Naujasis kolonizavimo protokolas

 
Vieta: Gama Sol-3, Argus (93% atitikimas Žemei), Antžeminis valdymo centras, pasitarimų kambarys
Veiksmas: Incidento Nr.2, susijusio su žūtimi, aptarimas
Laikmena: įrašas Žemės valdymo centrui
 

- Ričardai, atsiprašome už nepatogumus. Žinome, kad paskutinės dvi dienos buvo sunkios jums, tačiau Žemės valdymo centras nori apie tragediją, įvykusią pirmadienį, išgirsti iš pirminių šaltinių. Ar pasirengęs pasakoti?

- Jo. Nuo ko pradėti? – pratarė Ričardas Kaspianas, užmerktomis akimis, o tada atsimerkė, giliai įkvėpdamas.

- Pradėkite nuo trečiosios dienos ryto, - atsilošė kėdėje komandoras Raisas, siekdamas, kad bendradarbis jaustųsi laisviau situacijoje, kurios nebuvo tikėtasi.

- Sprendžiau geriamojo vandens problemą. Kaip žinote, čia vanduo turi gana didelį toksinų kiekį. Mane pasiuntė, kad rasčiau būdą, kaip jį filtruoti, arba pakeisti toksingumo lygį natūraliomis priemonėmis. Tai subtilus uždavinys, galintis sukelti nepriimtinus Arguso aplinkos pokyčius.

- Mes turime išsamią ataskaitą apie jūsų sugebėjimus ir buvimo kolonijoje tikslą. Nenoriu būti nemandagus, tačiau nėra reikalo klausyti tai daugiau, nei tai būtina. Nereikia apie tai plėstis, jei nėra reikalo.

- Hm, tai būtina norint paaiškinti, kodėl buvau su Aleksu ir jo šeima.

- Atsiprašau, tęskite.

- Viskas gerai. Kur sustojau? Taigi, suradau du būdus, kaip iš vandens pašalinti amonio fluoridą ir magnį, tačiau jie buvo perdaug brangūs ir būtų užėmę pernelyg daug laiko įdiegimui. Tačiau Žemėje radau augalą, Kalmia patiffolias, kuris pašalina amonį ir magnį, ir nuėjau pas Aleksą Vinslou, kad pasitikrinčiau, ar jis čia nerado panašių rūšių. Jis tyrinėjo Arguso augmeniją ir buvo pasidaręs išsamų naujų augalų rūšių katalogą. Jis naudojo panašią į Žemės taksonomiją. Panašios rūšys buvo įrašomos į panašias šeimas, gentis ir t.t. Tad palyginti vietinius augalus su žemiškosiomis rūšimis buvo nesunku. Alien world

Aleksas dar nebuvo radęs nieko panašaus į Kalmia, tačiau kiekvieną savaitę išeidavo į ekspedicijas po aplinkines vietoves. Jis lankėsi tik trečio ir mažesnio lygio srityse, kurios buvo laikomos nepavojingomis. Atvykus jos buvo nuskanuotos ir pritaikytos žmonių gyvenimui. Pavojus nukentėti buvo toks, kaip vaikštant po parką.

Kaip žinote, kolonijoje yra 120 šeimų, viso apie 500 žmonių. Vienintelė priežastis, kodėl Aleksas buvo čia, buvo jo šeima ir kartu galimybė užimti mėgstamu dalyku, botanika, kuri jam buvo visas jo gyvenimas. Šis projektas galėjo jį padaryti garsiu. Jis žinojo viską, nuo kiaulpienės iki sekvojos, ir jų atitikmenis šioje planetoje. Jis čia buvo jau metus ir dažnai su šeima rengdavo piknikus, kurių metu rinko augalų pavyzdžius ir stebėjo vietinės gamtos gyvenimą. Bet niekada nėjo į sritis, kurių lygis aukštesnis nei trys. Jis nenorėjo rizikuoti dėl šeimos.

Aš iki trečios dienos buvau su jais kokius 3-4 kartus, ir tai buvo malonios išvykos. Aleksas visada buvo labai atsargus. Jis niekada be apsauginių priemonių nepaliesdavo jokio augalo, net ir tų, kuriuos pirminė komanda buvo pripažinusi nekenksmingais. Mat toji buvo padariusi tik paviršinę ir skubotą augalijos ir gyvūnijos analizę.

