L. Tolstojus. Prisikėlimas

Pirmoji dalis

Mt 18:21. Tada Petras, priėjęs prie jo, tarė: viešpatie, kiek sykių aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių?
22. Jėzus jam atarė: aš nesakau tau iki septynių, bet iki 70 kartų po 7.
Mt 7:3. Kam gi tu matai krislą savo brolio akyje ir nematai rąsto savo akyje?
Jn 8:7. Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį.
Lk 6:40. Mokytinis nėra didesnis už savo mokytoją; kiekvienas bus tobulas, jei bus kaip jo mokytojas.

I

Nors žmonės, susibūrę keli šimtai tūkstančių į vieną nedidelę vietą, visaip stengėsi subjauroti žemę, kurioje jie grūdosi, nors visaip ravėjo kiekvieną prasikalusią žolelę, nors visaip dūmijo akmens anglim ir nafta, nors visaip genėjo medžius ir gujo lauk kiekvieną gyvulį bei paukštį, - pavasaris buvo pavasaris net ir mieste. Saulė šildė, žolė atsigavusi augo ir žaliavo visur, kur tik nebuvo išgrandyta, ne vien bulvarų gazonuose, bet ir akmeninių plytų tarpuose, ir beržai, tuopos, ievos skleidė savo lipnius ir kvapnius lapus, liepų pumpurai pūtėsi ir sprogo; kuosos, žvirbliai ir balandžiai, pavasario džiaugsmo pagauti, jau krovė lizdus, ir musės, saulės sušildytos, zirzė ant sienų. Linksmi buvo ir augalai, ir paukščiai, ir vabzdžiai, ir vaikai. Tačiau žmonės – dideli, suaugę žmonės – vis vien tolydžio apgaudinėjo ir kankino kits kitą. Žmonės manė, kad ne tasai pavasario rytas yra šventas ir svarbus, ne toji dievo pasaulio gražybė, duota, idant kiekvienam gyvam daiktui gera būtų, - gražybė, lenkianti į santarvę, taiką ir meilę, o šventa ir svarbu esą tai, kas buvo jų pačių prasimanyta, kad galėtų vieni kitiems viešpatauti.

Sakysim, gubernijos kalėjimo raštinėje buvo šventa ir svarbu ne tai, kad visiems gyviams ir žmonėms skirta gėrėtis ir džiaugtis pavasariu, o tai buvo šventa ir svarbu, kad išvakarėse buvo gautas popierius su tkiu ir tokiu numeriu, su antspaudu ir antgalviu, kad šiandien, balandžio 28-ąją, devintą ryto būtų pristatyti trys tardomieji, laikomi kalėjime, - dvi moterys, vienas vyras. Viena iš tų moterų, kaip pati svarbioji nusikaltėlė, turėjo būti pristatyta skyrium. Ir šit, pasirėmęs tuo įsakymu, balandžio 28-ąją į tamsų dvokiantį moterų skyriaus koridorių aštuntą ryto įėjo vyresnysis prižiūrėtojas. Iš paskos įsekė moteris išsikankinusiu veidu ir garbanotais žilais plaukais, apsivilkusi švarku su galionuotomis rankovėmis ir susijuosusi dirželiu su mėlynais apvadais. Tai buvo prižiūrėtoja.

- Jums Maslovos? – paklausė ji, eidama su budinčiuoju prižiūrėtoju prie vienos kameros durų, atidaromų į koridorių.

Lev Tolstoy. Resurrection Prižiūrėtojas, žvangindamas geležis, atrakino duris ir, atidaręs kamerą, iš kurios siūbtelėjo dar dvokesnis nei koridoriuje oras, suriko:
- Maslova, į teismą! – ir vėl uždarė duris laukdamas.

Net kalėjimo kieme buvo grynas, gaivus laukų oras, atneštas vėjo į miestą. Bet koridoriuje buvo klaikiai slogus tifozinis oras, prišvinkęs išmatų, deguto ir puvėsių tvaiko, ir nuo jo tuoj pasidarydavo nyku ir liūdna kiekvienam naujai atėjusiam žmogui. Tatai patyrė net pati prižiūrėtoja, šiaip pripratusi prie blogo oro. Kai tik įėjo iš kiemo į koridorių, tuoj pajuto nuovargį ir užsinorėjo miego.

Kameroje buvo girdėti kuitimasis: moterų balsai ir basų kojų šlepsėjimas.

- Greičiau suktumeisi tenai, Maslova, sakau! – riktelėjo vyresnysis prižiūrėtojas, pravėręs duris.

