Dailieji menai      

Susan Feaginp30) ir Patrick Maynard aprašė, kaip terminas estetika kilo iš graikų suvokimo sampratos. Viskas prasideda nuo kasdienės patirties1):
„Nuo anekdotų apie elektros lemputės pakeitimą iki plataus ir žvaigždėto dangaus, nuo Sofoklio tragedijų iki Mocarto simfonijų, nuo rafinuotų kiniško porceliano formų iki dinamiškų Mikelandželo skulptūrų: mes patiriame susižavėjimą, didingumą, liūdesį, džiaugsmą, malonumą ir baimę. Tokio tipo patirtys yra išeities taškas estetikai, kaip ir išeities taškas, atspindintis menų prigimtį ir vertę, mūsų meno supratimo kokybę – natūralių ir dirbtinių aplinkų bei įvairių kasdienio gyvenimo aspektų“.

Sakoma, kad estetikai giliai susieta su menu. Mokslininkai vaizdžiai nurodė, kad Visata yra mumyse2):
„Visi Žemės elementai, išskyrus vandenilį ir dalį helio, buvo sukurti žvaigždžių alchemijos prieš milijardus metų žvaigždėse, kurių kai kurios šiuo metu yra baltosios nykštukės kitoje Paukščių tako pusėje. Azotas mūsų DNR spiralėje, kalcis dantyse, geležis kraujyje, anglis obuolių pyrage susidarė sprogstančių žvaigždžių gelmėse. Mes sudaryti iš žvaigždžių medžiagos.“

Mes esame tarsi išorinės Visatos veidrodžiai, nes rezonuojame su visais jos pagrindiniais elementais. Žinome, kad Visata vystėsi grupėmis, kaip kad atomų sankaupos, molekulių deriniai, ląstelių susirinkimai. Mes irgi vystomės per žmonių susirinkimus ir visuomeninių organizacijų tinklą.

„Dabar menas, naudojamas kolektyviai tapybai, skulptūrai, architektūrai ir muzikai, yra tarpininkas (bei taikytojas) tarp gamtos ir žmogaus. Tad jis yra humanizuojančios gamtos galia, sulydanti žmogaus mintis ir troškimus į tai, kas yra jo kontempliacijos objektas“.3)

Estetika, bendrąja prasme, siekia ištirti sąryšį tarp pagrindinių Proto ir Materijos principų. Meną šiandien suvokiame kaip išgrynintąjį mus aspektą materialiojoje Visatoje. Todėl keliame naujus klausimus apie pažinimo prigimtį. I. Kantas pasakė, kad gali niekada nepatirti gamtos kaip ding an sich: daikto savaime. Tačiau jis niekada nemąstė pažinimo, sudaryto per grupes, terminais ir niekada neįsivaizdavo, kad mūsų mintys jau yra gamtos trancendentinė forma ("Gamtos mokslai ne tik aprašo ir aiškina gamtos reiškinius; jie yra dalis tarp gamtos ir mūsų: V. Heizenbergas4)). Fizikas John Wheeler5)). iškėlė mintį, kad mūsų mąstymas ir išorinė Visata yra vienas kitą papildanti pora. Tiesiog tas sąryšis yra neištirtas.

Dailiaisiais menai laikome muziką, literatūrą, operą, baletą, teatrą, šokius, poeziją, tapybą ir skulptūrą. Keramikos, juvelyrikos ir kitų amatų kūrinys tampa dailiuoju menu, kai nenagrinėjama jo utilitarinė nauda ir jis turi estetinę vertę. Estetinės vertės savaime pakanka6)). Tačiau tuo sunerimęs postmodernistai, sakantys, kad apie jį sprendžia elito profesionalai ir jo vertę dažnai nusako rinkos kaina. Juos supa pernelyg daug pinigų ir elitarizmo7)).

Poezija

Kaip buvo išteisintas rašytojas
3017 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

