|
1901-ais Antikythera saloje (į pietryčius nuo Kythera salos link Kretos) akvalangistai beveik 200 m. gylyje atrado senovinio laivo (corbita) liekanas, kurias ištyrę archeologai rado keletą bronzos ir marmuro statulų bei kitų radinių. Galima tik įsivaizduoti, kaip išniręs graikų nardytojas Elias Stadiatos, nusiėmęs šalmą, kapitonui Kondos suburbuliavo kažką panašaus į "daugybė nuogų negyvų moterų..." Tarp radinių ir 2000 m. senumo laikrodinį mechanizmą. Dėl sunkumų [ vienas nardytojas žuvo ], "kasinėjimai" buvo 1901-ųjų rugsėjį nutraukti. Bronzos statulos keliavo į meno galerijas, juvelyriniai dirbiniai - parodoms [sako, nedidelės skulptūrėlės netrukus buvo parduotos turguje Aleksandrijoje - toks jau tas gyvenimas], o kiti radiniai buvo perduoti Atėnų muziejui. Medinės dalys išdžiūvo ir greitai suiro - tuo metu "konservacija" rūpinosi dar mažai. Apie radinį yra Derek J. de Sola Price, anglų fiziko ir istoriko, straipsnis 1959 m. birželio "Scientific American" (daugiausia iliustracijų šiame puslapyje pateikiama būtent iš šio straipsnio, po 15 m. Price išspausdino dar išsamesnį šio radinio tyrinėjimą). Price dar 1951-ais nuvyko į Atėnus, ir vėliau tęsė tyrinėjimus, nepaisydamas, kad mokslinė visuomenė jo teiginius priėmė be ypatingo entuziazmo [ buvo profesorius, kuris sakė, kad tikriausiai Viduramžiais kažkas netyčia išmetė prietaisą toje vietoje ]. 1971 m. Oak Ridge nac. laboratorija paskelbė straipsnį apie aukštos energijos gama spinduliavimo panaudojimą tiriant metalinių objektų vidų. Price netrukus gavo Graikijos Atominės energijos komsijos sutikimą ir padarė nuotraukas. Tai radinys, kuris verčia peržiūrėti graikų mokslo sampratą, iki šiol laikytą daugiau kontempliaciniu, o ne eksperimentiniu. Tačiau spėjama, kad ne patys graikai sukūrė abstrakčiąją matematiką ir matematinę astronomiją, o juos "perėmė" iš kažkokios kitos kultūros. Krumpliaračių mechanizmai buvo žinomi Graikijoje, bet tebuvo gana paprasti. Juos aprašo Hero iš Alekandrijos ir Vitsuvius. Pvz., matuojant vežimo nuvažiuotą kelią buvo naudojama dviejų krumpliaračių sistema (arba krumpliaračiai sujungti grandine). Po 8 mėn. Valerios Stuls tyrinėjo kai kuriuos erozijos paveiktus bronzinius daiktus, juos laikydamas statulos nuolaužomis. Netikėtai, jis įžvelgė kažkokio mechanizmo fragmentus. B.C.Gladys laive rastų amforų ir keramikos tyrimai leidžia spėti laivą nuskendus apie 65 m.pr.m.e. (su 15 m. paklaida). Dauguma daiktų yra iš Rodo ir Cos salų. Pagal išlikusių raidžių formą epigraferis Benjamin Dean Meritt laiko, kad jie negali būti senesni nei 100 m.pr.m.e. ir ne vėlesni, nei mūsų eros pradžia. 
