Kas randasi Žemės centre?
A. Humboldtą vadino vaikščiojančia enciklopedija: į bet kurį klausimą jis galėjo
akimirksniu duoti atsakymą, neretai virstantį gražiu poetiniu vaizdiniu.
Kartą per kažkuriuos parodomuosius pietus jo paklausė, kas randasi Žemės centre. Ir besišypsodamas A. Humboldtas ėmė pasakoti, kaip vos prieš
kelias dienas jį aplankė paslaptingas kapitonas [čia užuomina į admirolą R.E. Byrdą] ir
labai atsargiai pranešė, kad prie Šiaurės poliaus yra milžiniška anga, supama šiaurės pašvaistės. Drąsusis jūreivis
nepabūgo į ją nusileisti ir už savo drąsą buvo apdovanotas nepaprastu reginiu. Viduje Žemės rutulys yra tuščias, o toje
milžiniškoje ertmėje viena apie kitą sukasi dvi mažytės žvaigždutės Plutonas ir Prozerpina. Jų silpnos šviesos
nušviestame vidiniame paviršiuje iki šiol bastosi pirmapradžio pasaulio pabaisos...
Ir kai nustebinta kaimynė jo paklausė, ar tai tiesa, mokslininkas atsakė, kad būtų labai gražu, jei tai būtų tiesa ir trumpai
išdėstė Žemės sandarą pagal jo laikų mokslo sampratą:
Čia surinkti ir kiek aptvarkyti teksto fragmentėliai, likę nepanaudoti ruošiant kitus šios tematikos
puslapius. Buvo nuspręsta, kad ir nevientisus ir kiek eklrktiškus, juos pateikti. Atteityje kai kurios
juose esančios užuominos galės virsti atskirais puslapiais.
Vidinė Žemė
Egipto žyniai, gal būt, garbino ne Saulę danguje, o Saulę vidinėje žemėje - tobulumo ir dieviškumo saulę.
Įvairių šalių mitologijose vieta, kur dievai sukūrė žmogų nusakoma taip - pasaulio
viduryje. Vokiečių mitologija: "Tada Bor sūnūs Pasaulio viduryje pastatė miestą Asgard, kur
gyveno dievai ir jų numylėtiniai ir iš čia jie darė daug nuostabių dalykų tiek Žemėje, tiek
danguje. Tame mieste yra vieta vadinama Hlidskjalf, ir kai Odinas ten sėsdavo į sostą,
regėdavo visą pasaulį ir matydavo visus žmonių veiksmus".
Iš vidinės žemės į paviršių patenkama ne tuneliais. Tam "įeinama" į kristalo matricą. Per
ją inkarnuojamasi į žemiškąją motiną išsaugant karminius ryšius, kurie, vienok, yra labai
silpni. Tačiau jie užtikrina ilgalaikį poveikį. "Išeinama" siekiant pasikeisti informacija ir tiriant kitas rūšis.
Kūno elektrolito dėka nervų sistema skleidžia šviesą. Požemio gyventojai, ta prasme, yra
"šviesos būtybės". Paviršiaus gyventojai tėra jų "atvaizdai" Tik kai kurie jų sugeba "pakilti" iki "švytinčiųjų". Jie spindi tamsos pasaulyje.
Paviršiaus gyventojai save regi kaip tvarinius, o ne kaip tvėrimo dalyvius.
Siono knyga
"Mes sukelsime pasinaudodami visais požemių metodais ir auksu, kuris visas mūsų
rankose, pasaulio ekonominę krizę, - ir taip į gatves išvesime visų Europos šalių darbininkus.
Jie pralies kraują tų, kurie per savo nežinojimą supykdė savo maitintojus ir kurių turtai bus atimti.
"Mūsiškių" jie nelies, nes puolimo momentas bus mums žinomas ir mes imsimės priemonių apsisaugoti."