- Na gerai, teisiamasis, - pratarė demiurgas Šambambukli, pavartęs jo Gyvenimo knygą. – Su tavimi viskas aišku. Kai kur didesni griekeliai, kai kur mažiau, čia ištaisiau, ten pagilinau... bendrai imant visiškai normali, gana pakenčiamas gyvenimas. Sveikinu, galite ilsėtis.
- Dėkoju, gerbiamieji teisėjai, - atitarė žmogus. - Tik man paaiškint vieną momentą, - Šambambukli palinko virš knygos. – Dauguma tavo nuodėmėlių logiškai pagrįstos, turėjai šiokias tokias priežastis pasielgti būtent taip. Tačiau kam tu sumušei tą nelemtą senuką? Juk jis nieko tau nepadarė, net blogo žodžio neištarė.
- Jis menotyrininkas, - niūriai burbtelėjo žmogus.
- Ka, kas? – nesuprato Šambambukli.
- Menotyrininkas, - pakartojo žmogus. – Jis. O aš rašytojas. Buvau. Supranti?
- Ne, - prisipažino demiurgas.
- Aš buvau rašytoju. O jis – menotyrininku. Ypatingas toks tipas, kuris skaito tai, ką aš parašau, o tada visiems pasakoja, kokias išvadas iš to galima padaryti.
- Palauk, palauk! – pertraukė Šambambukli. Tai tarsi buvo „buvo pasakyta: nežaisk su ugnimi, gali nudegti, kur žaidimais su ugnimi suprantamos ugnies garbintojų apeigos, o jais tais laikais buvo priimta laikyti visus pagonis, o „gali“ tame kontekste reikia priimti ne kaip leidimą, o kaip draudimą, ir todėl tikroji priesako reikšmė yra – visus kitatikius – į laužą!, ir būtent taip jį reikia suprasti – kažkas tokia, ką?
- Taip, - linktelėjo žmogus.
- Viskas aišku, - tarė Šambambukli ir stuktelėjo plaktuku per stalą. – Išteisintas. Sekantis!

Metaforų naudojimas poezijoje yra nepaprastai svarbus. Moksle lieka negyvos metaforos: gamta susideda ir „materijos ir energijos“, pasaulis yra „mašina“ arba „organizmas“. Tai mokslo vaizdiniai.

Metafora yra kalbos priemonė, kai vieną dalyką reiškiantis žodis panaudojamas kitam dalykui įvardinti, pvz., "Laivas skrodžia jūrą". Sulyginant du dalykus, sukuriamas naujas vaizdinys. Tad metafora yra tarsi dviejų skirtingų vaizdinių sintezė – mintyse įsivaizduojant du objektus vienu metu. Gimsta trečias vaizdas, apie kurį anksčiau nepamąstėme. 8)) Metafora tarytum turi analogijas gamtoje, kai "iš atomų susidaro molekulė", ar žmonių lygmenyje, kai skirtingi žmonės (vyras ir moteris) pradeda kūdikį. Iš esmės, bet koks kūrimas yra remiasi tokia metaforos koncepcija9)).

Tikra poezija gali kalbėti anksčiau, nei suprantama,
T.S. Eliotas. Dantė, 1929

Piktogramų ir analoginės metaforos turi skirtingas funkcijas. Piktogramų metafora sukuria daikto veidrodinį atvaizdą. Analoginė metafora sukuria vaizdą lygindama ar parodydama kontrastą.

Piktogramų metafora yra tiesioginis ko nors atvaizdavimas. Statula iš marmuro perteikia žmogų, - ji perteikia tik pasirinktas žmogaus savybes. Fotografija labiau abstrakti, nes trimačius sąryšius verčia dvimačiais, o spalvas į juodai-pilką atvaizdą. Dar labiau abstrakti organizacijos struktūra.

Analoginė metafora labiau selektyvi, todėl turi daugiau atvaizdavimų (Senatvės ir ražienos geriausi laikai praėjo).

F. Nyčė iškelia klausimą: kaip mokslo duomenų unikalumas gali būti išreikštas kalbos vienodumu. Jis sako, kad čia pagrindinis vaidmuo skirtas menui. Metafora yra „perdavimas tarp patirties idiomų kalbos pagalba“. Mąstymo pirmasis metaforų panaudojimas yra pats suvokimo aktas-pakeisti jutimus į vaizdinį. Nyčė sako, kad metaforos yra iššokimai iš pieminės srities į skirtingą ir visiškai naują. Pirmasis šuolis tuo unikalus, kad įvyksta prieš išverčiant žodį ar jam tampant bendru. To unikalumo negali pagauti mokslas10). Poezija ir mokslas susijungia gamtos istorijoje, kuri laikoma „beveik mokslu“ ir kartais laikoma menu. Ji aptaria tai, kas gamtoje unikalu, o kartu ir tai, kas bendra.

Gamtos istorija ribojasi su poezija, tiek natūralistai, tiek poetai yra stebėtojai. Kai natūralistas nori pažinti paukščius, jis eina į mišką ir stebi jų gyvenimą. Jis nuolat sugrįžta į mišką, nes paukštis yra unikalus. Bet yra kažkas daugiau – Atskiras gražus paukštis gali nurodyti ryšį su visuotinumu; jis gali simbolizuoti Grožį arba Formą, Polėkį arba Laisvę – didesniu laipsniu, nei tai "pagauna akis". Natūralistas vėl ir vėl grįžta stebėti lizdo, nes tai ir mokslas, ir menas. Tam tikru lygiu, lizdo statymo mokslas yra meno kūrinys.