Tądien mes apsistojome plikoje vietoje ant uolos, pasistatėme palapines, o jis įsirengė mini-laboratoriją. Jo žmona ėmėsi ruošti maistą ir prižiūrėti vaikus. Jis pastatė videokamerą, kad ši filmuotų tai, ką jis vadino "alijošiais". Tada jis ėmė rinkti pavyzdžius ir tikrino jų toksiškumą, o aš jam padėjau. Kaip žinote, Arguso paviršius daugiausia uolėtas su dirvos intarpais, kuriose vešėjo didžioji dalis augmenijos. Vienok, Arguso augmenija buvo gerai prisitaikiusi uolėtai aplinkai.

- Atsiprašau, kad pertraukiu, bet nurodykite tiksliau, kur įsirengėte stovyklą?

- Dešimt mylių į pietus nuo pagrindinės kolonijos. Netoli vandenvietės. Visąlaik matėsi žmonės, tačiau su jais nesikalbėjome. Nuskanavome teritoriją, tikrindami laukinės gyvūnijos buvimą, tačiau nieko neradome. Nors vėliau radome faderio, nepavojingo žoliaėdžio, išmatų. Mes radome tik 13 graužikų rūšių, kurių tik dvi jų pavojingos, tačiau ir tos tėra už užtvaros, supančios 20 mylių saugią zoną.

- O kaip su skaidančiais gyvūnais?

- Tokių nebuvo surasta. Planeta dar tik evoliucijos pradžioje. Stambiausias gyvūnas, turintis smegenis, tėra žiurkės dydžio, ir iš jų tik dvi rūšys pavojingos. Neradome nei didelių plėšrūnų, nei žolėdžių, nors nereiškia, kad jų negali būti.

- Prieš einant toliau, norėtume pasakyti, kad to klausinėjame norėdami įsitikinti, ar viskas buvo padaryta pagal kolonizavimo protokolą. Abu žinome, kad tai buvo incidentas, kai nebuvo galima padėti, - įsiterpė Elena Aspė. Ji atskrido su vaikais tik prieš savaitę pas vyrą, buvusį čia nuo pradžios. Jos vyras buvo aktyvus ir kai kurių buvo laikomas svarbus bendruomenei. Jis tikėjosi čia praturtėti, Elenai patiko Arguso kraštovaizdis ir ji nenorėjo patikėti, kad kažkas panašaus galėjo nutikti. Ji norėjo čia įsikurti ir tikėtis gerų pajamų.

- Nebuvo galima padėti? – perklausė Ričardas su Elenai įsiteikiančia veido išraiška.

- Juk taip. Žinome, kad tiesiog darėte savo darbą ir nenorime jūsų kaltinti. Norime, kad ši vieta būtų puiki ir joje galėtų gyventi mūsų palikuonys. Nenorėčiau tuo klaidinti, bet manau, kad taip yra, - pasakė Elena su kandžia šypsenėle, kurios niekas negalėtų pamėgdžioti.

- Tęskite savo pasakojimą toliau demonstruodami atitikimą kolonijos tvarkai, - pratęsė Elena jau mandagiai .

Kaspianas pasuko galvą ir apmąstė, ką ji ką tik pasakė, ir tai, ką jis pasakojo. Jis nusistebėjo, kodėl ji yra čia ir dar aiškina, kas nutiko. Jis prisiminė, kad Aleksas buvo sakęs, kad ši planeta pragyveno milijonus metų iki pasirodant žmonėms. Ji turėjo pakankamai laiko, kad susikurtų savitus apsisaugojimo metodus. Metodus, kurių galime nežinoti, nes nevirėme planetos evoliucijos sriuboje.

Kaspianas norėjo, kad jų dėmesys nukryptų į kitus aspektus. Jis norėjo parodyti žmonių kartoms, kad jie nėra dievai vietose, kurios jiems nepriklausė. Jis suprato, kad tai bus sunku.

- Protokolui: aš visiškai įsitikinęs, kad laikėmės visų taisyklių ir ėmėmės visų atsargumo priemonių, išskyrus viena. Tikiuosi, kad tai taps aišku, kai baigsiu.

Komiteto nariai pasimuistė kėdėse. Kai kurie pažvelgė į Raisą, bandydami nuspėti, kuria linkme pasuko susirinkimas.

- Prašau, Ričardai, tęskite savo pasakojimą, - tarė vyriausiasis, Alenas Dausonas. Ričardas pajuto palengvėjimą, nes Alenas buvo netekęs šeimos avarijos metu palydovo bazėje.

- Gerai, tęsiu. Stovyklą įsirengėme ant plokščios uolos, kuri atrodė visiškai nepavojinga, bent kaip rodė skaneriai. Suzana ir aš užkandžiavome, prižiūrėdami vaikus, o Aleksas tikrino tyrė "alijošiaus" reakciją į dirgiklius. Jis buvo maždaug už 20 metrų. Buvome ant plokščios uolos ir girdėjome, kaip vaikai krykštauja slidinėdami nuožulniu uolos šlaitu. Išgirdome Saros šūksnį, kuris truko trumpai ir abu nubėgome pažiūrėti, kas nutiko. Vaikų ten nebuvo, bet nebuvo ir pagrobimo ar sužeidimo žymių.

