Gyvenimas po dangčiu

Astronomų užsipuolimas

Stalinistai po revoliucijos ėmėsi pulti ir seno raugo fundamentalių mokslų atstovus. Tarkim, kokį indėlį į liaudies ūkio vystymą gali įnešti Saulės užtemimų stebėjimai? Ogi tiesioginį, nes už neteisingai stebėtą užtemimą buvo galima nesunkiai atsidurti darbo stovykloje. Pirmos represijos prasidėjo dar Lenino laikais, kai kai kurie iškilūs mokslininkai buvo išsiųsti iš šalies. Dar 1909 m. revoliucionierius-liaudininkas N. Morozovas, pagarsėjęs tuo, kad buvo pažįstamas su K. Marksu ir išvertęs „Komunistų partijos manifestą“, įsteigė Rusų pasaulio pažinimo mėgėjų draugiją (ROLM), siekusią apjungti visus Rusijos astronomus. Nuo 1912 m. ji leido ir savo žurnalą „Pasaulio pažinimas“, kurio redaktoriumi iki 1930 m. buvo D. Sviatskis, rusų kosmizmo tyrinėtojas, parašęs „Astronominiai reiškiniai rusų metraščiuose“. Draugija 12 m. po revoliucijos veikė be trukdymų ir produktyviai. Pvz., vienu aktyviausių jos narių buvo V. Gluško, sunkiųjų raketų kūrėjas (apie kūrybinę Morozovo veiklą žr. >>>>>).

Į represijų taikinį ROLM pateko visai atsitiktinai. Jos mokslinis sekretorius Kazicynas turėjo įprotį rašyti dienoraštį, kuriame kruopščiai fiksavo, kas ir ką kalbėjo draugijos susirinkimuose. O ROLM nariams patiko ne viskas, ką darė tarybų valdžia, ir jie išsakydavo savo nuomonę. Tas dienoraštis pateko į OGPU rankas. 1930 m. pavasarį suėmė Sviatskį. Žurnalo leidyba iš Leningrado buvo perkelta į Maskvą, o jo atsakingu redaktoriumi paskirtas astronomas V. Ter-Oganezovas (pasižymėjęs kolegų pašalinimu). O gruodį ROLM veikla buvo sustabdyta. Kazicynas laiškai apie padėtį pranešinėjo Moroovui, tačiau 76-metis draugijos įkūrėjas jau niekuo padėti negalėjo.

V. Ter-Oganezovas „valymą“ aiškino ne tik politiniais motyvais, bet ir būtinybe kovoti su kai kurių mokslininkų religingumu. Suimtas buvo MA narys astronomas G. Tichovas, pasaulinio garso mokslininkas, teorinės astrobiologijos pradininkas, kalėjime praleidęs 2 mėn. Kelis mėnesius kalėjo ir V. Šaronovas, žinomas planetų tyrinėtojas. 1930 m.pabaigoje suimti Kazicynas ir Muratovas, ROLM pirmininko pavaduotojas. Sviatskį ir Kazicyną po ilgo teismo proceso nuteisė ir pasiuntė į Baltosios-Baltijos jūrų kanalo statybas. Sviatskiui labiau pasisekė, - jį paskyrė meteorologu, o 1932 m. ir visai paleido. Tačiau po 3 m. vėl prisiminė ir kartu su žmona išsiuntė į Alma-Atą. O Kazicyno likimas keistas – po kurio laiko gavo leidimą persikelti į Saratovą, kur be pėdsakų dingo...

Tai vyko Leningrade, tačiau „valymas“ palietė ir Maskvą – Valstybinį astrofizikos institutą, kurio direktoriaus pavaduotoju buvo paskirtas V. Ter-Oganezovas. Jo direktoriumi buvo įdomios kosmologinės teorijos autorius V. Fesenkovas, kurį atleido 1930 m. rugsėjį. Kasticyną išmetė iš „Astronomijos žurnalo“ redkolegijos, o į jo vietą paskyrė ... V. Ter-Oganezovą. Buvo suimtas astrofizikas Voroncovas-Veljaminovas, kalėjimo duonos paragavo astronomas Šoryginas... Bet tai tebuvo tik preliudija...

Nužudžius S. Kirovą, Leningrade nusirito represijų banga. Išsiųsti buvo visi, kurie kalėjo. 1936 m. suimtas MA Astronomijos instituto direktorius B. Numerovas, garsus astrometrijos, dangaus mechanikos ir gravimetrijos žinovas (jį sušaudė 1941 m. rugsėjį). Po kelių dienų suimti vedantieji Pulkovo observatorijos specialistai: Balanovskis, Omendantovas ir Jašnovas. Po jų toks likimas ištiko jaunuosius Jeropkiną ir Kozyrevą, o taip pat Dneprovskį. 1937 m. vasarį suimtas ir observatorijos mokslinis sekretorius Museliusas. Paminėtieji 1937 m. gegužės 24 d. gavo bausmę – po 10 m. kalėjimo. Gegužę suimtas talentingas astrofizikas Perepelkinas buvo nuteistas 5 m. kalėti. Birželio mėnesį suimtas ir Pulkovo observatorijos direktorius B. Gerasimovičius, kurį sušaudė lapkričio 30 d. 1937 m. pabaigoje suimtas ir tokio pat likimo sulaukė M. Bronšteinas.

