Dailė fiziko akimis        

„O gamta! Ar kas prilygo tau tavame judesy?...“, O. de Balzakas      

„Taip nebūna!” – neretai sušunkame žiūrėdami į dailės kūrinį. Tačiau pasirodo, kad nemažai, atrodytų neįtikėtinų, detalių slepia fizikos ir fiziologijos dėsnius. Kartais tik meno dėka tegalime išvysti retą gamtos reiškinį, užfiksuotą drobėje.

Klodo Monė jūra

Tuo metu impresionizmas dar tik formavosi – ir kritikų antpuoliams nebuvo atvangos. Laikraščiai varžėsi, kuris sugalvos labiau įžeidžiantį epitetą... Ypač kritikus erzino toji, atseit, netiesa, kurią jie matė paveiksluose. Marius Vašonas1) rašė: „Tai nenormalaus proto ar regos žmonės. Jie piešia raudonus ir geltonus medžius, o vandenį – žalią, ryškiai raudoną ar aguonų spalvos“.

Štai Klodo Monė2) paveikslas „Uolos Etrete“ (1886; Puškino muziejuje Maskvoje). Jūra jame būtent tos geltonos spalvos, dėl kurios taip priekaištavo kritikas. Tai čia tam tikros estetinės koncepcijos išraiška ar aukštesnė gamtos tiesa?

Monet. Ruano katedra vidurdienį Sprendžiant iš apšvietimo, Saulė, nors ir dengiama debesų, yra labai žemai horizonto, o gal jau ir nusileido. Juk pagal Ferma principą dėl spindulių iškrypimo atsiranda gana didelis skirtumas tarp tikros ir atrodančios Saulės padėties - būna, kad mes ją dar matome 5-8 min. po to, kai ji jau būna nusileidusi. Ta Saulės padėtis ir nulemia spalvinį paveikslo sprendimą.

Kai saulė zenite, jos spinduliai krenta trumpiausiu keliu. Kuo saulė arčiau horizonto, tuo ilgesnis spindulių kelias per atmosferą iki akies. Pakeliui jie išsisklaido sutikę dulkes, rūko lašelius ar oro molekules. Pradeda veikti Relėjaus dėsnis3), pagal kurį spindulių sklaidos intensyvumas atvirkščiai proporcingas šviesos bangos ilgiui ketvirtu laipsniu. Kitais žodžiais, trumpabangė spektro dalis (violetinė, mėlyna ir žydra) išsisklaido smarkiausiai. Juk dėl to dangus mums ir atrodo žydru (žr. >>>>>). O raudoni, oranžiniai ir geltoni spinduliai lengviausiai įveikia orą – tad kuo stipresnis išsisklaidymas, tuo raudonesne atrodo tekanti ar besileidžianti saulė.

Taigi, į jūrą krenta ilgesnių bangų saulės spinduliai mažu kampu, todėl beveik visi atsispindi nuo vandens paviršiaus. Jūros spalva atrodo artima prie horizonto esančios saulės spalvai – geltonai oranžine. O kai kuriais atvejais būna ir ryškiai raudona, - o to niekaip negalėjo pripažinti kritikas.

Ir vis tik Klodo Monė jūra nebūtų tiek gelsva, jei ne šviesos atsispindėjimas nuo geltonų virš horizonto pakibusių debesų. O štai geltoni debesys tekant ar leidžiantis saulei – nepaprastai retas reiškinys. Ir jis susijęs su paveikslo tapymo data – 1886 m.

1884-1886 m. saulėlydžiai tikrai buvo „nenormalūs“. Prie nusileidžiant saulei arba iškart po nusileidimo dangus įgaudavo ryškiai gelsvą atspalvį, ko įprastiniais atvejais beveik nebūna. O pati saulė pusiaujo juostoje atrodė mėlynos ar net žalios spalvos. Rytais ir vakarais, o kartais ir visą dieną ji buvo apsupta plataus spalvoto žiedo – melsvai balto viduje ir gelsvai rudo išorėje – ir jie buvo pavadinti Bišopo žiedais4).

