Kultūrinis „Užburtosios fleitos“ fonas

V. Mocartas (1756-1791) ir libretų autorius Emanuel Schikaneder’is4) (1751-1812) gyveno ir kūrė didelio susidomėjimo Egiptu laiku. Tad egiptietiški „Užburtosios fleitos“ motyvai galėjo patenkinti publikos smalsumą apie egzotinę ir magišką kultūrą.

Daugiau kaip prieš tris tūkstančius metų valdant Ramziui II valdininkai aplankė savo šalies senovės paminklus, nusižeminę sustoję priešais Gizos piramides, kurioms jau buvo per tūkstantį metų. Pradedant 6 a. pr.m.e. graikų keliautojai ėmė aprašinėti savo matytus stebuklus. Tačiau net rodos nepajudinama Egipto kultūra neišvengė pokyčių. Ir čia didelis krikščionybės indėlis į daugelio jos elementų nuosmukį – ji griovė šventyklas ir naikino papročius. Vienu taikiniu tapo ir rašto sistema. Hieroglifai buvo nepriimtini, nes vaizdavo įvairius dievus. 394 m. Filų salos (Egipto pietuose) Izidės šventyklos žyniai užrašė paskutinį hieroglifą. Islamo iškilimas irgi prisidėjo prie senovės Egipto kultūros nykimo. Šios religijos kreipė keliautojus į Jeruzalę ir Meką. Kai kurie jų dar pasiekdavo Gizą, tačiau plotai į pietus liko „terra incognita“.

Renesanso laikotarpiu papūtė nauji vėjai, nuo Egipto paslapčių nupūsdami smėlį. Europiečiai, ieškodami savo šaknų, aptiko graikų liudijimus apie Egiptą. O 1453 m. kritus Konstantinopoliui, gautas naujas impulsas, nes jo bibliotekos saugojo naujus senovės raštus. Įdomu, kad senovės autoriai (gal tik išskyrus Pitagorą), karštai trokšdami žinių, neskyrė laiko egiptiečių kalbos mokymuisi1). Dar daugiau, jų dauguma jų paliktų paliudijimų nėra patikimi. Tačiau jie vis tik neabejotinai kaitino naujos kartos mąstytojų protus.

Netrukus išsiliejo naujų šaltinių srautas. John Greaves5) (1602-52) iš Oksfordo paskelbė „Pyramidographia arba pokalbis apie Egipto piramides“ (1646). Atradimai iš Egipto tvindė Europą. 18 a. pabaigoje tvarkingi slėnių, paminklų ir statulų piešiniai greta realistinių aprašų naudoti publikacijose. Tarp jų išskirtini danų jūrininko Frederick Norden'o (1708-42) gausiai iliustruotos kelionės, po jo mirties kelis kartus išleistos po 1751 m. iki šimtmečio pabaigos, o taip pat Dublino arkidiakono Richard Pococke (1704-65) populiari knyga „Rytų aprašai“ (1743), kuri taip pat leista kelis kartus. Kartu su šiuo pastoviu informacijos srautu lygiagrečiai vyko ir intelektualinės faraonų kultūros apmąstymai. Vis tik daug kas tebuvo spekuliacijų ir mokslinių faktų mišinys. Tokio keisto derinio pavyzdžiu yra Athanasius Kircher’io (1602-80) studija apie koptus – išlaikiusius paskutinę egiptiečių kalbos fazę, kai toji buvo užrašoma jau daugiausia graikų abėcėlės raidėmis. Šis labai išsimokslinęs jėzuitas buvo įsitikinęs, Opera Užburtoji fleita kad senovės egiptiečiai turėjo slaptų žinių. Tačiau jis suklydo manąs galįs iššifruoti Egipto hieroglifus, perteikiančius, jo manymu, filosofinius dalykus. Jis tuos tikėjimus jungė su jėzuitų požiūriu. Pvz., jis Hermes Trismegistus, sugraikintą ir transformuotą Toto versiją, laikė hieroglifus išradusiu pranašu.