Kodėl žmonės iš naujo ateina žiūrėti Šekspyro pjesių? Ne dėl siurprizo ir naujovių. Jie žino siužetą. Jie prisimena pojūčius, kuriuos buvo užmiršę. Jie patiria naujų emocijų, kurios giliau nei prisiminimai. Tai perėjimas iš išorinių dalykų prie vidinių, nuo objekto prie subjekto. Pasikartojančios patirtys pagilina mūsų suvokimo lygį. Išorinis vaizdas susilieja su vaizdais pasąmonėje. Štai kodėl senovės ir viduramžių mąstytojai gamtą laikė "šventąja knyga". Jie sakė, kad gamta mums primena kažką brangaus, ką mes jau pamiršome.

Poetai ir mokslininkai yra panašūs. Poetai sprendžia prieštaravimus širdyje, o mokslininkai mąstyme.

Senovės išmintis laikė, kad kiekvienas vyras ir moteris savyje turi pirmaprades galias, Simboliškai, vyras yra moteryje, ir moteris vyre. Kiekvienas jų siekia savyje rasti kito jėgą. Poetai mums kalba apie jėgą, kuri glūdi sieloje, tad mes visi esam androgenai11).. Tai laikė ir airių rašytojas bei poetas J. Joyce (1882-1941). Jis aprašė "pirminio logoso" buvimą "epifanijoje", kuri yra estetinė patirtis, kurios negali "nei atmesti, nei įsigyti", bet kurioje gali būti. Tai akimirkos dvasinė pajauta, kurios metus visos "dalys" pajuntamos "aštriame" sąryšyje. Tai primena tai, ką Tomas Akvinietis kalbėjo apie grožio rekvizitus: integralumą, pilnumą, simetriją ir spindesį12).

Muzika

Antropologai nerado tautos, kurioje nebūtų muzikos. Tad muzika, ją suprantant kaip ritmiškų garsų išgavimą, yra universali. Tačiau skirtumai jos stiliuose tarp kultūrų yra milžiniški. Net patyręs muzikologas, pirmąkart išgirdęs nežinomos kultūros muziką, nepajėgus išgirsti visus tono ir ritmo niuansus. Tad estetikos samprata muzikoje priklauso nuo buvimo tarp žmonių toje kultūroje.

Muzika apima daugelio sluoksnių kontekstus. Ją kuria asmenys, gyvenantys subkultūroje, esančioje platesnėje visuomenėje, kuri savo ruožtu priklauso tam tikro periodo civilizacijai. Naujojoje estetikoje ji sukuriama kūno, esančiojo platesnėje Visatoje, kontekste ["Žmogaus kūnas yra instrumentas meno sukūrimui žmogaus sieloje", A. N. Whitehead. Adventures of Ideas, 1933].

Reikia įžvelgti gamtos jėgas joje. Tiek muzikoje, tiek gamtoje sintezuojami virpesiai. Gamta sintezuoja atomus ir molekules. Muzikantas sintezuoja būgno garsus su smuiku ir klarnetu. Kompozitorius sinchronizuoja skirtingus akordus ir sukuria naujas energijas, sujungiančias kūną su jo natūraliais virpesiais. Kai viskas pavyksta, muzika perkelia žmones "anapus proto" 13).

Muzikos kūriniai stipriai paveikia mąstymą ir todėl Platonas bei Aristotelis turėjo su ja tiek sunkumų. Platonas buvo susirūpinęs dėl muzikos tendencijos apimti "giliausią sielą". Kiti didieji mąstytojai sakė, kad muzi gali būti pavojinga. Pagrindinės religijos ir nacionalinės grupės savo metu draudė muziką. Kai baroko muzikoje pirmąkart pasirodė vibruojantis garsas, jis taip veikė žmones, kad Viktorijos laikmečio valdžia ją laikė nuodėme. Talibanas Afganistane prieš muziką – muzikos instrumentai buvo atimti ir viešai sudeginti.

Psichologai paskaičiavo muziką esant maždaug 7 pulsai per sekundę – tiksliai atitinkant teta-bangą smegenyse. Tai tarpinė zona tarp miego ir pabudimo, kurioje nėra sąmoningos kontrolės. E. ir A. Green skelbė apie daug neįprastų psichinių patirčių teta būsenoje – garsių filosofų, mokslininkų ir menininkų: W. Blake, R.L. Stevenson'as, Dž. Miltonas, J. Cocteau, S. Coleridge.  H. Poincare, gulėdamas lovoje prieš miegą, regėjo matematines idėjas šokančias debesyse priešais jį; jos susidurdavo ir jungėsi į tai, kas tapo pirmosiomis Fuchsian funkcijomis, senai nagrinėjamos problemos sprendiniu14).