"Pirmas žingsnis - valdyti žmonių judėjimą. Masinė emigracija į Ameriką po Kolumbo
atradimo išleido katę iš maišo ir to neturėtų, pagal slaptus pasaulio kontrolierius, nutikti dar
kartą. Tropinių žemių ir išsivysčiusios svetimos civilizacijos mūsų Žemėje paslaptis turi būti išsaugota bet kokia kaina".
Šasta ir Telos
Telos - senasis lemūriečių šviesos miestas po Šasta kalnu. Lemūriečiai požeminiame pasaulyje sukūrė Dangų žemėje.
Aurelia Louise Jones prieš pora metų iš Montana persikėlė prie Šasta kalno vedama
Adama, aukštos Telos, požemių miesto, žynės ir įsikūrė kalno šiaurės vakarų pusėje prie
Šastina ežero - ta vieta perteikia kalno moteriškąją galią. Ji "juto" balsą, kviečiantį ją namo
[nuo 1997-ųjų pavasario, kai vyko į Week į Wesak apeigas. 98-ųjų vasarį ji gavo el.laišką iš
Adama, sakančią, kad jos eterinis kūnas naktį ateina į Telos, kur ilgai kalbasi su telosiečiais.
98-ųjų gegužį ji vėl nuvyko į Wesak ir rado vietą, kur galima apsistoti. Tuo metu ji sunkiai sirgo, bet dabar jaučiasi geriau.
- Earlyne Chaney. Secrets from Mt.Shasta
- Dianne Robbins. The Call Goes Out of Telos
Iš Puranų
Ravana, blogasis "Ramayana" karalius, su broliu įkūrė karalystę po žeme su požeminiais tuneliais.
Puranuose rašoma, kad žmonija prieš Kali amžių džiaugiasi gyvenimo per 1000 m. -
didžios atminties ir proto, ir jų ūgio vidurkis - 12 pėdų.
Puranai sako, kad žmonijos savybės išsivystė veikiant nepalankioms planetos įtakoms
(radiacija), įsigalėjusioms Kali jugoje. Vidinėje žemėje gyventojai galėjų jų išvengti.
Kali jugos pabaigoje Vedų kultūrą atstatys žmonės iš žemės centro. Kai Kalki avataras priartins Kali pabaigą.
Skrebutės
Kapitonas Sabine pateikia eksperimentus apie švytuoklės pagreitėjimą
įvairiose platumose. Tai, kad švytuoklės, perkeltos iš Paryžiaus į ekvatorių, padidėja svyravimo laikas
rodo, kad poliarinė ašis yra trumpesnė už ekvatoriaus ir gravitacinė jėga stiprėja nuo ekvatoriaus link polių.
Artėjant link ekvatoriaus, žmonių ūgis mažėja. Patagoniečiai Pietų Amerikoje yra vienintelė išimtis.
"Aukso amžius" - kai paviršiuje buvo gausu aukso, vėliau pernešto į vidinę Žemę. "Keliai į
Porthologos nubrėžti auksu. Tokių paviršiuje niekur neregima",
Hiperboriečiai,
nešę Visatos paslaptis nuo vienos žvaigždės prie kitos - dvasiniai pasiuntiniai iš begalybės.
Rigden-jyepo taip tibetiečiai vadina Pasaulio valdovą.
Jobo knyga mini poliarinę ertmę su vandenyno ir oro sąlygomis.
Žydų gentys negali gyventi vidinėje žemėje. Naciai laikė save arijų kilmės ir nemėgo žydų.
"Aš kviečiu jus medituoti su manimi į YaPool olas. Reikia pabūti Motinos įsčiose, atskirtos
minties pavojų ir iliuzijos."
Interviu su Carlo Barbera, vadovaujančia Shanga grupei. Kalbama apie NSO ir vidinę žemę
7-ojo dešimtmečio laikraštėlio "The Hollow Hassle" tyrėjas TalLaVesque ir John Rhodes,
ilgalaikis žinduolių.roplių sąveikos propaguotojas:
Žmogus iš dalies yra roplys. Praeityje mūsų "ropliškieji" protėviai pasitraukė į vidinę žemę.
