Keliautojo autostopu gidas po galaktiką    

Apie autorių

Duglas Adamsas (Douglas Noel Adams, 1952-2001) – anglų rašytojas, eseistas, dramaturgas, satyrikas, muzikas. „Keliautojo autostopu gidas“ gimė 1978 m. kaip BBC radijo komedija, - prieš išsivystant į penkių knygų „trilogiją“ (paskutinė – „Daugiausia nekenksminga“, 1992). Taip pat parašė seriją knygų apie Dirką Džentlį, humoristinį etimologijos žodyną „Liff reikšmė“ (1983, su Dž. Loidu; 1990 m. išplėsta versija), BBS dokumentikos serialą „Paskutinis šansas pamatyti“ (1990, su M. Carwardine) spie keliones pas nykstančias gyvūnų rūšis, komediją „Privatus Čingis chano gyvenimas“ (1975, su G. Čelmenu), tris istorijas TV serialui „Daktaras Kas“ ir kt.
Iškėlė kompiuterinio žaidimo „Starship Titanic“ idėją. Buvo aplinkos apsaugos aktyvistas, savo požiūrį į religiją apibūdino „radikalus ateistas“, buvo technologinių naujovių entuziastas. Pomirtinis esė (daugiausia apie technologijas) ir kitos medžiagos rinkinys „Abejonių lašiša“ išėjo 2002 m.

Autoriaus paaiškinimai: Kai kurios nenaudingos pastabos

Pristatymas

Apie kūrinį taip pat skaitykite Ar pametėsit į visatos pakraštį

Vieną gražią dieną virš Žemės pakimba milžiniškų geltonų erdvėlaivių flotilė ir nieko neįtariantiems žemiečiams praneša, kad nuošali jų planeta bus sunaikinta, nes trukdo... tiesti naują hipererdvinį greitkelį. Nuo kosminio ateivių naikinimo spindulių išsigelbsti tik Arturas Dentas, jo draugas Fordas Prefektas, kuris, pasirodo, esąs ateivis, renkantis medžiagą kosminių kelionių gidui, ir Trilijana, Galaktikos prezidento Zafodo Biblbrokso mergina. Lydimi maniakinės depresijos apimto roboto Marvino jie leidžiasi į filosofiškai paradoksalią ir kosmiškai juokingą kelionę po Galaktiką. „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ žaižaruoja beribe fantazija, balansuojančia ties rimtos filosofijos ir gryniausio absurdo riba. Iš humoristinio mokslinės fantastikos radijo šou gimusi knyga sužavėjo milijonus skaitytojų, kurie dievina subtilų anglų humorą, šmaikščius „Monty Python“ kalambūrus ir groteskiškai optimistišką K. Voneguto stilių.

Šio tūkstantmečio pradžioje BBC redakcijos sudarytame geriausių visų laikų ir žanrų 200 knygų sąraše D. Adamso kūrinys užėmė garbingą ketvirtą vietą, aplenkęs tokius mokslinės fantastikos ir antiutopijos šedevrus kaip G. Orwello „1984“, A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ir H. Wellso „Pasaulių karas“. Pagal šį bestselerį, kurio parduota beveik 20 mln. egzempliorių, sukurtas televizijos serialas, kompiuterinis žaidimas, grupės „Radiohead“ daina „Paranoid android“ (1997), G. Jenningso filmas „Galaktikos gidas“ (2005) ir knygos fanų klubus visame pasaulyje vienijanti... rankšluosčių kolekcija.

Įžanga

Toli toli, jokiame žvaigždėlapy nepažymėtame, nemadingame galaktikos užkampyje, vakarinėje spiralinėje atšakoje kybo nereikšminga geltona saulutė. Aplink ją, nutolusi maždaug 92 mln. mylių atstumu, sukasi visiškai nieko neverta melsvai žalia planetėlė, kurios gyvybės forma, kilusi iš beždžionių, tokia stebėtinai primityvi, kad iki šiol tebemano, neva skaitmeniniai laikrodžiai – kažin koks didelis daiktas. Šioje planetoje egzistuoja, tikriau, egzistavo, viena problema, - ir štai kokia: dauguma joje gyvenančių žmonių paprastai jautėsi nelaimingi. Šią problemą bandyta spręsti kuo įvairiausiai, tačiau kone visi sprendimai buvo susiję su žalių popierėlių judėjimu – o tai keista, nes apskritai juk nelaimingais jautėsi ne popierėliai.

