Selma Lagerliof - švedų rašytoja, romantikė, fantazuotoja. Vartiklis

Selma Lagerliof (Selma Ottilia Lovisa Lagerlöf, 1858-1940) – švedų rašytoja, Nobelio premijos laureatė (1909).

Dėl dažnų negalavimų vaikystę praleido namuose, buvo silpnos sveikatos. Pirmosiomis jos mokytojomis buvo mama ir močiutė. Būsimai rašytojai nepaprastą knygos pasaulį atvėrė namų biblioteka ir vietovės aplinka. 1885 m. S. Lagerliof baigė mokytojų seminariją Stokholme. Dirbo mokytoja Landskrūnoje, nedideliame miestelyje Švedijos pietuose (1885-95 m.). Vėliau pradėjo domėtis rašymu ir jam pilnai atsidėjo. Selma Lagerliof iki gyvenimo pabaigos liko romantikė, humanistė, kovotoja už aukštuosius žmogaus idealus. Morbakoje tėvo dvaras tuo metu skendėjo skolose ir, kai gavo Nobelio premiją Selma Lagerlof

(1909), ji atstatė buvusį jo didingumą, o dalį pinigų paaukojo našlaičių prieglaudai. Buvo lesbiete, nors to visiškai nesimato jos tekstuose. Apie ją pastatytas mini serialas „Selma“ (2008); jos garbei pavadintas krateris Veneroje.

S. Lagerliof kūrybinį kelią pradėjo rašydama eilėraščius. Kaip ir daugelis šiauriečių menininkų, ji troško eilėmis atskleisti gimtosios šalies grožį, tačiau netrukus pradėjo rašyti ištisą romanų ciklą, kuris jai atnešė pripažinimą. Jos debiutas – „Saga apie Gestą Berlingą „(1891) – esminis lūžis visoje švedų literatūroje, atnešęs jai pasaulinę šlovę. Kūrinys sudarytas iš legendų ciklo ir supintas į gyvenimo prozinį epą. Jis žavi originalumu ir pasakojimo naujumu. Tada sekė legendų ciklas, gilaus psichologinio turinio pasakojimai „Antikristo stebuklai“ (1897), „Davro legenda“, o „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“ (1906-07) – žaismingas pasakojimas apie Švedijos geografiją, kurį ne viena moksleivių karta šią knygą mokėjo mintinai. Paskutinis stambus jos kūrinys – trilogija apie Liovenšioldus (1925-28), kuri yra iš esmės istorinė fantastika.

S. Lagerliof mintys parodo aiškią švedų mąstyseną, tradicijas, papročius. Nestokojo pasakiškų ir fantastiškų motyvų (pvz., „Padavimas apie ponų sodybą“, 1899). Rašytoja priklauso didiesiems pasakotojams - tokiems kaip broliai Grimai ar H.K. Andersenas. Jos kūryba nėra vien analizė, bet ir intuityvizmas. Yra nemažai vertimų į lietuvių kalbą.

Legenda apie atsiskyrėlį (1894, Legenden om fågelboet)

Atsiskyrėlis Hatto, vaikęs mažus vaikus nuo savo olos, sakydamas jiems, kad būtų buvę geriau, jei jie niekada būtų nepasirodę Dievo šviesoje, išbėgdavęs pilnas įsiūčio apipildamas prakeiksmais linksmą jaunimą, plaukiantį upe išpuoštomis valtimis, kurio blogos akies dykumų piemenys baiminosi dėl savo bandų, sugrįžo atgal ne iš meilės paukšteliams.

Ne, tačiau jis žinojo, kad ne tik kiekviena raidė šventajame rašte, bet ir viskas, ką Dievas leidžia nutikti gamtoje, turi savo slaptą, paslaptingą prasmę. Ir jis suprato, kokią svarbą turėjo tai tai, kad kielės suko lizdą ant jo delno. Tai neabejotinai reiškė, kad Dievas nori, kad jis išstovėtų išskėstomis rankomis iki tol, kol šie paukščiai išperės paukščiukus ir jei jis tai atliks, tai bus išklausyta ir malda.

