatsakingumą. Ir dėl to, kad lengvabūdiškai pavojų sukėlėme visai žmonijai.

Svečius norėjo išstumti už galaktikos ribų.

Tačiau „kurmiai“ parodė delikatumą. Susirinko anapus Mėnulio orbitos. Ten ir laikėsi. Navigacijai netrukdė.

Mums nebuvo ką su jais dalintis. Jie gyveno kosmose, o nei planetos, nei jų palydovai žvėriukų netraukė. Juos viliojo tik žmonės.

Aš užtikrinau, kad „kurmiai“ kontroliuojami. Parodžiau žvėriūkščių įgūdžius, jų pasirengimą bendradarbiauti. Karinių kosmoso pajėgų laivai reguliariai patruliavo jų zonoje.

Pamažu baimės nuslopo.

Žvėriukai įvertino tą aplinkybę, kad aplink Žemė tokia gausa skanių radijo bangų. Savo ruožtu, mūsų grupei buvo paprasčiau atlikti darbus, stebėjimus.

Reikalai judėjo į priekį.

Sukurta metodika nepasižymėjo sudėtingumu.

Laivas judėjo „susijungimui“. Vyko kartu su „kurmiu“ link „kurmiarausio“. Su „kurmiu“ atlikdavo persikėlimą. Tokia pat tvarka sugrįždavo.

Jau buvo sudarinėjami žvaigždėlapiai kitame kanalo gale.

Buvau įsitikinęs, kad su laiku „kurmiai“ mus nuves ir prie kitų „kurmiarausių“.

Taip pat buvau įsitikinęs, kad bus surasta daug žvėriukų. Vargu ar jie tėra tik trys – be gali besiplečiančios Visatos platumose.

„Kurmiams“ patiko keliauti su žmonėmis ir gardžiuotis radijo bangomis.

Dar patiko, kai apie juos galvoja su simpatija: žvėriukai reagavo į emocijas.

Mano dūšia dainavo.

Kuo ne „egzotinė materija“? Gyva „egzotinė materija“, geranoriška, paklusni. Turinti nuostabių savybių. Pasaulio stebuklas.

Kaip tokia galėjo atsirasti – dievas težino. Milžiniškuose dujų debesyse velniai žino ko yra, tame tarpe paprasčiausios organikos. Galbūt, kažkur tai, sutankėjus debesiui, veikiant gravitacijai, šis specifinė gyvybė ir atsirado?

Pasigirdo skeptiškų pasisakymų.

Metodika nepatikima, pažeidžiama. Žmonės bus priklausomi nuo besmegenių tvarinių nuotaikos.

Kur nuves tokia priklausomybė?

Aš prieštaravau. Tūkstančius metų esame priklausomi nuo naminių gyvūnų.

Kodėl ne?

„Kurmiai“ turėjo tai, ko reikėjo žmonėms. Žmonės turėjo tai, ko reikėjo „kurmiams“. Neblogas pagrindas bendradarbiavimui.

Kūrėme planus.

Ir staiga – „kurmiai“ dingo.

* * *

Jų paieškos nieko nedavė.

Skeptikai džiūgavo.

„Kurmių“ nebuvo nei prie Žemės, nei „kurmiarausio“ apylinkėse.

Kodėl pasitraukė? Ar besugrįš?

Gal pas juos tuoktuvių metas arba kažkas panašaus į sezonines migracijas?

Egzobiologai negalėjo nieko tikra pasakyti.

Praėjo du mėnesiai. „Kurmiai“ nepasirodė.

Visų vilčių žlugimas. Žmonijos masto nesėkmė.

Kritau į depresiją. Vos nepradėjau gerti.

Esant tokiai liūdnai būsenai sulaukiau Glebo, astronomo, vaikystės draugo, skambučio. Jis norėjo pasimatyti su manimi.

Glebas darbavosi observatorijoje, įkurtoje kitoje Mėnulio pusėje.

Observatoriją uždarė profilaktikai, visą, pilnai, ko anksčiau niekada nėra buvę.

Darbuotojams pasiūlė eiti apmokamų atostogų savaitei, skristi į Žemę. Visi pakluso.

Glebas negalėjo leisti pauzės savo stebėjimuose. Išvykdamas iš Mėnulio, ant uolos sustatė savo aparatūrą, privačia tvarka.

Skiriamoji geba mažesnė, tačiau bent trūkio nebus.

Grįžęs Glebas ištyrė įrašus. Iškart paėmė atostogas savaitei – atseit, nepailsėjo.

Atėjo pas mane vakare, kai namuose buvo ir žmona, ir sūnus.

Supratau, kad svečias nori pasikalbėti vienumoje. Užsidarėme kabinete.

