Vytauto Didžiojo įvaizdžio genezės mįslė, -
"ieškokite moterų"

Inga Deidulė    

PABAIGA. Pirma dalis | Antra dalis

Birutės kultas

Taip pat paskaitykite: "Birutės kalno legenda"  

Sąmoningai neminėjau Birutės mirties - šio fakto nemini LDKM, Vytautas išsireiškia neaiškiai – pražudė (?), žemaičių delegacija neigia jį Konstancos suvažiavime, ir tik kryžiuočiai užfiksuoja Birutės nužudymą 1382 m. rudenį, o vėliau ir vienintelę nužudymo aplinkybę - nuskandinta. Kyla klausimai: ar Birutė tikrai nužudyta 1382 m. - kodėl tyli LDK šaltiniai; kada ir kaip formavosi jos kultas, t.y. ar mirdama Birutė jau buvo kultinė; kada tiksliai ji buvo nužudyta?

Į pirmąjį klausimą atsakyti lengviausia. Patriarchalinėje visuomenėje našlė įgauna didžiausias politines galias. Ryškiausias pavyzdys - Julijona Algirdienė, yra daug kitų. Tradicija pastebima visame LDK regione, taigi jeigu Birutė būtų buvusi gyva po 1382 m., politika ją įtrauktų, o šaltiniai užfiksuotų.

LDKM tylėjimą irgi nesunku paaiškinti: 1) Gerai žinomas visuomenės nenoras susitaikyti su kultinės asmenybės mirtimi ir polinkis generuoti prisikėlimo arba išsigelbėjimo mitus (pvz., taip atsitiko po Žanos d'Ark mirties); 2) Birutės kultas reiškiasi pagoniškoje Lietuvoje ir Žemaičiuose, - metraštininkui, stačiatikių vienuoliui neetiška apie jį užsiminti; 3) metraštis rašomas Smolenske, o čia pakanka savų aktualijų.

Visgi LDKM mini Vytauto motiną, fiksuoja jos išvykimą iš Trakų, artinantis Algirdaičių kariuomenei, susitikimą su Kęstučiu Gardine, išvykimą į Brastą ir buvimą ten apgulimo metu. Minėjimą turbūt galima vertinti kaip politinio svorio rodiklį, pvz., Vytauto broliai neminimi. 1382 m. įvykių kontekste Birutė susilaukia visuomenės dėmesio, bet ar tuo momentu ji yra suvokiama kaip kultinė asmenybė?

Kad atsakyčiau į šį klausimą, turiu šiek tiek aptarti patį asmens kulto arba charizmos fenomeną. Jo prigimtis archaiška, bet, deja, impulsą tyrimams davė Stalinas ir Hitleris. Išsamiausios studijos skirtos XX a. blogio genijams, o, pvz., Gandžio fenomenas beveik netyrinėtas. Visgi studijos leidžia suformuluoti asmens kulto genezės dėsnius:

  1. Kultinio asmens įvaizdis privalo atkartoti mito (pasakos) herojaus įvaizdį, tuomet visuomenė pasąmoningai suvokia jį kaip tam tikros idėjos nešėją. Dieviško arba šėtoniško prado reinkarnacija yra charizmos esmė.
  2. Kultiniai asmenys atliepia giluminius visuomenės poreikius, t.y. psichologinės visuomenės frustracijos personifikuojamos asmenyje ir šito asmens veiksmai priimami kaip krizės sprendimo modelis.
  3. Pozityviu charizmatiniu lyderiu dažniausiai tampa ne politikas, o asmuo esantis "virš politikos", - valdžia neišvengiamai gadina įvaizdį, nes visų problemų niekas nepajėgus išspręsti.
  4. Kultinio asmens gyvenimas yra drama su visais dramos elementais: užuomazga (pirmas išėjimas į viešumą), veiksmo vystymasis (įvaizdžio palaikymas), kulminacija (neišvengiamai tragiškos mirties aplinkybės), - atomazga, t.y. moralinis herojaus įvertinimas. Pvz., J. Stalino mitą performuluoja N. Chruščiovo pranešimas.
  5. Asmens kultas gali formuotis: a) spontaniškai - retas atvejis, asmuo turi "pataikyti į dešimtuką"; b) įvaizdis formuojamas kryptingai ir sąmoningai. Laiko prasme kultas gali kilti: asmeniui esant gyvam, jeigu jis pasižymi savo veikla; b) tuoj po mirties, jeigu mirtis yra pagrindinė idėja (pvz., R. Kalanta - spontaniškai susiformavęs aukos už tėvynę įvaizdis); c) po daugelio metų, kai kitas asmuo, dažniausiai menininkas, atranda "tikro gyvenimo istoriją" ir paverčia ją mitu, tinkamai sudėliojęs akcentus. Tipiški atvejai yra J. Marcinkevičiaus "Mindaugas" ar J. Grušo "Barbora Radvilaitė", iš viduramžių epochos - "Karalius Artūras ir apvaliojo stalo riteriai".