Kai istorija nuo Didžiojo sprogimo iki žmonių sąmonės susijungs su muzikos teorija, bus galima tirti „Visatos garsus“, kurie jau tampa naujosios estetikos tema. Kompozitoriai jau senai bando kopijuoti gamtos garsus (vandens mūšą ar paukščių treles), tačiau mes kalbame apie mūsų kūne esančių pagrindinių Visatos elementų garsus. Tai vidiniai garsai. Benjamin Britten'o „Keturios jūros intermedijos“ yra trumpos pjesės orkestrui iš jo operos "Peter Grimes" 15). Kompozitorius nebando tiesiogiai imituoti jūros garsų instrumentais, tačiau tie Suffolk pakrantės garsai jį įkvėpė. Jei panagrinėsime, kas vyksta kompozitoriui gyvenant nuolatinėje drėgnų rytų, rūko ir miglos, pasišiaušusio vandens ir audros debesų aplinkoje, tai turime atsižvelgti ne tik į jo žinias, įgūdžius bei jutimus, bet ir tai, kaip jo kūną veikia elektromagnetiniai laukai. Visos gamtos jėgos yra vibracijos, rezonuojančios su mūsų kūnu16). Tad B. Britten'o visas kūnas galėjo prisiderinti prie išorinių garsų ir rezonuoti su jais. Jis jų klausėsi visu kūnu.

Biologas R. Sheldrake17) teigė, kad gamta visuose savo lygiuose (atomai, molekulės, kristalai, ląstelės, audiniai, organai ir organizmai) orientuojami vibruojančių laukų, pasižyminčių atmintimi. Ląstelės ir organai perima visų ankstesnių formų atmintį proceso, vadinamo "morfiniu rezonansu", dėka. Visi organizmai rezonuoja tarpusavyje sukurdami naują garsą18). Morfinių laukų buvimo pavyzdžiu gali būti gyvūnų suderinti judėjimai, kaip paukščių ar žuvų būrio. Būrys pasuka vienu metu, kas leidžia spėti esant nematomam informaciniam laukui. Sheldrake tikėjo, kad tokie suderinti gyvūnų veiksmai yra tarsi geležies drožlės pritraukiamos magneto. Judinant magnetą keičiasi tų drožlių išsidėstymas19).

Kitas argumentas yra, kad kai kurie žmonės, vadinami aiškiaregiais, gali matyti tuos elektromagnetinius laukus. Vis dar neištirtas ryšis tarp smegenų neuronų ir aiškiaregystės20). Kompozitoriai irgi girdi muziką neaišku kur savyje. Mocartas galėjo girdėti "viduje" ištisą, visiškai išbaigtą simfoniją.

Laikas yra judantis amžinybės vaizdas,
Platonas

Muzikos evoliucija yra tokia pat kaip ir gamtos evoliucija. Kadaise nebuvo klarneto ir trimito. Nebuvo koncertų, operų ir simfonijų. Koncertas šiuolaikine prasme pasirodė tik 17 a. ir pirmas pastatas su koncertine sale pastatytas 1678 m. Būtent tuo metu sparčiai vystėsi nauji muzikos stiliai, jie tarpusavyje rungėsi ir kaip rezultatas atsirado… simfonija.

Tačiau pažiūrėkite į ankstesnes formas. Karlo Bacho (1714-1788) laikais buvo kuriami koncertai, operos, tačiau nebuvo simfonijų. Jos pagrindiniai elementai atsirado 18 a. 21)  Instrumentinė muzika ir operos buvo kuriami Italijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Klavišinių muzika ką tik pasirodė. Domenico Scarlatti (1685-1757) buvo klavesino virtuozas, kūręs trumpas pjeses, vadintas "pratimais", vėliau peraugusias į sonatas. Laikoma, kad sonata buvo simfonijos prielaida. Tačiau sonata turėjo įžanginę dalį su dviem priešingomis temomis, po kurios ėjo išplėtojimo dalis, o trečioji dalis buvo santrauka arba atkartojimas. Joje matome kaip dvi priešingos temos ieško sprendimo.

Pianino muzika vystėsi technikos požiūriu pereidinėdama nuo polifonijos prie homofonijos ir atgal. Atsirasdavo naujų elementų – kompozitoriai sukūrė "žaismingą" melodiją kaip priešingybę "rimtajai". Tad ir čia matome bandymą rasti priešingybių sprendimą. Tad simfonija22) būtų tarsi operos ir sonatos elementų sintezė.18 a. 3 dešimtm. pavadinimas "sinfonia" buvo duotas trijų dalių sonatai, naudotai Neapolio operos įžangai. Jį patiko publikai ir palaipsniui tapo nauja muzikine forma. Sonata tapo "nėščia simfoniniu garsu", kai išvystė tai, kas vadinama "subalansuota opozicija" per greitas-lėtas- greitas kaitą, kuri buvo pirmtakas allegro-andante-allegro operinei sinfonijai23).

Pagrindiniai simfonijos centrai buvo Viena ir Manheimas. Apie 1735 m. simfonija Vienoje ėmė vystytis savarankiškai, dėka Monn ir Wagenseil. Jie pirmenybę tebeteikė trijų dalių formai, tačiau talentingi kompozitoriai (Hofmann, Dittersdorf, Vanhal ir M. Haidnas) keturių dalių simfoniją (su menuetu ir trio prieš finalą) padarė norma. Manheimo dvare buvo surinkti talentai, vystę orkestrinę muziką, įtraukdami stilizuotus melodijų elementus. Pradininkas buvo J.W.A. Stamitz, jo bendražygiai buvo F. X. Richter, Holzbauer, A. Fils ir vėlesnė karta: Toeschi, Cannabich, Eichner, Beck ir Stamitz sūnus Karlas.

Daug kalbama apie simfonijos mirtį. Apie ją kalbėjo 1901-1918 m., kai aktyviai kūrė Mahler, Sibelius, Elgar ir Nielsen. Tačiau Sibelius naujovės skatino eiti į priekį. Šostakovičius į simfoniją įtraukė naujas temas. Iki šių dienų simfonija liepa pagrindine orkestrinės kompozicijos forma. Simfonija tebesivysto, tačiau sunku nustatyti jos kryptį.

"Vizija yra menas pamatyti nematomus daiktus", Jonathan Swift

Sociologija remiasi subjektyviais ir objektyviais metodais: subjektyvieji vykdomi per kokybinius tyrimus, apimančius dalyvio stebėjimą; objektyvieji naudoja kiekybinius empirinius skaičiavimus. Muzikos tyrinėjimai susiję su abiem. Wilhelm Dilthey (1833-1911) tvirtina, kad mokslininkai negali adekvačiai interpretuoti muziką, nes jos ištakos subjektyviame sąmonės lauke. Muzikos negalima "empiriškai parodyti" ir analizuoti neprarandant jos prasmės. Mat Diltėjus teigė, kad "sąmonė" negali būti "objektu"24).
"Tokia yra muzikos vertė, kad ji yra menininko jausmų (Gemut) išraiška ir tai daro juos objektyviais. Kompleksas, susidedantis iš kokybės, trukmės, judesio formos ir turinio gali būti analizuojamas muzikos kompozicijos ir perteiktas kitam kaip sąryšis tarp ritmo, toninės sekos ir harmonijos; sąryšis tarp garso grožio ir muzikinės išraiškos".

Tai metodologijos problema. Diltėjus tvirtina, kad Bacho muzika yra "vienas giliausių išradimų", kylanti net iš "vokiečių fantazijos", tačiau jos subjektyvią prasmė sunku pajusti. Juk simbolinę tokių sąvokų, kaip "siela" ar "prigimtis", prasmę yra sunku suprasti. Diltėjus nurodė kokybinės metodologijos poreikį, kurią sociologija išvystė po jo mirties. Pradžioje pojūčiai patikrinami tiesiogiai dalyvaujant, o vėliau apmąstomi. Tačiau interpretacija tampa sudėtingesnė, kai susilieja su visuomenės mitais25).

Postmodernizmas atkreipia dėmesį į socialinę stratifikaciją. Elitas užsako "gražią muziką". Paul Honigsheim'as analizuoja muzikos panaudojimą visuomenėje. Jis aprašo pasikeitimus 4 dešimtm. muzikoje 26):
"nacių vadovai irgi parodė atiduodamą pirmenybę instrumentams. Styginiai laikyti išlepusiais priešingai vyriškesniems variniams ir mediniams pučiamiesiems. Variniai pučiamieji ypač gerbti už jų skardumą. Trimitų ir trombonų chorai, šimtmečius įprasti liuteronų bažnyčiose, buvo pateikti visuotinam naudojimui…. Daugelis ankstyvųjų Bacho ir jo pirmtakų kūrinių… buvo perkelti ir atgaminti naudojant tuos trimitų ir trombonų chorus".