Jis į nešiojamą kompiuterį įstatė flešiką:
- Pažvelk. Atrodo, tai susiję su tavo problematika.

Įrašo kokybė nedžiugino. Vaizdui gerokai trūko ryškumo, smulkios detalės buvo neįžiūrimos. Fokusavimas ne tas. Ir rakursas nesikeitė, duotu atveju buvo nepatogus. Kamera vis tik buvo nustatyta tolimų žvaigždžių stebėjimui.

Tačiau mano draugas apdorojo įrašą. Tai kas svarbiausia, pamatyti pavyko.

Keli karo laivai apsupo „kurmį“, priversdami pasitraukti.

Pradėjo laižyti lazeriu, iš arti.

Lazerius panaudojo ir kiti laivai, neprileisdami gentainių.

„Kurmis“ trūkčiojo. Tada nurimo.

Nejudantį „kurmį“ nuvilko į karinę bazę „Mėnulis-1”.

Paaiškėjo, kodėl observatorijos darbuotojus išsiuntė į Žemę.

Mano vidus tarsi šerkšnu pasidengė:
- Taip, susiję su problematika... Pasidarysiu kopiją?
- Flešikas tavo.

Dėl visa ko pasidariau 5 kopijas; 4-ias paslėpiau patikimose vietose.

Vieną pasiėmiau į institutą. Nuėjau pas vadovybę.

Peržiūrėjusi įrašą, vadovybė patylėjo, apmąstydama situaciją.

Uždavė tikinius, lauktus klausimus:
- Iš kur įrašas?
- Nesvarbu.
- Kas nors kitas matė?
- Kol kas ne. Manau, reikia pareikalauti pasiaiškinimų.
- Pareikalauti iš ko?
- Karinių kosmoso pajėgų vadovybės. Laivai kariniai. Įvykdytos žudynės.
- „Kurmiai“ nėra tavo nuosavybė. „Kurmiai“ taip pat nėra turtu, perduotu tavo skyriui moksliniams tyrimams atlikti. Laukiniai žvėrys, ir dar be to ne iš Žemės.
- Nužudyta gyva būtybė, turinti teisę gyventi.
- Pagal veikiančius įstatymus, bet kokia gyva būtybė, aptikta už Žemės ribų, tėra objektas, jokiu būdu nesanti teisės subjektu.
- Tačiau KKP savivaliauja!.. Institutui padarytas mokslinis nuostolis! Žmonijai atimta galimybė tirti tolimąjį kosmosą panaudojant „kurmiarausius“!
- Didesnę tyrinėjimų dalį finansuoja Gynybos ministerija. Nori netekti darbo?
- Apsimesim, kad nieko nenutiko?..

Vadovybė, pamąsčiusi, ištarė:
- Gerai, pasiųsim užklausimą. O tu pažadėk neplatinti įrašo.

* * *

Po mėnesio buvo gautas atsakymas. Man jį parodė, pasikvietę „į viršų“.

Skaičiau dokumentą sukandęs dantis.

KKP laivus užpuolė „kurmiai“. Savigynos tikslais jie buvo priversti panaudoti lazerius. Gyvūnai pasitraukė.

Nė žodžio apie tai, kad nužudytas „kurmis“, nė žodžio apie tai, kur randasi negyvas jo kūnas.

- Briedas! – pasipiktinau. - „Kurmiai“ draugiški! Nepuolė žmonių!

Vadovybė į mane žvelgė su gailesčiu:
- Ar turi kokį nors pagrindą abejoti?... Dokumentas gautas iš labai gerbiamos, aukštos instancijos – KKP štabo.

Įpykęs išėjau iš kabineto.

Mane drebulys krėtė visą dieną.

Naktį, kai įrašą talpinau Tinkle, krėtė mažiau.

Kilo negirdėtas skandalas. Įtakinga „žaliųjų“ partija užsipuolė KKP.

Štabas buvo priverstas teisintis. Versija, tarp kitko, buvo pateikiama ta pati.

Netrukus įvyko tai, ko nesitikėjau.

Kažkas iš KKP, matyt, graužiamas sąžinės, o gal iš nevilties, nutekino informaciją žiniasklaidai.

Kilo audra. KKP štabo versija subyrėjo – žilaplaukiai vyrai su žvaigždėmis antpečiuose atrodė labai blyškūs.

Tačiau ką tai galėjo pataisyti?

Dabar suprantu: tai kas nutiko, buvo neišvengiama.

„Kurmiai“ pernelyg patiklūs. Su žmonėmis taip elgtis negalima.

Daugelį domino, kas „kurmių“ viduje.

Ir kame beinercinio judėjimo, kurį buvo tobulai įvaldę, paslaptis. Kokie vidaus organai leidžia jiems valdyti gravitaciją, nardyti pro „kurmiarausius“, o ir įprastinėje erdvėje išvystyti tokius milžiniškus greičius, apie kuriuos žmonės nė nesapnavo.