Tenka klausti, - gal Birutės mitą suformavo Lietuvos metraštis? Strijkovskio liudijimas apie jos kultą (kapo garbinimą) Palangoje leidžia tokią prielaidą atmesti: a) tuo metu Lietuvos elitas yra kristianizuotas ir polonizuotas, nėra kam rūpintis Birutės populiarinimu ; b) Palangos kunigas XVII a. siekia suteikti kutui krikščionišką atspalvį (stato koplyčią) - kultas jam atrodo esąs pagoniškas; c) Palangos gyventojai yra migrantai, XV-XVII a. buvo net kelios migracijos bangos, tad Birutė yra plačiųjų visuomenės sluoksnių tradicija, netelpanti į lokalinius pajūrio mastelius.

Birutės kulto buvimą jau 1416 m. liudija žemaičių pareiškimas Konstancoje. Žvilgtelėkime įdėmiau. Kryžiuočiai teigia: Jogaila Kęstutį nužudė, Birutę nuskandino, Vytautą įkalino. Žemaičiai šokasi, - ne, ji gyveno, garbingai baigė savo dienas ir jos kapas yra didžioje pagarboje. Kęstučio arba Algirdo kapai lyg ir negarbinami. XVI a. pradžioje karalienė Bona pasipiktina sunykusiu Vytauto Didžiojo kapu, - Birutė populiaresnė net už savo garsųjį sūnų.

Tačiau žemaičių pareiškimas Konstancoje keistas kitu požiūriu - jie atsako ne į temą. Kryžiuočių pareiškimo potekstė aiški: lietuviai pjaunasi tarpusavyje, t.y. elgiasi nekrikščioniškai. Žemaičiams būtų logiškiau atsikirsti, kad pasikrikštiję Vytautas ir Jogaila susitaikė. Užuot panaudoję toki populiarią klišę, jie oponuoja dėl Birutės nuskandinimo. Manau, kad nuskandinimas ir yra visa esmė - tai standartinė bausmė moteriai už seksualinę nuodėmę. Pvz., Romos įkūrėjų Romulo ir Remo motina vestalė irgi buvo nuskandinta. J. Dlugošo kronikoje yra keista istorija: Markvaldas fon Zalcbachas, įsiutęs dėl nepavykusių 1409 m. derybų, išvadino Vytauto motiną "kekše"; už bausmę Vytautas jį, patekusį į nelaisvę, įsakęs nužudyti. Toks išdėstymas rodo, kad kažkokių gandų dėl Kęstučio ir Birutės vedybų vis dėlto būta, - nesvarbu ar juos girdėjo Zalcbachas ar pats Dlugošas. Taigi, Konstancoje žemaičiai įvertina žodį "nuskandinta" kaip nepadorią užuominą ir šokasi ginti kunigaikštienės garbės.

1416 m. palieka galimybę, kad Birutės kultas buvo sąmoningai suformuotas Vytauto ar jo artimųjų iniciatyva po 1392 m. Birutės kalno paleoastronominės šventyklos liekanos priskiriamos XIV a. pabaigai - XV a. pradžiai. Visgi Vytautas nuosekliai rūpinosi krikščioniškos Lietuvos įvaizdžiu ir jo galimybės kurti pagonišką motinos kultą buvo labai ribotos.

Kadangi kulto genezę sąlygoja bendri dėsniai, remdamasi dviejų charizmatiškų XX a. moterų - princesės Dianos ir Evitos Peron - pavyzdžiais, pabandysiu rekonstruoti Birutę ir įrodyti, kad dar jai esant gyvai susidarė visos sąlygos, būtinos spontaniškam jos kulto (mito) susiformavimui.

Užuomazga visais trim atvejais ta pati - skandalingų vedybų istorija. Mitas konstruojamas pagal Pelenės scenarijų - paprasta mergelė išteka už princo. Vedybų įvaizdžiu apibrėžiamas tautos ir valdovo santykis, o paprastumas tokio pobūdžio mite reiškia ne tiek socialinę kilmę, kiek herojės artimumą masėms. Realybėje Evita paprasta, bet visai ne mergelė; Diana - mergelė, bet toli gražu ne paprasta (beje, pastarosios vedybų skandalingumas pasireiškia skyrybomis).

Kad Birutės vedybos buvo skandalingos, t.y. pažeidė kažkokį visuomeninį tabu, signalizuoja mano jau minėti faktai. Socialinis tabu netinka - istorikai jau įrodė, kad Birutės šeima priklausė žemaičių elitui. Susigiminiuoti su Kęstučiu ji tiesiog negali nenorėti, visgi be skandalo nebūtų atsiradęs Lietuvos metraštyje užrašyta istorija. Tenka ja tikėti - tabu buvo religinis.

Kulto tarnaičių buvimą ir jų įtakingumą byloja ši šaltiniuose pateikiama istorija: apie 1404 metus būrys raudojančių moterų pasiskundžia Vytautui dėl švento miškelio iškirtimo, - nebėra kur melsti dievo sulaikyti lietų arba saulę; vyrai jas paliko; Vytautas įsako persistengusiam misionieriui palikti šalį. Moterys čia pasirodo kaip skundo iniciatorės, - mažai tikėtina, kad jos priklauso prastuomenei arba pasauliečių elitui. Vytautas tenkina pretenzijas, ne ašarų išsigandęs, ką patvirtina ir jo paties motyvacija: Kristus be savo pasekėjų išsivers, o Vytautas be savo valdinių - niekaip. Taigi, moterų vaidmems svarbumas pagoniško kulto kontekste (oro motyvas rodytų, kad tai Perkūno kultas) labai tikėtinas.