Teodoras Adorno sako, kad „Gražus, didingas ir bjaurus yra žmogiškosios patirties rezervuarai“. Kritiškas menas gali būti dominavimo ar pokyčio agentas, engianti ar išlaisvinanti jėga tarp „tinkamai suderintų subjektų“ 27). Kaip mus tinkamai suderina?

Jacques Attali, ekonomikos profesorius ir buvęs prez. Miterano patarėjas, aprašo, kaip muzika veikia pranašystes. Jis teigia, kad naujos meno formos yra svarbiausių socialinių pokyčių, netgi revoliucijų, indikatorius. Prieš revoliucijas muzika skamba tarsi „triukšmas“ 28). Tad ir Robert Hughes įžvelgia pozityvų avangardo vaidmenį29).

Skaitykite tęsinį >>>>        


Pastabos

1) Aesthetics, ed. S. Feagin, P. Maynard, 1997. Jie atkreipia dėmesį, kad "estetika" kilusi iš "aesthesis", kuris reiškia juslinė patirtis.

2) C. Sagan. Cosmos, 1980

3) S.T. Coleridge, On Poesy, 1818

4) W. Heisenberg. Physics and Philosophy, 1958

5)) J. Wheeler buvo pirmuoju, tariusiu, kad ne visa realybė yra fizikinė. Tam tikra prasme, kosmose veikia "stebėjimo efektas" – ir jis yra tam tikru laipsniu subjektyvus. Jis kolegų dėmesį atkreipė į fizikos ir "informacijos teorijos", 1948 m. išdėstyta C. Shannon, ryšį. Nes pasaulis sudarytas iš kvantų, kuriuos galima laikyti dvejetainiais elementais, bitais.
Daugiau skaitykite: It from bit ir kirmgraužos kalvis

6)) Dailieji menai dažnai laikomi esantys aukščiau amato, tačiau tai gali klaidinti. Dailieji menai dažniausi vertinami pagal kokybes, kurios vertingos savaime, priešingai amatams, kuriems svarbiausia naudojamumas. Dailiųjų menų darbai dažniausiai "nenaudojami".

7)) Teorijoje žengiama vienu žingsniu toliau. "Estetika" savo prigimtimi yra kiekvieno žmogaus gyvenime. Meno tema yra tai, kas mes esame. Mes esame visuotinumo subjektai. Visi meno objektai, potencialiai, yra mumyse. "Aš" vystosi ir išsaugomas kaip dalis mums tampant "Mes". "Aš" ir "Mes" dialektinis ryšys yra estetikos bendrąja prasme tema.

8)) Moksle analogija metaforai yra "memai", kurie yra tarsi imitacijos vienetai (žr. R. Dawkins. The Blind Watchmaker, 1988).

9)) Šiandienos mokslas diskrečias kategorijas laiko empiriškai atskirtomis (Pvz., Dvi varlės ir dvi molekulės negali būti toje pačioje vietoje vienu metu). Tačiau kvantinėje mechanikoje du daiktai gali būti toje pačioje vietoje vienu metu (L. de Broglie. Matter and Light, 1937; F.A.Wolf. Star Wave: Mind, Consciousness, and Quantum Physics, 1984).

10)) F. Nyčė nori pasakyti, kad mes nejaučiame, kad naudojame metaforas kalbėdami su kitais, o moksliniai terminai yra paskutinė "kalbos mumifikavimo" stadija. Žr. R. Brown. A Poetic of Sociology, 1977

11) Šiandien "androgeniškumas" kelia prieštaringas asociacijas, susijusias su vyrų ir moterų gyvenimo stiliaus pasikeitimus, vedančius prie transseksualumo.