Idėja išoperuoti „kurmį“ kilo karinio profilio įstaigoje.

Viską, aišku, darė didžiausioje paslaptyje.

Pasirinko patį patikliausią ir mažiausią, skyriuje vadintą Pagranduku.

Keista, kad Pagrandukas juos prisileido, juk pajusdavo nusiteikimą. Matyt, kariškiai naudojo šalmus, ekranuojančius smegenų sroves. Arba „kurmis“ nesitikėjo, kad žmonėms gali jam pakenkti. Mes tai nekenkėme.

Septyni karo laivai draugiškai priartėjo prie Pagranduko ir išskleidė tinklą.

Apraizgę, tempė į Mėnulį, kad susidorojimo nesimatytų iš Žemės.'

Matyt, „kurmis“ tai suprato kaip naują žaidimą.

Visai nesipriešino – jį sočiai šėrė skaniomis radijo bangomis.

„Kurmio“ oda tvirta.

Tik kovinis lazeris – ne buitinis elektrinis žibintuvėlis.

Pajutęs baisų koherentinio spinduliavimo smūgį, Pagrandukas ėmė rautis.

Tvirtas nanoanglies gijų tinklas atlaikė.

Stora „kurmio“ oda sugerdavo įvairias spinduliuotės rūšis. Tačiau, aišku, ne tokio intensyvumo, ne tokiso griaunamosios galios.

Tikriausiai, jis staugė iš skausmo.

Prie jo nuskubėjo gentainiai. Juos iškart nuvijo lazerių salvėmis.

Esu įsitikinęs, Pagrandukas būtų sugebėjęs apsiginti, nublokšti laivus, nužudyti žmones krytingu gravitaciniu smūgiu.

Tą galėjo ir jo gentainiai. Juk jie susitvarkydavo su „kurmiarausiu“.

Nieko nedarė.

Įtariu, kad pas „kurmius“ žudyti nepriimta.

Pagrandukas dar buvo gyvas, kai robotai ėmė gilinti, plėsti susidariusią įpjovą.

Lygiagrečiai buvo atliekamas kruopštus skenavimas – fiksuojama vidaus organų veikla.

Iki paskutinės akimirkos, kol gyvybė nepaliko Pagranduko...

Štai kodėl pasitraukė „kurmiai“. Štai kodėl sulindo į „kurmiarausį“ ir daugiau juo nesinaudoja. Nesirodo ir žmogaus įsisavintoje kosmoso dalyje.

O jei tai visiems laikams?

Už niekšybę, apgavystę neatleidžia. Nei žmonės, nei gyvūnai.

Manau, „kurmiai“ nesusidurdavo su kitų būtybių agresija, žiaurumu.

O gal aplamai mes buvome pirmosios gyvos būtybės, kurias jie sutiko.

Galiu įsivaizduoti, kaip jie nusivylė.

Aš pats nepaprastai nusivyliau.

* * *

Skrodimo duomenys užslaptinti. Vis tik kareivos toli nepasistūmėjo. Iki šiol žmonija neįstengia pasinaudoti „kurmiarausiais“.

Man bloga.

Ir gėda.

Kuo daugiau galvoju, tuo blogiau jaučiuosi.

Kaip išmelsti atleidimą?

Mano sūnaus patarimas vėl aktualus.

Nors priežastis jau visai kita.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Daugiaveidis Marsas
Hipotezės: sliekangės
Julija Zonis. Megido
V. Gvozdėjus. Pabėgimas
A. Krasnobajevas. Bedugnė
Valerijus Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
V. Gvozdėjus. Kosmoso baisūnas
V. Nazarovas. Pažeidėjas
V. Vasiljevas. Varna kišenėje
Gyvenimas vietoje gyvenimo
S. Lemas. Albatroso nelaimė
S. Loginovas. Olandiškas sūris
D. Bilenkinas. Gyvybės dykuma
Voldemaras Baalis. Eksperimentas
Lino Aldani. Įsakymai neaptarinėjami
Viačeslavas Nazarovas. Suprų sukilimas
Ateiviai kine: nesibaigianti kosminė odisėja
A. Klarkas. Informacijos nutekėjimas
S. Klenčas. Iš Visatos gilumos
Jurijus Glazkovas. Juodoji tyla
V. Gvozdėjus. Natūraliu būdu
M. Jako. Protingumo testas
V. Zegalskis. Patrulių tarnyba
Janušas A. Zaidelis. Riba
R. Jangas. Žydra dirva
Prekiautojai skausmu
Raudonoji ... planeta
L. Aldani. Korokas
K.S.N.
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis