Tikrasis vyriškumas

Tokiu pavadinimu (angl. The Right Stuff) 1979 m. išėjo Tomo Vulfo (Tom Wolfe) knyga apie pirmuosius septynis JAV astronautus. Joje "Merkurijaus septynetas" priešpastatomas Chuck Yeager'iui, kuris buvo laikomas geriausiu tarp lakūnų bandytojų, tačiau niekada netapo astronautu. Pagal šią knygą 1983 m. Philip Kaufman'as pastatė filmą.

Ši knyga ir filmas buvo prisiminti komentuojant 2007 m. pradžioje įvykusį JAV astronautės "išsišokimą" (apie tai žr. >>>>).

T. Vulfas parašė šią knygą norėdamas atskleisti, kodėl astronautai neatsisakė kosminių skrydžių pavojų akivaizdoje. Jis primena tą riziką, kurią patiria lakūnai bandytojai, ir tą psichines ir fizines savybes, reikalingas jų misijai.

Knyga yra daugiau apie kosmoso varžytuves, o ne patį kosmoso užkariavimą. Tarybų Sąjungos indėlis paminimas tik prabėgomis. Visas dėmesys sutelktas "Merkurijaus projektui", pirmajai žmonių valdomų skrydžių programai. Akcentuojamas astronautų ir jų šeimų gyvenimas, o ne techninės detalės. Minimos ir politinės priežastys, vertusios siųsti žmones į kosmosą. Tvirtinama, kad prezidentas Eizenhoveris primygtinai reikalavo, kad skristų žmonės. Tačiau, kai Gus Grissom nusileido į jūrą, atrodė, kad gelbėtojams (dėl duomenų svarbos) labiau rūpėjo kapsulė, o ne pats astronautas.

Filme paminimas dar viena politinė detalė (nors jos nėra knygoje) – tai Grissom vardo tinkamumo problema. Nebuvo laikomi tinkamu astronautui nei jo pravardė "Gus", nei tikrasis vardas Virgilijus, o dar mažiau tiko antrasis vardas Ivanas.

Firsat seven Tiek rusai, tiek amerikonai savo programose naudojo patyrusius vokiečių inžinierius. Filme yra juokingas epizodas, kai senatorius Lyndon Johnson susirinkime rusų "Sputnik" skrydžio 1957-ais proga klausia: "Ar tai jų [sovietų] vokiečių mokslininkai padarė tai pirmi?" Į tai "vokiečių mokslininkas" (primenantis Wernher von Braun) atsako: "Ne, senatoriau… mūsų vokiečiai geresni nei jų vokiečiai". Tai gali būti nuoroda į tai, kad "Sąvaržėlės" operacijos dėka dauguma vokiečių inžinierių ir vadovų persikėlė į JAV, o Tarybų Sąjungai daugiausia liko tik darbininkai. Ir iš tikro, pirmosios JAV raketos (pvz., "Redstone", pakėlusi Alan Shepard į kosminę erdvę) buvo tik nežymiai patobulintos vokiečių V-2 raketos, kurių kūrimui vadovavo W. von Braun. Tik vėlesnės "Atlas" raketos (kurios John Glenn) iškėlė į orbitą, buvo jau buvo pačių amerikiečių suprojektuotos. Ir maža trūko, kad John Glenn būtų atsisakęs trečiosios misijos, nes jo žmona atsisakė susitikti su viceprezidentu Lyndon Johnson.

Dar vienas filme pabrėžtas lakūnas bandytojas buvo Scott Crossfield, buvęs Yeager konkurentu. NASA nusprendė dirbti tik su koledžą baigusiais lakūnais. T. Wolfe, rašydamas knygą, daug bendravo su Yeager ir tai leido jam tiksliau perteikti jo charakterį, mintis ir juokingus nutikimus.

Pasirodžius filmui, T. Vulfas neslėpė savo nepasitenkinimo juo, ypač todėl, kad filme kai kas buvo pakeista, lyginant su knyga. Tačiau kritikai, bendrai paėmus, gerai jį įvertino ir jis laimėjo keletą prizų.

Tomas Vulfas

Tomas Vulfas (Thomas Kennerly Wolfe, pasirašinėjęs Tom Wolfe, g. 1931) – JAV rašytojas ir žurnalistas, vienas 7-8 dešimtm. "Naujosios žurnalistikos" judėjimo pradininkų.

Gimė 1931 m. kovo 2 d. Ričmonde, Virdžinijos valstijoje. T. Vulfas baigė Ričmondo Šv. Kristoferio mokyklą, įstojo į Vašingtono ir Lee universitetą (bakalauras 1951 m.), kur buvo "Phi Kappa Sigma" narys. Tada perėjo į Jeilio universitetą ir "American Studies" gavo daktaro laipsnį (1957).