- Sakėte, kad vaikai buvo ant šlaito. Ar jis buvo kuo neįprastas?

- Stovykla buvo ant plokščios uolos, o tas šlaitas buvo nuožulnus ir vaikams patiko juo slysti. Jis nebuvo status, kad atrodytų pavojingas.

Aš su Suzana stengėmės rasti vaikus, ir aš liepiau jai pakviesti Aleksą. Išsitraukiau savo pulsinį ginklą. Žvalgiausi aplink ir nemačiau nieko, kas paliudytų, kad vaikai buvo palikę uolą. Tada pastebėjau, tarsi uolos dalis pajudėjo ar pasislinko. Tai buvo kaip tik toje vietoje, kur žaidė vaikai. Atidžiau patyrinėjus, buvo pastebėta maždaug kamuolio dydžio anga. Aplink ją buvo ne uoliena, o organinė kieta medžiaga, visiškai panaši į uolieną. Aš įkišau ranką ir nustačiau, kad ji eina gilyn ir plečiasi į šalis. Tuo metu atbėgo ir Aleksas ir pamatė mano radinį. Jis bandė per angą šaukti vaikus.

- Šaukė vaikus? A tai buvo urvas?

- Ta medžiaga buvo tarsi tankus ir storas voratinklis. Angoje buvo priberta kažko, kas priminė durpingą žemę. Ištyrus pasirodė, kad tai buvo tarsi voratinklis su purvais, šaknimis ir kabančiomis pūvančiomis ataugomis. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad ertmė gana poringa, kad garsas galėtų sklistų pro ją.

Nieko negalvojęs Aleksas įkišo į angą ranką ir bandė viduje užčiuopti vaikus. Anga buvo pakankamo dydžio vaikams, tačiau per siaura suaugusiems. Pasimetęs Aleksas pažvelgė į mane ir mes nutarėme, kad vaikai neabejotinai viduje, nes vidus atrodė taip, tarsi į ten kažkas būtų ką tik įtraukta. Suzana per radiją iškvietė pagalbą. Aleksas liepė eiti jai į sandėlį ir surasti kokių nors medicininių priemonių, ką nors daugiau, nei yra pirmos pagalbos vaistinėlėje. Ji buvo kiek linkusi į isteriją ir galėjo nebeišlaikyti toje situacijoje. Aš su pulsinio ginklo rankena bandžiau praplatinti angą. Daužant greta esančią uolieną, sklido toks garsas, tarsi viduje būtų tuštuma kokių trijų metrų spinduliu. Aleksas nubėgo prie savo įrankių ir atsinešė du plaktukus, kaltą ir atsuktuvą. Uoliena skilinėjo gana lengvai ir atskėlę gabalus mes juos nukeldavome. Uoliena irgi atrodė tarsi išraizgyta voratinkline durpiena. Maždaug po 5 min. skaldymo anga praplatėjo pakankamai, kad į ją tilptume. Tuo metu Aleksas jau buvo besupanikuojąs, kaip ir jo žmona, ką tik grįžusi su dideliu medicininės pagalbos paketu.

- Ar buvo iškviesta gelbėjimo komanda ir ar ji buvo kelyje?

- Taip, bet jie vyko raižyta vietove ir negalėjo atvykti greitai. Per tas 10 minučių iki jai atvykstant mes bandėme kažką daryti patys.

- Ar ponas Vinslou turėjo ginklą?

- Ne, ginklą turėjau tik aš. Jis buvo numestas į šalį. Aš stovėjau ant kietos uolienos ir nepaliaudamas su plaktuku ir kaltu trupinau uolieną platindamas angą. Aleksas jau buvo įlindęs į vidų iki pažastų ir bandė pasiekti vaikus. Aplinka buvo per minkšta, kad išlaikytų jo svorį ir jis turėjo išlįsti atgal. Jis vėl ėmė laužti uolienos gabalus. Kai nuėmėme didesnį uolienos gabalą, atsivėrė plyšys, kuris mums pasirodė galįs būti vaikų dingimo vieta.

Kaspianas nutilo ir giliai įkvėpė. Vaikų vaizdai giliai įsirėžė į jo atmintį ir jis vis dar juto, kaip nugara bėgioja šiurpuliukai. Jis tuo metu jautėsi taip, tarsi vaikai būtų jo. Jis iki tol niekada nebuvo net susimąstęs, kad šiurpi istorija nutiks jam. Bet ji nutiko.