12) Ištrauka iš "Stephen Hero":
" Epifanija laikoma staigi dvasinė apraiška, tiek primityvia kalba, tiek gestikuliavimu, tiek pačio mąstymo įsimintina būsena…Svarbu rūpestingai užrašyti tas epifanijas, atsižvelgiant, kad jos pačios yra delikačiausi ir trumpalaikiai momento aspektai…. Estetinė teorija neturi jokios vertės, jei pasišviečia tradicijos žibintu…. Žinote, ką sakė Akvinietis: Trijų dalykų reikia grožiui: integralumas, pilnumas, simetrija ir spindesys… Suvokiate jo integralumą…Tai pirma grožio savybė: ji pasireiškia staigia suvokiančio pajautų sinteze…Mąstymas priima objektą kaip visumą ir dalį, sąryšyje su savimi ir kitais objektais, ištiria jo dalių pusiausvyrą, kontempliuoja objekto formą, apžiūri kiekvieną struktūros plyšį. Taip mąstymas pasiekia objekto simetrijos įspūdį... Dabar apie trečią savybę. Ilgą laiką nesupratai, apie ką kalba Akvinietis. Jis naudojo simbolinę kalbą (kas jam labai neįprasta), tačiau aš tai išsiaiškinau. Claritas yra quadditas. Po analizės, atskleidusios antrąją savybę, mąstymas padaro vienintelę logiškai galimą sintezę ir atskleidžia trečiąją savybę. Tai akimirka, kurią vadinu epifanija. Pirmiausia pajaučiate, kad tai vienas vientisas daiktas, tada suvokiate jį kaip sutvarkytą struktūrą, faktinį daiktą; pagaliau, kai dalių sąryšiai paaiškėja, kai dalys žiūrimus tam tikru kampu, suvokiame, kad jis yra tas daiktas, kuris yra. Jo siela, daiktiškumas, pereina pas mus iš pasirodymo drabužių. Bendriausio objekto siela, kurio struktūra taip sutvarkyta, atrodo mums spindinti. Objektas pasiekia savo epifaniją".

13) Muzika tautų gyvenime daro stipresnį poveikį nei, tarkim, politika. Politikai gali kalbėti apie tautos vertybes, konstitucijos principus, tačiau, užgrojus himnui, viską nugali jo garsų seka. Žmonių širdis paliečia pažįstami garsai, teka ašaros iš pasididžiavimo. Užmirštamos visos mintys.

14) E. and A. Green. Beyond Biofeedback, 1977

15) B. Britten'as 1945 m. triumfavo su "Peter Grimes" opera. Joje socialinis spaudimas ir staigūs pokyčiai gyvenime ardo žvejo Peter Grimes planus. Vietinė bendruomenė atmeta svetimąjį [homoseksualą]. Drama vyksta jūros fone. Intermedijos vadinasi "Aušra", "Sekmadienio rytas", "Mėnesiena" ir "Audra".

16) Žr. R. Becker, G. Seldon. The Body Electric: Electromagnetism and the Foundation of Life, 1985. Autoriai remiasi tyrimais, parodančiais, kad visa nervų sistema yra "elektriškai poliarizuota". B. Brennan. Light Emerging, 1993 nagrinėja išorinės ir vidinės energijų įtaką žmogaus vidiniam gyvenimui.

17) Rupert Sheldrake yra biologas, gamtos mokslus studijavęs Kembridže, o filosofiją Harvarde. 1967 m. Kembridže apgynė daktaro laipsnį biochemijos srityje. Iki 1973 m. buvo Clare koledžo Kembridže biochemijos ir ląstelių biologijos studijų direktoriumi. 1974-78 m. buvo ICRISAT instituto Indijoje Vyr. augalų fiziologas, likęs konsultantu iki 1985 m. Parašė apie 50 straipsnių, tame tarpe "Praeities buvimas: morfinis rezonansas ir gamtos įpročiai" (1988), "Gamtos atgimimas" (1991).

18) Tų vibracijų negali išmatuoti matavimo prietaisai. Sheldraige nurodo analogiją kultūroje. Žmonės paveldi anglų kalbą su visais jos įpročiais, frazeologija, žodžių naudojimu, struktūra ir gramatika. Mes neišradinėjame anglų kalbos. Tai atmintis, kuri iškyla nesąmoningai. Kai kalbame, negalvojame – kaip ir važiuodami dviračiu, plaukdami ar slidinėdami. Sheldrake aprašo tas energijos formas kaip "informacinius laukus", energijos rūšį, pastebimą tik jos poveikiu regimai sistemai. Morfiniai laukai yra subtili energijos forma, kurios vibracija per aukšta, kad ją aptiktų matavimo prietaisai ir, galbūt, susijusi su kvantiniais laukais. Žr. R. Sheldrake. A New Science of Life, 1981.

19). Suderintas paukščių ir žuvų būrio judėjimas tebetiriamas. Kai kurie biologai sako, kad tai dėl "dvigubo adaptacijos proceso". Pirmiausia individai suderina judesius su artimiausiais kaimynais. Tada jie savo greitį suderina su grupės greičiu. S.Morse ir P. Belhumeur gavo NSF 2,6 mlrd. dolerių žuvų būrio judėjimo matematinio modelio sukūrimui (Yale News, Oct.19, 1999). R. Maconie rašo apie tai kaip bendrą reiškinį, apibūdindamas, kaip harmonija kyla iš "spontaniško paklusimo gamtos impulsams" – kaip paukščių ir žuvų būrio judėjimas išvengiant susidūrimų ar orkestro darnaus grojimo diriguojant dirigentui (R. Maconie. The Science of Music, 1997).

