Vytauto Didžiojo įvaizdžio genezės mįslė, -
"ieškokite moterų"

Inga Deidulė    

ANTRA DALIS. Pirma dalis | Pabaiga

Įvaizdžių kitimo dinamika

Man teks atpasakoti gerai žinomus įvykius, kad būtų galima atsekti įvaizdžių kitimą. Stengsiuosi juos įvertinti kiekvieną istorijai žinomą faktą taip, lyg nežinočiau jo pasekmių, t.y. kiekvieną atskirą momentą. Atsiprašau už "virtuvės lygio" komentarus, bet būtent taip - primityviai ir grubiai - visuomenė vertina valdžios žmones.

Vaidilos ir Marijos vedybos - savotiška preliudija, ji duoda toną. Sekime procesą.

1379 m. Smarkūs kryžiuočių puolimai, Skirgailos kelionė į užsienį, Trakų sutartis - paliaubos dešimčiai metų. Žemaičiai gal ir nesižavi tuo, kad yra išjungiami iš šių paliaubų, bet elito viršūnei galima išaiškinti, kad tai geriau negu nieko - žemaičiai realistai. Elitas mato, kad naujoji valdžia imasi aktyvių, novatoriškų veiksmų - pliusas Jogailai. Be to, žemaičių elito viršūnė suvokia krikšto būtinybę - klausimas tik kaip jį priimti, nenuolaidžiaujant Ordinui. Karo įtampa slūgsta, visuomenė generuoja pozityvių permainų viltis.

Bet Trakų ir Vilniaus dvaruose jau prasideda nesantaika - kol kas slapta. Didžioji kunigaikštienė Julijona gauna Ordino laišką, kur užsimenama apie kažkokias lietuviams daromas skriaudas, kitaip sakant, kryžiuočiai siūlo Kęstutį kompromituojančią medžiagą. Įdomu, kad Julijona jau nepalanki Kęstučiui: patriarchalinėje visuomenėje vyrų ir moterų įtakos sferos beveik nesikerta; be to, Julijona turėtų būti dėkinga Kęstučiui už Jogailos parėmimą prieš jos posūnį Andrių, už Trakų sutarties pasirašymą ir pan. Įdomu ir tai, ką tokio gali papasakoti kryžiuočiai apie lietuviams daromą skriaudą, kurios Julijona pati nežinotų. Kaltinimas turėtų būti rimtas, pagrindžiantis jų teiginį, kad Kęstutis ruošiasi atimti sostą iš Jogailos. Šiaip ar taip, jeigu kompromituojanti informacija paskleidžiamas viešai, Kęstučiui minusas.

Svarbesnis kitas kryžiuočių žingsnis - slaptoji Dovydiškių sutartis 1380 05 31. Ji turi daug aspektų, paminėsiu du svarbiausius: 1) sutarties turinys toks prieštaringas, kad nesuprasi, kas ką medžioja ir taikosi apgauti; 2) Vytauto dalyvavimas Dovydiškių medžioklėje - didžiulis minusas jam, nepriklausomai nuo to, ar žino apie susitarimą ar susitariama už jo nugaros.

Beje, Žemaičiai 1380 m. gali prisiminti kaip metus be karo - pliusas Jogailai ir kitiems.

1381 m. atsinaujina smarkūs kryžiuočių puolimai, žlunga atokvėpio viltis. O čia valdovai padeda peštis. Butauto sūnaus Vaidučio pabėgimas pas kryžiuočius rimtas minusas Kęstučiui - jo vaikaitis blogai išauklėtas. Kryžiuočiai praneša Kęstučiui apie Jogailos sutartį su kryžiuočiais - Vytautas netiki. Žemaičiai, tikriausiai, irgi netiki - provokacija, šmeižtas. Kęstučiui minusas už perdėtą įtarumą, Jogailai - simpatija, kaip skriaudžiamam iniciatyviam valdovui. Visgi Žemaičių elito viršūnė susirūpina. Platesni sluoksniai nieko nežino.

1381 m. ruduo. Skirgaila apgula Polocką kartu su Livonijos kariuomene, - tai jau rimčiau. Kęstutis vertina šį faktą kaip Jogailos išdavystės įrodymą, bet žemaičiai – skaitlinga, frakcionuota grupė. Jų požiūris amorfiškas, Polockas toli. Jogaila jau surinko nemaža pliusiukų, be to jį vienareikšmiškai remia Vytautas (jis turbūt žino geriau?). Abejonės, klausimai, neaiškumas.