- Kaspianai, pasakėte pakankamai. Mums nereikia pateikti Žemei daugiau smulkmenų, jei tai taip skausminga, - Elena Aspė, bandydama parodyti savo sielvartą. Sielvartą, kurio Kaspianas nejuto.

- Jie privalo tai išgirsti. Jie privalo žinoti, kas yra čia, ir kad negalime pradėti nežinodami apie tokius nutikimus.

- Taip, bet prašau, ne....

- Ponia Aspe! Leiskite Kaspianui užbaigti pasakojimą ir tada galėsite išsakyti savo nuomonę. – įsiterpė sunerimęs Dausonas, parodydamas valdingumą, kuris ateina su metais ir žilais plaukais. Sukryžiavęs rankas ant krūtinės, jis linktelėjo Kaspianui, kad šis tęstų.

- Ačiū jums. Kai iškėlėme paskutinį uolienos gabalą, pamatėme vaikus.

- Kodėl tada nepasinaudojote ginklu?

- Mačiau ginklą, tačiau pulsinis ginklas nepjauna, jis muša, kaip senovėje patrankos sviedinys. Ginklas buvo sukurtas, kad priešą padarytų neveiksnų, bet jo neužmuštų. Žinojau, kad jis nepadės. Pačiupau kaltą, kad galėčiau kirsti su juo, bet tuo metu Suzana supanikavo ir ėmė traukti Sarą iš jos kapo. Kelios sekundės pralėkė beveik akimirksniu. Nebuvo laiko galvoti. Alien beast

Kaspianas pamatė, kaip Elena kažką šnabžda šalia sėdinčiam vyriškiui ir tas linkteli sutikdamas. Jis tebegalvojo apie Alekso šeimos likimą ir Žemės veržimąsi apgyvendinti svetimus pasaulius. Jis suprato, kad po visų išgyvenimų viso labo tėra žmogus. Jis juto, kad Elena linkusi tai pateikti kaip atskirą, su niekuo nesusijusį incidentą. Ji laiko, kad su šeima yra saugi dėl protokolo ir šiuolaikinių technologijų. Bet jei ji neketina įsiklausyti, tai gal bus įsiklausančių Žemėje.

- Jai traukiant Sarą, voratinklis iš lėto slinko į viršų ir tempė Sarą žemyn. Mačiau Alekso žvilgsnį ir abu supratome, kad turime paskubėti, nes apačioje tūno baisus ir nežinomas pavojus. Čiupau plaktuką ir kaltu bandžiau nukirsti čiuptuvą. Man pavyko, ir apie pėdos dydžio gabalas nusirito žemyn. Suzana per smarkiai pasilenkė ir užkrito ant Saros. Kai sužeista atauga atsitraukė, išgirdome duslų šlamėjimą tarsi tūkstančiai lapų sušnarėtų vėjyje; ir kartu su tuo šlamėjimu Jonatanas ėmė smukti gilyn, tarsi kažkas po juo pajudėjo žemyn. Negalvodamas apie savo saugumą, Aleksas įlindo prie Jonatano ir ėmė smulkti link čiuptuvų pagrindo. Prisimenu jo žvilgsnį tuo momentu – tai buvo panikos ir baimės žvilgsnis. Prašau, prašau ištrauk sūnų, maldavo jis.

Kai jis nusileido dar žemiau, pristojo ant kažko apačioje; tada įsispyrė ir išsitiesė; jo kojos buvo ties čiuptuvų pagrindu. Aš Jonataną traukiau aukštyn; o prie jo buvo prisikabinę čiuptuvų gabalai, smulkių kaulų ir audinių likučiai. Ankstesnių aukų likučiai. Tuo metu atvyko gelbėjimo komanda ir pradėjo gelbėti Sarą, o aš traukiau Jonataną lauk. Tuo metu dar nesupratau, kad jį iš apačios stūmė Aleksas. Jonataną ištraukus, nuo jo atsikabinę čiuptuvai apjuosė Alekso liemenį. Girdėjo jo riksmą iš skausmo, kai jų dygliai smigo jam į odą. Bandžiau nuspirti čiuptuvus, tačiau jie juosė jį vis stipriau. Dar trys atsirangė ir visai apraizgė Aleksą. Jis klykė iš siaubo.

