Helovyno istorija
Tradicija trunka jau apie 2000 m. Helovynas sutrumpinimas iš All Hallows Eve Visų šventųjų dienos vakaras. Ji kilo šiaurės Europoje, ypač Anglijoje ir Prancūzijos šiaurėje keltų ir Škotijos galų tarpe. Užbaigus rudens darbus, spalio 31 d. jie apsirengdavo žvėrių kailiais ir švęsdavo Samhain (reiškiančią mėnesio pabaigą ir naujų metų pradžią). Apeigoms vadovavo keltų žyniai (druidai); jų metu buvo aukojami
gyvuliai ir rengiamos atsargos atšiauriems žiemos mėnesiams. Druidai tikėjo, kad šiuo metų laiku gyvieji ir mirusieji yra arčiausia vieni kitų.
Saulei besileidžiat, žmonės manė, kad netrukus turi pasirodyti mirtis ir ligos. Buvo užkuriami laužai, turėję nuvyti blogas dvasias. Vėliau šią tradiciją iš keltų perėmė krikščionys popiežiai Grigalius III ir Grigalius IV nusprendė Visų Šventųjų dieną iš gegužės 31 d. perkelti į lapkričio 1 d. Tačiau šventė imta švęsti naudojant florentietišką kalendorių [jame nauja diena prasidėdavo saulei nusileidus], t.y. prieš tai buvusios dienos vakare.
Airiai šią tradiciją atnešė į Šiaurės Ameriką Didžiojo badmečio 1846-ais metu. Laikoma, kad iš šios tradicijos paimtas ir Džeko žibintas (dabar Jack OLantern) išpjaustytas, imituojant galvą, moliūgas, kurio viduje uždegama žvakė. Tačiau ji gali būti kilusi Amerikoje ilgokai iki airių pasirodymo. Airių folklore pasakojama kitokia Džeko žibinto kilmės istorija:
Džeką persekiojo kaimietis, kurį tasai apvogė dieną. Džekui bėgant per mišką, jis sutiko patį velnią, kuris pasakė, kad šiam dar ne laikas mirti. Džekas įkalbėjo velnią pasiversti sidabrine moneta, kuria jis galėtų sumokėti skolą priverčiant dėl monetos susipešti į bažnyčia einančius kaimiečius. Velnias pasivertė, Džekas įsidėjo monetą į piniginę ir ją užrišo. Velnias nežinojo, kad piniginėje yra iš kaimiečių pavogtas kryželis. Tasai iš velnio iškart atėmė visas galias ir Džekas sutiko išleisti velnią tik šiam pažadėjus palikto jo sielą laisvą.
Praėjus daugeliui metų, kai Džekas mirė, jo sielą laikė esant pernelyg nuodėminga, kad įleistų į dangų, tad jai tebuvo vienas kelias į pragarą. Tačiau velnias buvo pažadėjęs neimti jo sielos, todėl Džeko į pragarą neįsileido. Džekas paklausė velnio, kaip jam rasti kelią ir kuo pasišviesti. Velnias nusijuokė ir numetė Džekui amžinai žėruojančią žariją. Džekas susirado ropę, išgremžė minkštimą ir išdūrė skyles jos šonuose. Jis į vidų įdėjo žariją ir pradėjo klajoti ieškodamas poilsio vietos, tačiau jis jos niekur negali rasti ir yra priverstas klajoti amžinai.
Taip pat skaitykite: Apie Vėlines ir Halloween
Personažai
Kokios legendos supa populiariausius Helovyno personažus?
1. Vampyrai. Vampyrai Bulgarijos legendose teturėjo vieną šnervę, per kurią siurbė kraują.
Yra daugybė paaiškinimų apie vampyrus. Tačiau jų ištakas galima atsekti iki iki-krikščioniško vampyro. Slavų žemdirbių tarpe demonų vaidmuo religijoje buvo svarbus. Jie turėjo nemažai vampyrų savybių: gėrė kraują, galėjo virsti gyvūnais, neapkentė žmonių (dar skaitykite Apie vampyrus ir kitas paklydusias sielas bei Vampyrai astrologiškai).