Dėl šio reiškinio mokslininkų nuomonės išsiskyrė. Jo priežasties ieškojo dideliame vandens garų kiekyje, su Žeme susidūrusiame dulkių debesyje, neįprasta ledo kristalų sankaupa atmosferoje... O ji glūdėjo visai kitur. Vokiečių mokslininkas Kislingas surinko duomenis nuo 989 m. ir pasirodė, kad jie visada lydi stiprius ugnikalnių išsiveržimus. Rausvoki vulkaniniai pelenai ne tik padidina spindulių sklaidą, bet ir suteikia jiems gelsvai rusus tonus.

Koks gi išsiveržimas tiktų? 1883 m. rugpjūčio 27 d. negirdėtas griausmas paskelbė apie Krakatau5) išsiveržimą – tarp Javos ir Sumatros salų. Į orą buvo išmesta apie 20 km3 dulkių ir pelenų, ore kybojusių trejus metus. Netoliese Krakatau kelis mėnesius kybojo geltonas rūkas. 1884 m. pradžioje pelenai pasiekė Europą ir optiniai trikdžiai, pamažu silpdami, tęsėsi iki 1886 m, vasaros pabaigos. Būtent tuo metu Normandijoje savo paveikslą ir tapė Klodas Monė.

Klodo Monė oras

Vos prieš nepilnus du šimtus metų dauguma paveikslų buvo tapomi studijose. Dailininkai, aišku, darė eskizus gamtoje, tačiau paveikslus tapė studijose. 19 a. viduryje suvokta apie tokio kelio ribotumą. Štai ką rašė Delakrua6) „Žurnale“: Iš savo lango matau iki pusės apsinuoginusį žmogų, dirbantį su grindimis galerijoje. „Kai palyginu jo odos spalvą su išorinės sienos spalva, pastebiu, koks turtingas pustoniais jo kūnas lyginant su negyva medžiaga... Tikrą kūno spalvą galima matyti tik saulėje ir atvirame lauke... Tai rodo darbo studijoje, kur kiekvienas įdeda visas jėgas, kad atgamintų netikrą spalvą, nesąmoningumą“.

Monet. Ruano katedra vidurdienį Impresionistai drąsiai išnešė savo tapybą į plenerą (prancūzų kalba, laisvą orą). Ir oras užpildė jų paveikslus, suspindo spalvų ir atspalvių įvairove. Tačiau oras – tai fizikinė terpė paklūstanti fizikos dėsniams.

1893-95 m. K. Monė tapė „Ruano katedrą“, kur stengėsi nutverti kiekvieną oro būsenos ir šviesos akimirką, kiekvieną blyksnį, spalvotą dėmę. Jų perteikimu Monė liko nepralenkiamas. Tačiau ir nesuprantamas – iš pirmo žvilgsnio.

„Ruano katedrą vidurdienį“ net reprodukcijose reikia žiūrėti iš tolo – tiek neapibrėžti ir migloti katedros kontūrai. Už to slepiasi sudėtingas fizikinis reiškinys. Paveikslas aiškiai tapytus vasarą, o iš pavadinimo aišku, kad vidurdienį. Aikštė prieš katedrą išgrįsta akmenimis – ir vidurdienį jie smarkokai įkaisdavo. Oras virš jų gerokai vėsesnis (1 cm aukštyje – 15-20o vėsesnis), tad neišvengiamai susidaro oro srautai. Tad oras visą laiką virpa – o tada vėl ima veikti Ferma principas – spindulys eina trumpiausiu keliu. Šilto oro tankis mažesnis, tad spindulys išsilenkia eidamas per įšilusius oro sluoksnius ir virpa kartu su juo. Vadinasi į akies tinklainę jis patenka ne į vieną tašką, o į tam tikrą plotą. Vaizdas tampa nepastoviu, neryškiu.

