Ar Mirjamos „nusikaltimas“ proporcingas bausmei?  

Skaičių knygos 12-me skyriuje pateikiama Mirjamos1) ir jos nubaudimo už kalbas prieš Mozę istorija:
Jiems esant Hazeretuose, Mirjama ir Aaronas kalbėjo prieš Mozę dėl jo žmonos kušitės. ... Viešpats tai išgirdo. ... pašaukė Mozę, Aaroną ir Mirjamą: ‚Ateikite visi trys prie Susitikimo palapinės‘. Jiems atėjus, Viešpats nusileido debesies stulpe, sustojo prie Padangtės angos ir sušuko: ‚Aaronai ir Mirjama!’ Kai jiedu prisiartino, jis tarė: ‚... Kodėl nebijote kalbėti prieš mano tarną Mozę?‘ Vis dar pykčio ant jų apimtas, Viešpats nuėjo.
Debesiui nuo Padangtės pasitraukus Mirjama stovėjo balta kaip sniegas – rapsuota. Kai Aaronas atsisuko į Mirjamą ir pamatė, kad ji susirgusi raupais, [kreipėsi į Mozę, kad neleistų jai ‚tapti tarsi negyvu gemalu‘. O tasai šaukėsi Viešpaties]: ‚O Dieve, išgydyk ją!‘ Bet Viešpats atsakė Mozei: ‚Jei jos tėvas būtų spjovęs jai į veidą, argi ji nebūtų turėjusi gėdytis 7 dienas? Tebūna ji uždaryta už stovyklos 7 dienas. Tik tada ji galės būti sugražinta atgal...‘

Tikroji Mirjamos ginčo su broliu Moze priežastis buvo jos pavydas; ji pavydėjo Mozei jo aukštesnės padėties santykyje su Dievu. Kušitė Mozės žmona [tikriausiai, tai buvo Zipora, kuri buvo midjanietė] buvo tik ginčo pretekstas. Aaronas tik pasyviai sekė sesers maištą prieš Mozę. Už tai nubausta buvo tik Mirjama.

Ar „nusikaltimas“ ir bausmė buvo proporcingi?
Ji tik jautė kad Mozės elgesys yra arogantiškas ir gali pasitarnauti blogu pavyzdžiu kitiems. Ji tikrai nešmeižė jo. Ji net nestojo tiesiai prieš Mozę, o tik sakė apie tai Aaronui, nes jautė, kad tasai geriau sutvarkytų situaciją.

Tai kodėl ji buvo nubausta taip žiauriai? Ir netgi žydams nurodoma prisiminti, ką Dievas padarė Mirjamai (Įst. 24:9)
Nes ji buvo Mirjama! Kaip žydų tautos lyderė, net jausdamasi nepatogiai, kad kalbėtų su Moze, ji privalėjo tai padaryti. Ir juk įdomu, kad žydams nurodoma prisiminti, „ką Dievas padarė Mirjamai“, o ne ne „ką padarė Mirjama“. Matyt, kad Mirjamos nusidėjimas buvo toks nežymus, kad net nebuvo galima jį pavadinti nuodėme. Tiesiog ji buvo „balta drobulė“, ir ant jos dėmė matėsi geriau. Gal Dievas norėjo parodyti, kad bet kuris, net švenčiausias, asmuo negali „nuklysti į šalį“. Ar ir ne todėl, mes irgi į valdžios žmones žiūrime tarsi per padidinamą stiklą, - tik kažkodėl, per padidinamąjį stiklą nesimato jų galvose sukerojusių piktžolynų...


Mirjama dainuodama veda moteris

Per Raudonąją jūrą su giesme?!  

Perskyrus Raudonąją jūrą Mozė vedė žydus giesmėmis šlovindamas Dievą. Kartu ir Mirjama vedė moteris giedant savas šlovinimo giesmes, šokant ir grojant muzikiniais instrumentais (Iš. 15:20-21):
Tada pranašė Mirjama ... paėmė į ranką būgnelį su žvangučiais. Visos moterys išėjo paskui ją, mušdamos būgnelius su žvangučiais ir šokdamos ratelius.