Duomenų apie šventikių statusą maža, visgi užtikau teiginį, kad Prūsijoje vaidilės buvusios našlės atsiskyrėlės. Tautosakinis raganos - anti-krikščioniško kulto tarnaitės - įvaizdis taip pat yra našlė. Prie šio konteksto dera LDKM teiginys, kad Butrimas buvęs tikras Vytauto motinos vaikaitis. Antra vertus, pasakose apie žaltį arba gyvačių karalių atsiranda skaistybę simbolizuojančių marškinių motyvas, taigi nedrįstu atmesti ir Lietuvos metraščio versijos. Visgi kulto tarnų bešeimiškumas ir atsiskyrimas nuo visuomenės yra beveik universali religinė tradicija. Jeigu Birutė buvo šventikė-žynė, Kęstutis pažeidė tabu ją vesdamas.

Ieškodama įrodymų, gretinu datas. Vytautas gimęs apie 1350 m., Kęstučio ir Birutės vedybos galėjo įvykti maždaug prieš metus. Būtent 1349 m. rudenį Kęstutis pradeda derybas dėl krikšto, 1351 m. turime antrą bandymą, o Algirdas abiem atvejais lieka nuošalyje. Istoriografijoje neužtikau nuoseklios 1349 m. bandymo motyvacijos, bet jeigu tabu buvo pažeistas, šiais krikšto bandymais visuomenė, kulto tarnai ir/arba Algirdas galėjo būti spaudžiami pripažinti Kęstučio vedybas. Kai pripažinimas įvyko, nebeliko poreikio krikštytis. Lietuvos metraštis sugestionuoja kažką panašaus: Birutė iš Palangos išvežama jėga, o iškilmingos vestuvės švenčiamos jau Trakuose, sukvietus brolius, - iš pradžių skandalas, pripažinimas paskui.

Birutė, priklausydama žynių luomui, turėjo įgyti labai specifinį išsilavinimą - išvystyti nuosavo įvaizdžio ir viešosios nuomonės formavimo įgūdžius, sukaupti žinias apie įvairius mitologinius bei paprotinius precedentus. Nesinorėtų gretinti jos su Stalinu, bet pastarojo tyrinėtojai vienareikšmiškai pabrėžia seminarijos auklėjimo svarbą jo karjeroje.

Žodžiu, aš linkusi tikėti Lietuvos metraščiu - Birutė ištekėdama sulaužo dievams duotą įžadą. O tai reiškia - "pataiko į dešimtuką." Lietuva išgyvena psichologinę koliziją. Po Strėvos mūšio - prisiminkime pralaimėjimo rezonansą ir įspūdį, kurį jis palieka metraštininkams - platieji visuomenės sluoksniai pradeda jausti, kad pagoniškos Lietuvos apginti nepavyks. Fanatizmo lygis aukštas, patriotizmo įvaizdis - Pilėnai: geriau numirti, negu išsižadėti savo principų (dievų). Su dievų išsižadėjimo tema susiję bent du populiarūs mitai pagal tą patį siužetą (Jūratė ir Kastytis bei Laumės juosta): dieviškos prigimties moteris įsimyli žemiškos prigimties vyrą, Perkūnas abudu nubaudžia. Birutės situacija analogiška, bet žaibas jos nenutrenkia, - precedentas performuluotas. Visuomenė gauna naujos vertybinės orientacijos pavyzdį: meilė, šeima, vaikai, tiesiog gyvenimas. Tik tokias humanistines vertybes iškeliantis mitas gali apsaugoti visuomenę nuo krizės, keičiant dievus. Visgi jo susiformavimui vedybų užuomazgos neužtenka, - visuomenė turi gauti herojės pozityvumo įrodymus.

Tiek Diana, tiek Evita savo pozityvų įvaizdį kūrė ir palaikė labdara, t.y. motinišku rūpesčiu. Patriarchalinėje visuomenėje moteriai priklauso socialinė sfera, valdovo žmona personifikuoja socialinę valstybės funkciją. Trakų kunigaikštystėje yra tiek labdaros poreikis, tiek sąlygos. Kunigaikštienė privalo rūpintis našlėmis ir našlaičiais, - jeigu ji tai daro nuoširdžiai, "Žemaičių motinos" įvaizdis jai užtikrintas.

Svarbus Dianos įvaizdžio elementas - jos vaikai, t.y. sosto paveldėtojas. Birutė pagimdo vyrui sūnų, Julijona Algirdienė - taip pat. Vytautas ir Jogaila beveik vienmečiai, o jų motinos - antros žmonos, kurios tikisi pergyventi savo vyrus. Posūniai joms kelia šiokią tokią grėsmę - abidvi turi būti suinteresuotos, kad būtent jų sūnūs taptų paveldėtojais. Jogailos ir Vytauto parinkimą, manyčiau, lėmė jų draugystė, o skatinti ją nuo mažų dienų galėjo tik motinos (tėvai mažiau susiję su vaikų auklėjimu). Visgi Birutė populiaresnė, ir tikėtina, kad visuomenė ją pradeda matyti kaip Madoną su dviem kūdikiais. Būtent toks motyvas pasirodo Onos Vytautienės antspaude, uždėtame ant Astravos aktų 1392 m.