Po poros minučių pro duris agniai išėjo, greitai pasisuko ir atsistojo šalia prižiūrėtojo neaukšta ir labai krūtininga jauna moteris, apsivilkusi pilku chalatu ant baltos bliuzės ir balto sijono. Ji avėjo lininėmis kojinėmis ir kalėjimo kurpėmis, ryšėjo balta skarele, iš po kurios, matyt, tyčiomis buvo iškišusi garbanotų juodų plaukų vilksteles. Visas moters veidas buvo to ypatingo baltumo, kurį matome ilgą laiką uždarumoje praleidusių žmonių veiduose ir kuris primena rūsyje sudygusių bulvių auglius. Tokios pat buvo ir nedidelės plačios rankos, ir riebus kaklas, boluojąs pro kiek per didelę chalato apykaklę. Tame veide, ypačiai matinėje jo blankumoje, darė stiprų įspūdį labai juodos, blizgančios, kiek papurtusios, bet labai gyvos akys, kurių viena buvo truputėlį žvaira. Moteris laikėsi labai tiesiai, atstačiusi pilną krūtinę. Išėjusi į koridorių, ji, kiek atmetusi galvą, pažiūrėjo stačiai į akis prižiūrėtojui ir sustojo, pasiruošusi vykdyti visa, ko iš jos bus reikalaujama. Prižiūrėtojas buvo jau beuždarąs duris, tik pro jas kyštelėjo blyškus, griežtas, raukšlėtas žilos senės veidas. Senė ėmė kažką sakyti Maslovai. Tačiau prižiūrėtojas durimis privėrė senės galvą, ir galva dingo. Kameroje nusikvatojo moteriškas balsas. Maslova irgi šyptelėjo ir pasigręžė į grotuotą mažą langelį duryse. Senė prisiplojo prie langelio iš anos pusės ir kimiu balsu tarė:
- Labiausiai – nekalbėk, ko nereikia, laikykis vieno, ir tiek.
- Tai jau vienas galas, blogiau nebus, - tarė Maslova, krestelėjusi galvą.
- Žinoma, vienas, o ne du, - tarė vyresnysis prižiūrėtojas, viršininkiškai įsitikinęs, kad jam netrūksta sąmojo. – Paskui mane, marš!

Iš langelio dingo senės akis, o Mslova išėjo į vidurį koridoriaus ir greitais smulkiais žingsniais nusekė paskui vyresnįjį prižiūrėtoją. Jie nulipo akmeniniais laiptais, praėjo pro vyrų kameras, dar labiau nei moterų prismirdusias ir triukšmingas, iš kurių juos vis sekė akys durų langučiuose, ir įėjo į raštinę, kur jau stovėjo du kareiviai su šautuvais. Ten sėdįs raštininkas padavė vienam kareiviui padvisusį tabako dūmais popierių ir, parodęs į kalinę, tarė:
- Priimk.

Kareivis – raudono, rauplėto veido valstietis nuo Nižnij Novgorodo – užsikišo popierių už milinės rankogalio ir išsišiepęs pamerkė į kalinę savo bendrui, plačiažandžiui čiuvašui. Kareiviai su kaline nulipo laiptais ir nuėjo prie didžiųjų durų.

Didžiosiose duryse atsivėrė mažos durelės, ir kareiviai su kaline, peržengę slenksnį į kiemą, išėjo iš aptvaro ir ėjo per miestą gatvių grindiniu.

Vežikai, krautuvininkai, virėjos, darbininkai, valdininkai stabčiojo ir smalsiai apžiūrinėjo kalinę; kiti lingavo galvas ir mąstė: „Štai iki ko priveda blogas, ne toks, kaip mūsų, elgesys“. Vaikai baugiai žiūrėjo į galvažudę, ramindamiesi tik tuo, kad paskui ją eina kareiviai ir ji dabar nieko nebegali padaryti. Vienas kaimo žmogus, pardavęs anglis ir atsigėręs arbatos traktieriuje, priėjo prie jos, persižegnojo ir padavė jai kapeiką. Kalinė nuraudo, nulenkė galvą ir kažką pasakė.