Kęstučio perversmas 1381 m. lapkrityje užklumpa visuomenę dar psichologiškai nepasiruošusią supykti ant Jogailos. Kęstutis gali sutartį iškėlęs nešioti, bet žemaičiai jos vis tiek neperskaitys. O čia dar Vytautas iš Gardino per vieną dieną atskuodė draugo gelbėti, paskui palydi iki Krėvos - demonstruoja paramą. Tokioje situacijoje, žemaičių elitas Jogailos nepasmerks kaip išdaviko, greičiau pradės diskusiją: "Kodėl geras Jogaila pasirašė blogą sutartį?" Kaip jau minėjau, šis elitas nevienalytis. Vadinasi vienos grupuotės palaikys Kęstučio poziciją, kitos prieštaraus. Jaunimas žiūrės, ką daro Vytautas, senimas dūsaus, kad visos permainos į bloga, o politika - purvinas reikalas. Sustiprės atsiribojimo nuo centro nuotaikos.

Kęstutis suvokia legitimizacijos svarbą ir imasi populiarios politikos, t.y. - susitaiko su rytais ir visomis jėgas nukreipia į vakarų frontą. Įspūdinga pergalė jį išgelbėtų, bet Kęstutis atsitraukia nepaėmęs Jurbarko - mat, Severų Naugardas atsisakė mokėti duoklę ir jis iš karto lekia ten. Žemaičių požiūriu - tai tolimas, trečiaeilės svarbos dalykas: Kęstučiui - minusas. Be to, jis pakaria Vaidilą: žiaurumas - dar vienas minusas. Vilniuje paliktam Vytautui, vaizdžiai tariant, svyla padai ir ausys - jis bevelija išvykti į Trakus.

Jogailos kontrperversmas 1382 06 12. Vadovauja vokietis Hanulas, vykdytojai - vokiečiai ir jų kolaborantai. Gal Livonija atsiuntė smogikų komandą? Tikriausiai, nes Kęstučio sargybų, profesionalių karių, miestelėnai neprofesionalai negalėjo iš netyčių užklupti ir išskersti, - tokie samprotavimai ir vertinimai neišvengiami. Žemaičiai budrūs - "vokiečių dievas"?! Elitas, pati jo viršūnė, turėtų skubiai susirinkti į pasitarimą. Kalbų daug, visiems politikams po didelį minusą: Kęstučiui už išvykimą, Vytautui už aplaidumą, Jogailai - už broliavimąsi su vokiečiais. Išvada standartinė: visa valdžia bloga. O čia dar kryžiuočiai įsiveržia. To ir reikėjo tikėtis - politikai tarpusavyje pjaunasi, valstybe nesirūpina ir t.t. Prisiminkime, kad ta visuomenė išauklėta Kęstučio ir Algirdo brolybės vaizdiniu, pilietinis karas jai kelia siaubą.

Visgi masinio kraujo praliejimo, kurio visi taip bijo, neįvykta - 1382 06 06 Jogaila susitaria su kryžiuočiais dėl paliaubų. Žvilgtelėkime į Jogailos veiksmus atidžiau - jis žygiuoja prie Trakų (Vytautas su motina pasitraukia būtent tuo momentu); išgirdęs, kad priešpriešiais žygiuoja kryžiuočiai, atsitraukia; paskui, anot Vygando kronikos, pamato, - čia draugai; vėl žygiuoja į Trakus. Laiko prasme tai trunka kokias 5 dienas, nors iš Vilniaus į Trakus pėsčiomis galima nueiti per dieną. Toliau - Trakus jis apgulta tik liepos 19 d. - dvi savaitės(!). Atrodo, Jogaila visai nenori jungtis su kryžiuočiais, - jis gal ir nemoka susikurti sau pritrenkiančio įvaizdžio, bet visgi nėra toks kvailas, kad demonstruotų išdavystę. Savo elgesiu palieka erdvę svarstymams ir daug klaustukų.

Žemaičių informacija apie įvykius galėtų būti maždaug tokia, kaip mūsų - vadinasi, ir vertinimai panašūs. Karinė parengtis Nr. 1, bet mūšio nėra. Padėtis bloga, bet galėjo būti ir blogesnė, viltis, kad Jogaila ne išdavikas, dar nemirė. Kęstučiui artima elito grupuotė (pvz. giminaičiai Vidmantas, Butrimas) paremia jį iš karto, bet jie, tikriausiai, turi priešininkų, net asmeninių priešų. Žemaičių sueigoje (per minėtą laikotarpį elitas būtų spėjęs susirinkti bent dešimtį karų) verda karštos diskusijos, nuomonės išsiskiria. Ką daro kolektyvinis organas, kai jam gresia skilimas dėl vieno klausimo? Sukuria autoritetingą komisiją tam klausimui išsiaiškinti. Apie tokius veiksmus praneša Vygandas. Pirmas įspūdis iš pasakojimo, Žemaičiai siunčia pasiuntinius pas Jogailą po susitikimo su Kęstučiu, bet tai galėtų būti stilistinė klaida. Vygando informacija apie pasiuntinių siuntimo faktą galima pasikliauti patikima - kryžiuočiai akylai seka, kaip vystosi jų išprovokuotas konfliktas. Derybų turinys turbūt pateikiamas tendencingai ar bent supaprastintai. Žemaičių elitas, kaip minėjau, yra politiškai brandus, jiems rūpi kaip apginti savo interesus viršūnių konflikto metu. Jogaila jaunas, valdys ateityje, bet jis nepatikimas. Kęstutis senas - greit numis, bet jo politika žinoma. Žemaičių sueigoje Kęstučio šalininkai gali turėti nežymią persvarą, ne daugiau.