Žinoma, kad fotocheminės reakcijos nevyksta akimirksniu ir vaizdas akies tinklainėje išlieka kurį laiką – apie 1/6 sek. (tai buvo patikrinta su varlėmis – ir tai sužavėjo detektyvus, kurių kūriniuose pasipylė žudikų atpažinimas pagal aukų tinklainėse išlikusius vaizdus).

Aprašytu atveju regima informacija virpa kartu su oro virpėjimu. Ir į smegenis siunčiamam vaizdas užkloja ankstesnį, vos pasislinkusį ir t.t. Ir galiausiai matome „išplaukusį“ vaizdą, kurį ir nutapė K. Monė.

Taigi, šį klausimą išsiaiškinome. Tačiau kas ten per mėlyni ir violetiniai tonai soboro apačioje?

Tam pasigilinsim į regos neurofiziologiją. Egzistuoja spalvinė diagrama vadinama spalvų ratu. Jame išsidėstę spalvos taip, kad, paėmę priešingas spalvas ir jas sumaišę, gausime baltą spalvą. Tokios spalvos vadinamos papildymais.

Geltonai oranžinei katedros spalvai papildoma spalva yra mėlynai violetinė spalva – t.y. kaip tik ta, kuri pasirodo katedros apačioje. Ten, kur ryškumas didelis, vyrauja natūrali, pagrindinė spalva. Tačiau šešėlyje pagrindinės spalvos ryškumas krenta ir „prasimuša“ papildoma. Todėl pavėsingose vietose, pvz., po arkomis atsiranda mėlynai violetinės dėmes.

Diena eina į pabaigą ir spalvų gama staigiai keičiasi. Štai Monė „Ruano katedra vakare“, nutapytas iš to paties taško. To pasikeitimo pagrindas yra Purkinje efektas7) – jautrumas spalvai mažėjant apšvietimui pasislenka į trumpesnių bangų (violetinės spalvos) pusę („naktį visos katės pilkos“).

Taigi prietemoje katedrą matome mėlynai violetinę. Tačiau tada užtemdytos vietos matomos geltonai oranžiniuose tonuose – ir taip yra tame paveiksle.

Pusamžis iki spalvotos TV

Spalva – pagrindinis dailininko kalbos elementas. Tačiau spalvą mūsų akis gali priimti skirtingai. Dabar pripažinta
Sera. Sekmadienis Grand-Žato saloje
Sera. Sekmadienis Grand-Žato saloje. Detalė
trispalvė regėjimo teorija. Akies tinklainėje yra trijų tipų kūgeliai: vienų jautrumo maksimumas yra mėlynai spalvai, kitų – žaliai, trečių – raudonai. Skirtingas jų sudirginimas ir nulemia, kokią spalvą matome.

Šimtmečius dailininkai maišė spalvas, tačiau jie, kaip bebūtų keista, ne sudėdavo, o atimdavo spalvas. Mėlyni dažai užtepti ant lapo ir apšviesti balta šviesa sugers ilgesnes bangas ir atspindės trumpesnes: žalią, mėlyną, violetinę. Šių spalvų mišinį akis regi kaip mėlyną spalvą. Geltoni dažai sugers trumpesnes bangas ir atspindės ilgesnes (geltoną, oranžinę, raudoną). Dažai veikia kaip filtras. Sumaišius mėlynus ir geltonus dažus bus atspindėti ir ilgesnės, ir trumpesnės bangos – liks tik vidurinės ir matysim žalią spalvą. Toks spalvų gavimas vadinamas substraktyviu. Priešingas būdas – adityviu. Tačiau akiai nesvarbu, kokios spalvos buvo sumaišytos – svarbu, kokios į ją pateks.

Jei popierių tankiai nusėsime raudonais taškais, o tarpus tarp jų užpildysime žalia spalva, iš arti ją taip ir matysime – raudonus taškus žaliame fone. Tačiau lapą atitraukus, akis gaus spalvų mišinį, kurią suvoks kaip geltoną. Adityvaus būdo atveju spalva nustatoma spalvotų plotų santykiu. Ir dar viena savybė – mišinio spalvos ryškumas visada didesnis už kiekvienos atskiros maišomos spalvos ryškumą.

