Visas pasaulis gali paklusti grafiko kaltukui
Sakoma, kad
žmogaus gyvenimas būtų prasmingas, užtenka užsiauginti įpėdinį, pastatyti namą ir pasodinti medį. Bet jei kiekvienas tiek tepadarytų - grįžtume į civilizacijos priešaušrį. Laimė, yra tarp mūsų atidirbančių už šimtus bendralaikių.
Profesorius Antanas Kučas, kurio devyniasdešimtmetį
minėsime šį sekmadienį, buvo vienas tokių - jis ir Dailininkas, ir Žmogus, ir Mokytojas, jau nekalbant, kad su kaupu atliko ir daugelį kitų žmogui uždedamų pareigų.
Šimtų mokinių su pagarba tariamą žodį "Mokytojau" išgirsta ne visi pedagogai. Profesorius jį girdėjo nuo pat savo pedagoginės veiklos pradžios 1936 m. iki karsto lentos. Ne kiekvieną, kuris į jį taip kreipdavosi,
Profesorius mokė tikrąja to žodžio prasme.
Daug buvo tokių, kurie mokėsi iš tolo - iš jo kūrybos, pilietinės laikysenos, gerumo, jaunatviškos energijos. Mums, jo studentams, Profesorius buvo žmogaus, dailininko ir mokytojo etalonas.
A.Kučas pasižymėjo ypač didele pagarba kitaip dirbančiam ar kitaip galvojančiam. Jei mintyse peržvelgtume visus jo mokinius, neatrastume nė vieno, aklai sekusio juo - jo požiūris į
individualybės vystymosi skatinimą buvo pagrindinis kelrodis ugdant jaunuosius dailininkus
Grafikos katedroje, kurioje jis dirbo vos ne penkis dešimtmečius.
Gausus Antano Kučo kūrybinis palikimas: šimtai apipavidalintų ir iliustruotų knygų, dešimtys estampų, ekslibrisų, nesuskaičiuojami piešiniai ir akvarelės, o kur dar plakatai, taikomosios grafikos darbai.
Tačiau ryškiausias A.Kučo indėlis į Lietuvos knygos meną. Dailininkas niekuomet neiliustravo knygos -
jis kūrė knygą pradedant pirmaisiais puslapiais - nuo šmuctitulo ir titulo, nuo tekstų santykio su iliustracijomis, su knygos formatu - pačios iliustracijos buvo tik
vienas iš daugelio elementų, sudarančių knygos visumą.
Tai A.Kučas atsinešė iš prieškario Lietuvos. Dvidešimt septyni knygų mėgėjai - draugija, apie kurios indėlį į mūsų kultūrą kalbama tiek
mažai, kad dabar retas skaitytojas yra girdėjęs jos pavadinimą. A. Kučui, tuomet darKauno meno mokyklos studentui, jo mokytojo Adomo Galdiko rekomendavimu
draugija užsakė Vaižganto knygos "Milžinų dvasios" iliustracijas. Jaunojo dailininko sukurtos iliustracijos neįėjo nei į jo, nei į draugijos išleistų geriausių knygų sąrašą.
Užtai vėliau A. Kučo iliustruotos knygos, pradedant plačiuose baltų lapų laukuose skambančia "Brička", mirguliuojančiomis subtiliu, liaudišku ornamentu
B. Sruogos ir S. Nėries knygomis, kvepiančiomis kaimo dūmais ir šienu "Marčia" ir "Petru Kurmeliu" ir baigiant
monumentaliąja "Altorių šešėly", man primena iškilius Lietuvos piliakalnius. Vešliomis medžių kupetomis, aukštų, sudvasintų kryžių ornamentais
jie iškyla virš lietuviškos knygos horizonto, atkreipdami į save dėmesį, matomi iš bet kurios vietos - kaip orientyrai, keliaujant per išrašytą kalvelėmis ir lomomis lygumą.
|
|
Grafikas, įsivaizduodamas būsimą graviūrą, paprastai paklūsta tam tikram savo susikurtam stereotipui - žmogaus apdaras ar veidas raižomas štai tokiu štrichu, dangus - taip, o medis - dar kitaip.
A.Kučas tų taisyklių neturi -
jo raižiniuose tokia štrichų įvairovė, kad, atrodo, tame chaose būtų galima pasiklysti. Ir vis dėlto jie sudaro darnią visumą, mirguliuojančią įvairiatonių linijų bei dėmių įvairove, valdomą ir sudėstytą, manytum, ne racionalaus proto bei rankos,
o švento atsitiktinumo.
Tekstai, veikėjų figūros, architektūra, gamta, ornamentas - estampuose nelengvai suderinami dalykai - paklūsta talentingam dailininko kaltukui ir susilieja į prasmingą sidabrinį lakštą,
kurį gali valandomis tyrinėti kaip žavią abstrakciją,
su kiekvienu centimetru besikeičiančią, suspindinčią naujomis, netikėtomis spalvomis ir deriniais.
Profesoriaus estampuose ypač daug medžių. Nežinau, ar tikrai taip, bet, man regis, jis jų įvaizdį atsinešė iš savo gimtosios sodybos, kurios piešinį galime pamatyti jo monografijoje.
Aukštais šiaudiniais stogais monumentalūs trobesiai, darželiai, kryžiai ir išlakūs,
pavėsingi medžiai. Net į Vilniaus barokinius fasadus, gotiškus bokštus ir vingrias gatveles A.Kučas žiūri pro tą patį impresionistinėmis faktūromis mirguliuojantį šakų ir vainikų ažūrą,
kuris paverčia miestą jaukiu, žaliu Lietuvos sodžiumi, tokiu artimu jo ir visų mūsų širdžiai.
Kūrėjai, kaip ir žmonės, sensta. A.Kučas ta prasme buvo fenomenalus: jis nepaseno nei fiziškai - mes prisimename jo aštuntą kryželį gyvenančio žmogaus gyvybingumą krepšinio aikštelėje, jaunatvišką laikyseną,
tvirtą žingsnį; nei kūrybiškai -
su kiekvienu darbu jis ėjo tik pirmyn.
"Petras Kurmelis" meistriškesnis už "Marčią", knyga "Altorių šešėly" žavi naujais atradimais. Keleri metai prieš mirtį sukurti estampai traukia akį grafiniu spalvingumu - negali patikėti, kad juos sukūrė
ne meistriškumo viršūnėje esantis, o paskutinius metus gyvenantis kūrėjas.
Antanas Kučas gyveno sunkiu ir sudėtingu laiku. Karai ir okupacijos laužė, genėjo, rovė iš šaknų, išsklaidė po pasaulį ne tik jaunus, bet ir subrendusius, daug nusipelniusius Lietuvos kultūrai menininkus. Nedaugelis jų
išlaikė išbandymus - tik vienas kitas išliko gyvas, o dar retesnis praėjo tą laikmetį su aukštyn nukreiptu žvilgsniu, išsaugodamas savo kūrybos vientisumą ir parodydamas pilietinį tvirtumą. Šiais visuotinio kosmopolitizmo laikais visa Profesoriaus kūryba
išliko lietuviškos dvasios kaip reto mūsų kūrėjo. Tai ir yra didžiausia Antano Kučo gyvenimo vertė.
Juozas Galkus, grafikas, profesorius
Lietuvos Rytas, 1999 sausio 19d.