Gal tai ir paskatina Jogailą apgulti Trakus - kietos pozicijos demonstracija? Šaltiniuose pateikiamos Skirgailos derybos su įgula neblogai atskleidžia Algirdaičių propagandos turinį: "jeigu nepasiduosite mums, paliksime jus kryžiuočiams išpjauti." Vėlgi regime atsiribojimą nuo kryžiuočių. Trakų įgula nusileidžia - kryžiuočiai keliauja į namus. Vertinimai įvairialypiai, bet Algirdaičių grupuotė turi pagrindą sakyti: "Žiū, kaip gražiai išsisukome - kryžiuočius apmovėm ir pabūklus gavom magaryčių." Prisiminkime, kad 1377 vasario mėn. kryžiuočiams užpuolus Trakus ir Vilnių, Algirdas juos vaišino, Kęstutis spaudė rankas ir pan.

Po Trakų pasidavimo žemaičių nuomonė svyruoja, bet čia į Medininkus atvyksta Kęstutis - informacija iš pirmų lūpų, atsakymai į visus rūpimus klausimus. Žemaičiai galutinai apsisprendžia... vėlgi klausimas, - kam? Mūšiui? Abejoju. Neskaitant perversmo Vilniuje ir nesėkmingo Vytauto bandymo jį atsiimti, kraujas nesilieja. Abi pusės sąmoningai ar nesąmoningai bando išvengti skerdynių. Tai tęsiasi jau pusantro mėnesio. Žemaičių kariuomenės žygiavimas prie Trakų greičiau primena jau kartą buvusį "maldausim ir grasinsim". Jogailą tikimasi paprotinti, priversti skaitytis su žemaičių nuomone bei interesais, kurių reiškėju bei garantu lyg ir tampa Kęstutis. Sakau "lyg", nes žemaičiai yra savarankiškas politikos subjektas. Įsikišdami į valdovų konfliktą, jie tikisi sau tam tikrų dividendų.

Čia priminsiu, kad Kęstutį paremia ir Liubartas. Voluinė taip pat autonomija, taip pat interesas. Liubartas - Gediminaitis, todėl jo pozicija visuomenei svarbi. Mėginsiu ją identifikuoti. Liubartas suinteresuotas stabilia valdžia Vilniuje bei Trakuose, nes reikalinga parama prieš Lenkiją; jis atitrūkęs nuo karo su kryžiuočiais aktualijų; visos konflikto smulkmenos jam nežinomos; pats konfliktas atrodo atgrasus: reikia taikytis. Kęstutis aiškina viską savo naudai, bet Liubartas brolį pažįsta, be to pirmą išsamią informaciją jam turėtų pateikti Vytautas - į Kauną jie turėjo žygiuoti tuo pačiu keliu. Vytautas siekia susitaikymo - tai rodo visi jo veiksmai. Be to, jis privalo turėti savo požiūrį į Dovydiškių sutartį. Teisindamas save, teisina ir Jogailą, - Vytautas sugeba būti įtaigus. Pridėsiu, kad tuo pačiu metu mozūrai užpuola Vytauto kuruojamą Palenkę, apgula Brastą - tai jau visai netoli Liubarto žemių. Pastarieji įvykiai žlugdo valdovų autoritetą tiek visuomenės, tiek jų pačių akyse.

Prie Trakų žygiuojančios Kęstučio kariaunos nuotaika dvilypė. Bent du vadai nepajėgia nuslėpti savo nenoro kautis. Antra vertus, Žemaičiai Jogailos pusėje pamato pakeliui jų žemę nusiaubusius Livonijos pulkus (300 žmonių). Sunku spręsti apie žemaičių pajėgų dydį (900 - ?), bet jie įgyja mūšiui rimtą motyvą - kerštą.

Jogailos pajėgos vargu ar skaitlingesnės už Kęstučio. Apie pajėgumo trūkumą byloja tai, kad priimama kryžiuočių pagalba. Vos prieš dešimtį dienų po Trakų užėmimo Jogaila pasistengė atsikratyti kryžiuočių. Neprognozavo Kęstučio pasipriešinimo? Vargu. Čia greičiau lėmė viešoji nuomonė - lietuviams ir rusėnams, švelniai tariant, neįprasta stoti šalia kryžiuočių. Tuomet kodėl kryžiuočiai vėl pakviečiami? Jogaila užsispyręs, vėliau visą gyvenimą reikšis tendencija primesti nepopuliarius sprendimus, nenuolaidžiauti valdiniams. Algirdaičių grupuotė turi rimtą motyvą nesitaikyti - kerštas už Vaidilą . Priešininkų šantažavimas kryžiuočių įsikišimu jau kartą pasirodė esąs efektyvi priemonė, todėl dabar vėl jos griebiamasi.