Yra dar vienas momentas, kada Birutė su mažamečiu Vytautu tiesiog privalo pasirodyti visuomenei. 1361 m. kovą Kęstutis patenka į kryžiuočių nelaisvę, ir pusei metų Trakų kunigaikštystė atsiduria Birutės rankose. Įtampa didžiulė, bet kryžiuočiai per tą laiką nesurengia nė vieno stambaus puolimo. Jos valdymą vainikuoja Kęstučio pabėgimas iš nelaisvės, - Kaunas žlugs vėliau. Nuo valdžios Birutė pasitraukia triumfo akimirką. Čia pridursiu, kad vyro išvadavimas iš kalėjimo įtvirtino teigiamą Evos Peron (tuo metu ji dar buvo Duarte) įvaizdį ir padarė ją liaudies numylėtine.

Ar 1361 m. Birutės įvaizdis atkartoja kokį mitologinį precedentą? Madoną ir Izidę sunku susieti su Lietuva. Kunigaikštienės Olgos fenomenas pagoniškoje Kijevo Rusioje nepakankamas argumentas. Visgi Žemaičių herbas ir Stanevičiaus pateiktas įvaizdis yra meška, - būtent meška, ne lokys. Artimoje Žiemgaloje užrašytos kelios pasakos apie didvyrį meškos sūnų . Gimbutienė mešką identifikuoja kaip Madonos archiatipą visos Europos mastu. Jeigu meška yra archaiškas Žemaičių promotės įvaizdis, tai jau nuo 1361 m. Birutė turėtų būti nesąmoningai identifikuojama su Žemaitija, ir gyvos herojės mitas - mitas kuris baigiasi vestuvėmis, o ne mirtimi - turėtų prigyti galutinai.

Čia pradedamas formuoti ir Vytauto įvaizdis. Neradau duomenų apie tai, kada atsirado legenda apie jo priesaiką atkeršyti už Kauną, bet tikėtina, kad ji tikra. Kauno sugriovimo momentu Vytautui vienuolika ar dvylika. Švitrigaila minimas su kryžiuočiais sudaromose sutartyse nuo 1382 m., t.y. maždaug nuo dešimties metų. Taigi, jeigu gandas apie Vytauto priesaiką kyla 1362 m., motinos ir sūnaus įvaizdžiai rezonuoja vienas kitą.

Ties šia riba norėčiau atkreipti dėmesį į kitą svarbų reiškinį: maždaug nuo 1365 m. kryžiuočiams artinantis, lietuvių įgulos pačios sudegina pilis ir pasitraukia. Universalus karo principas yra toks: pozicija vertesnė už žmogų, poziciją privalu ginti iki mirties, atsitraukimas arba pasidavimas smerktinas ir baudžiamas. Tik moderni Izraelio karinė tradicija oficialiai sankcionuoja gyvybės saugojimo imperatyvą. Kad pozicijų, lietuvių atveju - pilių, atsisakymas nesukeltų visuomenėje kapituliacinių nuotaikų reikalingas nepaprastai stiprus humanistinis motyvas, t.y. išgyvenimo vertybės precedentas. Būtent tokią vertybinę orientaciją sankcionuoja Birutės mitas, - jis reikalingas tiek visuomenei, tiek jos politiniams lyderiams.

Birutės mito patvarumą išbando Butauto pabėgimas pas kryžiuočius. Tikėtina, kad jį bent iš dalies išprovokavo Vytauto kilimas, bet svarbiau kitkas. Iki 1365 m. Vytautui iš kelio pasitraukia ir kiti vyresnieji Kęstučio sūnūs - Patrikas ir Vaidotas. Pastarasis galėjo mirti apie 1362 m. - gindamas Kauną, buvo sužeistas. Dėl Patriko nieko nežinoma. Visgi, net pačios natūraliausios mirties aplinkybės galėjo prikabinti Birutei pamotės-raganos etiketę. Visuomenė kartais dėl menkiausio nieko puola naikinti pačios susikurtus stabus, - toks reiškinys užfiksuotas dar Senajame Testamente. 1365 m. Birutės virtimą piktąja pamote blokuoja Butauto pabėgimas pas kryžiuočius - vargšo našlaitėlio įvaizdžio visuomenė jame negali įžiūrėti.

Dabar einu tiesiog prie 1379 m. ir Julijonai siūlomo kompromato apie Kęstutį. Truputį pafantazuosiu: Butautas motyvuoja savo pabėgimą pažeistomis paveldėjimo teisėmis, t.y. skriauda; šią skriaudą inspiravo Birutė; tokia versija ir visi Butauto pabėgimo užkulisiai kryžiuočiams puikia žinomi - Tomas Survila tebėra pas juos, o pats Butautas - pas Vaclovą IV, kur ruošiasi vykti Skirgaila; dviejų kunigaikštienių konkurencija ir neabejotinas Birutės pirmavimas savaime suprantamas, taigi... Butauto sūnaus Vaidučio 1381 m. perbėgimas į Ordiną, iš ten į Prahą lyg ir signalizuotų senos istorijos atsinaujinimą. Kategoriškai teigti nedrįstu, tačiau ties šia riba Birutės įvaizdis turėtų susvyruoti.