Egzistuoja kitos būtybės ir būtent jos kovėsi su rusais kartu su Afganistano sukilėliais 3-me dešimtmetyje.
| |
Žemę gaubia plona pluta, po kuria uolienos minkštėja ir virsta skysta karšta lava, o dar giliau randasi ištisas ugnies
okeanas, kuris kartais įsiaudrina ir tada Žemės pluta ima drebėti. O kai ši, neatlaikiusi spaudimo, praplyšta, ugninė lava
išteka į paviršių. Ir tai mums tik į naudą! Ugnikalniai tikri apsauginiai vožtuvai, neleidžiantys Žemei susprogti.
Ši teorija išsilaikė pusantro šimto metų. Pats Humboldtas
rašė platų Kosmosą, jame siekdamas pateikti visas žinias apie mūsų pasaulį. 19 a. mokslininkai jau manė, kad žino, kaip susidarė žvaigždės ir planetos,
kaip atsirado gyvybė Žemėje ir kita. Jiems atrodė, kad neišsiaiškintų klausimų jau labai nedaug... Laplaso
teorija apie Saulės ir planetų susidarymą iš milžiniško įkaitusių dujų debesies ilgam užbūrė jų protus. Ir tada šios teorijos šalininkams buvo
lengva patikėti, kad Žemę tai atvėsusi žvaigždė, kurią dabar dengia pelenai, o viduje ji likusi karšta, ką patvirtina ugnikalniai.
Ir ši teorija buvo pažanga su ankstesnėmis, kurie Žemę laikė nekintančia, kieta, vienąkart sukurta ar atsiradusia. Graikų
filosofai Žemės vidų užpildydavo įvairiomis stichijomis: žeme, vandeniu, oru ir ugnimi. Viduramžiais, kai mokslas tebuvo
teologijos tarnaite, aplamai žmonės buvo grįžę prie plokščios žemės vaizdinio.
Vėliau prisigalvojo įvairių įdomių variantų. Pvz., vienoje knygoje pateikta net 10-mt kalnų susidarymo teorijų. Juos sukūrė
Žemės drebėjimai. Jie atsirado Žemei išsipūtus nuo drėgmės. Juos iškėlė požeminis vėjas. Vidinė ugnis lydo akmenis ir
šie stingdami sudaro kalnus. Vėjas supustė smiltis į kalnus. Kalnai dygsta, gyvena ir miršta kaip augalai (ji tikri Žemės
vaikai, visai kaip Gajos hipotezė). Upės išplauna dirvą sudarydamos slėnius, o jų
ankstesni krantai lieka kaip kalnai. Saulės pakelta rasa su savimi nusineša žemės daleles, iš kurių ir susidaro aukšti kalnai. Ir galiausiai kalnai
iškyla dėl magiško dangaus šviesulių poveikio šie traukia Žemę kaip kad magnetas geležį. Kur po žeme ypač gausu tos
geležies, iškyla kalnai. Bet dangaus šviesuliai pasiskirstę virš Žemės nevienodai vieni jų aukščiau, kiti žemiau. Todėl
Žemės veidas tarsi atkartoja žvaigždžių pasiskirstymą.
18 a. vyko kova tarp neptūnistų ir plutonistų.
Pirmieji laikė, kad pagrindine veikiančia jėga buvo pirmapradis vandenynas, kadaise dengęs visą Žemės paviršių. Jo dugne kaupėsi visos dabartinės kalnų
uolienos. Vandenynas išplovė Žemės paviršių sudarydamas slėnius ir kalnus. Žemės vidus iki šiol sklidinas to pirminio vandenyno, prsisunkusio iki
pat Žemės centro. Ugnikalniai tėra tik lokalūs reiškiniai, sukeliami vidinių degimų: anglies, naftos, dujų ar sieros...
Plutonistai viską suvedė į pirmapradę ugnį Žemės viduje: ji sukelia žemės drebėjimus, išsiveržia per vulkanų
kraterius. Taip pat ji įkaitina povandeninius vandenis, iškeliančius kalnus (taip pat žr.