Kircherio atvejis puikiai iliustruoja Švietimo laikmečio egiptologiją, kai moksliniai dalykai painiojami su nemokslinėmis fantazijomis sudarant įspūdi, kai tai mistinių dalykų žemė. Biblijoje Egiptas vaizduojamas kaip šalis, kurios valdovas sapnavo pranašiškus sapnus ir kurio magai mokėjo Dievo stebuklus suderinti su savo magijos menu. Pats Aleksandras Didysis buvo karūnuotas garsiojo Siwa orakulo, todėl jis norėjo būti palaidotas būtent čia. Ir imperatorius Adrianas keliavo į Egiptą, kur jį sutiko ir sudomintas magų. Anot legendos, Pitagoras pasišaukė erelį iš Egipto magų išmoktu menu, V. Šekspyras (1564-1616) kaitino amžininkų vaizduotę Kleopatros VII keista, panašia į apžavus, įtaka Markui Antonijui „Antonijaus ir Kleopatros tragedija“ (1607). Net šv. Antonijus buvo gundomas Egipto magijos. 18-me amžiuje tokį įsivaizdavimą palaikė tokios pjesės ir pasakos kaip Christoph Martin Wieland'o (1733-1813) pasaka iš “Dschinnistan”, kurioje Egipto burtininkas nešiojo piramidės formos kepurę.

Prie paslapties auros prisidėjo ir Egipto architektūra. Romėnai buvo taip susižavėję archaiškais Egipto paminklais, kad obeliskus, statulas ir kitką gabeno į Romą, kurias kartais statė dirbtinai į Nilo slėnį panašiame sukurtame kraštovaizdyje. Šie senovės reliktai tebebuvo matomi Renesanso ir vėlesniais laikotarpiais ir atsispindėjo 18 a. italo Giovanni Battista Piranesi (1720-78) ir šveicaro Johann Heinrich Lips‘o (1758-1817) graviūrose ar škoto David Roberts‘o (1796-1864) paveiksluose.

Nežinant tokių statinių kaip piramidės paskirties tik šliūkšteldavo žibalo į ugnį. Pamatymas savo akimis priblokšdavo, ką gerai iliustruoja Napoleono kareiviai, pamatę Luksoro šventyklą (1799), kai jie „spontaniškai išsirikiavo ir pagerbė ginklu“.

18 a. mokslininkams netgi kilo idėja, kad kinų kultūra gali būti kilus iš Egipto, kuris, atseit, kadaise užkariavo Kiniją. Jo pabaigoje buvo spekuliuojama, kad Notre Dame buvo pastatyta ant Izidės šventyklos pamatų. Prancūzų revoliucionieriai buvo taip „užburti“ Egipto, kad ant Bastilijos griuvėsių pastatė Izidės statulą, o taip pat naudojo senąjį Egipto kalendorių vietoje romėniškojo.

Vėlgi, Biblija teigė, kad Mozė mokėsi išminties Egipte (Apd. 7:22) ir kad Saliamonas yra išmintingiausias žmogus žemėje, išmintimi aplenkdamas net senovės Egipto išminčius (1 Kar 4:31). Graikų intelektualai (Solonas,  Pitagoras,  Platonas...) mokėsi pas Egipto žynius. Herodotas rašė apie egiptiečių išmintį ir paslaptis, kurių nelinkę kitiems perduoti. Ir kelis amžius Aleksandrijoje buvo geriausia biblioteka pasaulyje.

Hieroglifai, kol nebuvo iššifruoti, irgi laikyti slaptumo požymiu. Jie sieti su simbolinėmis prasmėmis. Nuo 1422 m. europiečiai sužinojo apie 5 a. Aleksandrijos mokslininko Horapollo traktatą „Hieroglyphica“. Horapollo manė, kad kiekvienas egiptiečių rašto ženklas perteikia daugybę simbolių ir prasmių, kurią keletą jis pateikė. Europos intelektualus, tokius kaip Gėtė (1749-1832), taip traukė Egiptas, kad jie naudojo net puodukus ir lėkštes, ištapytus egiptietiškais motyvais ir hieroglifais. Tai skatino Europoje kaupti egiptietiškus užrašus, pvz., Getė daug artefaktų surinko Veimaro muziejui bei asmeninei kolekcijai.