Jį tempė dar giliau per tos būtybės voratinklinę struktūrą ir ankstesnių aukų atliekas. Šokau paskui jį ir bandžiau pasiekti jo ranką, kad galėčiau traukti į viršų. Tačiau būtybė buvo stipresnė. Nuodai veikė greitai, svaigindami Aleksą ir mane. Man pakirto rankas, kai paliečiau čiuptuvus. Suzana tebeklykė. Girdėjau, kaip vyrai skuba prie manės ir Alekso. Jie įšoko ir iš blasterio aklai šovė tiesiai po Alekso kojomis. Tuo menu Aleksas buvo jau nurimęs ir be sąmonės. Aš irgi netrukus pasijutau suparalyžiuotas, bet prieš tai dar pastebėjau, kad komanda kapoja čiuptuvus aptikdama, kad Aleksas jau virškinamas. Jis mirė dėl kraujo praradimo ir per didelės nuodų dozės. Jis žuvo, kad išgelbėtų savo vaikus. Žuvo atrodžiusiame saugiu naujajame pasaulyje, kurį siekiame apgyvendinti".

Čia užsitęsė pauzė, nes komitetas laukė, o Kaspianas mąstė, ką jam pasakyti.

- Gerai, Kaspianai. Ačiū už įvykių atpasakojimą. Spėjame, kad tai labai jūsų neapsunkino. Jei jau baigėte, mums reikia, kad pasirašytumėte kai kurias form....

- Ne, aš dar nebaigiau, - tarė Kaspianas užsimerkęs ir perkratęs galvoje paskutinių kelių dienų įvykius. – Tos mūsų atrastos būtybės įsikūrusios taip vadinamoje saugioje zonoje. Vienintelė vieta, kur jų nėra, tai anapus saugumo užtvaros. Ten joms pasitaiko suėsti labai nuodingus graužikus, nuo kurių jos žūsta. Tad mes turime gyventi arba šalia pavojingų graužikų, arba šalia šių būtybių. Mūsų preliminarus skanavimas 200 mylių spinduliu tikrinant šilumos šaltinius uolose parodė rodo, kad jos gyvena 70% mūsų apgyventos teritorijos.

Taigi, čia atliko šeima be tėvo ir atsirado vienas užsivedęs chemikas, manantis, kad visą teritoriją reikia patikrinti du, tris, šimtą kartų, kol galėsime nesibaimindami išleisti žaisti vaikus.

Galite šį pasaulį paversti kuo tik norite, bet jei norite gyventi jame, tai truks ilgiau nei metus jį pritaikyti savo reikmėms. Anksčiau sakiau, kad laikėmės protokolo ir visų taisyklių, išskyrus vieną. Ta vienintelė buvo – vadovautis sveiku protu. Mes suklydome, nes pasirodėme čia su nuostata, kad esame iš Žemės.

Baigiu ir paimu savo draugo šeimą į vienintelę saugią vietą, kurią žinau, - Žemę.

Komitetas sėdėjo nutilęs, kai Kaspianas atsistojo ir, sukandęs dantis, išėjo pro duris. Elena Aspė ruošėsi prabilti, tačiau ją sustabdė Dausonas:

- Taigi, susirinkusieji. Iki tol, kol gausime žinią iš Direktoriaus, siūlau visiems permąstyti saugios zonos koncepciją ir padaryti viską, ką galime. – pasakė Dausonas, apmąstydamas tai, ką išgirdo iš Kaspiano, ir kolonijos ateities perspektyvas. Jis svarstė, ar šis pasakojimas padarys nors kokį poveikį Žemėje ir ar investuotojai sutiks keliems metams pristabdyti šį projektą dėl vieno mažai prognozuojamo incidento.

 
 
   

Fantastikos skyrius
Pasidalijimas skausmu
S. Lemas. Setauro medžioklė
S. Klenčas. Iš Visatos gilumos
P. Michnenko. Užsitęsęs areštas
Žozefas Anri Roni. Ksipehūzai
Robertas Jangas. Žydra dirva
P. Adams. Senamadiška muzika
Pametėsit visatos pakraštin?
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
Ž. P. Sartras. Fantastika kaip kalba
Ž. A. Roni-vyresnysis. Nepažintasis pasaulis
Ambrozas Birsas. Prakeiktas sutvėrimas
Sviatoslavas Loginovas. Olandiškas sūris
Viačeslavas Nazarovas. Suprų sukilimas
Gnostikai ir žvaigždžių vaikai
Andrejus Krasnobajevas. Bedugnė
Planetų judėjimo pakeitimai
Pastabos apie kūrybiškumą
R.Jarovas. Magnetinis šulinys
Laukinės gamtos šauksmas
A.Zalatorienė. Pasodoblis
Ateivių civilizacijos
R.Moore. Erdvė
Poezija ir skaitiniai
Vartiklio Naujienų puslapis
NSO svetainė