Tai tik vienas iš epizodų Biblijoje, kuriame žydų moterys gieda giesmes.

Talmudas aiškina, kad žydai buvo išvaryti iš Egipto moterų dėka. Vyrai buvo netekę vilties ir pasirinkę nepradėti palikuonių, kad jų nepasmerktų vergijai ir kančioms. Tuo tarpu moterys išlaikė viltį ir su ta viltimi skatino vyrus pradėti palikuonis. Tą tikėjimą atspindi žodžiai „paėmė būgnelį į ranką“. Midraša aiškina, kad moterys buvo taip užtikrintos, kad Dievas galės padaryti stebuklus, kad išeidamos iš Egipto, jos pasiėmė muzikinius instrumentus, pasirengusios dainuoti šlovinančias giesmes.

Bet ar jos tikrai dainavo? Mozės giesme nusakoma žodžiu „šir“ (daina), tuo tarpu moterų – „vata`an“ („ir ji atsakė“ arba „pakvietė“). Kai kuriuose komentaruose sutinkama mintis, kad moterys iš tikro nedainavo, nes visuotinai priimta, kad moterims nepadoru dainuoti prie vyrų, nesančių jų giminaičiais. Atseit, jos tik grojo melodijas, tačiau nedainavo.

Vis tik Midraša paaiškina įdomų vata`an panaudojimą. Mat angelai norėjo pašlovinti Dievą pirma, tačiau Mirjama „atsakė“ jiems ir „pakvietė“ moteris užgiedoti pirmoms. Kai kurie dar aiškina, kad „atsakė“ nurodo giedojimo būdą: arba jos atkartojo vyrų giesmes, arba jos kartojo paskui Mirjamą.

Yra aiškinančių, kad moterys todėl naudojo instrumentus, nes kai nepadoru giedoti prie vyrų, instrumentai garsai nustelbdavo jų balsus. O štai rabinas Chaimas Azulajus2) (1562-1452) aiškina, kad šechinai3) (dieviškajam buvimui) užklojus visą žydų tautą, neliko draudimo vyrams klausyti moterų giesmių.

Pranašės judaizme

Talmudas nurodo, kad buvo 48 pranašai ir 7-ios pranašės. Šiomis laikomos šios:

1. Sara, Abraomo žmona

Ir kaip Abraomas vedė vyrus, taip Sara „ganė“ moteris [pagal rabino Raši komentarus Pr.12:5: „pasiėmė .... asmenis, kuriuos jie buvo Harane įsigiję“*) (t.y. vergus ir išlaikytinius; beje čia pirmąkart Biblijoje duota užuomina į vergus)]. Ji pradžioje buvo vardu Jiska**), tačiau Abraomas ją vadino Sarai („mano princesė“). Jai sulaukus 89-ių, Viešpats paliepė jos vardą pakeisti į Sarą („princesę“); tuo pačiu ir Abramas („pakylėtasis tėvas“) tapo Abraomu („daugelio tautų tėvu“) – ir jie netrukus susilaukė pirmagimio sūnaus Izaoko. Su tuo susijusi viena jos pranašysčių, kai ji liepė išvyti egiptietę vergę Hagarą su sūnumi, kad tasai nesidalytų „paveldu“ su jos sūnum. Kai Abraomas suabejojo, Viešpats jam liepė klausyti, nes ji didesnė pranašė nei jis pats [anot Raši komentaro Pr..21:12]. Anot Talmudo (Megillah 14a-b), Sara buvo tokia svarbi pranašė, kad Dievas jai kalbėjo tiesiogiai, kai kitiems – tik per tarpininką. Vis tik Biblija mažai pagrindžia jos, kaip pranašės, vaidmenį...