>>>>>).
Kad sužinotų kaip yra iš tikro, drąsuoliai patys išsiruošdavo į keliones link Žemės centro - bent jau vaizduotėje.
Danų poeto Liudvigo Holbergo1) Požeminės kelionės (1741) herojus Nilsas Klimas, grįždamas namo po bakalauro
laipsnio gavimo, panoro ištirti savo tėviškės įžymias vietas. Jo dėmesį patraukė keista ola, iš kurios sklido raudojimą
primenantys garsai. Jis paprašo dviejų draugų, astronomo ir geologo, palaikyti virvę, kuria leidžiasi į tą bedugnę. Tiedu
susiginčiję, kas randasi Žemės viduje, paleidžia virvę, ir nelaimėlis Klimas krenta ir krenta labai ilgai tamsoje, kol toji
pamažu ima sklaidytis. Tada jį pagriebia milžiniškas grifas, ant kurio Nilsui pavyksta užsiropšti ir su juo nusileisti ant
kažkokios planetos, besisukančios vidinėje ertmėje, paviršiaus. Toji Nazaro planeta tėra vos 200 vokiškų mylių
skersmens, ją apgyvendinę žmonės-medžiai, neturintys šaknų ir judantys labai lėtai. Šakų skaičius nurodo jų visuomeninę
padėtį, Pvz., karaliaus sekretorius turi 12 šakų ir gali vienu metu rašyti 12 laiškų. Tačiau jis mąsto taip lėtai, kad atsakymą
sumąsto tik po kelių mėnesių. Tai valstybinio mąstymo požymis, nes Nazare protingesniu laikomas ilgiau mąstantis. Be to,
aplink Nazarą dar sukasi palydovas Martinija, kuriame gyvena beždžionės.
Galiausiai Nilsą atgal į tą patį urvą išmetė sprogimas ir jis sveikas gyvas sugrįžo į gimtąjį Bergeną, kad užimtų kuklias
varpininko padėjėjo pareigas. Tai tikriausiai pirmasis kūrinys apie kelionę į Žemės centrą. O žinomiausiu šio tipo kūriniu
yra, aišku, Ž. Verno Kelionė į Žemės centrą (1864). Jam temą suteikė fanatiškasis
geologas Sen-Kleras Devilis2), kuris laikydamas Žemę šaltu kūnu, pats kelis kartus leidosi į užgęsusių ugnikalnių kraterius, o kartą pabuvojo
prie Strombolio3) jo išsiveržimo metu. Ž. Verno kūriniai paskatino geologu
tapti ir V. Obručevą, kuris irgi parašė Plutoniją (1915), kuriame
irgi aprašoma tuščiavidurė Žemė, iš vidaus apšviečiama Plutono saulės. Į Žemės vidų veikėjai praninka pro milžinišką angą, esančią toli šiaurėje.
Senėjantis A. Humboldtas taip ir neįstengė užbaigti Kosmoso
vienų mokslų gauti duomenys prieštaravo kitų išvadoms, nauji faktai griovė jau pastatytą mokslo pastatą... Jei po plona plutele siautėja ugnies okeanas,
tai kodėl nejaučiame jo potvynių ir atoslūgių, baisesnių nei stipriausi drebėjimai? Argi tie nežymūs vožtuvai gali įstengti apsaugoti nuo
siautėjančios ugnies stichijos?
Buvo išmatuotas Žemės svoris ir padaryta išvada, kad jos vidus negali būti skystas: svorio jėga skirtingose vietose
skyrėsi tarsi visuje būtų skirtingo tankio plokštės, o ne vientisa ugnies masė. Ir geologai bandė suderinti senąją teoriją
su naujais duomenimis. Jie storino plutą, atitolino magmos vandenyną. Jie nustatė, kad Žemės masė nevienalytė giliau
turėtų sutekėti sunkesni metalai: geležis, nikelis... Kitos medžiagos išsidėsto pagal jų santykinį svorį. Taip susidarė Žemės
struktūros modelis, išsilaikęs beveik iki mūsų dienų.