1956 m. pradėjo dirbti reporteriu "Springfield Union". Yra dirbęs "Washington Post" bei "New York Herald Tribune" (nuo 1962 m.) laikraščiuose. Niujorko laikraščių streiko metu jo pastabas išspausdino "Esquire Magazine" pavadinimu "The Kandy-Kolored Tangerine-Flake Streamline Baby" (šiuo pavadinimu 1965 m. buvo išleista jo straipsnių rinkinys). Tai buvo "Naujosios žurnalistikos" pradžia, kai buvo eksperimentuojama su daugeliu technikų. Vienas išskirtinių pavyzdžių yra T. Vulfo knyga apie hipių laikus "The Electric Kool-Aid test", pasižymintis onomatopėja, laisvomis asociacijomis, neįprasta skyryba – gausiais šauktukais ir kursyvu – išreikšdamas Ken Kesey ir jo pasekėjų nepastovų charakterį. Antrasis jo straipsnių rinkinys "The Pump House Gang" išleistas 1968 m. – apie pop. kultūrą, architektūrą, politiką ir kt. temas.

1970 m. išleido dvi esė "Radical Chick & Mau-Mauing The Flak Catchers" (apie rasinius bauginimus siekiant gauti pinigus ir turtingų biurokratų). 1977 m. išleistas esė rinkinys "Mauve Gloves & Madmen, Clutter & Vine". 1979 m. pasirodė "Tikras vyriškumas" apie pirmuosius JAV astronautus. Taip pat T. Vulfas paaršė dvi knygas apie šiuolaikinį meną bei architektūrą: "Tapytas žodis" (1975) ir "Iš Bauhauso į mūsų namus" (1981).

1984 m. jam skirta prestižinė Longvudo universiteto "Dos Passos" premija.

1987 m. išleido romaną "Tuštybės laužas". Po jo 1989 m. 'Harper" žurnale išspausdino esė "Sėlinant paskui milijardo kojų žvėrį". 1998 m. išleistas romanas "Žmogus visu gražumu", o 2001 m. apsakymų rinkinys "Užsikabliavimas". Trečiasis romanas "Aš esu Šarlotė Simmons" išleistas 2004 m.

Tikras vyriškumas
1 skyrius. Angelai

Per penkias ar dešimt minučių, ne daugiau, trys kitos paskambino jai, klausdamos, ar negirdėjo, kad kažkas ten atsitiko.

"Džeine, čia Alisa. Klausyk, ką tik paskambino Betė ir pasakė, kad ji girdėjo, kad ten kažkas atsitiko. Ar nieko negirdėjai?" Tą jos kartojo, skambutis po skambučio. Ir ji pakėlė ragelį ir pradėjo sakyti tą pačią frazę kitoms.

"Kone, čia Džeinė Konrad. Man ką tik skambino Alisa ir sakė, kad kažkas nutiko…"

Kažkas buvo oficialaus žmonų kalbos dalis klaidžiojant apgraibomis ta tema. 21 m. amžiaus ir nesenai atsidūrusi tame rate, Džeinė Konrad dar mažai ką žinojo apie tai, nes niekas niekada apie tai nekalbėjo. Tačiau ji buvo jauna! Ir koks buvo jos išsilavinimas! Ir kaip ji pati atrodė! Džeinė buvo aukšta ir grakšti, tankiais kaštoniniais plaukais, stambiais skruostikauliais ir didelėmis rudomis akimis. Ji kiek priminė aktorę Jean Simons. Jos tėvas turėjo rančą pietvakarių Teksase. Ji išvyko į koledžą rytuose, į Bryn Maurą, ir ten sutiko savo vyrą Pitą debiutantų vakarėlyje Filadelfijos "Gulph Mills" klube, jam esant Prinstono baigiamuosiuose kursuose. Pitas buvo žemas, liesas, blondinas, kuris dažnai juokavo. Jis nuolat šypsojosi rodydamas plyšį tarp priekinių dantų. Jis tarsi Hickory Kid; tačiau Hickory Kid debiutantės kelyje. Jis buvo sklidinas energijos, savimi pasitikintis, pilnas ambicijų. joie de vivre. Džeinė ir Pitas apsivedė praėjus dviem dienom jam baigus Prinstoną. Praeitais metais Džeinė pagimdė pirmąjį jų kūdikį, Piterį. Ir šiandien Floridoje, Džaksonvilyje, ramiais 1955-aisiais, saulės spinduliai šviečia pro pušis ir grynas oras sklinda nuo blykčiojančio vandenyno. Vandenynas ir balto žėručio pliažas yra arčiau nei už mylios. Bet kuris pravažiuojantis gali tarp pušų matyti Džeinės nedidelį namuką spindintį tarsi koks svajonių namas. Jis yra plytinis, tačiau Džeinė ir Pitas plytas nudažė baltai, tad jis spindi saulėje baltumu pro žalių pušų uždangą, pro kurią saulės spinduliai prasiskverbia tūkstančiuose tarpelių. Langines nudažė juodai, ir todėl baltos sienos atrodo dar baltesnės. Namas yra vienuolika šimtų kvadratinių pėdų ploto, tačiau Džeinė ir Pitas apstatė jį patys ir jis vertas daugiau nei už savo dydį. Jie turėjo draugą statybininką, kuris triūsė pas juos kiekvieną laisvą minutę, tad jis tekainavo tik 11 tūkst. dolerių. Lauke švietė saulė, o viduje įtampa augo kas minutę, kai penkios, dešimt, penkiolika ir pagaliau beveik visos dvidešimt žmonų paskambino, bandydamos sužinoti, kas atsitiko, kas, iš tikro, reiškė – kurios vyrui.

