Fotonų juosta. Vartiklis

Taip pat žr. Plejadės mituose; | Plejadės Egipto kontekste; | Kaip Plejadės susiję su Vartikliu?

Sietynas (Plejadės)

Teka danguje sietynėlis.

Sietynas jau pusryčiuose - metas keltis.

Tauro žvaigždyne esantis Sietynas vadintas įvairiai: Sietu, Siečiu, Sietiniu, Sieteliu, Žvaigždžių Sietu, Dangaus Sietu, Žvaigždirėčiu, Žvaigždžių Krūvele. Tokie pavadinimai būdingi baltams, o slavams jie žinomi ten, kur seniau gyventa baltų (Baltstogėje, Baltarusijoje). Slavai jį vadina Bobomis, kartais Vištomis, Viščiukais, Kvaksėmis. Panašius pavadinimus turi europiečiai, net Rytų Azijos ir Indonezijos gyventojai.

Iš Sietyno padėties danguje senovėje nustatinėdavo nakties laiką. M. Pretorijus¹⁾ (17 a.) yra užrašęs paaiškinimą, kad dievai Sietyną paliko danguje tam, kad žmonės pagal jį galėtų skaičiuoti laiką. Vidurvasaryje jis pasirodo rytais, prieš tekant Saulei; žiemos pradžioje teka vakarais, o leidžiasi paryčiais [1]. Liaudis pastebėjo, kai Sietas leidžiasi su žaromis, greit bus pavasaris. Apie Plungę sakoma: „Kol žvaigždžių Sietas nesileidžia į žarą, neleisi žirgo į balą“ arba „Sietynas pažaroj, kumelė lankoj“ [2]. Pagal Sietyną valstiečiai pradėdavo kai kuriuos darbus. Kai Sietynas ateina iki auštant į pietus, laikas rugius sėti (Žagarės. Joniškėlio apylinkės): „Žvaigždžių Sietas žaroj – kumelė vagoj“ (Lyduvėnai, Kermės sav.); „Sietynėlis pažare – jautelis vagoje“. Ir M. Pretorijus rašė, kad Sieto buvimas tam tikroje vietoje buvo geras ženklas pradėti sėją. Kai Sietelis prapuola, gegužė pradeda kukuoti (Šatės, Skuodo sav.).

Sietyno kilmė aiškinama taip: Seniai seniai gyveno 7 broliai, kurie buvo paimti į dangų už tai, kad pastatė didelę ir gražią šventyklą [3, p.134-136]. Šiaurės Lietuvoje pasakojama, kad tai į dangų pakilę krikščionių persekioti 7 broliai-pagonys. A. Mickevičius rašė, kad juo dievas sijojęs grūdus,skirtus iš rojui išvarytam Adomui [4, p. 150]. Apie Obelius pasakoja, kad trys broliai negalėjo pasidalyti sietelio, kurį kiekvienas traukė į save. Tada vienas brolis metė jį į viršų – tasai pakilo į dangų ir pradėjo spindėti.

Seniausiuose mituose aiškinama, kad Sietynas buvęs Laumės sietas. Su krikščionybe į pasakojimus įtraukti Marija, Kristus, Trys karaliai ir pan. Apie Girkalnį (Raseinių sav.) pasakojama, kad kartą Marija sijojusi miltus. Jai išėjus į lauką, atlėkęs velnias ir pavogęs sietelį. Grįžusi ir neradusi sietelio, Marija ėmusi j ieškoti ir atradusi sulanksytą po lova. Tada ji sietelį įstačiusi į dangų. Arba pasakojama, kad Trys karaliai ėję ieškoti užgimusio Kristaus ir nežinoję, kaip paduoti dovanas. Jie sumanė susidėti pinigų ir nupirkti pailgą sietą, kad jis būtų patogus nešti. Sudėję į jį dovanas, padavė Marijai, kuri paskui tą sietą pakabino danguje, bet velnias pavogė ir paslėpė po egle. Marija paprašė, kad Perkūnas atimtų iš velnio sietą. Perkūnas, radęs velnią pasislėpusį po egle, trenkęs į jį, atėmė sietą ir atidavė Marijai, kuri jį vėl pakabino danguje (Viduklės apylinkės, Raseinių sav.). Dar pasakojama, kad Jėzui gimus, piemenys atėjo jo pagarbinti, rėtyje atnešę 12 kiaušinių. Marijai labai patiko rėtis ir ji paprašė jį palikti. Bet jį pasiskolino velnias ir sutepė derva. Iš velnio rėtį atėmė šv. Morkus, o Marija, kartu su kiaušiniais, pakabino jį tarp žvaigždžių (Vainotiškių km., Raseinių sav.).