Taigi, problema liko neišspręsta, gausybė žmonių buvo bjaurūs, o didžiuma – išvis apgailėtini, net ir tie su skaitmeniniais laikrodžiais.

Daug kas pamažu priėjo prie nuomonės, kad smarkiai apsišovė apskritai išlipę iš medžių. O kai kas sakė, kad net medžiai buvo prasta mintis ir kad išvis nereikėjo lipt lauk iš vandenynų.

O paskui vieną ketvirtadienį, praėjus 2000 metų nuo tos dienos, kai tokį žmogų prikalė prie medžio už tai, kad jis skelbė, esą kaip būtų smagu, jei žmonės dėl įvairovės būtų vieni kitiems geri, kažkokia mergina, vieniša sau sėdinti mažoje Rikmansvorto1) kavinukėje, staiga suvokė, kas gi visa šį laiką buvo negerai, ir jai galiausiai paaiškėjo, kaip pasaulį paversti gera ir laiminga vieta. Jau šįkart ji neapsirikusi, turį suveikti, ir nieko už nieką nebereikėsią kalti prie medžio. Keliautojo autostopu gidas po galaktiką

Deja, nespėjus jai nubėgti prie telefono ir kam nors apie tai pranešti, įvyko baisiai kvaila katastrofa ir merginos sprendimas pražuvo amžiams.

Tačiau ši istorija ne apie ją, Ji – apie tą baisiai kvailą katastrofą ir kai kuriuos jos padarinius.

Taip pat ši istorija apie knygą pavadinimu „Keliautoju autostopu gidas po galaktiką“, - nežemišką, niekad Žemėje neišleistą leidinį, kurio joks Žemės žmogus iki tos siaubingos katastrofos nebuvo nei matęs, nei girdėjęs.

Ir vis dėlto ši knyga absoliučiai nuostabi.

Tiesą sakant, tikriausiai tai buvo pati nuostabiausia knyga, kada nors išleista Mažųjų Grįžulo ratų didžių leidyklų – apie kurias joks Žemės žmogus taip pat niekada nebuvo girdėjęs.

Tai ne tik absoliučiai nuostabi knyga, bet ir labai sėkminga – populiaresnė nei „Dangiškosios namų slaugos vienatomis“, geriau parduodama už „Dar 50 dalykų, kuriuos galima nuveikti esant nesvarumo būklėje“, kontraversiškesnė nei Oolono Kolufido filosofinių pliūpsnių trilogija „Kur Dievas suklydo?“, „Dar šiek tiek Dievo klaidų“ ir „Kas išvis tas Dievo asmuo?“.

Daugumoje labiau atsipalaidavusių išorinio rytinio galaktikos pakraščio „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ jau išstūmė didžiąją „Galaktikos enciklopediją“, kaip visuotinai priimtą žinių bei išminties šaltinį, ir nors „Gide“ esama daugelio spragų bei apokrifinės medžiagos, už senąjį, labiau pėstiesiems skirtą veikalą jis pranašesnis dėl dviejų svarbių priežasčių.

Pirmiausia, „Gidas“ šiek tiek pigesnis. Antra, ant jo viršelio didelėmis aiškiomis raidėmis parašyta „NEPANIKUOK“.

Ogi istorija apie šį baisų, kvailą ketvirtadienį, istorija apie jo neįprastus padarinius, istorija apie tai, kaip tie padariniai neišpainiojamai susipynę su šia knyga, prasideda labai paprastai.

Ji prasideda nuo namo.

[ ... ]

3 skyrius

Šį ypatingą ketvirtadienį, aukštai iškilęs virš planetos paviršiaus, per jonosferą tyliai sklendė kažkoks daiktas. Tiesą sakant, tai buvo keli kažkokie daiktai, keletas tuzinų milžiniškų, griozdiškų plokštės pavidalo kažkokių daiktų, Vogonų erdvėlaivis didžiulių tarsi įstaigų pastatai, tylių lyg paukščiai. Jie sklendė lengvai, šildydamiesi elektromagnetiniuose Saulės spinduliuose, grupuodamiesi, rengdamiesi.

Planeta apačioje kone nepriekaištingai nekreipė į juos dėmesio, o jiems tą akimirką kaip tik to ir reikėjo. Kažkokių milžiniškų geltonų daiktų nepastebėjo Gunhile2), nė nepyptelėjus radarams jie praskriejo virš Kanaveralo iškyšulio, pražiūrėjo juos ir Vrumeros3), ir Džodrel Banko4) observatorijos, o gaila – juk kaip tik tokių daiktų ir buvo dairomasi daugelį metų.