Po 30 min. pabuvus ant tokio "laido" – kai nebuvo niekuo ypatingas rytas – žmona pradeda jausti, kad telefonas jau ne ant stalo ar ant virtuvės sienos. Jis sproginėjo jos saulės raizginyje. Tačiau gali būti dar blogiau, jei dabar išgirstum durų skambutį. Taisyklės šiuo atžvilgiu labai griežtos, nors nėra niekur surašytos. Jokia moteris negali pranešti lemiamą žinią, ir jokiu būdu ne telefonu. To negalima blogai atlikti! – tokia buvo idėja. Ne, tik vyriškis galėjo atnešti tą žinią, kai ateis tam laikas; vyriškis, turintis tam tikrą oficialų ar moralinį autoritetą, valdininkas ar ką tik mirusiojo draugas. Ir blogą naujieną jis turėjo perduoti asmeniškai. Jis privalėjo prieiti prie pagrindinių durų ir paskambinti; stovėti ten kaip ramybės ir kompetentingumo kolona, perduodamas blogą naujieną lediniu, tarsi žuvies, balsu. Tad visi žmonų skambučiai buvo paklaikęs ir nelaimę pranašaujančio mirties angelo sparnų plakimas. Kai ateidavo lemiama žinia, tai būdavo skambutis į duris – šioje situacijoje žmona spoksodavo į lauko duris tarsi jos nebūtų josios arba būtų jai nepavaldžios – ir už durų būdavo vyriškis … atėjęs pranešti, kad, nelaimei, kažkas ten atsitiko, ir jos vyro kūno pelenai dabar kažkur pelkėje, pušyne ar aukštoje žolėje, "sudegęs neatpažįstamai", ką kiekvienas, buvęs oro bazėje pakankamai ilgai (laimei, Džeinė nebuvo) žinojo, kad tai vien tik eufemizmas, apibūdinantis žmogaus kūną, kuris dabar atrodo tarsi didelis paukštis, degęs krosnyje, visas sudegęs iki juodumo, riebaluotas ir susiraukšlėjęs, kepintas, vienu žodžiu, ne tik visas veidas, plaukai ir ausys sudegę, neminint jau drabužių, bet ir plaštakos ir pėdos, su rankų ir kojų liekanomis virš alkūnių ir kelių; ir sudegęs iki kietumo, sudegęs iki riebaluoto juodai rudo gabalo taip, kad tas vyras, tėvas, karininkas, džentelmenas, tas ornamentum motinos akyse, jo Didenybė Vaikas, kuriuo buvo prieš 20 su trupučiu metų, tapo apdegusiu gabalu su kyšančiais sparnais ir blauzdomis.

Ar gali jos pačios vyras gali būti tasai, apie kurį jos kalba? Džeinė buvo girdėjusi, kad jauni vyrai, o tarp jų buvo ir Putas, kalbėjo apie kitus jaunus vyrus, kurie "gavo", arba "nusisuko" ar "subyrėjo", tačiau niekada tai nebuvo apie tuos, kuriuos pažino, nė apie vieną iš eskadrilės. Ir kiekvienu atveju ta kalbėjimo maniera, su gausiu žargonu, buvo tokia pat, kaip jie kalba apie sportą. Tai buvo tarsi jie sakytų "Jis buvo išmuštas pakeliui į antrą bazę". Ir viskas! Ir nė vieno žodelio, nei spausdinto, nei balsu, ir net toje apkarpytoje kalboje – apie sudegusius kūnus, iš kurių jaunų vyrų dvasia dingsta akimirksniu, nuo kurio visos šypsenos, gestai, grimasos, susirūpinimai, juokeliai, klastos, trūkčiojimai pečiais, meilumas ir mylintys žvilgsniai - tu, mano mylimoji! - dingsta tarsi atodūsis, kai baimė užlieja trobelę miške ir jauna moteris, karštligiškai šnirpščiojanti, laukia patvirtinimo kaip ką tik likusi našle.