Kuo nusikalto Pulkovo observatorija? 1936 m. „Pasaulio pažinimo“ nr. 6 V. Ter-Oganezovo straipsnyje Gerasimovičius kaltinamas įsipareigojimų tarptautiniuose projektuose nevykdymu ir „kenkėjiška veikla“ rengiantis 1936 m. vasario 19 d. pilno Saulės užtemimo stebėjimui. Dar kaltintas delsimu vietos naujai pietų observatorijai parinkimu.

Reliatyvistų medžioklė

Prieš Lorenco transformacijas, aprašančias objekto savybių pokyčius esant greičiams artimiems šviesos greičiui, bei Einšteino masę ir energiją jungiančias formules stalinistai nieko neturėjo. Mokslo populiarinimo bei mokslinės fantastikos kūriniuose buvo pateikiami gana gyvi pasakojimai apie viena ir kita. Užkliuvo kosmologija, kuri sekė iš reliatyvumo fizikos.

3-io dešimtm. viduryje A. Einšteinas kūrė kosmologijos teoriją, bandydamas sujungti visas žinomas sąveikos jėgas, - ir per tai suprasti jų prigimtį. Tais laikais fizika laikė, kad Visata amžina ir begalinė. Tačiau Einšteinas, apmąstydamas gravitacijos prigimtį, iškart pastebėjo, kad amžinoje ir begalinėje Visatoje žvaigždės, esant netolygiam pasiskirstymui, gravitacijos poveikyje jau senų seniausiai turėjo sukristi vieną vietą ir susitraukti į tašką. Jis pasiūlė, ad turi veikti ir atostūmio jėgos, tad į savo lygtis įvedė kosmologinę l konstantą, užtikrinančią žvaigždžių atostūmį. Tačiau ji atrodė pernelyg išgalvota, nes kasdieniniame gyvenime su gravitacinio atostūmio jėgomis nesusiduriame. Fizikai galiausiai rado Visatos stabilumo priežastį. 1923 m. Leningrado prof. A. Fridmanas rado nestacionarų Einšteino lygčių sprendinį. Jis parodė, kad jei Visata plečiasi, to pakanka išgalvotos l konstantos pakeitimui. Tai vėliau patvirtino astronominiai stebėjimai. 4-o dešimtm. pradžioje amerikiečių astronomas E. Hubble, išanalizavęs sukauptus duomenis, padarė išvadą, kad galaktikos tikrai tolsta viena nuo kitos. Pulkovo observatory

Prasidėjo visiškai naujos Didžiojo sprogimo kosmologijos kūrimas. Ir būtent ji sukėlė stalinistų įniršį. O kitaip ir būti negalėjo, nes pagal marksistinio materializmo dogmą, pašalinančią Dievą, Visata privalėjo būti amžina. F. Engelsas rašė: „Marksizmas nė minutei nepriima minties, kad pasaulis, erdvė gali būti užaru, turinčiu kraštą“. V. Leninas ir J. Stalinas besąlygiškai tai pripažino. Ir nesvarbu, kad Didžiojo sprogimo teorijai Dievas irgi nereikalingas, ji jo egzistavimo nepaneigia - tad kova su fizikais buvo neišvengiama.

Pirmas antpuolis surengtas 1934 m. „Pasaulio pažinime“ išspausdinus du aštrius straipsnius. Prof. Ogorodnikovo, žinomo žvaigždžių dinamikos specialisto, straipsnyje „Apie 'besiplečiančią' Visatą“ užsipuolami reliatyvistai:

Iš esmės tai vieta, kur baigiasi mokslas. Mes matom, kad Einšteino matematika ir teorija leidžia sudaryti tam tikras lygtis [ ... ] Tačiau dar reikia įrodyti, kad os lygtys perteikia realius santykius gamtoje [ ... ] Jų tikrumo kriterijumi turėtų būti patikrinimas stebėjimais. Tačiau kaip tik tai ne tik nepadaryta, bet ir esant dabartiniam stebėjamosios astronomijos lygiui tiesiog neįmanomas.

Kritinis įkarštis stiprėja. Paminint Didžiojo sprogimo teoriją autorius priduria nuo savęs: „iš kurios kažkokiu mums nežinomu būdu, nepaklūstančiu jokiems gamtos dėsniams, susitvėrė visa ši nuostabi gamtos įvairovė, kurią dabar stebime, apimant organinę gyvybę, žmogų ir t.t. Po t, ai buvo pasiūlytas to atomo egzistavimas, beliko pakrikštyti tą atomą, suteikti jam kai kurias stebuklingas savybes, - ir jau turime paruoštą darinį bažnytinei, religinei teorijai“.

Kitas straipsnis buvo V. Ter-Oganezovo, kuriame Ogorodnikovas kaltinamas iki galo neatsiribojantis nuo jo užsipuolamų teorijų. Anot jo, dialektinis materialistas „privalo rodyti visišką tų teorijų – apie Visatos ir erdvės baigtinumą – nepriimtinumą. Kiekvienam dialektiniam materialistui savaime suprantama, ka kokia bebūtų grakšti ir įtikinama kosmologija, ji negali būti teisinga, jei kyla iš Visatos baigtinumo prielaidos“.