Vilniaus kunigaikštystės visuomenė neturi tradicijos oponuoti valdžiai, bet pilietinis karas verčia formuluoti asmeninę poziciją. Algirdaičių pulkai neturi motyvo pulti savo "brolių" (rusėnam žemaičiai broliai pilietine prasme). Prisiminkime, kad 1381 m. Skirgailos kariuomenė, išgirdus apie Kęstučio perversmą, lengvai pakluso naujam valdovui ir pasitraukė nuo Polocko. Algirdaičių kariuomenė 1382 m. buvo surinkta, kad grąžintų į sostą teisėtą valdovą, bet po Trakų paėmimo nuskriaustųjų pozicijoje atsiduria Kęstutis su šeima. Viešoji nuomonė turėtų vėl palinkti į jų pusę. Mūšio atveju, žemaičiams ryžtingai spustelėjus Livonijos pulkus, lietuviai ir rusėnai gali pabėgti arba net pereiti į Kęstučio pusę (Durbės mūšio scenarijus).

Sakyčiau, kad kariuomenėms susiėjus prie Trakų per tris keturis strėlės šūvius, Kęstutis privalo jaustis stiprus, ir kad būtent šis stiprumo pojūtis skatina prityrusį ir atsargų karvedį elgtis neapdariai. Jis pamiršta keršto už Vaidilą faktorių ir mato tai, ką nori matyti - Jogaila išsigando, susiprato ir siūlo taikytis.

Analogiškas įspūdis susidaro ir Kęstučio pulkams. Pasiuntiniai atjoja, ieško Vytauto - viešas taikumo demonstravimas. Žemaičiai atsikvepia: visgi masės atvedė politikus į protą. Vytautas priima pažadus, iškviečia Skirgailą. Šis, tikriausiai, randa kaip pasiaiškinti dėl kryžiuočių dalyvavimo Polocko apgulime ir kitur. Taikytis Kęstutį spaudžia tiek artimieji (Vytautas, Liubartas), tiek viešoji nuomonė. Pastaroji Kęstučiui svarbi - jis gana sąmoningai stengėsi užsitarnauti kryžiuočių pagarbą. Dabar Kęstutis vėlgi turi galimybę pademonstruoti kilnumą - nusileidžia ir vyksta taikytis į sūnėnų pusę. Vytautas kartu, kad vėl visi nesusipyktų.

Pasistengsiu logiškai atkurti tolesnę įvykių seką - ji svarbi, siekiant išsiaiškinti viešąją, t.y. Kęstučio kariaunos nuomonę bei elgesį. Šaltiniai teigia, kad Jogaila klastingai sulaiko atvykusius Kęstutį ir Vytautą. Ar tai reiškia suėmimą? Manau, kad ne. Kęstutis ir Vytautas turėtų atvyksti su palyda - to reikalauja etiketas. Tikėtina, kad bandymas suimti išprovokuos kruviną susidūrimą, priešininkų pusė gali pastebėti sumaištį, ir tada mūšis neišvengiamas. Jogailai daug paprasčiau įvykdyti suėmimą Vilniuje, t.y. savame kieme.

Anot šaltinių, Jogaila sako: "čia ne vieta ir ne laikas deryboms." Tikėtina, kad turimi omenyje Livonijos pulkai, provokacijų iš jų pusės tikimybė, - reikia nedelsiant vykti į Vilnių. Kodėl į Vilnių, o ne į arčiau esančius Trakus? Būtent Vilniuje Kęstutis sutiko Algirdą 1345 m., būtent čia jie viens kitam prisiekė amžiną ištikimybę, ir priesaika buvo veiksminga. Dabartinis konfliktas yra apmaudus nesusipratimas, kilęs dėl pasitikėjimo trūkumo. Reikia pakartoti priesaikas ir būtent ten, kur jos buvo ištartos, - Jogaila turi prietaringo žmogaus reputaciją, viduramžių tradicijos taipogi skatina prietaringumą. Taigi, Kęstučio išvykimas taikytis į Vilnių gali būti savanoriškas ir visai natūralus.