Taigi popieriaus lapą išmarginkime spalvų taškais, atitinkančiais regėjimo spalvų kanalus (mėlynais, žaliais ir raudonais) – ir priklausomai nuo kiekvieno taško intensyvumo gausime bet kurią spalvą. Būtent taip sudarytas TV ekranas – ir jei į jį įsižiūrėsime iš labai arti, pamatysime, kad vaizdas jame sudarytas iš atskirų taškų.

Tačiau dar senai iki spalvotos TV tą principą atrado prancūzų dailininkas Žoržas Sera8). Įsižiūrėkite į jo „Sekmadienį Grand-Žato saloje“ (1884) ir pamatysite, kad visas paveikslas sudarytas iš tūkstančių mažų taškelių.

Sera sukūrė puantilizmo techniką, kurią ir vadino „optinis mišinys“. Jis įsigudrino net nedidelėse srityse sutalpinti didelį kiekį spalvų ir atspalvių. Tam tikru atstumu žiūrint tos spalvos susimaišo. Jis norėjo sumažinti atstumus tarp taškelių ir naudojo tokius mažus teptukus, kokių iki jo niekas nenaudojo. Bet vis tik jo taškai buvo didesni už televizoriaus taškus – ir mes už juos aiškiai matome net ir reprodukcijose.

Sera žengė dar toliau. Viename laiškų jis klausia: „Ar galiu aš rasti tokią pat logišką harmoniškų atitikimų mokslinę sistemą komponuojant paveikslo linijas panašiai kaip aš kompanuoju jos dažus?“.

1886 m. jis susipažįsta su jaunu mokslininku Šarliu Anri8), kurį domino klausimas, kaip tarp įvairių spalvų linijų rasti kombinaciją, duodančią didžiausią išraiškingumą ir kokia Sistema yra maloniausia akiai? Jis manė, kad rado ryšį tarp erdvinių krypčių ir mūsų jutimų: džiaugsmas - tai judesys aukštyn ir iš kairės į dešinę; liūdesys – žemyn ir iš dešinės į kairę. Tokie klausimai domino Anri muzikoje, architektūroje, plastikoje. Beje, tuo metu nepriklausomai nuo jų panašias mintis išsakė ir Gogenas – 1885 m. jis rašė: „Tiesi linija sukuria begalybės įspūdį; kreiva - ribotumą“.

Sera sukūrė kažką panašaus į mokyklą dailininkams, kurioje Š. Anri skaitė paskaitas, išmargindamas lentą formulėmis, nesuprantamomis daugumai dalyvių. Gali būti, kad teorijos subtilybių nesuprato ir pats Sera, tačiau pagrindinės Anri mintys krito į palankią dirvą – Sera pradėjo vystyti krypčių teoriją tapyboje. Maža to, jis teoriją įgyvendino praktikoje, kas puikiai pastebima jo vėlyvuosiuose paveiksluose: „Paradas“, „Kankanas“, „Cirkas“...

Neužilgo prie mirtį (mirė 1891 m. būdamas 32 m. amžiaus) jis nusprendė paskelbti savo principus, tačiau tai padarė laiške. Mus čia domina štai kas: „Džiugi linija – tai linija, iškylanti virš horizontalės. Ramus tonas perduodamas horizontale. Liūdna linija – linija, einanti žemyn nuo horizontalės“.

Teisus ar ne buvo Sera dėl linijų neaišku, tačiau spalvotos TV principus jis numatė. El Greko. Toledo vaizdas

Kosminė El Greko tema

El Greko (1541-1614) „Toledo vaizdas“ (po 1600 m.) labai gražus: pakibę tamsūs audros debesys su dviem „langais“, rausvokai oranžinė tolima peizažo dalis ir gelsvai žalias, tarsi švytintis iš vidaus, priekinis planas. Net geros kokybės reprodukcijas neįstengia perteikti šios spalvos. Ji paveikslui suteikia nerealų, nežemišką koloritą.