Sara buvo tokia šventa, kad jos iškepta duona galėjo išlikti šviežia ištisą savaitę, jos šabo žvakės degė iki ateinančio penktadienio, o debesis galėjo kyboti virš jos palapinės sudarydamas pavėsį [pagal Raši komentarus Pr.24:67: „Izaokas tuomet nuvedė ją [Rebeką, taip tapusią jo žmona] į savo motinos Saros palapinę“]. Ji mirė būdama 127 m. amžiaus (Pr.23:1) – ir žinoma, kad ji buvo 10 m. jaunesnė už Abraomą (Pr.17:17).

2. Mirjama

Mirjamos, kaip pranašės, vaidmuo tiesiogiai išsakytas Išėjimo knygoje (15:20) – ir ji išpranašavo Mozės, išvaduosiančius žydus iš Egipto vergijos, gimimą (placiau žr. >>>>>).

3. Debora

Pranaše ji įvardijama Teisėjų knygoje (4:4). Sakoma, kad ji „tuo metu buvo Izraelio teisėja; sėdėdavo po Deboros [datulių] palme ... Efraimo aukštumose“. Ji generolui Barakui perdavė Dievo žinutę, kad tasai turi eiti į karą prieš kanaanitus – kurį tasai laimėjo. Ji buvo Lapidoto žmona [lapppidot reiškia liepsnas, tad, tikėtina, ji gamino dagčius Šventyklai].

4. Hana

Hana, kaip pranašė, pasireiškė Samuelio knygoje (2:1) savo giesme, kurioje tvirtino „mano ragas [jėga] yra Dievo išaukštintas“ [Dovydas ir Saliamonas buvo patepti aliejumi iš rago, taip parodant, kad tik „raguotieji“ gali pranašauti].

5. Abigailė

Jos istorija pasakojama 1 Samuelio 25 skyriuje. Ji buvo išmintinga ir graži pikto ir turtingo Nabalo žmona. Tam atsisakius duoti maisto Dovydui, ji jo parūpino (1 Sam 25:18-42). Po 10 d. Nabalas mirė ir Dovydas vedė ją.

6. Hulda

Ji pranaše įvardijama 2 Karalių 22:14, kur nurodoma ją buvus Šalumo žmona. Gyveno Jeruzalėje, Mišnos dalyje. Ji perdavė Viešpaties žodžius, kad tai vietai (Šventyklai; Izraeliui), už netikrų dievų garbinimą, jis skiria nelaimę. Tai buvo pretekstas religinei reformai panaikinant „stabų ir netikrų dievų“ garbinimą Izraelio žemėje.

7. Estera

Tai vienintelė moteris, kuri yra Biblijos knygos autore. Ir tai moteris, iki kurios siekia Kovo-8 „šventės“ ištakos; moteris, kurios veiksmų pasekmėje žydai pradėjo persų žudynes, per kurias žuvo tūkstančiai žmonių (skaitykite >>>>>).


*) Raši komentavo Pr.12:5: „Abraomas atvertė vyrus ir Sara atvertė moteris; ir Raštai mini juos taip padarius“.

**) Jiska – turėtų būti Abraomo dukterėčia; ji Biblijoje paminėta tik kartą (Pr.11:29): „Abramas ir Nahoras vedė:. Abramo žmona buvo Sarai, o Nahoro – Milka, [ji] duktė Harano, Milkos ir Iskos tėvo. Sarai buvo nevaisinga ir neturėjo vaikų“.
Tačiau rabinai išvedė teorijas, kad tai kitas Saros vardos, - ypač siekiant ją pateikti kaip pranašę. Babilono Talmudas sieja Jiskos vardą su aramėjiška šaknimi, turinčia reikšmę „matyti“, taip susiejant Saros pranašiškus numatymus [manoma, kas Jiska vardas buvo Džesikos vardo šaltinis]. Tačiau tai neigia Pr.20:12, kur Abraomas aiškina apie Sarą: „Be to, ji iš tikrųjų yra mano sesuo – duktė mano tėvo, nors ir ne mano motinos duktė“. Tiesa, ir čia yra maža problemėle – pagal žydų įstatymus buvo draudžiama vesti to paties tėvo dukterį. Tai išspręsti bandoma aiškinant, kad Sara gimė iki Terahui vedus jos motiną (taigi, iš tikro ji turėtų būti Abraomo pusseserė).