Tačiau tądien jam pasirodė dar grėsmingesnės Paskutinio teismo dienos vizijos; ir jis dar atidžiau akimis sekė paukštelius. Ji matė, kad lizdas jau greitai bus baigtas. Maži paukšteliai skrajojo aplink ir apžiūrinėjo jį. Jie nešiojo samanas ir lipdė jas viršuje kaip užbaigą ir papuošimą. Jie prinešė žolių pūkų, o vėliau patelė traukė pūkus sau iš krūtinės ir jais klojo lizdą; tokia buvo visa jo apdaila. valstiečiai, besibaiminę, kad atsiskyrėlio malda neužtrauktų kokios nors nelaimės, atnešdavo jam duonos ir pieno, tikėdamiesi suminkštinti jo pyktį. Atnešė ir dabar ir aptiko jį stovintį su paukščio lizdu rankoje.

„Tik pažiūrėkite, kaip šis kuklus žmogus myli mažus sutvėrimus“, - kalbėjo jie ir nesibaimindami priglaudė ąsotėlį su pienu prie jo lūpų ir įdėjo duonos jam į burną.

Pavalgęs ir atsigėręs jis keiksmais nuvijo juos nuo savęs, tačiau jie tik juokėsi iš jo prakeiksmų.

Jo kūnas jau seniai pakluso jo valiai. Alkiu ir saviplaka, ilgu klūpėjimu ir būdravimu jis privertė kūną paklusti dvasiai. Ir dabar geležiniai jo rankos raumenys liko ištiesti ištisas savaites, ir kol kielė tupėjo ant kiaušinių ir nepaliko lizdo, jis negrįžo į savo olą ir nakčiai. Jis išmoko miegoti sėdėdamas su ištiestomis rankomis.

Tarp atsiskyrėlių pasitaiko žmonių, ištveriančių dar sunkesnius išbandymus. Jis susigyveno su tomis mažomis neramiomis paukščių akytėmis, žvelgiančiomis į jį iš lizdelio, ir gynė jį, kiek galėjo, nuo krušos ir liūties.

Vieną gražią dieną patelė staiga nušoko nuo kiaušinių. Abi kielės sutūpė ant lizdo krašto, ėmė kraipyti uodegas ir šnekučiuotis, linksmos ir patenkintos, nors iš lizdo ir sklido neramus cypsėjimas. P kelių minučių jis puolė aršiai medžioti uodus. Ir pradėjo tempti vieną uodą po kito ir duoti tiems, kurie garsiausia cypsėjo. Tas cypsėjimas vis labiau trikdė atsiskyrėlio maldą. Ir iš lėto, lėtai ėmė leistis jo ranka, beveik praradusi gebėjimą susilenkti, ir jo paraudusios akys įdėmiai įsispoksojo į lizdą. Dar niekad jis neregėjo tokių bjaurių ir bejėgių padarų: maži, pliki, akli, besparniai, jie iš esmės tebuvo to šeši dideli žiopčiojantys snapai. Visa tai jam atrodė nepaprasta, tačiau patiko. Šių jauniklių tėvo ir motino atsiskyrėlis niekad nešalino iš visuotinės žūties, tačiau dabar, kai jis vėl kreipėsi į Dievą, prašydamas sunaikinti šį pasaulį, jo sieloje nenoromis sukirbo noras, kad šie šeši bejėgiai jaunikliai taptų išimtimi.

Kai valstietės jam atnešė maisto, jis iš dėkingumo nepasiuntė joms linkėjimus mirti; maistas jam buvo reikalingas tam, kad palaikytų tuos jauniklius, ir jis džiaugėsi, kad jo neverčia badauti.

Netrukus 6-ios apvalainos galvutės pradėjo kiauras dienas išsikaišioti pro lizdo kraštą.