2. Vilkolakiai. Senovės Azijoje vilkolakiai buvo gerbiami, nes laikyti šamanais, įgavusiais kitą formą.
Pradžioje vilkolakius kaltino už serijines žudynes. Dar visai nesenai vilkų užpultų žmonių atvejai buvo gana dažni, ypač Europoje. Nenuostabu, kad vilkams buvo duota antgamtinių savybių. Įdomu, kad istorikai laikė vilkolakius turėjus realų pagrindą kad tai žmonės sirgę porfirija. Tarp simptomų buvo psichozė, šviesos vėngimas ir rausvi dantys. Taip pat skaitykite Vilkolakiai Viduramžiais )
3. Vaiduokliai. Tibeto budistai tikėjo vaiduokliais. Vaiduokliai bendras reiškinys visose kultūrose. Pomirtinio gyvenimo paslaptis gimdė daugybę aiškinimų. Seniausia vaiduoklių forma vadinta šešėliais, požemyje gyvenančiomis žmogaus sielomis. Tai atsekama iki 8 a. pr.m.e. Homero Odisėjos. Įdomu, kad vaiduokliai paskatino dar populiaresnį mumijų personažą (pasiūlome Svečiai iš jungiojo pasaulio).
4. Zombiai. Kai kurie Mary Shelley Frankenšteiną laiko pirmuoju zombiu populiariojoje kultūroje. Filmai apie juos nepaprastai populiarūs paskutinius kelis dešimtmečius, tačiau zombių ištakos iš tikro siekia prieš 4 tūkstančius metų sukurtą epą apie Gilgamešą. Vis tik zombiai vakariečius pasiekė iš realaus gyvenimo. W.B. Seabrook Paslaptingoji sala aprašo tikrus pasakojimus apie Haiti vūdū kultą. Vakarų afrikiečiai tiki, kad mirusįjį gali atgaivinti bokorai (burtininkai), tačiau visai nemąstančiu ir visiškai paklusniu savo šeimininkui. Tą reiškinį tyrę mokslininkai laiko, kad bokorai stipriai apnuodydavo savo aukas, kurios netekdavo valios. Tada zombį palaidodavo ir atgaivindavo, sukurdami tokią psichologinę traumą, kad auka iš tikro patikėdavo esanti zombiu (skaitykite >>>>>)
5. Raganos. Japonijoje raganos artimųjų apibūdinamos: lapė arba gyvatė.
Raganavimo ištakos glūdi religijoje, kultūroje bei folklore. Raganų medžioklė vis dar tebevyksta, pvz., Afrikoje žemiau Saharos. Moterys, naudoję užkeikimus ir burtus, yra mitų personažai. Tačiau pirmosios žinios apie raganų persekiojimus yra iš Egipto ir Babilono, kur jos buvo žiauriai baudžiamos. Apogėjų pasiekė Viduramžių Europoje, kur, kaip spėjama, buvo nužudyta 40-100 tūkst. įtariamųjų.
Siūlome: Raganų medžiotojų generolas
Kas - čerauninkės, žolininkai ar raganos?
Juodoji Nigerijos magija
Taip pat skaitykite:
Vėlių metas
Papročių paskirtis
Doppelganger efektas
Druidiški pasivertimai
Biblija apie Halloween
Kodėl palėpėje bilda?
Dievų ir žmonių akys
Apie Vėlines ir Halloween
Indonezijos mirusiųjų kultas
Arijai: Mirusiųjų garbinimas
Svečiai iš jungiojo pasaulio
Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
Kas - čerauninkės, žolininkai ar raganos?
Arba-arba: spiritualizmas ir paranormaliojo mokslo šaknys
Vaivorykštė: laumės juosta, smakas, straublys
Mitinio pasaulio suvokimas šiurpėse
Budistinis pragaras Tailande
Ir atėjo trys karaliai
Laužai Himalajų papėdėje
Tibeto Mirusiųjų knyga
Kinų antgamtinės būtybės
Soma: musmirės gėrimas
Tarp sapno ir tikrovės
Ateiviai iš pragaro
Vabalai - ryšininkai
Gyvosios ugnys
Sielos klajonės
Oro grobuonys
Airių elfai
Mitologijos skiltis
Religijos skiltis
Vartiklis
NSO.LT