Lemtingas momentas - Kęstučio perversmas. Birutės poziciją rekonstruoti sunku, visgi LDKM liudija, kad Vytautas iš Trakų pasitraukė su motina. Jogailos perversmo metu Birutė turėjo būti Trakuose, kitaip būtų pakliuvusi į perversmininkų nelaisvę. Išeitų, kad Birutė iš Trakų į Vilnių apskritai nepersikraustė, t.y. nelėkė užimti Algirdienės kambarių. Tai matydama, visuomenė: 1) atmestų bet kokias valdžios troškimo insinuacijas; 2) iš dalies pateisintų Vytauto nebuvimą Vilniuje.

Toliau Birutės priverstinis pasitraukimas iš Trakų paremtų žemaičių įsikišimą į viršūnių konfliktą ne tiek Kęstučio, kiek Birutės interesų gynimu. Iš čia ir jų nesąmoningas abejingumas Kęstučio likimui 1382 08 03. Birutės populiarumas šiame taške auga - kol vyrai riejasi tarpusavyje dėl valdžios, ji apgina Brastą nuo mozūrų užpuolimo.

Pasitelkusi fantaziją mėginsiu rekonstruoti ir tolesnių įvykių chronologiją.

Birutė sužino apie Kęstučio ir Vytauto suėmimą. Turėdama sėkmingo Kęstučio pabėgimo iš kryžiuočių nelaisvės precedentą, ji vėl pagalvotų apie pabėgimo galimybę. Trakai privalėjo turėti gana profesionalią žvalgybos sistemą - tą rodytų gerai suplanuotos, kartais prevencinį pobūdį turinčios Kęstučio karinės operacijos. Taigi, Birutė turėtų siųsti savo "spec-agentą" į Vilnių ir Krėvą. Suku spręsti apie tų laikų kelionių greičius, - LDKM teigia, kad Vytautas iš Gardino į Vilnių atlėkė per dieną. Imant pagrindu šį laiką ir maršrutą, išeitų, kad menamas "spec-agentas" galėjo atsirasti Krėvoje maždaug tuo metu, kai buvo nužudytas Kęstutis. Žmogžudystė neprofesionali: keturi vykdytojai visiškai nesusiję su kalėjimu - jų buvimą bokšto požemyje kažkas turėjo pastebėti, taigi, ir išsiaiškinti nesunku.

Seka mano jau minėtas žudikų vardų išviešinimas. Našlė turi didžiausias teises reikalauti keršto žudikams, ir čia Vidmantas su Butrimu galėtų pasireikšti kaip pagrindiniai savo giminaitės agentai, - tai paaiškintų jiems skirtą ypatingai žiaurią bausmę (suplėšymas ant rato).

Klausimas, kada ji vykdoma, t.y. kada prasideda represijos, įskaitant Birutės nužudymą? LDKM autorius įterpia šią žinią tarp Vytauto ir jo žmonos išsiuntimo į Krėvą ir Vytauto pabėgimo. Faktiškai, manau, būtent Vytauto pabėgimas išprovokavo represijas, - iškilmingos Kęstučio laidotuvės ir Vytautienės išleidimas pas vyrą atrodo kaip viena politinė linija, nukreipta į įtampos mažinimą.

Be to, keistas Vytauto pasirodymas Mozūruose - jie gi ką tik pademonstravo savo nedraugiškumą! Jeigu Birutė nužudyta dar prieš pabėgant Vytautui, jam būtų logiškiau bėgti į Polocką ir susivienyti su Andriaus koalicija arba pas kitą seserį į Tverę. Bet jeigu Vytautas bėga į Brastą arba Gardiną, tikėdamasis, kad motina gyva, tai logiška, kad sužinojęs apie motinos ir kitų giminaičių nužudymą, jis priverstas staigiai pereiti sieną. Mozūruose Vytautas pasirodo su žmona ir broliu Tautvilu - pastarojo dalyvavimas rodytų, kad pabėgimo operacija buvo koordinuojama su Birute. Gaila, kad neužtikau duomenų apie Brastos ir Gardino perėjimą į Algirdaičių rankas. Bet pats duomenų nebuvimas lyg ir rodytų, kad viskas vyko tyliai, be masinio kraujo praliejimo. Čia peršasi išvada, kad Birutė buvo nužudyta iš pasalų, o be vadovavimo likusios įgulos pripažino Jogailos valdžią. Aiškesnį vaizdą susidaryti būtų galima nustačius Žygimanto ir Rimgailės buvimo vietą, bet istoriografijoje pateikti duomenys prieštaringi. Birutės mirties apytikslę datą galima būtų atsekti pagal Vytauto atsiradimą Mozūruose.