Sietyną seka ryški žvaigždė, kurią žemaičiai vadino Sietyno Draugu²⁾ ir aiškino jos atsiradimą: Seniai seniai deivė Laumė gyveno dausose. Kartą, sėdėdama deimantinėje kėdėje, pamačiusi žemėje nepaprasto grožio jaunikaitį. Tada ji ištiesė savo juostą ir ja nusileido ant žemės, kad su juo pasimatytų. Laumei gimė Meilius, kurio ji negalėjo paimti į dausas, bet, jį palikusi, kasdien nusileisdavo, kad savo pienu pamaitintų sūnų. Tai sužinojęs vyriausiasis dievas supykęs, kad deivė susidėjo su mirtinguoju, griebė Meilių už kojų ir sviedė į tolimiausias dangaus aikštybes, ant Sietyno žvaigždyno. Pačiai Laumei jis nupjovė krūtų spenelius, supjaustė į mažus gabaliukus ir išmėtė po žemę. Nuo tada žmonės geltonus apskritus belemnitus³⁾ vadina Laumės speniais. [5, p.76]

Sakmėse suasmenintas Sietynas buvo laikomas žmonių globėju ar net giminaičiu, dainose vadintas broleliu, berneliu: „Šviečia danguj sietynėlis, / Tai ten mano brolužėlis“; „- Žalnierėliai vargdienėliai, / Žalnierėliai vargdienėliai, / Kur jūsų brolelis? / - Aukštai danguj padangėlėj, / Šviesusis sietynas, / Tai mūsų brolelis“. Ištekančią našlaitę Sietynas globoja, lauku palydi: „Žvaigždės sesutės vainikui pinti, / Sietis broliukas šaly sėdėti“. Taip pat „Sietis brolelis darželį tvert“; „Dangun sietelis / Bus mano brolelis: / Anksti tekėjo, / Toli lydėjo“ bei „Teka danguj sietynėlis, / Tai mano brolužėlis. / Mėnuo tėvelis manik dalelę skyrė, / Sietyns brolelis manik rangelę rengė“; ir dar „Sėdžiu tarp penkių brolelių, / kaip Sietynas tarp žvaigždelių“ [6]. Tai rodo jį, galimai, buvus totemu.

Nuorodos:

R. Andree. Plejeden im Mythos und ihren Beziehung zum Jahresbeginn und Landbau// Globus, 1893, t.64
J. Basanavičius. Iš senovės lietuvių mytologijos, 1926
Pasakos, sakmės, oracijos. Surinko Mečislovas Davainis-Silvestraitis, 1973
A. Mickevičius. Ponas Tadas, 1974
L.A. Jucevičius. Raštai, 1959
Lietuvių tautosaka, 1963, t.1

¹⁾ Matas Pretorijus (lot. Matthaeus Praetorius, apie 1635-1704) - Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorikas, etnografas, mitologas; lietuvių raštijos darbuotojas. Manoma, kad gimė Klaipėdoje (Mėmelyje). 1660 m. tapo laisvųjų mokslų ir filosofijos magistru. Pradžioje dirbo protestantų kunigu. Į lietuvių kalbą vertė giesmes. Vėliau persikėlė į Nybudžius, kur rinko etnografinę, kalbinę, istorinę medžiagą, parašė didesnę dalį 18 knygų enciklopedinio pobūdžio kūrinio „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ (baigė 1698 m.). 1684 m. perėjo į katalikybę ir nuo 1688 m. Pomeranijoje (Lenkija) pradėjo eiti katalikų kunigo pareigas.

²⁾ Atlasas (Tauri 27) - Tauro žvaigždyno trinarė žvaigždė, esanti už 430 švm. Pagrindinis trejeto narys - B-klasės žydrai balta milžinė. Atlasas išspinduliuoja 940 kartų daugiau energijos nei Saulė, o jo masė – 5 kartus didesnė.

³⁾ Belemnitai (lot. Belemnoidea) – išnykę karbono periode atsiradę galvakojai moliuskai, panašūs į mūsų dienų kalmarus. Buvo labai paplitę, kol išnyko kreidos periodo pabaigoje. Dažniausiai randamos vidinės kriauklės fosilijos. Liaudyje jos dar vadinamos „velnio pirštais“ ar „perkūno strėlėmis“.