Kariuomenė informuojama - susitaikymo įvaizdis stiprėja. Išsiskirstyti niekas neleido, bet... Polocko atvejis atskleidžia tam tikrą ribos koncepciją: lietuviai gali konfliktuoti tarpusavyje, tačiau kryžiuočiai tokiuose konfliktuose neturi dalyvauti. Taigi, ir dabar pirmoji susitaikymo sąlyga turėtų būti Livonijos pulkų pasitraukimas. Jų maršas Kęstučio stovykloje neliktų nepastebėtas, ir žemaičiai iš karto pagalvotų, - reikia palydėti nekviestus svečius, kad pakeliui vėl eibių neprikrėstų. Kęstutis neįsakė? Turbūt pamiršo, - politikai visada pamiršta žmonių rūpesčius. Žemaičiai pratę elgtis savo nuožiūra, ir bent žymi dalis turėtų išžygiuoti paskui kryžiuočius. Ar yra kam pasakyti, - stop? Kęstučio sūnų stovykloje berods nėra: septyniolikmetis Žygimantas turėtų Brastoje "mamą ginti", o Tautvilas, įvertinant Palenkėje susidariusią kritinę situaciją, irgi turėtų būti kažkur ten.

Prie Trakų didžiausias autoritetas liko Liubartas, o jis irgi tiki giminišku susitaikymu ir skuba grįžti namo. Vėlesnio Jogailos ir Vytauto konflikto metu, jis užims griežto neutraliteto poziciją, tad būtų logiškas jo pasitraukimas 1382 08 03-04. Jeigu viešoji nuomonė prisimena Vaidilą, tai jis projektuojamas būti atpirkimo ožiu. Priešingoje pusėje vyriausiuoju vadu turėjo likti Skirgaila, o jis sugeba įtikinti. Kariauninkų nuomone, valdovams nėra dėl ko susipykti. Gal Liubartas, gal Žemaičiai išeina pirmi, sukeldami grandininę reakciją. Jeigu tikėti Vygando pateiktų skaičių proporcija, maždaug 2/3 kariuomenės ramiai išsiskirsto.

O tada kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkia žinia apie Kęstučio ir Vytauto suėmimą. Manau, kad ją paskelbia Algirdaičiai (Skirgaila): nuslėpti neįmanoma, o šokas paralyžuotų prie Trakų likusių Kęstučio šalininkų veiksmus ir priverstų juos pasiduoti. Be to, Kęstučio sukaustymas grandinėmis sugestionuoja viešą aktą (nors pats išvežimas į Krėvą gali vykti slaptai). Vytautas tik suimamas, - skirtingas elgesys signalizuoja, kad maišto iniciatorius bus baudžiamas griežtai, bet kitiems valdovas gailestingas. Tuo pačiu sugriaunamas Vytauto prestižas. Visuomenė, atgavus žadą, tuo pradės svarstyti: ar Vytautas kvailys, ar sąmoningai įdavė Jogailai savo tėvą? Visi po truputį susiformavę įvaizdžiai virsta aukštyn kojomis, kiekvieną momentą reikia prisiminti ir iš naujo pervertinti. Tokioje situacijoje demokratinė visuomenė neišvengiamai pasijunta apvilta ir yra linkusi atsiriboti nuo politikos. Laimi kieta Algirdaičių ranka. Kęstučio gaila, bet jis pirmas pradėjo - surengė perversmą, pakorė Vaidilą. Pasistengus, Jogailos veiksmus galima "pritempti" prie savigynos. Žemaičių visuomenė paburbėtų, kad priesaikos laužyti negalima, ir susitaikytų su neišvengiamybe. Bet čia prasideda...

Elgesio nelogiškumai

Jogailai reikia paprasčiausiai laukti, neeskaluoti konflikto, sustiprinti savo pozicijas kokiu pergalingu žygiu, - Algirdas po 1345 m. perversmo elgėsi būtent taip. Visgi tik po pusmečio Jogaila organizuos baudžiamąją akciją Mozūrams.

Kaip jau minėjau, 1382 rugpjūčio - 1383 sausio mėn. periode vidinės logikos trūkumas pastebimas visų politikos subjektų elgesyje ir visuose įvykiuose. Paaiškinsiu išsamiau.

1) Kęstučio mirtis. Apeidama dilemą, kas ir kodėl jį nužudė, paklausiu, kodėl apie nužudymą kalbama? Kęstutis buvo senas, patyrė stresą, įkalinimo sąlygos sunkios, susirgo ir pasimirė (?), - ne. Istorikai svarsto - savižudybė ar žmogžudystė, linksta prie pastarosios. Šaltiniai pateikia keturių žudikų vardus, tikslų nužudymo laiką ir jo įvykdymo būdą - pasmaugimą. Bent pasąmonėje sukirba mintis, kad grandinėmis sukaustytas Kęstutis pats pasismaugti vargu ar būtų galėjęs - kur gavo virvę ir t.t. Taigi, šaltiniai pateikia pakankamai įkalčių, kad pripažintume patį nužudymo faktą. Analogiškai ir tų laikų visuomenei žmogžudžio vardas ir nužudymo aplinkybės yra pakankamas žmogžudystės įrodymas.