Tačiau ar viskas tikrai taip fantastiška?

Mokslininkai įvardija tris pagrindines neįprastų šviesos reiškinių atmosferoje priežastis: didelis dulkių iš ugnikalnių kiekis, stiprūs Saulės protuberantai ir Žemės praskridimas per kometos uodegą. Įdomiausia paskutini, nes uodegoje yra ne tik dulkių, bet ir jonizuotų molekulių, sugeriančių kai kurių dažnių Saulės spindulius, o vėliau juos vėl išspinduliuojančių. Ir kai kuriais atvejais maksimalus intensyvumas gali kristi būtent gelsvai žaliai spektro daliai. Tačiau skirtingai nuo išsklaidytos šviesos, akis ją suvokia tarsi sklindančią iš vidaus.

Jei paieškosime tuo metu apsilankiusių kometų, tai rasime Halio kometą, pasirodžiusią per pačias 1605 m. Kalėdas. Aišku kaip religingus ispanus paveikė kometa per pačias Kalėdas!? (skaitykite apie Dangaus ženklus). Beje ir kiti vėlyvieji El Greko paveikslai, pvz.,„Kristaus kančia Getsemanės sode“ (1610-14), taip pat neįprasti spalviniais sprendimais. Ir matyt paskutiniu ir tragišku savo gyvenimo tarpsniu dailininkas pamėkliškoje nežemiškoje šviesoje atrado savo minčių ir jausmų išraišką.

Gali būti, kad šiame paveiksle užfiksuotas retas gamtos reiškinys.

Pamatymo menas

Van Gogas. Peizažas Overyje po lietaus
Van Gogas. Peizažas Overyje po lietaus. Detalė
„Peizažą Overyje po lietaus“ (1890 m. birželis) Van Gogas10) nutapė mėnuo iki savižudybės. Jame, tarytum, sudėtas visas dailininko meistriškumas. Be abejo, paveiksle pastebėsite ir arklio traukiamą vežimaitį – bet prieikite arčiau ir nustebsite – arklio ten nėra! Vos keli potėpiai - kirpčiai, nugara, kojos, uodega. O atsitraukiame – ir vėl arklys risnoja drėgnu keliu…

Kas per stebuklas?

Atsakymas tame, kaip smegenys atpažįsta vaizdus. Visi aplinkinio pasaulio vaizdai akies tinklainėje virsta dvimačiu vaizdu. Toliau dirbti ima smegenys, iš to dvimačio vaizdo vėl atkurdami trimačius vaizdus.tai nelengva, nes vieną dvimatį tinklainės vaizdą gali atitikti begalinis trimačių vaizdų kiekis.

To dar nepakanka. Įsijungia ir žmogaus atmintis – visą gyvenimą žmogus kaupia, filtruoja, apdoroja informaciją, atrenka, kas svarbiausia, klasifikuoja. Suvokimas, galų gale, susideda iš nepilnos, taigi ir nevienareikšmiškos informacijos panaudojimo atrenkant tikėtiniausią hipotezę.

O ir ne vien atmintyje problema. Egzistuoja ir tam tikri pradiniai formos ir judesio apdorojimai akies tinklainėje ir smegenų audinyje. Varlė kyšteli liežuvį kai prieš akis šmėkšteli tamsus taškas. Čia nesikreipiama į smegenis – nėra laiko atpažinti objektą, reikia jį gaudyti! Pasirodys ne vabzdys, - ką gi, tai vis tiek ekonomiškiau nei pražiopsoti maistą.

Tačiau tai galioja primityvokiems gyviams – vystantis smegenims akis vis paprastėja ir vis daugiau informacijos siunčiama smegenims. Žmogaus problemos sudėtingesnės už varlės – ir tam reikia visos smegenų galios.