Kitu žingsniu tapo Eigensono, Pulkovo observatorijoje užsiiminėjusio tarpgalaktiniais tyrinėjimais, knyga „Didžioji Visata“, kurioje rašoma „buržuaziniame moksle viešpataujančią padėtį užima teorija apie ribotą, uždarą Visatą [ ... ] Sutrūnijusi klasė atvedė ir prie visai sutrūnijusio savo klasinio mokslo“. Įdomu, kad knygoje bandoma suderinti nesuderinamus dalykus – pripažįstama reliatyvumo teorija, tačiau įrodinėjama, kad iš jos neseka Visatos baigtinumas.

1937-40 m. su reliatyvistais kovoja žurnalas „Su marksizmo vėliava“, kuriame bet kokie teigiami pasisakymai ta tema siejami su „fašistinių reakcinių jėgų moksle“ suklestėjimu. Ypač bjaurų vaidmenį suvaidino V. Lvovo straipsnis „Kosmologijos fronte“, kuriame tarp priešų įvardijami Gerasimovičius, „prakeiktas kenkėjas“, Landau, kurio „kenksminga rašliava laiku negavo atkirčio“, Ambarcumianas, iškėlęs trumpą žvaigždžių evoliucijos skalę. Netruko pasipilti straipsnių lavina su standartiniais kaltinimais.

Ir jei iki karo klausimas iš esmės dar buvo diskusinio pobūdžio, tai po karo kilo rimtas susirėmimas. 1948 m. Visasąjunginė astronominė-geodezinė draugija (VAGO) surengė net 5 konferencijas ideologiniais klausimais. Pagrindiniu klausimu buvo materializmo kova su idealizmu kosmologijos srityje. Ir vėl pasisakinėjo Ogorodnikovas, Eigensonas ir Lvovas. Jiems pritarė Kratas.

Tačiau tarybiniai fizikai buvo jau kitokie – jie sukūrė atominę bombą, kūrė termobranduolinę ir jautė savo jėgą. Valdžiai jų reikėjo, ji jiems kabino ordinus ir medalius, skyrė premijas. Tad stalinistų užsišokimai dažniausiai atšokdavo. Pvz., filosofui A. Maksimovui 1952 m. publikavus karingą straipsnį „Prieš reakcinį einšteinizmą fizikoje“, grupė akademinių fizikų perėjo į kontrpuolimą, iš juos vedė akademikas V. Fokas. Tačiau fizikų užsipuolimai tęsėsi, tad fizikams teko kreiptis laišku į L. Beriją, buvusį fizikų užtarėju. Jie prašė leisti publikuoti V. Foko straipsnį „Prieš nepadorią šiuolaikinių fizikos teorijų kritiką“ - ir straipsnis 1953 m. pradžioje buvo išspausdintas „Filosofijos klausimuose“.

Kai apie tokius jo teorijos aptarimus Tarybų Sąjungoje sužinojo A. Einšteinas, jis nesusilaikė nuo kandžios replikos, parašydamas mažos apimties apsakymą:

Kai Visagalis Dievas įvedinėjo savo amžinuosius Gamtos dėsnius, Jį kankino abejonė, kurios nesugebėjo atsikratyti net vėliau. Kokią kebli padėtis kils, jei vėliau Didieji dialektinio materializmo Autoritetai paskelbs kai kuriuos, o gal ir visus Jo dėsnius neteisėtais?

Jau tada, kai Jis perėjo prie dialektinio materializmo Pranašų ir Išminčių kūrimo, kažkokia panaši abejonė įsibrovė į Jo sielą. Tačiau netrukus jis vėl atgavo ramybę, nes galima būti tikru tuo, kad tie Pranašai ir Išminčiai niekas nepadarys išvados apie materializmo teiginių prieštaravimą Protui ir Tiesai...

Lenino marsiečiai
Hiperborėja Rusijoje
Tarybiniai alchemikai
Cinizmas kaip amatas
Specialioji reliatyvumo teorija
Grigorijaus Rasputino pranašystės
Anapus gėrio ir blogio
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Gerumą reikia grūsti jėga?
Slaptieji planetos valdytojai
Paranoja skverbiasi giliai
Paskaičiavimai pagal Gindilį
„Raudonosios biologijos“ tamsioji dėmė
Tarybinių ufologų legendos ir tikrovė
Apie mistinio anarchizmo istoriją Rusijoje
Baltieji vandenys: legendos ištakos
A. Čiževskio „vientisas gamtiškas subtratas“
Vampyrinė Bogdanovo revoliucija
Gogolio pasaulis – tarsi sapnas
Komunistinio antžmogio gimimas
Keista Ciolkovskio filosofija
Šventasis pranašas Slavikas
Nuo Dievų prie ateivių
Minčių valdymo mašina
Rozenkreicerių simbolika
Raudonieji teosofai
Valdžios kvaitulys
Vartiklis