Paaiškinimai

1) Mirjama (apie 1400-1274 m. pr.m.e.) – pranašė, Amramo ir Jochabedos dukra, vyresnioji Mozės sesuo. Ji vadinama pranaše, nes pranašavo, kad gims vyras, išvaduosiantis žydus iš Egipto vergovės, dar prieš gimstant Mozei. Jos dėka išgyveno kūdikis Mozė, paleistas su lopšiu Nilu. Perskyrus jūrą, ji dainuodama ir šokdama vedė moteris (Iš. 15:20–21). Jos nuopelnu izraelitai stebuklingai dykumoje buvo aprūpinti vandeniu (Talmudas, Taanit 9a). Talmudas nurodo, kad ji, kaip ir du jos broliai, mirė nuo Dievo „mirties bučinio“. Jos siela buvo tiek pakylėtas, kad mirties angelas neturėjo galios jai. Populiarus žydų moterų vardas; jos vardas suteiktas asteroidui 102. Judėjiškas-aramėjiškas vardo variantas apima ir tokius vardus kaip Marija.

2) Chaimas Azulajus (Haim Yosef David Azulai ben Yitzhak Zerachia, plačiai žinomas santrumpa Hida, 1724-1806) – rabinas, bibliografas. Parašė nemažai kūrinių, iš kurių žinomiausias „Šem ha-Gedolim“ (Garsenybių knyga, 1774). Jau 20-ies tapo gerbiamu rabinu; po vedybų įsikūrė Hebrone (Palestinoje). Dėl lėšų trūkumo buvo siunčiamas jų rinkti (1755, 1770, 1781) – tuo metu tam siųsdavo tik labiausiai gerbiamus rabinus. Taip aplankė daugelį šalių, net Lietuvą, kur susitiko su Vilniaus Gaonu (nors tai tebėra neaišku). Kelionės metu taip pat ieškojo retų rankraščių. 1770 m. apsigyveno iki mirties Livorne Italijoje, kur paskelbė pagrindinius darbus (ir „Birke Yosef“). 1778 m. Pizoje vedė antrąkart. 1960 m. buvo perlaidotas Izraelyje.
Įdomu, kad jis tikėjo, kad I. Lurijos garsiausias mokinys Chaimas Vitalis gėrė vandens iš Mirjamos šaltinio, kas leido šiam greičiau nei per 2 m. iš I. Lurijos lūpų išklausyti visą kabalą.

3) Šechina – terminas judaizme ir kabaloje, perteikiantis Dievo buvimą, juntamą ir fizine prasme (kaip dieviškos galios apraiška). Šechinos samprata atsirado Talmude, apibūdinant Dievo „šlovės” pasireiškimą žydų tautos išėjimo iš Egipto metu. Pačioje Biblijoje šio termino (ir išvestinių iš jo) nėra. Kabaloje šechinos kaip Šabo nuotakos tema sutinkama I. Lurijos raštuose. Kabaloje ji siejama su moteriškumu ir yra dešimtoji sefira.

Žydų suka
Žydai Lietuvoje
Pirmoji šeima: Ieva
Lilita: bjaurumų motina
Visi Viešpaties pavidalai
Didžiųjų misterijų  šviesa
Jonas Auksaburnis. Apie Susaną
Tremtis kaip mistinis langas į laisvę
Biblija: neteisėti kaltinimai neištikimybe
Lietuvių filosofai apie gyvenimo prasmę
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Viduramžių žydų filosofija: kabala
Flavijus Juozapas. Apie dievus...
Kodėl žydai nevalgo kiaulienos
B. Raselas. Ar yra Dievas?
Kaip buvo užrašyta Tora?
Demiurgai tveria pasaulį
Nuo nihilizmo į Kristų
Tomas Akvinietis
Religijos skiltis
Dievo vardai
Vartiklis