Ilgus amžius arabų gydytojai gydymui naudojo bitumą. Kai šis tapo sunkiau gaunamas, jie ėmė naudoti mumijas. Šią praktiką perėmė daugelis kryžeivių, kurie gabenosi jas namo ir tai tapo mada. Taip nuo 13 a. europiečiai mumijas naudojo žaizdų ir vidinių susirgimų gydymui. Poreikis buvo toks didelis, kad sukėlė plataus masto jų gabenimą iš šiaurinio Egipto. O muziejai siekė jas turėti savo kolekcijose. Daugelis šalių Egipte turėjo savo konsulus, turėjusius ginti jų interesus. Artefaktų gabenimas iš Egipto pasiekė milžinišką laipsnį. Konkurencija tarp šalių buvo labai smarki, pvz., prancūzų konsulas ant Karnako šventyklos kolonos įrengė mažą namelį, iš kurio per teleskopą galėjo stebėti savo „valdas“. Tai buvo ir kasinėjimų metas. Uolos buvo sprogdinamos dinamitu, o kasinėtojai, kaip kad Antonio Lebolo, dieną rinko artefaktus užsakovui, o naktimis – sau. Kai kurie jų net sunaikindavo artefaktus, panašius į turimus, vien tam, kad pakeltų kainą.

Krikščioniškasis veiksnys

Pagarbą Egipto išminčiai stiprino jos ryšis su krikščionybės ištakomis. 17 a. trys išsilavinę anglai išleido knygas apie Egipto kultūrą. Seras John Marsham‘as (1602-85) aptarė Senojo testamento chronologiją ir palietė Egipto senovės klausimus; John Spencer‘is (1630-93) pateikė lyginamąją Senojo testamento kultūrų analizę ir palygino žydų bei egiptiečių apeigas. Jis savo disertacijoje (1669) Urimą ir Tumimą kildino iš Egipto. O ir šiaip, Egiptas laikytas pasižyminčių geru kosmoso supratimu bei slaptų žinių šaltiniu. Opera Užburtoji fleita

Kažkaip buvo manoma, kad iš pagoniškų tikėjimo, egiptietiškas artimiausias krikščionybei. Taip Ralph Cudworth'as (1617-88) teigė, kad Egipto elito religija iš esmės monoteistinė (toks požiūris išliko iki 19 a. ir net, dalinai, perėjo į 20 a. 2)) ir kad Mozė Egipte gavo įvairių slaptų žinių, pravertusių Sinajaus kalne. Maždaug Mocarto laikais ortodoksinio egiptietiško įšventino koncepcija prigijo Vokietijoje. Istorikas Friedrich Schiller‘is (1759-1805) Mozės ryšį su Egipto paslaptimis aptaria „Mozės misija“ (1790).

Iš grupių, kurios laikytos pasisėmusios iš Egipto žinių, pažymėtina Fama Fraternitatis arba Rozenkreicerių brolija. Jos populiarumas 18 a. rėmėsi vis stiprėjančiu įsitikinimu, kad Mozė buvo įšventintas į Egipto paslaptis. Ir jie laikė, kad Šv. Markas išvalė jas nuo visų pagoniškų elementų. Taip pat buvo laikoma, kad alchemija irgi kai ką perėmė iš Egipto.

Rozenkreiceriai turėjo stiprią įtaką masonams. Jie tikėjo, kad Mozė slaptos žynių bendruomenės buvo įšventintas į senovines žinias (arkaną). Tą idėją sustiprino Jean Terrason‘o romanas „Setas“ (1731), aprašantis, kaip jaunas protagonistas buvo įšventintas į Izidės paslaptis slaptose Didžiosios piramidės patalpose. Įtakingi Švietimo epochos intelektualai (kaip Fridriko Didžiojo bibliotekininkas) įstojo į masonų ložes. 1770 m. masonų grupė paskelbė traktatą, tapusį egiptietiško įšventinimo pavyzdžiu, atseit įvestu pirmojo Egipto faraono.

Italų grafas Alessandro Cagliostro (1743-95) panaudojo naivias sampratas apie Egiptą pabandydamas jas sujungti su masonyste. Šis paslaptingas asmuo tvirtino pažįstąs žynius tebeegzistuojančiose požeminėse šventyklose, kurių ištakos yra prieš Mozės išėjimą. Įvairūs vadinamieji egiptietiški ritualai įsiliejo į masonų šakas Prancūzijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje.