Bet iš kur susidaro kalnai? Iš kur energiją semia žemės drebėjimai ir baisūs ugnikalnių išsiveržimai (kaip
Krakatau 1883-iais)? Ir čia iškilo tipinė 19 a. kontrakcijos (susispaudimo) teorija ir
su ja susijęs lėtai mirštančios Žemės vaizdinys. Kuo toliau, tuo lėčiau ir silpniau vyksta kalnų susidarymas pluta tiek sustorėjo ir tapo stangri,
kad nepasiduoda pokyčiams. Pamažu silpsta vulkanai... Su laiku vėjas ir vanduo, šaltis ir šiluma, o ir gyvi organizmai užbaigs savo darbą, - statūs kalnai suirs dėl erozijos.
Galiausiai kosmologinė O. Šmidto teorija sako, kad Žemė niekada nebuvo karšta.
Ji susidarė iš šaltų dulkių, Slėgimo ir radioaktyvaus skilimo dėka vidus kaito, lydėsi, sunkieji metalai leidosi žemyn, kur susidarė sunkus geležinis
branduolys, kurio sukimąsis sukelia Žemės magnetinį lauką.
Papildomai skaitykite Paslaptingoji žemė
Žemė saugo nežemiškas skeveldras
Papildomai skaitykite Geodinamika >>>
Tvarkingų išorinio Žemės branduolių viduje išryškėja du milžiniški netvarkingi gumulai dydžio sulig žemynais - ir jie dengia beveik
trečdalį branduolio ir mantijos sąlyčio zonos. Be to, jie karštesni nei aplinkinės sritys. Tačiau viskas, kas su jais susiję, paslaptinga ir nežinoma.
Nuo 19 a. geologai naudojo seismines bangas, dažniausiai sukeliamas žemės drebėjimų, mūsų planetos vidaus
struktūros aiškinimuisi. Ištyrus jų sklidimo greičius daugybėje skirtingų kalnų uolienų, geologai siuntė seismines bangas
kiaurai Žemės, kad pamatytų, kas jos viduje: kietą vidinį branduolį, supamą išorinio skysto branduolio, besišlakstančio
lydyta geležimi ir nikeliu, sukuriant magnetinį lauką. Toliau yra daugiausia tvirta mantija, sudaranti didžiąją dalį Žemės. O
viršuje tai dengia pluta iš kalnų uolienų, sudarytų per išsiveržimus, skilimus, trūkinėjimus.
20 a. 9-me dešimtm. seisminės bangos susidūrė su kažkuo keistu: dviem milžiniškais luitais mantijoje, sudarančiais
apie 8% visos mantijos. Jie buvo virš skysto branduolio viena po Ramiuoju vandenynu, o kita po Afrika. Ir atrodo, kad
jos iškilę beveik 1000 km vertikaliai į mantiją. Viska, ką apie jas žinome, tėra tik iš seismologijos, tačiau ši turi savo
trūkumų. Temperatūra ne tik keičia tankį ir terpės kietumą, bet ir jos sudėtį.
Dauguma sutinka, kad luitai karštesni už juos supančią mantiją. Paprasčiausiu aiškinimu būtų, kad jie ir sudaryti iš tokios pat
medžiagos kaip ir mantija, tik yra karštesni. Tada jie būtų Pangėjos, paskutinio Žemės
superkontinento, kuris pradėjo formuotis maždaug prieš 300 mln. m. ir ėmė skilti prieš kokius 200 mln. m., suskilimo pasekme.
Bet paprasčiausias aiškinimas ne visad teisingas. Juk yra galimybė, kad luitai ne tik karštesni, bet ir kitokios sudėties.