Juos užregistravo tik vienas nedidukas juodas prietaisėlis, vadinamas Sub-Eta Sens-O-Matiku – jis patyliukais mirkčiojo tamsoje pats sau vienas, jaukiai prisiglaudęs odinėje kuprinėje, kurią Fordas Prefektas iš papratimo nešiojosi ant peties. Tiesą sakant, jos turinys buvo įdomus ir būtų išvertęs iš koto bet kurį Žemės fiziką – kaip tik todėl Fordas ir slėpė šį turinį, sugrūdęs ant jo porą pjesių scenarijų užlankstytais kampais – jas dėdavosi repetuojąs. Be Sub-Eta Sens-O-Matiko ir scenarijų, ten ar buvo Elektroninis Nykštys – trumpa stora juoda lazdelė, glotni, matinė, o iš vieno jos galo kyšojo pora plokščių jungiklių ir buvo matyti ciferblatai. Taip pat Fordas nešiojosi prietaisą, kuris priminė didoką elektroninį kalkuliatorių. Šis daiktas turėjo kokį šimtą mažyčių plokščių jungiklių ir maždaug 4 colių dydžio ekraną, kuriame prireikus galėjo pasirodyti bet kuris iš milijonų „puslapių“. Prietaisėlis atrodė beprotiškai sudėtingas – ir tai viena priežasčių, kodėl ant patogaus plastikinio jo dėklo didelėmis lengvai įskaitomomis raidėmis buvo išspausdinta NEPANIKUOK. Dar viena priežastis buvo ta, kad iš tikrųjų šis prietaisas tarnavo kaip nuostabiausioji iš visų knygų, kada nors išleistų Mažųjų Grįžulo ratų didžiųjų leidyklų. O priežastis, dėl kurios ji buvo išleista mikrosubmezoninio elektroninio bloko pavidalu, buvo ta, kad jei ši knyga būtų išspausdinta kaip įprastas leidinys, tarpžvaigždiniam autostopininkui prireiktų keleto neparankiai didelių pastatų jai laikyti.

Po šiais daiktais Fordo Prefekto kuprinėje dar gulėjo keli tušinukai, užrašinė ir didokas vonios rankšluostis iš „Marks&Spencer“ 5).

„Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ apie rankšluosčius sako štai ką:

Rankšluostis, teigiama, - kone pats naudingiausias dalykas, kokį tik gali turėti tarpžvaigždinis autostopininkas. Jis turi didelę praktinę vertę – į jį galima šiltai įsisupti, kai keliaujate per šaltuosius Džaglano Betos mėnulius, galite jį pasitiesti nuostabiuose marmurinio smėlio Santragino paplūdimiuose ir atsigulę alsuoti svaigiaisiais jūros garais, užsikloję juo miegokite po žvaigždėmis, kurios taip raudonai švyti Kakrafuno dykumose, pasidarykite iš jo burę mažam plausteliui, kai plaukiate lėta, apsunkusia Drugio upe, sudrėkinkite ir panaudokite kaip ginklą kautynėse vienas prieš vieną, apsivyniokite galvą, kad apsisaugotumėte nuo nuodingo šuto ar pasislėptumėte nuo Traalo Rajūno Žvėriavabalio žvilgsnio (tai neįtikėtinai kvailas gyvis; jam atrodo, kad jei nematote jo, tai ir jis nemato jūsų, - bukas kaip krūmas, bet baisiai rajus), o patekę į bėdą mojuokite rankšluosčiu, kad perduotumėte nelaimės signalą, na, ir, suprantama, galite juo nusišluostyti, jei jis dar pakankamai švarus.

Tačiau dar svarbiau milžiniška rankšluosčio psichologinė vertė. Kažkodėl, jei kaušas (kaušas – tai ne autostopininkas) pamato, kad autostopininkas nešasi rankšluostį, automatiškai padaro išvadą, jog šis taip pat turi dantų šepetėlį, nosinę, muilą, sausainių pakelį, gertuvę, kompasą, žvaigždėlapį, špagato ritinėlį, purškalą nuo uodų, lietpaltį ir skėtį, skafandrą ir taip toliau, ir panašiai. Maža to, kaušas autostopininkui visada mielai paskolins bet kurį iš minėtųjų ar tuziną kitų daiktų, kuriuos autostopininkas neva netyčia „pametė“. Žvelgiant kaušo akimis, bet kas, gebantis skersai išilgai išmaišyti galaktiką, išsiversti be patogumų, glaustis lindynėse, kautis su baisiais netikėtumais, įveikti sunkumus ir vis dar žinoti, kur yra jo rankšluostis, - tai, be abejonių, žmogus, su kuriuo reikia skaitytis.