Duomenų neradau, visgi ryžtuosi visus šiuos įvykius priskirti rugsėjo mėnesiui. Vytautas siunčiamas į Krėvą apie rugpjūčio 20 d. arba prieš tėvo laidotuves, arba tuoj po jų. Vytautienė atvyksta į Krėvą vėliausiai rugsėjo pradžioje (LDKM teigia, kad jie atvyksta kartu). Pabėgimas iš anksto planuojamas, todėl tikėtina, kad ir įvykdomas nedelsiant, t.y. rugsėjo pirmą dešimtadienį. Vytautienė pasirodo Ordine, tikėtina, kad ir Mozūruose, taigi, iš Krėvos ji turėjo pabėgti kartu su vyru. Motiną turėjo lydėti dukra Sofija (ir kiti vaikai, jeigu jų buvo). Vaikas ar vaikai neišvengiamai lėtintų kelionės tempą; keliauti reikia slapta, - taigi, apytikriai dvi savaitės, rugsėjo pabaiga.

Sinchroniškai vyksta represijos, motyvuojant jas kerštu už Vaidilą, - tai simptomiška: Birutės mirtį stengiamasi atriboti nuo viešos jos giminaičių egzekucijos. Vytauto pabėgimas neviešinamas tol, kol yra vilties sugauti bėglį. Vėliau paskelbiami kompromituojantys faktai, - vėlgi, LDKM tiksliai nupasakoja, kaip Vytautas ištrūko iš kambario, bet nieko nesako, kaip jam pavyko pabėgti iš pačios pilies, ir svarbiausia, kaip pavyko ištrūkti Vytautienei. Birutės mirtis susiejama su vandeniu, - yra tikimybė, kad suveiks tradicinis mitologinis Perkūno bausmės precedentas. Algirdaičių propagandos esmė būtų aiški. Grupuotės veiksmai nors nehumaniški, bet potencialiai efektyvūs - kiekvieną revoliuciją galima užgniaužti.

Ties šia riba kyla du svarbiausi klausimai: 1) kas atsitiko su Birutės palaikais, t.y. ar ji palaidota Palangoje; ir 2) kas perima vadovavimą Žemaičiams ir išlaiko jį iki to momento, kai Vytautas su jais susisiekia?

Dėl pirmojo, tikriausiai, niekada neturėsime nieko patikimiau už legendą. Visgi, kad tokia legenda susiformuotų ir kad kalnas įgytų savo vardą, ant jo turėjo būti uždegtas bent simbolinis laidotuvių laužas. Vienas iš Birutės kalno paleoastronominės šventyklos stulpų atsiduria po koplyčia ir jo paskirtis (azimutas) kol kas nesusieta su jokia kalendorine švente, - paminklinių stabų statybą mirusiems protėviams pagerbti fiksuoja legendinė Lietuvos metraščių dalis. Pati šventykla priskiriama XIV a. pabaigai – XV a. pradžiai. Šaltiniai liudija, kad 1372 m. Livonijos magistras Palangoje laukė savo žvalgų, - tuo metu čia turėjo būti tuščia, bet Birutės kapas galėjo vėl paversti Palangą šventa vieta. Man nepavyko užtikti tų laikų šaltinių liudijimų apie palaikų grąžinimą į gimtąją žemę , visgi, kaip minėjau, mirusiųjų deginimo paprotys žemaičiams palyginti naujas ir kapo vieta jiems turėjo būti svarbi. Pagaliau, Jogaila surengė iškilmingas laidotuves Kęstučiui, - vargu ar būtų draudęs surengti iškilmingas laidotuves Birutei, ypač jeigu ji išreiškė tokią paskutinę valią. Stengiuosi patvirtinti legendą, nes ji reikštų laidotuvių maršą per visą Trakų kunigaikštystę.

Kad masės transformuotųsi iš politikos objekto į subjektą, kad įvyktų mentaliteto perversmas, reikalingas sukrečiantis vizualinis reginys. Princesės Dianos laidotuves atsimenam visi, - jų politinės pasekmės buvo tokios, kad princas Čarlzas neteko vilties kada nors pasivadinti karaliumi, o leiboristams pavyko reformuoti nepajudinamus Lordų rūmus.

Dar kartą peržvelgsiu žemaičių aktyvumo kilimo seką: 1381 lapkričio - 1382 vasaros įvykiai signalizuoja, kad kažkas negerai; Kęstučio mirtis sukelia ažiotažą ir svarstymus savižudybės- žmogžudystės tema; spalio pirmosiomis dienomis žmonės įpratę būriuotis – vyksta bendruomenių sueigos, tad diskusijos atsinaujina, ir politinės aktualijos pervertinamos. Jeigu Kęstučio šalininkų egzekucija sinchronizuojasi su šiuo tradiciniu masių aktyvumu, žmogžudystė patvirtinama. Jeigu apie tą laiką žemaičius pasiekia žinia apie Birutės mirtį, gaunamas trigubo ar net keturgubo rezonanso efektas, ir masės pakyla.