O tada iš kur jie atsirado?! O raktas jų paslapties įminimui yra jų tankis, leidžiantis spėti apie temperatūrą ir cheminę
sudėtį. Bet buvo gauti prieštaringi rezultatai (gana tankūs, ne tokie tankūs kaip aplinka)
Kita svarbia mįsle yra jų amžius ir, ištyrus jų maitinamą povandeninių ugnikalnių lava, nustatyta keista cheminė
sudėtis. Į ją įeina radioaktyvūs elementai, kurie datuojami pirmaisiais Žemės gyvavimo 50-100 mln. metais ir kurių
nerasite jaunesnėse uolienose. Bet tada luitai atsirado ne dėl plokščių tektonikos. Bet iš kur jie tada?!
Pagal vieną variantą, jie kristalizavosi išsilydžiusios terpės giliai viduje nuo išliko nuo tų laikų. Bet labiau intriguoja kita
prielaida kad jie iš kažkur kitur iš Saulės sistemos. Juk laikoma, kad maždaug prieš 4,5 mlrd. m., kai Žemė buvo dar labai jauna, maždaug
Marso dydžio objektas, vadinamoji Tėja, tėškėsi į Žemę ir išmušė medžiagos dalį į orbitą, iš kuriios vėliau susiformavo Mėnulis
(žr. apie Mėnulio kiltį). Tad ar negalėjo Tėja palikti dalį savęs tų luitų pavidalu?
Tik visa tai taip sudėtinga įrodyti!?
O jei tie luitai tikrai tokie pirmapradžiai, tai senoviniai radioaktyvūs elementai gali skleisti unikalią neutrinų signatūrą,
kurią hipotetiškai galima aptikti planetos paviršiuje. Tam prireiktų specifinių detektorių įrengtų idealiose vietose, kas dar ne
pagam mūsų galimybes. Vis tik ir seismologija rodo, kad tie luitai nėra vienalyčiai ir yra iš daugelio atskirų blokų.
O 2021 m. siužetas dar labiau įsisuko, kai Arizonos un-to doktorantas Qian Yuan pateikė naujus intriguojančius
duomenis gautus panaudojant kompiuterinį modeliavimą. Anot jo, po susidūrimo su Tėja, nemaža viršutinio Žemės
sluoksnio virto skystu, o Tėja praktiškai sunaikinta. Apie 20% Tėjos mantijos pramušė Žemės mantiją, kurios kietas
sluoksnis didesne dalimi nesusimaišė su aukščiau esančiu skystu sluoksniu. Tad ten ir yra Tėjos skeveldros, išlikusios iki mūsų dienų.
1) Liudvigas Holbergas (Ludvig Holberg, 1684-1754) norvegų ir danų rašytojas, poetas,
dramaturgas, filosofas, istorikas, Švietimo epochos veikėja. Laikomas naujosios norvegų ir danų literatūros pradininku. Geriausiai
žinomas 172223 m. parašytomis komedijomis Lille Gronnegade teatrui Kopenhagoje.
2) Anri Devilis (Henri Etienne Sainte-Claire Deville, 1818-1881) prancūzų chemikas-fizikas. Buvo
profesoriumi Bezansomės un-te (1845-50), Aulkstesnioje normalinėje mokykloje (1851-70), Sorbonoje (1870-80). Plačiai
išgarsėjo pramoninės aliuminio gamybos sukūrimu (1854), o 1856 m. gavo aliuminį elektrizės būdu. 1855-59 m. su Ž.
Debrė sukūrė planetos valymo metodus. Tačiau didžiausias jo indėlis siejamas disociacija ir parodė, kad veikiant
temperatūrai vandens garai skyla į deguonį ir vandenilį. Taip pat daug bandymų atliko dirbtinai kuriant mineralus, ypač apatitą ir kitus...
3) Strombolis (Stromboli) - ugnikalnis Strobolio saloje Tirėnų jūroje. Esančioje šiauriau Sicilijos. Viršūnėje
žiojėja trys krateriai. Jis žinomas nuolatiniu aktyvumu ir beveik kasmet išsiveržia nuo pat 1932 m. 2019 m. liepos 4 d.
išsiveržimo metu vienas alpinistas žuvo, dar keli žmonės buvo sužeisti.
|