20) L. Dossey nurodo, kiek daug garsių muzikų turėjo aiškiaregystės patirtis. Pvz., pianistas Lorin'as Hollander'is pasakoja apie vizijas, kurias patiria grodamas garsių kompozitorių kūrinius. Tie vaizdai, sako jis, turi sudėtingų geometrinių struktūrų formą. Jis buvo sukrėstas, kai sužinojo, kad daugelis jo regėtų formų atitinka Vidurio rytų islamo mečečių čerpių formą. Žr. L. Dossey. The Body as Music; S. Campbell. Music and Miracles, 1992. Daugiau apie aiškiaregystę žr. R. Brown. Unfinished Symphonies, 1971; G. Krishna. The Wonder of the Brain, 1987.

21) Simfonijos ištakas galime atsekti 17 a. pabaigos italų uvertiūrose. Operų kūrėjai (Leo, Pergolesi, Galuppi, Jommelli) vystė jas, G. B. Sammartini, matyt, buvo pirmasis italas rašęs simfonijas, vėlesni, kaip Boccherini ir Pugnani, paveldėjo tą lyrinį pobūdį, skirtingai nuo kabiau išvystyto stiliaus Austrijoje ir Vokietijoje.

22) 17 a. pirmieji "simfonijos" termino paminėjimai turėjo įvairias prasmes: koncertinius motetus (kaip Schutz'o Symphoniae sacrae), operų uvertiūras, instrumentines įžangas ar intarpus, muzikinius kūrinius, klasifikuojamus kaip sonatos ar koncertai.

23) Šis trejetas taip pat atsirado menuetuose. "Da capo aria" atsakinga už pirmos dalies, kurią seka kontrastinė vidurinė dalis, pakartojimą.

24) W. Dilthey. Eifuhrung in die Geisteswissenshaften, 1923; W. Dilthey. Der Aufbau der geschichtlichen Welt in den Geisteswissenshaften, 1927

25) Francisco Varella "Įkūnytame mąstyme" rašo, kaip reikia stebėti, kaip kieno nors protas mąsto. Dalyviai patiria "tiesioginius pojūčius", atspindinčius pasaulį, kuris "ne sukurtas, o atrastas". Čia pastebime panašumus su Maurice Merleau-Ponty tame, kaip atveria erdvę tarp "aš" ir išorinio pasaulio. F.J. Varella. The Embodied Mind, 1996

26) P. Honigsheim. Music and Society, 1973

27) T.W. Adorno. Aesthetic Theory, 2001

28) Pagal Attali, visi dailieji menai turi pranašišką vaidmenį. Jis laikė, kad Pieter Brueghel "Barnis su Lentu" gyvi užgavėnių vaizdai skelbė apie revoliucinius socialinius pasikeitimus. Jam tai buvo metafora knygai apie Triukšmą. Jacques Attali. Noise: The Political Economy of Music, 1977

29) R. Hughes. The Shock of the New, 1974

p30) Suzana Feagin - buvo Temple un-to (Filadelfijos valst.) vizituojanti profesorė. Rašė apie estetiką ir meno filosofiją, ypač mąstymo filosofijos ir epistemologijos susikertaniomis temomis beu apie menininkų intencijomis meno sampratai. Redagavo „J. of Aesthetics and Art Criticism“ (2003-2013). Čia kalbama apie S. Feagin ir P. Maynard knygą „Estetika“ (1997).

Papildomi skaitiniai:
Chaosmo estetika
Tomas Akvinietis
Viduramžių kriticizmas
Tapyba ir teatras
Tik kurdamas esi laisvas!
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Viljamas Bleikas – pamirštas ir prisimintas
Thomas Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
Sadomazochizmas „Užsispyrėlės sutramdyme“
Irena Slawinska. Erdvė ir laikas
Pašalinės mintys ir jų traktavimai
Savamokslis dailininkas Henri Ruso
Moters krūtis kaip artimo meilė
Chaosmo estetika: James Joyce Viduramžiai
Paganini: Kiekvienas turi savo paslaptį
Kultūrinis „Užburtosios fleitos“ fonas
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Papilnėjo da Vinčio kanonas
Menininko ir jo kūrinių klajonės
Ignalinos krašto legenda
Apie socialinę fotografiją
Visų dienų apmąstymai
Ką nutyli būgnai?
Rodanti kelią
Prerafaelitai
Filosofijos puslapis