1791 m., tais pačiais kaip ir atlikta Mocarto „Užburtoji fleita“ Inkvizicija pasmerkė Kaliostrą, popiežius Pijus VI (1717-99) jį įkalino, jo rankraščiai viešai sudeginti. Tačiau jo mintys tebeplito. Tačiau ne visi intelektualai pripažino tokias slaptas draugijas. Gėtė, pats būdamas masonu, 1791 m. užbaigė pjesę „Der Gross-Cophta“ (Didysis koptas), demaskuodamas Kaliostro tipo spekuliacijas.

Masonų magistras Ignaz von Born‘as, mokslininkas iš Vienos, 1784 m. paskelbė esė „Apie Egipto paslaptis“. Tyrinėtojai sutaria, kad tai įtakojo tiek Mocartą, tiek Schikaneder‘į3). O „Užburtoji fleita“ dar turi ir Terrason‘o „Seto“ elementų.

Pirmieji moksliškesni bandymai suprasti Egiptą vyko netrukus po Mocarto mirties. 1798 m. Napoleonas surengęs žygį į Egiptą į jį pasiėmė ir 150 mokslininkų būrį (geologų, geografų ir lingvistų), kurie sistemingai tyrė Egipto istoriją ir kultūrą. Vienas „lobių“ buvo Rozetės akmuo (dabar Londono Britų muziejuje), padėjęs atskleisti hieroglifų paslaptį. Jame žynių tarybos įsako tekstas buvo surašytas hieroglifais (viršuje), demotiniu (liaudies) raštu (viduryje) ir graikiškai (apačioje). Tai davė paskatą dideliam rašytinės informacijos vertimui.


Pastabos

1) Apie Egiptą rašę romėnai apie jį žinojo netgi mažiau nei graikai, išskyrus nebent Apelėją, parašiusį „Metamorfozes“ (Auksinis asilas). Apie romėnų rašinius apie Egiptą žr. Herwig Maehler. Roman Poets on Egypt// Ancient Perpectives on Egypt, ed. Roger Matthews and Cornelia Roemer, 2003), p.203-215

2) Vienu 19 a. mąstymo pavyzdžiu yra Sigmund Freud, Moses and Monotheism, trans. Katherine Jones (New York: Alfred A. Knopf, 1939).

3) Jacques Chailley, The Magic Flute, Masonic Opera: An Interpretation of the Libretto and the Music, trans. Herbert Weinstock (New York: Alfred A. Knopf, 1971)

4) Emanuelis Šikanederis (Emanuel Schikaneder, 1751-1812) – vokiečių operos dainininkas (baritonas), dramaturgas, libretų kūrėjas, plačiausiai žinomas libretu operai „Užburtoji fleita“. Su V. Mocartu susipažino savo trupės 1780 m. gastrolių į Zalcburgą metų, o „Užburtosios fleitos“ premjeroje pats suvaidino Papageno. Kaip ir Mocartas, buvo masonu (priklausė ložei „Karlas trims raktams“). Persikėlė į Vieną ir vėliau bendradarbiavo su L. van Bethovenu; šis rašė muziką pagal „Vestos ugnis“ libretą. Viso parašė apie 55 pjeses ir 44 libretus.

5) Džonas Grivezas (John Greaves, 1602-1652) – anglų matematikas, astronomas ir antikvaras. Keliavo po Rytus ir rinko senovinius rankraščius. Buvojo Kaire, kur tyrė piramides. Skirtingai nuo tada paplitusios nuomonės, teigė, kad jas pastatė ne žydai, o egiptiečiai, o, remdamasis arabų šaltiniais, teisingai nurodė jų paskirtį.

Papildomai skaitykite:
Naujoji banga
Chaosmo estetika
Aklieji vargonų virtuozai
Korėjos tradicinė muzika
Kipras - Ignalinos krašto legenda
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Čiurlionis: ar žinai, kas tai yra erdvė?
Paskutiniai metai, paskutiniai kūriniai
Aš jį išsunkiau savo nevaržomais jausmais
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Žiūrovo nuostaba kūrinio suvokimui
Don Campbell. Mozarto muzikos galia
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
Ar ilgai gyvuos koverių kultūra?
T. Ševčenkos „Akloji su dukra“
Menininko ir jo kūrinių klajonės
Knygos, kurios mokė nesimokyti
Mineapolis-Hanojus-Vilnius
Susitikimai BLITZ klube
Prerafaelitai
Meno skiltis
Vartiklis