Šis momentas kritinis – masių pakilimas dar nereiškia masių sukilimo. Kad įvyktų lūžis, kažkas privalo išrėkti keršto šūkį ir nurodyti į priešą. Masių lyderiu gali tapti atsitiktinis žmogus – tas kas parodo pavyzdį, o ne tas kas turi išankstinį autoritetą. LDKM mini Butrimo našlę Julijoną, vėliau ištekėjusią už Manvydo. Ir paminėjimo faktas, ir aplinkybė (ryšium su Butrimo mirtimi), ir vėlesnio šios moters likimo žinojimas pasako daug. Dar vienas keistas momentas - Vytauto antroji žmona, jo artimiausio bendražygio Jono Alšėniškio duktė irgi Julijona. Juiljona Algirdienė pasireiškė neigiamai, o žmonės nelinkę savo vaikų vadinti neigiamų personažų vardais, vadinasi, be Algirdienės turėjo būti ir kita Julijona, kuri šį vardą reabilituotų, - Butrimienė. Neįmanoma įsivaizduoti idealesnio kandidato į momento lyderius:

1) Julijona turi galingą keršto motyvą (vyro egzekuciją) ir ji privalo būti Žemaitijoje, Vidmantuose ar kur kitur.

2) Ji priklauso Birutės šeimai – žinoma daug atvejų, kai net labai konservatyvios bendruomenės iškėlė nužudytų lyderių dukteris (Indira Gandi, Benazir Bhuto). Julijona ne kraujo giminaitė, visgi ji, matyt, vienintelė giminaitė, kuri yra ten, kur reikia. Ji moteris, našlė, o tai dar labiau skatina joje įžvelgti savotišką Birutės teisių perėmėją.

3) Butrimienės vardas sugestionuoja jos priklausymą stačiatikių bažnyčiai – tai irgi gerai. Julijonos nesaisto pagoniški Laumės ir Jūratės precedentai, ji nebijo Perkūno bausmės. Be to, krikščioniška mitologija pateikia visą aibę reikalingų įvaizdžių – kankinio mirties, išganytos nusidėjėlės, sugriautos ir atstatytos šventyklos, fariziejų ir t.t. Julijona būtų pajėgi nesąmoningai sudėlioti Birutės mito akcentus. Žemaičiams "rusų" tikėjimas nebūtų kliūtis: pereiti į šį tikėjimą niekas neverčia, o įtampa tarp pagonių ir stačiatikių charakteringa nebent Vilniuje ir rytinėje Lietuvoje. Jeigu Julijonos nuotaika atliepia masių nuotaikai, masės paskui ją eis.

4) Jeigu kritiniu momentu Žemaičių visuomenės priešakyje atsiduria moteris, lengva suprasti ir Vytauto įvaizdžio transformaciją. Išgirdusi, kad Vytautas pabėgo persirengęs moteriškais drabužiais, moteris užfiksuos būtent pirmąją dalį, - Vytautas pabėgo. Persirengimas moteriškais drabužiais pasąmoningai bus traktuojamas ne kaip negarbė, o vos ne kaip solidarumo deklaracija. Pagaliau, Vytautą gelbsti žmona, o tai reiškia, kad jis nėra blogas vyras. (Mano argumentacija stereotipiška ir banali, tačiau visuomenė masto būtent tokiais banaliais stereotipais.)

5) Pagaliau, moteris negali vadovauti keršto žygiui prieš Algirdaičius, t.y. vadovauti ji gali, bet, išgirdusi apie Vytauto pabėgimą, sustos ir lauks, kol pasirodys šitas visais atžvilgiais labiau tinkamas vadovas.

Julijona turėtų surengti bent simbolines laidotuves Butrimui, Vidmantui, Birutei ir kitoms aukoms. Keršto šūkis tokiu momentu turėtų prasiveržti natūraliai, - masės nepripažįsta suvaidintų ašarų, tragedija turi būti tikra, tik tokiu atveju ji sukrečia žmones. Birutė turėjo būti populiari būtent plačiuosiuose, vargingesniuose visuomenės sluoksniuose, valstiečių laukininkų tarpe - jie griebiasi ginklų.

Pirmoji, spontaniška sukilimo banga turėtų nušluoti Jogailos šalininkus vietoje ir sąlygoti esminį elito persigrupavimą. Neišvengiamai iškiltų aktyvūs žmonės, išaugę su Birutės populiarumu, t.y. Vytauto bendraamžiai. Jeigu Julijona spėja sušukti, kad Vytautas geras, masės jo vardą stveria kaip sukilimo šūkį. Žemaičiai – tiek elitas, tiek masės – turi didelę karinę patirtį. Tikėtina, kad išgyvenę psichologinį lūžį ir apsisprendę, jie bėgte nepuls į Vilnių, bet pasistengs keršto žygiui pasiruošti rimtai. Vytauto laukimo argumentas gali būti naudojamas didžiausiems karštagalviams sulaikyti, ir ties šia riba gaivališkai formuojasi Vytauto kaip vienintelio įmanomo lyderio samprata. Kada užsimezga kontaktas, nustatyti sunku, visgi masėms reikia lyderį matyti gyvą, todėl Julijona turėtų išlaikyti idėjinės vadovės pozicijas spalyje-lapkrityje.

Masių energija išnaudojama vietiniams persitvarkymams. Labai tikėtina, kad Jogaila ir Skirgaila iki spalio vidurio visiškai praranda įtaką Žemaičiuose. Pastarieji veikia likusios Trakų kunigaikštijos ir net Lietuvos nuotaikas – Vytauto artimojoje aplinkoje buvo žmonės iš Alšėnų, iš Ašmenos ir t.t. Tikėtina, kad bijodami represijų bent dalis iš jų perbėga į Žemaitiją. Padėtis komplikuojasi ir Lietuvoje, Algirdaičiai "nesuvaldo žemės". Vienintelis logiškas žingsnis – nukreipti masių dėmesį kita linkme, atskirti Žemaičius nuo Lietuvos, t.y. tris dienas prieš Vėlines pasirašyti Dubysos sutartį kaip ultimatumą.