Tačiau kiekvieno objekto su visomis detalėmis įsiminimas labai neproduktyvus. Svarbu atpažinti objektą, o detales apžiūrinėti vėliau. Ir atmintis atrinkinėja svarbiausius, būdingus elementus, objektą įsimindama su mažu požymių kiekiu. Kaip tie požymiai atrenkami – kol kas dar neaišku. Ir gaunam – kad jei regim akį, suprantam, kad kažkur greta turi būti nosis, kiek žemiau – burna, o dar žemiau – smakras. Matydami veidą įsimename ne bendrus bruožus, o jo ypatybes, charakteringus bruožus.

Tad ir Van Gogo paveiksle pakako kelių potėpių, kad iš jų atpažintume arklį. Aišku, galima apsirikti – gal ten buvo asilas? Bet jei susimąstėm apie tokią galimybę, pradėtume ieškoti papildomų požymiu, pvz., ilgų ausų.

Mūsų supratimui padeda ir pajėgus sąjungininkas – kontekstas. Niekas nesuvokiama atskirai nuo bendros aplinkos. Paimkim žodį „dalkas“ – aišku, kad tai klaida, bet kokia – neaišku. O štai jis sakinyje „Menas – sudėtingas dalkas“. Ar ne aiškiau?!

Van Gogo paveiksle tokiu kontekstu yra laukai, geležinkelis antrame plane, namai – tipiškas europietiškas peizažas. Štai jei aplink augtų palmės, o horizonte kyšotų piramidės, mes jau ne taip drąsiai sakytume, kad tai arklys, nes ten galėtų būti ir kupranugaris.

Aplinkinio pasaulio vaizdo susikūrimas – būtinas žmogaus veiklai. Orientuoti į nuolatinį atpažinimą, mūsų smegenys siekia išvysti daiktus net figūrose su labai netikslia forma.

Todėl mes ir įžvelgiam kažkieno profilį siena nutekėjusiuose dažuose, begemotą ar dramblį – debesyje. Egzistuoja net specialus Roršacho testas asmenybei tirti, kai parodoma rašalo dėmė ir pagal atsakymą, ką joje mato, sprendžia apie atsakinėjantį. Tuo plačiai pasinaudoja dailininkai.

Daug pavyzdžių randame ruso Konstantino Korovino11) kūryboje. Jo drąsūs, platūs potėpiai tarsi nestabteli ties žmonių veidais, tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Įsižiūrėkite į „Paryžiaus kavinę“ (1890), „Krymo pakrantėje“ Korovinas. Krymo pakranteje (1909), - ir viską suprasite. Ypač „Terasoje“ (esanti Tulos muziejuje): iš tolo aiškiai matosi didelis susibūrimas, vakare susirinkęs prie stalo. Silpnai apšviesto žibalinės lempos. Vieni veidai atsisukę į žiūrovą, kiti susiglaudę ir palinkę link kažko, matyt, pasakojančio. Žingsnis į priekį – ir staiga pamatote, kad ten nieko nėra, kiekvienas veidas pertektas viena dėme. Nei akių, nei antakių, nei burnų – visa tai sukuria žiūrinčiojo vaizduotė.

Tačiau atpažinti objektą tik iš jo pirminių požymių – tik antrasis suvokimo aktas. Pirmiausia mums būtina jį išskirti iš fono. Kaip tai padaro smegenys, iki šiol nėra visiškai aišku. smulkesnės sritys, kurias supa didesnės, paprastai priimamos kaip objektai, kaip figūros. Iškart atkreipiame dėmesį į kokią nors tamsią dėmę jūros fone ir tik tada joje atpažįstame valtį. Pasikartojantis darinys suvokiamas kaip fonas arba kaip figūra, tačiau niekada kaip abu kartu. Tiesias linijas mūsų smegenys visada priskiria figūrai – matyt todėl, kad gamtoje niekada nebūna idealiai tiesių linijų. Emociškai nuspalvintos formos irgi priskiriamos figūrai, jų buvimas figūrą daro dominuojančia erdvėje.Būtent todėl mes iškart išskiriam Rafaelio nuostabų Siksto madonos veidą, o tik paskui pastebim, debesingas fonas aplink ją knibžda dešimtimis angelų veidų.