Šaltiniai, minintys žudikų vardus rašyti tada, kai Vytautas su Jogaila sugyveno gerai. Žudikų vardų paminėjimas turėtų reikšti, kad jie buvo puikiai žinomi visuomenei iš senų laikų, t.y. nuo 1382 m. rugpjūčio. Žemaičiai šiuo momentu nesuinteresuoti tikėti Kęstučio nužudymu - tektų ir patiems prisiimti moralinę atsakomybę. Algirdaičiai, aišku, stengėsi blokuoti informaciją, o žudikų vardai turėjo būti paskelbti taip, kad byla įgautų platų rezonansą.

Techniškai išviešinti žudikų vardus įmanoma ir be šiuolaikinių masinės informacijos - reikia paskelbti užmokestį už galvą: gandai žinią išnešios. Bet paties kaltinimo iš piršto neišlauši, būtini bent šiokie tokie įrodymai. Kada atskleistas nusikaltimas? Tikėtina, dar iki Kęstučio laidotuvių - su laiku įkalčiai ir liudininkai išnyktų.

Įdomus gandas, kad Kęstučio laužą prarijo prasivėrusi žemė. Techniškai nesunku organizuoti ir patį faktą (iškasti duobę po laužu), - lietuviams tokio pobūdžio spektaklis nebūtų naujas . Svarbiau, kokia žemės prasivėrimo prasmė. Pirmas įspūdis: liudijamas pasipiktinimas nusikaltimu, žemė-motina priglobia nukentėjusįjį, - tokia pati archaiškiausia pasaulėjauta. Bet lietuvių padavimuose žemė praryja blogų kunigaikščių pilis, "Kad tu prasmegtum!" yra prakeiksmas. Lietuviai tuo metu degino mirusius, t.y. siuntė su dūmais į dausas. Požemis - tamsiųjų jėgų karalystė; slibinas ryja nuo stiklo (ledo) kalno nuslydusias sielas; pelkė - pragaro vartai. Šventaragio slėnyje - būtent čia turėjo būti deginamas Kęstutis - aukštas gruntinių vandenų lygis, tad laužas turėjo suvirsti į purvo duobę. Išvada: šis gandas (ar faktas) turi Kęstutį sukompromituoti. Bet į Žemaičius mirusiųjų deginimo paprotys atėjo keliais šimtmečiais vėliau, negu į Lietuvą, žemės-motinos vaizdinys ryškesnis. Jeigu kažkas sugeba gandą perredaguoti, tai Algirdaičiams pasakytina, - nekask duobės kitam.

Kęstučio nužudymo išviešinimas, rodo, kad Algirdaičiai turi šaltinių neužakcentuotą priešininką (vieną iš Kęstučio giminės) - ne šiaip kokį priešininką, o viešosios nuomonės formavimo virtuozą. Visgi, kokio masto sukrėtimą gali patirti žemaičiai (ir visa Lietuvai), įsisąmoninę, kad Jogaila nužudė Kęstutį? Kokiems veiksmams juos gali paskatinti ši žinia? Nepasitenkinimas ir bruzdėjimai elito lygyje įmanomi, tačiau Jogaila reaguoja į tai išsiųsdamas Vytautą į tą pačią Krėvą (grasinimas) ir leisdamas Vytautienei vykti pas vyrą, - pastarasis momentas aiškiai mažina įtampą. Visuomenė ties šia riba turėtų atsikvėpti. Rugpjūčio antroji pusė, rugsėjis - žemės darbų sezonas, o tai net mūsų laikais atitraukia žmones nuo politikos.

2) Žemaičių visuomenės transformacija 1382 m. rudenį. Iš šaltinių žinoma apie Vidmanto, Butrimo ir kitų nužudymą. Gaila, kad nežinoma tikslesnė data, - viešosios nuomonės transformacijai svarbus palaipsnio dirginimo faktorius. Priklausomai nuo jo, represijos gali turėti rezonuojantį arba slopinantį efektą. Jeigu represijos gretinasi su Kęstučio mirtimi (rugpjūčio galas), visuomenė būtų sukrėsta, bet tuo pačiu išgąsdinta. Sunaikinama Kęstučio frakcija, vadinasi, kurstyti keršto nėra kam. Natūralus įvykių vystymasis būtų toks: iškiltų Algirdaičių frakcija, - ji gi turėjo būti (!). Žemaičių elitas persigrupuotų, prisimintų ilgą Kęstučio trūkumų sąrašą, ir konsoliduotųsi su naująja Trakų bei Vilniaus valdžia prieš kryžiuočius - laimėtų grupinis pragmatizmas. Vietoj to žemaičiai vienareikšmiškai paremia pas kryžiuočius pabėgusį Vytautą ne vėliau, kaip 1382 gruodyje . Šitokia įvykių eiga rodytų, kad žemaičių elitą nustelbė masės, ir bendruomenė transformuojasi pagal masių revoliucijos dėsnius. Bet 1) ši "revoliucija" lyg ir neturi lyderio (Vytautas yra Mozūruose); 2) masių mentaliteto lūžis grandiozinis - kryžiuočiai tampa mielesni už Vilniaus valdžią.

