Ignalinos krašto legenda

Ignalinos kraštas padovanojo Lietuvai dainių, tapusį nacionalinio teatro legenda – Kiprą Petrauską (1885- 1968). Gimė jis Ceikinių kaime 1885 metų pabaigoje liaudies dailininko, vargonininko, muzikos instrumentų meistro Jono Petrausko ir skardžiabalsės Palūšės parapijos giesmininkės Juozapotos Rastenytės šeimoje.

Vyriausias Petrauskų sūnus Mikas, senstant tėvui perėmęs iš tėvo vargonavimą, suvokė neeilinius Kipro gabumus, reikliai ugdė juos. Su Miku persikėlė į Obelius. M. Petrauskas, išvažiavęs studijuoti į Peterburgo konservatoriją, paliko 15-us metus einantį Kiprą. Nedaug dievo meilės teturėjo jaunasis vargamistra. Klebonas dažnai parsivarydavo jį iš paupio mišių giedoti. Kas žino, gal ir būtų jis likęs tuo nežinomu liaudies menininku, jei ne brolis Mikas, kuris 1906 m. Vilniuje statė savo operą „Birutė“ ir patikėjo Kiprui Birutės brolio vaidmenį.

Kipras Petrauskas 1907 m. K. Petrauskas jau Peterburgo konservatorijos prof. S. Gabelio dainavimo klasės mokinys. Studijuodamas dalyvavo rusų pianisto profesoriaus A. Ziločio rengiamuose koncertuose, dainavo grafo Šeremetjevo koncertuose ir kt. Atostogų metu K. Petrauskas kartu su kompozitoriumi S. Šimkumi surengė koncertus Seinuose, Kaune, Rygoje. 1911 m. debiutuoja Maskvos Didžiajame teatre. Akyse vieni rūkai, galvoje – triukšmas. Bet kai spektaklį baigiau, pajutau, kad esu stumiamas į sceną. Ir buvau džiaugsmingai nustebintas, kad publika mane taip nuoširdžiai, džiaugsmingai priėmė. Sugrįžęs į Petrapilį, nuo gegužės 1 d. pasirašiau sutartį kaip Marijos teatro artistas, gavau avansą, nusipirkau pora kostiumų ir dideliu ponaičiu atvažiavau į Lietuvą vasaroti“ (iš K. Petrausko atsiminimų).

Prasidėjo jauno menininko triumfo žygis. Meistriškumas augo su kiekviena nauja partija. Marijos teatro scenoje K. Petrauskas sukūrė apie 40 vaidmenų, stebindamas vokalo ir vaidybos harmonija. Nuo to laiko prasidėjo K. Petrausko ir F. Šaliapino (1873-1938) didelė kūrybinė ir asmeninė draugystė. Mūsų menininkas talentingai perėmė rusų scenos milžino pamokas. Taip pat aktyviai dalyvavo Peterburgo lietuvių bendruomenės veikloje: dainavo koncertuose, muzikiniuose vakaruose, o surinktas lėšas dažniausiai skirdavo labdaringiems tikslams. Vėliau F. Šaliapinas lankydavosi Lietuvoje, o jo 1934 m. gastrolės Kaune tapo reikšmingu Lietuvos operos įvykiu. Menininkai dažnai kartu gastroliuodavo užsienio šalyse.

1920 m. K. Petrauskas į Lietuvą grįžo jau subrendęs garsus menininkas. Tuo metu Kaune susikūrusi Lietuvių meno kūrėjų draugijos muzikos sekcija jau svarstė lietuviškos operos įkūrimo galimybes, ieškojo repertuaro, būrė artistus, muzikantus. Šią istorinę misiją realiai įkūnijo K. Petrauskas „Traviatos“ spektakliu, kuriame jis dainavo Alfredą.