Kita vertus, polybolos demonstruoja rodiečių galimybę kurti tokius įrenginius. Bet kas įkvėpė tai teorijai, kuri slypi už techninio išpildymo? Poseidonius nustatė potvynių priežastį (kai jo mokinys Ciceronas jį nusivežė anapus Gibraltaro) ir sukūrė dar sudėtingesnį astronominį skaičiuotuvą, nei rastasis (Cic. Nat. de 2:34-35). Jis taip pat išsakė mintį, kad visi pasaulio vandenynai sudaro vientisą vandens telkinį. Hiparchas iš Rodo sukūrė trigonometriją ir moksliškai suklasifikavo žvaigždžių padėtis. Ciceronas, Ovidijus (Puota, 6:263-283), Plutarchas ir kt. minėjo išsiskiriančius įrenginius ir jų panaudojimą. Istorikas Diodorus iš Sicilijos aprašė, kaip Makedonijos karvedys Demetrius, helepolis (miestų šturmuotuojas), 305 m.pr.m.e. prieš Rodo sienas pasiuntė 9 aukštų bokštą, stumiamą 2000 karių, bet gėdingai spruko nuo pačios intensyviausios senovės "artilerijos kanonados" apdegus bokštui nuo kelių ugnies kamuolių pataikymų. Kitam makedoniečiui Mithridates V iš Ponto 88 m. pr,m.e. pasisekė ne geriau. Polibijus, Strabijus ir Aristidas jau vėlesniais laikais mini tą nepaprastą greitį ir galią laivų bei ginklų, kurie sukurti anapus Rodo neoriono sienų. Iki 43 m. romėnų dominavimas negalėjo palaušti graikų demokratijos. Laikas kitaip "skaityti" senovės raštus. Tai prielaida Nerono besisukančioms luboms ir vis dar Atėnuose tebestovinčiam "Vėjų bokštui" - jo laikrodžio nebėra, bet jo buvimas užfiksuotas tekstuose. Ir nereikia skeptiškai kraipyti galvą skaitant Ciceroną, Ovidijų, Plutarchą ir kitus, kurie "dangaus skliautus" nukelia į Archimedo laikus.
Tarus, kad keliautojui vykstant į Skitiją ar Britaniją, neseniai mūsų draugo Poseidonius
sukurtas orerijus, kiekvienu apsisukimu parodantis tuos pačius Saulės, Mėnulio
ir 5-ių planetų judėjimus danguje, kuriuos regime, ar vietiniai nesuabejotų, kad
tą orerijų sukūrė racionali būtybė? Toks prietaisas turėjo būti labai brangus. Ciceronas mini, kad karo vadas Marcellus sumokėjo už Archimedo orerijų, analoginį planetariumą iš užgrobtų Syrakuzų, daugiau nei už bet ką kita. Surandama prietaiso analogija su musulmonišku 13 a. krumpliaračių kalendoriumi (esančiu Oksfordo Mokslo istorijos muziejuje), kurio kiltį galima atsekti iki 1000 m. gyvenusio al-Birani astronomo rankraščio. Tačiau jis paprastesnis už aprašytą graikišką. Papildoma literatūra:  Arabų 13 a. astronominis skaičiuotuvas Paaiškinimai Metono ciklas - 6940 d trukmės periodas, kelių valandų tikslumu lygus 19
atogrąžinių metų arba 235 sinodiniams mėnesiams. Praėjus Metono ciklui,
Mėnulio fazės kartojasi tomis pačiomis metų dienomis. Jį 433 pr. Kr.
apskaičiavo graikų astronomas Metonas. Jis buvo 46 m.pr.m.e. įvesto Julijaus kalendoriaus pagrindas . O kadangi 12 Mėnulio mėnesių sudaro 354.367 dienų, per ciklą "pritrūksta" 11 dienų iki Saulės metų. Tad buvo įtraukiama 235 - 19 * 12 = 7 papildomi mėnulio mėnesio šiam skirtumui pašalinti. Jie buvo pridėti 3, 5, 8, 11, 13, 16, ir 19-ais ciklo metais. Metono ciklą 325 m.pr.m.e. Kalipas išplėtė įvesdamas 4-is po 19 m. ciklus, kai 940 mėnesių turėjo po 29 arba 30 dienų (viso 27759 dienas) Metonas ir Euktemonas sukūrė parapegma, akmens lentelę su judančiais žiedais ir padalomis, rodančiomis apytikslę atskirų žvaigždžių patekėjimo laiką norimą dieną. O kadangi kalendorius buvo nuolat keičiamas, kad sutaptų su astronominiu laiku, tai parapegma turėjo judančius žiedus, kuriais buvo galima "pareguliuti" prietaisą. Parapegma naudota meteorologinėms prognozėms (pagal žvaigždes!).
Profesorius - kiborgas | |