Nauji skambučiai labai padidino galimybę, kad būtent su Pitu kažkas nutiko. Eskadrilėje tebuvo 20 vyrų ir gan greitai 9 ar 10 buvo išskaičiuoti … spurdančių mirties angelų pranešimų. Žinodami, kad žodis apie avariją ištrūko, tie vyrai, kurie galėjo pasinaudoti telefonu, skambino namo, kad pasakytų, kad tai nutiko ne man. Ta naujiena nedelsiant, žinoma, buvo pamaitinamos kitos. Džeinės telefonas galėjo suskambėti dar kartą, ir viena žmonų ištarti:

"Nensei ką tik paskambino Džekas. Jis eskadrilėje ir sako, kad kažkas nutiko, tik nežino, kas. Jis sakė matęs Franką D – nusileido prieš 10 min. su Gregu, sėdėjusiu už nugaros, tad su jais viskas gerai. Ką girdėjai?"

Tačiau Džeinė negirdėjo nieko, išskyrus tai, kad kitų, o ne jos, vyrai saugūs ir suskaičiuoti. Tad saulėtą dieną Floridoje, nuošaliau nuo Džeksonvilio Jūrų laivynų oro bazės, mažame baltame kotedže, tikrame svajonių namelyje, kita nuostabi jauna moteris susivokė apie jos vyro quid pro quo darbą, parsidavimą, kaip kas nors galėjo pasakyti, kontrakto skirsnelius, kurie pateikti nerašytine forma. Taip aiškiai, tarsi turėtų prieš save skrydžių grafiką, Džeinė suprato, kad tik du eskadrilės vyrai liko nesuskaičiuoti. Vienas tų lakūnų buvo Budas Dženingsas, o kitas – Pitas. Ji pakėlė telefono ragelį ir padarė tai, kas pateisinama kritiniu atveju. Ji paskambino į štabą. Atsiliepė budintysis karininkas.

"Noriu kalbėti su leitenantu Konradu", pasakė Džeinė, "čia misis Konrad".

"Atsiprašau", atsakė budintysis, ir tada jo balsas pradėjo trūkčioti. "Atsiprašau… aš … " Jis negali rasti tinkamų žodžių! Jam norisi raudoti! "Aš, taigi, … Turiu omenyje… Jis negali prieiti prie telefono!"

Jis negali prieiti prie telefono!

"Tai labai svarbu!" – tarė Džeinė.

"Atsiprašau, - tai neįmanoma," budintysis sunkiai galėjo tarti žodžiu, nes bandė užspausti kūkčiojimus. Kūkčiojimai "Jis negali prieiti prie telefono"

"Kodėl negali? Kur jis?"

"Atsiprašau", dar daugiau atsidūsėjimų, sunkaus alsavimo, šnarpštimo. "Negaliu jums to pasakyti. Aš, aš turiu dabar padėti ragelį".

Budinčiojo balsas dingo emocijų protrūkyje ir jis padėjo ragelį.

Budintysis! Jos balsas buvo daugiau, nei jis galėjo atlaikyti.

Pasaulis sustingo, sustojo tą akimirką. Džeinė negalėjo ilgiau skaičiuoti laiko, kuris praeis iki momento, kai durų skambutis suskambės ir kažkieno figūra ištįsusiu veidu pasirodys, kažkas iš Našlių ir našlaičių draugų, kuris jai praneš, oficialiai, kad Pitas negyvas.

Pete Conrad at Moon; Surveyor 3
Pete Conrad Mėnulyje tikrina Surveyor 3 TV kamerą; 1969 m.

977 (filmas)
Bėgimas į kosmosą
Apie ufologiją kine
Raketų eros ištakose
Kosminės operos bangomis
Ar „Marsietis“ nuves į Marsą?
Likimo ironija: R. Burnhamas
Per meilės orgijas į žvaigždes
Žvaigždžių karų belaukiant
Aukštesnės būties ilgesys
Gyvenimas po tikrovės
Planetų judėjimo pakeitimai
Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Ž. A. Roni-vyresnysis. Žvaigždžių klajūnai
Andy Warhol "Oksidacija"
Viačeslavas Nazarovas. Suprų sukilimas
SUN RA: muzika iš atviro kosmoso
Žiūrovo nuostaba kūrinio suvokimui
Į žvaigždes – pas kitus protus
Tiltai nestatomi išilgai upės
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
Pastabos apie kūrybiškumą
Mitologija Visatos masteliu
Jis atrado Planetą X
Holografinis katinas
Kino ufologija
Mėnulio kronikos
Prototipas
Fantastikos puslapis