Jausdama atkreiptus į save žvilgsnius, kalinė nežymiai, nepasukdama galvos, žvairavo į tuos, kurie žiūrėjo į ją, ir tas domėjimasis linksmino ją. Linksmino ją ir grynas – palyginti su kalėjimo - pavasario oras, tačiau, einant per akmenis, jai skaudėjo atpratusias vaikščioti kojas, apautas kalėjimo kurpėmis, ir ji žiūrėjo sau po kojom ir stengėsi žengti kaip galėdama lengviau. Eidama pro miltų krautuvę, prieš kurią virtuodami vaikštinėjo niekieno neskriaudžiami balandžiai, kalinė vos neužkliudė koja vieno mėlyniuko; balandis spurstelėjo ir, plasteldamas sparnais, praskrido kalinei pro pat ausį, pūstelėjęs į ją vėju. Kalinė nusišypsojo ir po to sunkiai atsiduso, prisiminusi savo būklę.

L. Tolstojus „Prisikėlimą“ pradėjo 1889 m. gruodžio 26 d. ir su juo (su pertraukomis) dirbo dešimtį metų, o baigė 1899 m. gruodžio 17 d.

Romano sumanymas kilo 1887 m. A. Konis, viešėdamas Jasnoje Polianoje, papasakojo Tolstojui tokį nutikimą iš savo teisminės praktikos: vienas jaunas vyras iš aukštuomenės, ką tik baigęs kursą privilegijuotoje aukštojo mokslo įstaigoje, atvažiavo paviešėti pas turtingą giminaitę, ten suvedžiojo merginą, tarnaitę, gyvenusią pas ją „iš malonės“. Mergina atidavė kūdikį į prieglaudą, o pati, skurdo spaudžiama, pateko į viešuosius namus. Po kurio laiko ji už pinigų iš girto „svečio“ pavogimą pateko į teismą. Prisiekusiųjų teismo tarėjų tarpe buvo ir jos suvedžiotojas. Merginos likimas padarė jam labai stiprų įspūdį; ir jis nusprendė atpirkti savo nusikaltimą vesdamas ją. Tačiau juodu nesusituokė, nes po teismo ji greit susirgo ir mirė kalėjime. Lev Tolstoy. Awekining

Pasakojimo tema labai sudomino Tolstojų, ir jis patarė Koniui ją literatūriškai apdoroti „Posrednik“ leidyklai.

1888 m. balandžio 12 d. laiške Tolstojus prašo P. Biriukovą: „Paklauskite jį – Konį, ar jis pradėjo rašyti apsakymą ‚Posrednik‘ leidyklai, o jeigu ne, tai ar sutiktų jis man perleisti to apsakymo temą. Labai gera ir reikalinga“. Tų metų gegužės mėn. Tolstojus rašė žmonai: „Konį aš klausiau, ar jis parašė apsakymą, ar perleis siužetą man. Puikus siužetas, ir gera, ir norisi rašyti“. Konis sutiko perleisti siužetą Tolstojui ir šitai pranešė jam laiške 1888 m. birželio 1 d. Tačiau rašyti romaną Tolstojus ėmėsi tik po pusantrų metų. 1889 m. gruodžio 26 d. jo dienorašty įrašyta: „Netikėtai ėmiau rašyti Konio apysaką ir, atrodo, neblogai“.

Iš pradžių „Prisikėlimas“ buvo suplanuotas kaip apysaka, jos pamatan buvo dedama herojaus dorovinio atgimimo problema. Tolstojus labiausiai rūpinosi Nechliudovo dvasinių išgyvenimų analize, jo gyvenimo ir aplinkos vaizdavimu, tuos dalykus darydamas pasakojimo centru. Katiušos Maslovos likimą Tolstojus nagrinėjo ne ryšium su visuomenės socialiniais prieštaravimais, o tiktai kaip jauno vyro lengvapėdiško poelgio pasekmę. Herojaus atgaila, pastangos atpirkti savo kaltę prikelia jį ir Katiušą į tyrą ir dorą gyvenimą. Nechliudovas veda Katiušą ie, įsikūręs su ja Trojickosovskio priemiestyje, rašo knygą apie žemės nuosavybę, moko vaikus ir susirašinėja su ekonomistais, skelbiančiais išsivadavimą nuo vergavimo žemei. Katiuša daug skaito bei mokosi ir, perpratusi vyro veiklą, padeda jam. Paskui vyriausybės persekiojamas Nechliudovas pabėga su Katiuša į užsienį, ir ten jų miesčioniškai laimingas gyvenimas tęsiasi toliau.