Ir galiausiai suvokimą veikia ir žiūrovo psichologinė nuotaika ir jos asmeniniai interesai. Kareivis prieš puolimą akimis ieškos artėjančio priešo, fonu laikydamas tai, ką kitomis sąlygomis priimtų kaip objektą.

Tačiau būna atvejų, kai fonas irgi gali virsti figūra, o tada figūra būna fonu. Tai iliustruojama gana dirbtinai, - ir tas triukas naudojamas netikėtumo efektui bei atpažinimo patikrinimui. Kaip E. Dž. Boringo12) „Nevienareikšmė teta“ (1930). Jame, priklausomai nuo nuotaikos, išvysite arba jauną pusiau nusisukusią merginą arba baisoką senę – ir tiedu vaizdai keičiasi vietomis; psichologai tai vadina konkurencija. [ E.G. Boring. A New Ambiguous Figure// American J. of Psychology, 42, 1930 ]

Tuo ir patrauklūs paveikslai, kad juose matome nesančius daiktus. Pirmykščio žmogaus ant olų sienų palikti piešiniai labai abstrakčių bruožų. Ir gal jie buvo pirmu žmogaus žingsniu nuo tikrovės link pažinimo per apibendrinimą (žr. Pirmieji dailininkai).


Paaiškinimai

1) Marius Vašonas (Marius Vachon, 1850-1928) – prancūzų meno istorikas ir kritikas. Parašė kelias knygas apie Europos meno mokyklas ir dailininkus. Iš jo esė paminėtina „La Femme dans l'art“ (1893) - apie moterų vietą mene. Paminėtinas jo darbų ciklas apie paminklus, sunaikintus per 1870-71 m. prancūzų-prūsų karą. Tada „L'Ancien Hotel de ville de Paris“ (1882) pradėjo seriją apie Renesanso meną. Vėliau nagrinėjo „industrinį meną“.

2) Klodas Monė (Oscar-Claude Monet, 1840-1926) - prancūzų tapytojas, peizažistas, vienas iš impresionizmo pradininkų. Terminas „Impresionizmas“ kilo nuo jo paveikslo „Impresija: Tekanti saulė“, eksponuoto 1874 m. nepriklausomoje parodoje Paryžiuje, pavadinimo. Monė noras dokumentuoti Prancūzijos kraštovaizdį vertė jį daug kartų tapyti tą patį vaizdą, kad būtų perteiktas šviesos ir metų laikų kitimas.

3) Reilėjaus sklaida (arba Reilio) – šviesos sklaida nekeičiant bangos ilgio (tampri) ant dalelių, kurios yra žymiai mažesnės nei šviesos bangos ilgis. Ji yra stebima šviesai sklindant per skaidrius kietus kūnus, tačiau dažniausiai stebima dujose. Tai pagrindinė priežastis, kodėl dangus atrodo žydras – mat trumpų bangų (violetinės spalvos) sklaida didesnė. Saulei leidžiantis dangus prie horizonto rausta, nes akš labiau pasiekia ilgesnės (t.y. raudonos spalvos) bangos. Dėsnį 1871 m. nustatė britų lordas Relėjus.

4) Bišopo žiedas - išskydęs rusvas ar melsvas žiedas apie Saulę, dažniausiai stebimas išsiveržus ugnikalniams. Pirmąkart reiškinys aprašytas havajiečio S.E. Bišopo po Krakatau5) išsiveržimo 1883 m. Jis susijęs su dideliu priemaišų kiekiu atmosferoje.

5) Krakatau – ugnikalnis Sundos sąsiauryje tarp Sumatros ir Javos salų Indijos vandenyne; jo aukštis 813 m. 416 m. išsiveržimas suardė vulkaninį kūgį ir suformavo 7 km skersmens kalderą. kūgis sprogo 1883 m. - jo metu žuvo beveik 36,5 tūkst. žmonių. Po kelių dešimtmečių iškilo naujas kūgis.