Dubysos sutartis turėtų išgąsdinti Žemaičių elitą (anksčiau minėtas Jogailos laiškas tą patvirtina), bet masės tokiais momentais pasijunta stiprios ir blokuoja atsitraukimo galimybę. Dubysos sutartis rezonuoja pasipiktinimo bangą. Algirdaičiai tampa priešu Nr. 1. Liaudis ruošiasi kariauti visais frontais, elitas pasimetęs, nes nujaučia, kuo baigtųsi toks karas, ir Vytauto jau pradedama laukti tarsi mesijo: jis - geras karvedys, o naujas Durbės mūšis būtų vienintelis žemaičių išsigelbėjimas.

Sunku pasakyti ar Vytautas sužino apie Dubysos sutartį, ar ne, bet jis žengia vienintelį įmanomą ir genialų žingsnį – perbėgdamas pas kryžiuočius, neutralizuoja grėsmę iš jų pusės. Tiesą sakant, žemaičiai galėtų palaikyti tik šia vienintele motyvacija paremtą perbėgimą. Pirma reakcija – netiki, bet kryžiuočiai nepuola. Vytautas atvyksta pats, išaiškina savo poziciją ir nuo tos akimirkos – 1382 gruodžio – jam suteikiamas absoliutaus pasitikėjimo votumas. Reikia pripažinti, Vytautas jo neapvils.

Pastabos pabaigai

Birutės kultas turėjo suvaidinti savo rolę ir Lietuvos krikščioninimo procese. Iškeldami Birutę, žmonės turėjo pasąmonėje atmesti Perkūną, bent tiek, kiek jis siejasi su dangiškojo tvarkdario įvaizdžiu. Pats Lietuvos krikšto momentas "pasimetė" tarp Gediminaičių tarpusavio kovų peripetijų, ir nesukėlė didelių emocijų. O paskui Birutė buvo transformuota į Mergelę Mariją – Vytautas Senuosiuose Trakuose pastatė Šv. Apreiškimo bažnyčią, ir dauguma kitų bažnyčių pašvęsta būtent Mergelei Marijai. Krikščionybė neatmetama kaip svetimkūnis, bent vienas elementas iš karto integruojasi į masių mentalitetą, o galutinis rezultatas: Lietuva – Marijos žemė.

P.S. Mano "teorija" turi daug trūkumų, ypač diskutuotinas laiko faktorius, todėl labai norėtųsi sužinoti nuomonę tų, kas nepagailėjo laiko šiam rašiniui perskaityti. Jeigu ši tematika jau studijuota, gal galėtumėt informuoti, kur rasti medžiagos? Laukiu atsiliepimų dinga[et]comliet.lt ir iš anksto dėkoju.

V. Almonaitis "Žemaičių politinė padėtis 1382-1410 metais"
Analizuodama narių skaičiaus prirašinėjimus visuomeninėse organizacijose apie 1991-1995 m. pastebėjau tam tikrą tendenciją pridėti vieną nulį skaičiams nuo 500. Tokią motyvaciją išryškina ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis.

Monografijos "Jogaila" autorių grupė ir kiti.

  • Netimeras, norėdamas išbandyti vienuolį Brunoną ugnimi, pasodino tarp dviejų laužų 1009 m.
  • Kryžiuočiai konsultuojasi su Jogaila dėl Žemaičių perdavimo Vytautui sausio pradžioje. Iki to
  • Vytautas turėjo pasiųsti savo žmones į Žemaičius, paskui nuvykti ten pats.
  • XVI a. pradžioje karalienė Bona pasipiktina sunykusiu Vytauto kapu.
    Jomis Pumpuris pagrindė latvių nacionalinio epo "Lačplėsis" siužetą. Artimiausias precedentas - Barbora Radvilaitė.

    Pabaiga 

    Taip pat skaitykite Pirma dalis | Antra dalis

    Trakų pilys
    Lietuvos antipodas
    Heroika prie žilojo Nemuno
    Mankurtas: asmuo be ateities
    Birutės kalno legenda
    Salantų parapijos istorija
    Kai Dubičiai miestu vadinti
    Jogailos laiškas Konradui Ciolnerui
    Lankytinos vietos: Kupiškio rajonas
    Kvietimas Vytautui kovai prieš husitus
    Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
    Švenčiausios Trejybės Parapijos istorija
    Skrydžiai oro balionais Lietuvoje 19 a.
    Požalgirinė Lietuva Europos akimis
    Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
    Lietuvos pankus prisimenant
    Niekada nesakyk, kad mirė
    Ką pasakoja senas laiškas?
    Liudviko Rėzos biblioteka
    Galičo Rusia, 1140-1240 m.
    Psichiatrijos pradininkas
    Aukštadvario piliakalnis
    Apie Rygos įkūrimą
    Užgavėnės Lietuvoje
    Oreivystės istorija
    NSO ir paslaptys
    Vartiklis