3) Žemaičių persilaužimą iš dalies paaiškintų Dubysos sutartis, bet kodėl Jogaila ją sudaro? Visuomenė, išgirdus, gali griebtis ginklų - Žemaičiai neatskiriama Lietuvos dalis. Tokiais atvejais nežiūrima į antspaudus ar parašus, imamasi prevencinių priemonių. Jogailos padėtis ir taip nestabili: Andrius Polocke. Algirdo pirmos žmonos sūnų koalicija nusilpusi, bet gali vėl atgimti - Lietuvai rusėnai mielesni už vokiečius. Andrius gerai pasižymėjo Kulikovo mūšyje, LDK viešoji nuomonė palanki greičiau "broliams stačiatikiams" maskvėnams, ne totoriams. Be to, tragiškos mirties aplinkybės ir Dubysos sutartis visiškai reabilituoja Kęstutį, o būtent Kęstutis Grąžino Andrių į Polocką. Taigi, Andrius teoriškai galėtų iškilti ant pasipiktinimo bangos.

Kaip buvo galima pastebėti, Jogaila visą laiką elgėsi atsargiai, stengėsi atsiriboti nuo kryžiuočių talkininkų, priimdavo pagalbą tik kraštutiniais atvejais. Dabar, sunaikinęs Kęstučio grupuotę, atsidėkoja kryžiuočiams, - už ką? Jie kartą pastovėjo prie Trakų, paskui dar kartą pastovėjo prie Trakų, - gerai, bet Jogaila ir Trakus ir Kęstutį savo jėgomis paėmė. Žemaičius kryžiuočiams Jogaila gal ir žadėjo, bet Vytautui jis irgi žadėjo saugumą. Jeigu Jogailai reikalingos nepuolimo garantijos, sutartį derėtų sudaryti vėliau, aistroms aprimus.

Mindaugas atidavė Žemaitiją Livonijos ordinui, nes joje buvo įsitvirtinusi opozicija (Vykintas). Čia gražiai dera ir Jogailos 1383 01 06 laiške kryžiuočiams išsakytas prašymas nešaukti žemaičių pas save, nes jie visi pasidavė jam ir Skirgailai, - reiškia, anksčiau buvo nepasidavimo momentas. Su Kęstučio suėmimu jis nesisieja, nes būtent tada kryžiuočių kronikų liudijimu, kariuomenė pasidavė. Rugpjūčio galas, t.y. Kęstučio mirtis? Viešas susidorojimas su Kęstučio rėmėjais? Nepaklusnumo momentas turėtų pasireikšti rugsėjo-spalio mėnesiais - iki Dubysos sutarties pasirašymo.

XIV a. žemaičiai psichologiškai labiau integruoti į Lietuvą, taigi jų atidavimą sąlygijanti problema turėtų būti didesnio masto. Kunigaikščiams prilygstančios diduomenės Žemaičiuose nėra, - prielaida apie plačiųjų visuomenės sluoksnių (masių) nepaklusnumą lyg ir pasitvirtina. Jogaila Dubysos sutarties neratifikuoja (nesutvirtina antspaudu), šis klausimas nukeliamas metams - paliekamas kelias atgal. Jeigu Jogaila šitą kelia pasilieka sau, kam apskritai sudaryti sutartį? Labiau tikėtina, kad Dubysos sutartis - įprastu tapęs šantažas (kaip matėme iš laiško, jis kažkiek veiksmingas), o žemaičiai turi būti labai toli nuėję jau iki 1382 10 31.

4) Nelogiškas ir kryžiuočių elgesys. Nuoseklia ir kryptinga 1379-1382 m. politika jie išgavo iš Jogailos pažadą atiduoti Žemaitiją, - derėtų pratęsti pasirinką liniją ir stiprinti draugiškus santykius. Ordine pasikeitė valdžia - mirė magistras ir vyriausiasis maršalas, bet ar tai pretekstas atsisakyti politikos, kuri pasirodė tokia efektyvi? Logiškiau būtų iškeisti Vytautą į Jogailos antspaudą ant Dubysos sutarties. Vietoj to kryžiuočiai planuoja padaryti Vytautą savo lenininku Žemaitijoje. Jų neišgąsdina net Jogailos pasipiktinimas ir nedviprasmiškas įspėjimas minėtame 1383 01 06 laiške: negalima dėtis gyvatės (Vytauto) į užantį! 1383 07 19 suplanuotas Dubysos sutarties ratifikavimas žlunga ne be kryžiuočių pastangų (jie atsisako vykti į susitikimo vietą, nes Dubysoje nusekęs vanduo - laivais negali praplaukti), o 07 30 Ordinas jau skelbia karą Jogailai. Taigi, nuo 1382 m. pradedama eiti į konfliktą su Jogaila, ir motyvas gali būti tik vienas: Jogailos pažadai, geriausiu atveju, reiškia Lietuvos neutralitetą, tuo tarpu Vytautas pajėgus užtikrinti savanorišką žemaičių pasidavimą Ordinui, t.y. jo įtaka milžiniška.

