Van Gogo „Sėjėjas“ įkvėpė popiežių žinutei apie viltį

Savo pirmo viešo pasisakymo metu 2025 m. gegužės 21 d. popiežius Leonas XIV pasirėmė V. van Gogo „Sėjėju saulei leidžiantis“ (1888) paveikslu, vadindamas jį vilties simboliu. Jame besileidžianti saulė apšviečia valstietį lauke sėjantį sėklas. Leonas XIV paveikslą susiejo su Kristaus parabole apie gerų darbų darymą (Mt 13) – ir kad Dievas nelaukia, kol dirva bus tinkama. „Kiekvienas Evangelijos žodis yra tarsi sėkla, pasėta į mūsų gyvenimų dirvą“, pasakė jis, pabrėždamas, kad dirva yra ne vien mūsų širdis, bet ir pasaulis, bendruomenė, bažnyčia. Jis atkreipė dėmesį, kad už sėjėjo van Gogas nutapė jau subrendusius javus, simbolizuojančius, kad pasėtos sėklos duos derlių.

Van Gogas paveikslą nutapė 1888 gyvendamas Arlyje pietų Prancūzijoje. Tai buvo laikas, kai jis tapė kartu su savo draugu P. Gogenu ir jautėsi labai laimingas dėl ateities. Tad ir paveikslas perteikia jo optimizmą. 1888 m. lapkričio mėn. laiške broliui Teodorui, paveikslą apibūdino šviesiomis spalvomis: „Milžiniškas citrinos geltonumo saulės diskas. Žalsvai gelsvas dangus su rausvais debesimis. Laukas violetinis, o sėjėjas ir medis – prūsų mėlio spalvos“.

Jį jam įkvėpė Jean-Francois Millet’o^*) paveikslas „Sėjėjas“, tačiau jis pertvarkė Ž. Milė kompoziciją, kurioje dominavo tamsi, vieniša figūra, ir patalpino sėjėją saulės apšviesto kraštovaizdžio centre. Kiti dailininkai, pvz., norvegas Emanuelis Vigelandas^**), vaizdavo Kristaus parabolę tiesiogiai. Vigelando vitražų ciklas Oslo bažnyčioje aiškina kiekvienos ištraukos prasmę: kelios sėklos nukrenta pakelėje, ir paukščiai jas tuoj pat sulesa, taip nurodydant į tuos, kurie girdi Dievo žodį, bet jo neklauso; kitos sėklos nukrenta ant akmenuotos žemės ir negali įsišaknyti – tai simbolis tų, kurie neturi pakankamai atkaklumo; dar kitos nukrenta tarp erškėčių ir užgožiamos - Vigelandas sugretino dramatišką šykštuolio, skaičiuojančio pinigų krūvas, vaizdą, parodydamas, kaip gyvenimą užgniaužė materialinės naudos troškimas; parabolės pabaigose sakoma, kad kai kurios sėklos krito į derlingą dirvą ir davė gausų derlių - ir Vigelandas vaizduoja gausų derlių su greta ant žemės sėdinčiu žmogumi, ant kelių laikančiu vaiką.

Van Gogo paveikslas perteikia daugelį naujojo popiežiaus idėjų, išsakytų pirmosiomis popiežiavimo dienomis. Jis pastebi:
„Paveikslo centre saulė, o ne sėjėjas; [tai primena mums, kad] tai Dievas kuria istoriją, net jei kartais atrodo, kad jo nėra ar jis toli. Jis yra Saulė, kuri šildo žemės grumstus ir nokina sėklas“.

Darbo orumo tema taip pat yra neatsiejama sėjėjo, giliai pasinėrusio į fizinį darbą, įvaizdžio dalis, kuri susijusi su popiežiaus pasirinktu vardu. Jis sakė, kad pasirinko Leono XIV vardą „daugiausia todėl, kad popiežius Leonas XIII savo istorinėje enciklikoje „Rerum Novarum“ nagrinėjo socialinį klausimą pirmosios didžiosios pramoninės revoliucijos kontekste“. Leonas XIII kalbėjo apie socialinį ekonominės neteisybės klausimą, susijusį su menku atlygiu darbininkams, net kai savininkai gauna didelį pelną.

Leono XIV nuomone, van Gogo paveikslas atitinka jo pirmtako, popiežiaus Pranciškaus, paskelbtų Jubiliejinių metų vilties temą. Ir jis išreiškė viltį, kad žmonės, klausydamiesi Dievo, imsis tarnauti kitiems.

^*) Žanas Milė (Jean-Francois Millet, 1814–1875) - prancūzų realistinės pakraipos dailininkas, grafikas, žinomas kaimo žmonių darbo vaizdais ir peizažais. Tarp žinomiausių jo paveikslų yra „Varpų rinkėjos“ (1857), „Angelas“ (1859) ir kt. 1848 m. Paryžiaus Salone eksponavo „Grūdų sijotoją“, kuris buvo vienu iš anksčiausių jo paveikslų, vaizduojančių kaimo žmonių darbą, ir susilaukė kritikų palankaus vertinimo. Tuo metu suartėjo su „Barbizono peizažo mokyklos“ dailininkais. Vėliau tapė tik kaimo scenas. Jo „Sėjėjas“ susilaukė sėkmės 1850-51 m. Paryžiaus Salone (vėliau paveikslą adaptavo van Gogas). Jis dirbo su šviesos žaismu, pustoniais ir šviesotamsa (chiaroscuro), todėl jo kūriniai buvo impresionizmo pirmtakais.

^**) Emanuelis Vigelandas (Emanuel Vigeland, 1875-1948) - norvegų menininkas. Pirmąją parodą surengė 1902-ais. 1909 m. jį pasirinko pirmojo Norvegijos krematoriumo dekoravimui. Nors geriausiai žinomas savo kūrybą, taip pat kūrė freskas, vitražus ir skulptūras – daugelis jų įkvėpti krikščionybės temų (pvz., skulptūra „Mergelė Marija ir Vienaragis“ Bergene). O žymiausias darbas yra jo mauzoliejus (Tomba Emmanuelle) Osle, kartu ir muziejus, viešai lankomas nuo 1958 m.

Trapistai
Milano ediktas
Kur gieda angelai...
Bonifacas VIII. Unam Sanctum
Neteisėti kaltinimai neištikimybe
A. Martinkus. Adventas ir angelas
Ar išliks religijos susitikus su ateiviais?
Vatikano II susirinkimas ir pneumatologija
Krikščioniškoji V. Zenkovskio kosmologija
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Rytų–Vakarų bažnyčių schizma
Šiuolaikinė krikščioniška muzika
Sąlyginis tikinčiojo išgelbėjimas
Dar kartą - Žmogaus Sūnus
B. Raselas. Ar yra Dievas?
Kas yra konfesijų matas?
Tomas Akvinietis
Religijos samprata
Religijos skiltis
Vartiklis