1926 m. K. Petrauskas sukuria šeimą. Kažkada Peterburge lietuvių vakaro-koncerto metu pastebėta žavi Elenutė Žalinkevičaitė išaugo į gražiąją Eleną, tapo Valstybės teatro Kauno dramos teatro artiste. Jos polėkiai buvo dideli – mokėsi baleto, dainavimo, rašė eiles, pjeses Alės Sidabraitės slapyvardžiu, vertė libretus, režisavo. Petrauskai augino tris vaikus – Leoną, Guodą ir Aušrą, augino giminių vaikus ir visai svetimus. Menininko žmona sukūrė tą taip brangią Kiprui šeimos atmosferą, talkininkavo jam kūryboje. Turėdama muzikinį išsilavinimą, ji vertė visus K. Petrausko dainuojamus tekstus.

Kauno operoje K. Petrauskas sukūrė 43 vaidmenis. Jis garsino Lietuvos vardą visame pasaulyje – Latvija, Estija, Švedija, Prancūzija, Ispanija, Italija, Brazilija, Urugvajus, Argentina plojo mūsų maestro.

Lietuva savo dainininką mylėjo kažkaip išskirtinai, jis tapo visos liaudies nuosavybe, buvo vadinamas „mūsų Kipras“. Visi juo žavėjosi ir kaip puikiu šauliu, automobilistu, medžiotoju, žveju. K. Petrauskas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: buvo „Rotary“ klubo bei Šaulių sąjungos narys, Lietuvos auto klubo narys, kurį laiką LFLS centro valdybos narys, priklausė žūklės ir medžioklės draugijai. Šaudymo varžybose buvo laimėjęs Pabaltijo čempiono titulą. Sportu, ilgais pasivaikščiojimais išlavintas kūnas savo plastika stebino iki pat senatvės. Iš Kipro sceninio judesio mokėsi ištisos lietuvių artistų kartos.

Pokario metais K. Petrauskas atšventė savo 60 m. amžiaus jubiliejų. Savo autoritetu, įtaiga jis labai padėjo kurti karo metais išblaškytą operos teatro trupę. Nuo 1949 m. dėstė LTSR konservatorijoje, išugdė dainininkus V. Noreiką, L. Saulevičiūtę, V. Adamkevičių ir kt. Nepasitraukė jis ir iš teatro. Jo pamėgti vaidmenys – Liutauras J. Karnavičiaus operoje „Gražina“, Radamesas Dž. Verdžio „Aidoje“, Alfredas Dž. Verdžio „Traviatoje“, Kavaradosis Dž. Pučinio „Toskoje“, Otelas Dž. Verdžio operoje „Otelas“ – jo pusės amžiaus kūrybinio darbo kvintesencija tebežavėjo žiūrovą. Paskutiniuoju V. Šekspyro herojumi K. Petrauskas užbaigė savo legendomis apipintą artisto kelią. 1955 m. į šią atnaujintą operą LTSR akademiniame operos ir baleto teatre įvedė savo mokinius ir atsidavė vien tik pedagoginiam darbui LTSR valstybinėje konservatorijoje.

Švęsdamas savo 80 m. jubiliejų, K. Petrauskas palinkėjo: „Tegu visada aidi gražūs ir skambūs jaunųjų balsai. Geriausios kloties dainininkams ir tiems, kurie myli dainą“.

Papildomai skaitykite:
Aklieji vargonų virtuozai
Dailininkai: Algis Lankelis
Miltinio teatro fenomenas
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Čiurlionis: ar žinai, kas tai yra erdvė?
Paganini: Kiekvienas turi savo paslaptį
Gyvenimas "laikmečio dvasioje" ir foto-moto-savišvieta
Daina gyvenime: David Bowie ir "Space Oddity"
Ar ilgai gyvuos koverių kultūra?
Savamokslis dailininkas Henri Ruso
Filmas iš jūros bangos sūkurio
Menininko ir jo kūrinių klajonės
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Kultūrinis „Užburtosios fleitos“ fonas
Svingas Kirsnai (*kers-) indoeuropiečių tema
Burtai ir tikėjimai Vilniaus krašte
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
Papilnėjo da Vinčio kanonas
T. Ševčenkos „Akloji su dukra“
Mineapolis-Hanojus-Vilnius
Susitikimai BLITZ klube
Arthuras Rimbaud. Pagedęs kraujas
G. Beresnevičius. Autsaideriai
Andy Warhol "Oksidacija"
Išmagnetintojas
Vartiklio naujienos
Meno skiltis