5) Kas yra Vytautas 1382 m. rudenį? Dar kartą priminsiu svarbiausius momentus:

  1. draugavo su Jogaila, kuris pasirodė esąs niekšas;
  2. neklausė tėvo, kuris pasirodė esąs teisus;
  3. aplaidžiai prarado Vilnių;
  4. patiklumu pražudė Kęstutį;
  5. iš Krėvos pabėgo boba persirengęs ir žmonos sijonu prisidengęs (!), - pati situacija prašyte prašosi necenzūrinių, bet liaudies mėgstamų išsireiškimų. Persirengimas moteriškais drabužiais momentas, geriausiu atveju, atrodo komiškai, blogiausiu - tai aliuzija į pasyvųjį homoseksualizmą (!).

Tik nemanykite, kad tyčiojuosi, - Vytauto gebėjimas pelnyti Didžiojo vardą po šitokio nuopuolio, mano nuomone, yra didžiausias iš visų jo žygdarbių. Betgi reikia analizuoti Vytauto įvaizdį 1382 m. rugsėjo-spalio mėn., o šiuo momentu jis atrodo beviltiškai žlugęs.

Kaip ir kas atitaiso Vytauto įvaizdį tuo pačiu momentu? Istoriografijoje (pradedant T. Narbutu) moteriškais drabužiais perrengto tautos didvyrio komiškumą blokuoja mitas apie tarnaitės aukojimą. Jis neblogai atskleidžia vertinimo dėsnį: kad Vytautas neatrodytų juokingas, reikia sukrečiančios tragedijos.

Taip vadinamame "Skunde prieš Jogailą ir Skirgailą", datuojamame apie 1390 m., Vytautas dramatizuoja savo pabėgimą visai kitaip: teigia, kad jį išgelbėjo Dievas, bet pabėgdamas paliko Krėvoje (?) brolį, seserį, žmoną ir vaikus. Tai aiškiai perdėta - vienu ar kitu būdu sesuo, abudu broliai, žmona ir duktė išvengė nelaisvės, ir kryžiuočiai, kuriuos stengiamasi sugraudinti, tai puikiai žinojo. Taigi, turėdamas tikrą tarnaitės pasiaukojimo faktą, Vytautas vargu ar būtų jį slėpęs. Antra vertus, ar kažkokios tarnaitės mirtis - jeigu tokia buvo - pajėgi sukrėsi žemaičius ir atitaisyti Vytauto įvaizdį jų akyse? Niekaip.

Vidmanto, Butrimo ir daugelio kitų bajorų mirtis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštyje (LDKM) pateikiama prieš Vytauto pabėgimą. Jeigu vertinti LDKM dėstymą kaip informacijos patekimo į visuomenę atspindį, tai paskutinis įspūdis komiškas, o vietoj epilogo - Vytauto perbėgimas į Ordiną: tokiam politikui ten ir vieta.

Visi aukščiau išdėstyti dalykai, verčia mane manyti, kad lemtingas 1382 m. transformacijų faktorius liko neįvertintas. Visų laikų politikoje "faktorius X" yra charizmatinio lyderio buvimas, t.y. asmens kultas. Tik kultinės asmenybės pajėgios įjungti į politiką plačiąsias visuomenės mases ir transformuoti normalų elitinės sprendimų priėmimo sistemos funkcionavimą. Iš visos plejados ryškiausių XIV a. asmenybių, kaip kultinė minima viena vienintelė - BIRUTĖ.

Toliau aš pamėginsiu įrodyti šito faktoriaus buvimą ir jo lemtingą vaidmenį.

Skaitykite toliau: Pabaiga 

Taip pat skaitykite: Pirma dalis

Trakų pilys
Psichiatrijos pradininkas
Universiteto spaustuvininkas
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Lietuvos istorijos resursai Internete
Mankurtas: asmuo be ateities
Salantų parapijos istorija
Kai Dubičiai miestu vadinti
Tolminkiemis ir jo restauracija
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Kvietimas Vytautui kovai prieš husitus
Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
Švenčiausios Trejybės Parapijos istorija
Skrydžiai oro balionais Lietuvoje 19 a.
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Jogailos laiškas Konradui Ciolnerui
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Lietuvos pankus prisimenant
Niekada nesakyk, kad mirė
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
16 a. kultūros paminklas
Pažintis su chazarais
Vorutos puslapiai
Kibersekso pamokos
Beduinas soste
NSO ir paslaptys
Vartiklis