6) Eženas Delakrua (Ferdinand Victor Eugene Delacroix, 1798-1863) – prancūzų tapytojas ir grafikas; romantizmo atstovas. Garsiausiais paveikslais laikomi „Laisvė barikadose“ ir „Sardanapalo mirtis“. Temas daugiausia ėmė iš literatūrinių ir Rytų šaltinių. Taip pat parašė apybraižas apie A.Ž. Gro, Rafaelį ir Mikelandželą.

7) Purkinje - spalvų suvokimo pokytis mažėjant apšviestumui. Rausvos spalvos prieblandoje atrodo tamsesnės nei žalios, o naktį beveik juodomis, kai mėlynos „tampa“ šviesesnėmis. Reiškinį 1819 m. pastebėjo čekas J. Prukinjė.

8) Žoržas Sera (Georges Seurat, 1859-1891) - prancūzų dailininkas, neoimpresionistas. Jis sukūrė tapybos metodą („divizionizmą“ arba „puantilizmą“), paremtą mokslinėmis spalvų ir linijų teorijomis. Vienas žinomų darbų „Besimaudantys Asnieroje“ (1884). Boringo „Nevienareikšmė teta“

9) Šarlis Anri (Charles Henry, 1859–1926) – prancūzų bibliotekininkas ir redaktorius, matematikos istorijos žinovas. Rašė kritinius tekstus apie Rameau ir Vronskio muzikines istorijas. Taip jam priskiriamas kai kurių instrumentų, naudojamų psichofiziologinėse laboratorijose, išradimas.

10) Vincentas van Gogas (Vincent van Gogh, 1853-1890) - olandų tapytojas ir grafikas, postimpresionistas. Ankstyvajai kūrybai būdingi vargingų žmonių gyvenimo vaizdai („Valstietės portretas“ arba „Bulvių valgytojai“). Nutapė nemažai peizažų, natiurmortų. Vėlyvuosiuose dailininko darbuose gamtos grožis įgauna tam tikro grėsmingumo, liūdesio, atsiranda ekspresyvi formų deformacija, stiprinanti dramatizmo nuotaiką („Žvaigždėta naktis“, „Daktaro Gašė portretas“, „Kviečių laukas su varnais“).
Pasmalsaukite: Kaip Van Gogas gaudė turbulenciją?

11) Konstantinas Korovinas (1861-1939) – rusų tapytojas, scenografas, pedagogas, impresionistas. Viena mėgstama jo tema buvo Paryžius (1895-1907). Po revoliucijos su šeima pasitraukė į Ostrovno kaimą Tverės srityje, kur tapė iš atminties, kūrė draugų portretus. 1923 m. pasitraukė į užsienį.

12) Edvinas Boringas (Edwin Garrigues Boring,1886-1968) - amerikiečių psichologas-eksperimentatorius, pedagogas, vienas pirmųjų psichologijos istorikų. Atliko daugybę tyrinėjimų, kurių dauguma susiję su sensoriniais ir suvokimo reiškiniais. Vienu žinomiausių studijų buvo Mėnulio iliuzija (1940), kai Mėnulis prie horizonto atrodo didesniu.

Prerafaelitai
Išsilaisvinę poetai
Didžiojo meno sutemos
Miltinio teatro fenomenas
V. Rybakovas. Dailininkas
Jonas Kuzmickis. Mano žodžiai --
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Pažinkime kitokius Druskininkus
Caritas Romana pateikimas mene
Savamokslis dailininkas Henri Ruso
Prancūzų impresionistas P.Cezanne
Čiurlionis: ar žinai, kas tai yra erdvė?
Fotorealizmas iki fotografijos: Rembrandtas
Žiūrovo nuostaba kaip pagrindas kūrinio suvokimui
P. Gogenas: pirmykštės idilės paieška
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Barboros Radvilaitės portretas
A. Huxley. Suvokimo durys
Pirmoji pasaulio šypsena
V. Vekeroto galerija
Poetinė geometrija
Pirmieji dailininkai
Dailieji menai
Vartiklis