Tų laikų jo dienoraščio įrašai rodo Tolstojaus siekį sukurti tokį kūrinį, kuris įkūnytų naują pažiūrą į gyvenimą, rodančią rašytojo perėjimą į patriarchalinės valstietijos pusę. 1891 m. sausio 25 d. įrašyta: „Ėmiau galvoti, kaip gerai būtų parašyti romaną de longue haleine [ilgą], nušviečiant jį dabartine pažiūra į dalykus. Ir pergalvojau, kad aš galėčiau sujungti jame visus savo planus, kurių būtų gaila, jei neįvykdyčiau“. Tačiau 1891 m. Tolstojus liovėsi rašęs apysaką ir grįžo prie jos tik 1895 m. pirmas juodraštis datuotas 1895 m. liepos 1 d.

Taisinėdamas nepatikusią pirmąją redakciją, Tolstojus sugalvojo radikaliai pakeisti pasakojimo pradžią. Dienorašty 1895 m. lapkričio 5 d. rašoma: „Ką tik buvau pasivaikščioti ir aiškiai supratau, kodėl man nesiseka ‚Prisikėlimas‘: neteisingai pradėta. Tai supratau apgalvodamas apsakymą ‚Kieno teisybė?‘ (apie vaikus). Aš supratau, kad reikia pradėti nuo valstiečių gyvenimo, kad jie – vaizdavimo dalykas, jie – teigiamas pradas, o ten – šešėlis, ten – neigiamas pradas. Tą supratau ir dėl ‚Prisikėlimo‘. Reikia pradėti nuo jos [t.y. Katiušos]“.

Antroji redakcija baigta 1896 m. pradžioje. Iš naujo perrašyta pradžia: ji atitinka pirmuosius du galutinės redakcijos skyrius. Svarba perkelta į Katiušą, smulkiau aprašytas teismas, įvesta daug naujų scenų (pvz., aukštuomenė Karmalinų namuose), kurios suteikė didesnį socialinį aštrumą.

1891-92 m. Tolstojus aktyviai dalyvavo organizuojant pagalbą badaujantiems; ir betarpiškas susidūrimas su liaudies kentėjimais vėl iškėlė jam klausimus apie to meto politinę ir visuomeninę santvarką, gilėjančius socialinius prieštaravimus. Jam aiškėjo, kad negalima išlikti dorovinės problemos rėmuose. Ir vėl kyla nepasitenkinimas tuo, kas parašyta. 1897 m. sausio 5 d. dienoraštyje įrašyta: „Pradėjau skaityti iš naujo ‚Prisikėlimą‘ ir, priėjęs iki jo nutarimo vesti, nubloškiau su pasibjaurėjimu. Viskas netikra, prasimanyta, silpna. Sunku bepataisyti, kas sykį sugadinta“.

Prie romano grįžta tik 1898 m. antroje pusėje, kai kilo noras sukaupti lėšų išsikeliantiems į Kanadą duchoborams, kurie kentė caro represijas. Peržiūrėjęs rankraštį, Tolstojus ėmėsi energingai perdirbti jį. 1898 m. rugpjūčio 24 d. jis rašo dienoraštyje: „Vis dirbu su ‚Prisikėlimu‘ ir esu patenkintas, net labai“. Šis etapas baigtas 1898 m. rugpjūčio 27-28 d. sustiprėja demaskuojantis kontekstas, ypač tesmo, kalėjimo pamaldų ir kitose scenose. Pakeista siužeto pabaiga: Katiuša išteka už politinio katorgininko Anosovo, o Nechliudovas persikelia į Maskvą ir palaipsniui grįžta prie ankstesnio gyvenimo: „To dorovinio pakilimo, kurį Nechiudovas pergyveno dėl susitikimo su Katiuša Maslova, padariniai jau ėmė blankti. Vėl pamažu, pamažu gyvenimas traukė jį į save savo voratinkliais ir savo šiukšlėmis“.

Sudaręs sutartį su Markso leidykla dėl publikavimo „Nivos“ žurnale, Tolstojus jį intensyviai redaguoja. 1989 m. rugsėjo 30 d. jis ra6o P. Biriukovui: „O aš dabar esu visas pasinėręs į ‚Prisikėlimo‘ taisymo darbą. Aš nė pats nesitikėjau, kad tiek daug bus galima jame pasakyti apie nuodėmę ir apie teismo bei bausmių beprasmiškumą“.

1899 sausį baigtoje redakcijoje plačiau parodomi socialiniai prieštaravimai, pirmąkart parodomi politiniai kaliniai, nekaltas valstietis Menšovas, sektantai, žmonės kalėjime dėl pasų neturėjimo - remiantis tikrovės įvykiais. Parodomi Peterburgo valdininkai ir aprašomi Nechliudovo žygiai jame.