Ir čia Autostopininkų slenge radosi štai kad ir tokios frazės: „Ei, stumi tą šoklį Fordą Prefektą? Va čia tai šmirius, kuris tikrai žino, kur jo rankšluostis“ (Stumti – tai žinoti, pažinti, susitikti, lytiškai santykiauti; šoklys – iš tikrųjų žinantis, ko nori, vyrutis; šmirius – iš tikrųjų stebėtinai žinantis, ko nori, vyrutis).

Tyliai pūpsodamas ant rankšluosčio Fordo Prefekto kuprinėje, Sub-Eta Sens-O-Matikas ėmė mirksėti greičiau. Aukštai virš planetos paviršiaus kažkokie didžiuliai geltoni daiktai pradėjo skleistis tarsi vėduoklė. Džodrel Banko observatorijoje kažkas tarė sau, kad metas atsikvėpti ir išgerti puodelį gardžios kavos.

[ ... ]

Paaiškinimai

1) Rikmansvortas (Rickmansworth) – mažas miestelis Anglijos Hertfordširo grafystės pietvakariuose, apie 20 km į šiaurės vakarus nuo Londono centro. Pasiekiamas Londono metro. Pavadintas saksonišku žemvaldžio Ryckmer vardu. Apie 24 tūkst. gyv.

2) Gunhilo komunikacinis centras (Goonhilly Satellite Earth Station) - nuo 1962 m. naudojamas stambus radijo komunikacijų centras Anglijoje, Kornvalyje. Jame naudojama per 25 palydovinės antenos iš 60-ies įrengtų. Buvo svarbus transliuojant renginius (M. Ali kovas, Olimpines žaidynes, „Apollo-11” nusileidimą ir kt.). 2011 m. nuspręsta atnaujinti centrą pritaikant ryšių su kosminiais aparatais palaikymui.

3) Vumeros kompleksas (RAAF Woomera Range Complex) – karinis ir civilinis kosminių tyrimų ir karinių bandymų centras Pietų Australijoje, 450 km į šiaurės vakarus nuo Adelaidės. „Vumera“ aborigenų dharugų kalba reiškia medinį ieties mėtymo įrenginį.
7-o dešimtm. pradžioje dalyvavo „Mercury“ ir Gemini“ programose. Taip pat naudojamas raketų paleidimams. 2011 m. pareikšta, kad dalis komplekso teritorijos turi būti prieinama kalnakasybai.

4) Džodrel Banko observatorija (Jodrell Bank Observatory; 1966-99 m. Nuffield Radio Astronomy Laboratories) – 1945 m. įsteigta britų observatorija su daugeliu radijo teleskopų (vakarų Anglijoje, Česyro grafystėje). Buvo svarbi tiriant meteorus, kvazarus,  pulsarus, mazerius ir gravitacines linzes, o taip pat stebint zondus kosminės eros pradžioje. 2008 m. STFC ketino sumažinti finansavimą, gręsiantį observatorijos uždarymui.

5) Marks&Spencer - 1884 m. įkurtas britų tarptautinis mažmeninės prekybos tinklas, kurio pagrindinė būstinė yra Vestminsteryje. Jis specializuojasi aprangos, namų apyvokos daiktų ir prabangių maisto produktų pardavime. 2008 m. pradėjo pardavinėti „brendinius“ maisto produktus, tokius kaip „Kellogg“ dribsnius.

Skaitiniai
Teofilis Gotjė. Hašišas
V.Šojinka. Interpretatoriai
Ar pametėsit į visatos pakraštį
Jim Morrison - Amerikos poetas
Ženklo savarankiškumo doktrina
Andy Warhol: portretas su datomis
D. Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
A. Huxley. Kaip atsivėrė suvokimo durys
Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
M. Velbekas. Elementariosios dalelės
Kastaneda. Dono Chuano mokymas
SUN RA: muzika iš atviro kosmoso
E. Keretas. Pakeltas saugiklis
Džeko Keruako “Kelyje”
Poetinė geometrija
Fantastikos skiltis
Vartiklis