Senojo Hatto ranka vis dažniau kilo prie jo akių. Jis matė, kaip pamažu gražios krūtinėlės pasidengia pūkeliais, kaip prasiveria jų akys ir kaip jų kūnas tampa vis apvalainesnis. Dovanos, kuriomis gamta apdovanoja savo plunksnuotus paukščiukus, sparčiai ir visu grožiu vystėsi ir juose. Ir palaipsniui malda apie išnaikinimą visko pasaulyje vis neryžtingiau sklido iš senojo Hatto lūpų. Jam atrodė, kad ji bus išgirsta, kai tik paukščiukams paaugs sparnai. Ir štai jsi stovėjo ir mąstė kokį nors pretekstą, kad išgelbėtų nuo Dievo bausmės šiuos 6-is bjaurius kieliukus. Jis juos globojo, gynė, saugojo, ir ko jiems žūti? Anksčiau buvo kitaip: jis neturėjo nieko, kas būtų brangu jam. Meilė mažiesiems ir bejėgiams padarėliams galiausiai nugalėjo ir jį priversdama sudvejoti.

Kartais jam norėjosi sviesti visą lizdą į upę, nes jis pagalvodavo, kad paukšteliams geriau numirti nepatyrus nei liūdesio, nei nuodėmės. Argi neteks jam juos ginti nuo plėšrių žvėrių, šalčio, alkio ir kitų negandų? Tačiau kol jis taip mąstė, atskrido vanagas ir Hatto, sugriebęs jį kaire ranka, pamojavo juo virš savo galvos ir nusviedė į upę. Pagaliau atėjo diena, kai jaunikliams ūgtelėjo sparniukai. Viena kielė triūsė, bandydama išstumti jauniklius iš lizdo, o kita skraidė ir rodė, ką jiems reikėtų daryti, jei jie išdrįs skristi. Tačiau kai jaunikliai tebesipriešino, abu suaugėliai nuskrido ir ėmė jiems rodyti įvairius triukus. Tai suplasnodami jie šaudavo aukštyn, tai nėrė tarsi kregždės, tai sustingdavo vienoje vietoje, dažnai plakdami sparnais.

O jaunikliai vis dar priešinosi, ir atsiskyrėlis Hatto nekalėjo iškentėti, kad neįsikištų į reikalą; jis stumtelėjo juos pirštu iš lizdo ir jiems teko išskristi baugiai, neryžtingai, nusileisti ant žemės kaip pelėms skraiduolėms ir vėl pakilti, pradedant suprasti, kame yra šio meno grožis ir stengiantis kuo greičiau pasiekti lizdą, Čia prie jų priskrido tėvai, išdidžiai čirkšdami iš džiaugsmo; ir pats senasis Hatto šypsojosi tai regėdamas. Vienuolis su paukščiais

Argi ir čia jis gyvai nesudalyvavo? Ir dabar jis rimtai susimąstė, ar Dievas neturi kitos išeities nei visuotinė pražūtis?

Galbūt, į viską atsižvelgęs, ir Dievas tarsi laiko ant savo blakstienos šią žemę, tarsi didelį paukščių lizdą, ir myli, globoja visus joje gyvenančius ir knibždančius žemės padarus. Galbūt, ir Jis susimylės dėl tų, kuriuos žadėjo pražudyti, kaip kad atsiskyrėlis šios jaunus plunksnuočius. Ne abejo, atsiskyrėlio paukšteliui buvo nepalyginamai geresni už žmones, tačiau dabar jis suprato, Dievas Tėvas gali pasigailėti ir jų.

Kitą dieną lizdas ištuštėjo ir atsiskyrėliui tapo ir liūdna, ir vieniša. Lėtai nusileido jo ranką ir jam pasirodė, kad tarsi visa gamta užgniaužė kvapą laukdama Paskutinio teismo trimito garso. Tačiau tą pat akimirką atskrido jauni kieliukai ir nutūpė jam ant galvos ir peties, nė kiek nesibaimindami jo. Staiga lyg šviesus spindulys švystelėjo apniukusioje senojo Hatto galvoje, Argi jis nenuleisdavo kasdien savo rankos, kad žvilgtelėtų į paukštelius!

Ir kol jie sukiojosi ir meilikavosi jam, jis džiugiai šypsojosi Nematomai esybei.

„Nebausk! nebausk!“ – šnabždėjo jis. – „Aš neištesėjau savo įžadų, ir Tu neklausyk mano maldos“.

Ir jam pasirodė, kad žemė jau nevirpa, kad joje įsivyravo taika ir tyla, ir kad upė, sugrįžusi į savo vagą, kaip anksčiau ramiai gena savo bangas.