1898 m. spalio 22 d. romanas dalimis perduodamas “Nivai”, bet tekstas dar smarkiai taisomas korektūrose. Sužinojus, kad politiniams kaliniams draudžiama bendrauti su kriminaliniais, Katiuša su jais susipažįsta ne kalėjime, o pakeliui į Sibirą.

Rašydamas „Prisikėlimą“ Tolstojus lankė kalėjimus, nagrinėjo bylas, skaitė apie tremtinių gyvenimą. Kai kurie faktai paimti iš įvairių knygų. S. Tolstaja 1899 m. vasario 22 d. rašė V. Stasovui: „Kaip jis nuostabiai sąžiningai dirba. Studijuoja mažiausias smulkmenas visose srityse, kur tik vedžioja savo apysakos veikėjus“.

Daugelis personažų turi savo prototipus. 0 meninėje plotmėje svarbiausią vaidmenį turėjo publicistinis kryptingumas. Laiške V. Čertkovui 1898 m. liepos 14 d. Tolstojus apie „Velnią“, „Tėvą Sergijų“ ir pirmąsias „Prisikėlimo“ redakcijas sakė: „Apysakos ... nebetenkina dabartinių mano reikalavimų menui, - jos nėra visiems prieinamos savo forma“. Bet „Prisikėlime“ dar nėra „naujosios manieros“, būdingas, pvz., liaudiniams pasakojimams. Taip gimė publicistinis romanas.

Bet jame vis stipriau reiškėsi Tolstojaus religinis dorovinis mokymas, nesipriešinimo skelbimas, ryškiausiai pasireiškęs paskutiniame skyriuje (Necliudovas bandė Evangelijoje rasti atsakymą į visuomeninius klausimus).

Romanas buvo išspausdintas 1899 m. žurnalo „Niva“ nr.11-52 (kovas-gruodis). Caro cenzūra nepraleido pradiniu pavidalu. Iš 129 skyrių tik 25 buvo neiškraipyti, 3 – išmesti: du jų apie pamaldas kalėjimo cerkvėje ir vienas – apie Nechliudovo vizitą pas Toporovą. Daug skyrių buvo smarkiai sutrumpinti. Pvz., 3 dalyje iš V skyriaus išmesta tai, kas kalbama apie Nechliudovo santykius su revoliucionieriais, iš VI skyriaus – apie Lozinskio ir Rozovskio mirties bausmę, iš XVIII – kaip vyriausybė persekioja revoliucionierius, iš XIX – įspūdžiai apie kalinimo baisybes ir t.t.

Romano pasirodymas sukėlė didelį rezonansą: reakcija kaltino Tolstojų griaunant valstybės bei religijos pamatus ir atskyrė nuo cerkvės. Ji neigė meninę romano vertę, jame matydama tarsi „esamos tvarkos ir visuomenės karikatūrą“. O Čekovas rašė: „Tai įžymus meno veikalas. Visų neįdomiausia – tai kalbėjimas apie Nechliudovo santykius su Katiuša, o visų įdomiausia – kunigaikščiai, generolai, tetulytės, mužikai, kaliniai, kalėjimų viršininkai. Sceną pas generolą, Petropavlavsko tvirtovės komendantą, aš skaičiau su nutirpusia širdim – taip gražu! O m-me Korčiagina krėsle, o mužikas, Fedosjos vyras! Tas mužikas apie savo bobą sako: ‚šmaikšti‘. Va, tai Tolstojaus plunksna yra šmaikšti. Pabaigos apysaka neturi, o tai, kas yra, negalima laikyti pabaiga. Rašyti, rašyti, o paskui imti ir viską suversti ant evangelijos ištraukos – tai jau perdaug teologiška“.

Kur ėjo L. Tolstojus?
Žigmondas Moricas. Vainikas
Andrė Morua. Kuo aš tikiu?
I. Calvino. Katinų markizė
Christian Libens. Sekso poetika
Gogolio pasaulis – tarsi sapnas
Pasimetusios merginos memuarai
L. Tolstojus – grafas ir socialinis kritikas
Apie mistinio anarchizmo istoriją Rusijoje
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Blavatskaja: Tolstojus – vienas iš nedaugelio
N. Trubnikovas. Sakmė apie Baltąjį banginį
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Juodasis arapas Baltarusijoje
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Dostojevskių šeimos kilmė
A.Puškinas. Slapti užrašai
Džeko Keruako “Kelyje”
Kur gieda angelai...
Maksimas Grekas
Skaitiniai
Vartiklis